- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- I-5209-554/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V.L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. birželio 8 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 sektoriuje nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d. netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas. Trūko gyvenamojo ploto, ventiliacija buvo prasta, buvo tarakonų ir blakių. Trūko pisuarų, klozetų ir praustuvų. Ryte 4 pisuarais ir 6 klozetais turėjo pasinaudoti apie 200 žmonių, praustuvai buvo tik 9. Gyvenamajame sektoriuje nebuvo dušo, todėl juo pasinaudoti kasdien nebuvo įmanoma. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra kreipęsis žodžiu į būrio viršininką. Pasivaikščiojimo kiemas buvo tik 300 kv. m dydžio ir jame turėjo vaikščioti 200 nuteistųjų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo sugadintas regėjimas, pareiškėjas patyrė emocinį stresą, buvo žeidžiamas pareiškėjo orumas, pareiškėjas nuolat patirdavo emocinių, psichologinių bei dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą.
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 10-17) nurodė, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Karantino patalpose įrengtos 3 praustuvės, 3 dušo sieteliai, 4 klozetai, 7 būryje - 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės, 3 kojų plautuvės, 9 būryje - 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 15-16 būriuose – 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės, 1dušo sietelis. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo”, 258 punktas nustato reikalavimą sudaryti nuteistiesiems galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Įstaigoje patvirtintas ir visuose stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas. Jame numatyta, kad nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę. Įstaigos 2-o sektoriaus bendros dušinės plotas 67,48 kv. m, joje įrengta 15 purkštukų. Pareiškėjas skundais dėl inventoriaus trūkumo sanitariniuose mazguose, būtinybės laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ir neveikiančių dušų, į Ūkio skyrių nesikreipė. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 2-o sektoriaus 7, 9 ir 16 būriuose įrengtas dieninis apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Pareiškėjas skundais, kad gyvenamosiose patalpose tamsu, į Ūkio skyrių nesikreipė. 2-o sektoriaus 7, 9 ir 16 būrių gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus. Būrių sanitariniai mazgai vėdinami per langus ir ventiliacines angas. Įstaigos 2-ame sektoriuje prie 5, 6, 7, 8 būrių yra pasivaikščiojimo kiemas, kurio plotas 1550 kv. m, o prie 9, 10, 11, 12 būrių yra pasivaikščiojimo kiemas, kurio plotas 3800 kv. m, prie 15, 16 būrių yra pasivaikščiojimo kiemas, kurio plotas 551 kv. m. Įstaiga 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudarius sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“ pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai Įstaigoje atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija atliekama tik tose patalpos, kuriose būna pastebėti kenkėjai. Patalpos, kuriose kenkėjų nepastebėta, darbai neatliekami. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Periodu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d. 2-o sektoriaus 7 būrio 3 brigados, 9 būrio 2 brigados, 16 būrio 6 brigados ir karantino patalpų, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai netikrino. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu yra duomenų, kad jis į Sveikatos priežiūros tarnybos skyrių kreipės dėl skrandžio rūgštingumo padidėjimo, stuburo skausmo, skrandžio skausmo, dėl alerginio odos bėrimo ir slogos. Apie nusiskundimus, susijusius su nemiga ar parazitų sukandžiojimu, asmens sveikatos istorijoje duomenų nėra. Visi šie pareiškėjo susirgimai nebuvo įtakoti blogų gyvenimo sąlygos pataisos namuose, o yra tik bendro pobūdžio susirgimai, kurių simptomai gali pasireikšti ir gyvenant laisvėje. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, baimės, nerimo, emocinės depresijos, pažeminimo, streso ar kitų nepatogumų, orumo pažeminimo, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).
Byloje pateikti įrodymai (b. l. 10, 21, 23-24) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. liepos 27 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv., įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv .m gyvenamojo ploto, nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. spalio 16 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 7 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 51,73 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 16 būrio 6 brigadoje, kurios plotas 51,76 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. liepos 20 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 9 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 32,62 kv. m, todėl pareiškėjui teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.
Taigi, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 23 d. iki 2017 m. liepos 27 d. (iš viso 5 paras) pareiškėjui esant laikomam karantino patalpoje, jo teisė į jam priklausančią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista (trūko 0,47 kv. m ploto). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas nurodė, kad trūko sanitarinių įrenginių: klozetų, pisuarų ir praustuvių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Iš atsakovo pateiktos Marijampolės PN 2018 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 4-10815 (b. l. 22) ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. liepos 6 d. pažymos Nr. 88-390 (b. l. 23-25) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 7 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 5 unitazai ir pisuarai, 6 praustuvės ir 2 kojų plautuvės, būryje buvo 50 asmenų, 9 būryje buvo įrengti 6 unitazai ir 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 4 kojų plautuvės, būryje buvo iki 58 asmenų. Taigi, sanitarinių įrenginių skaičiaus norma 7 ir 9 būriuose nebuvo pažeista. Tačiau iš pateiktų įrodymų matyti, jog 15 ir 16 būriams yra skirtas vienas sanitariniai mazgas, kuriame yra įrengti 6 unitazai ir 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 1 dušo sietelis. Atsakovas pateikė įbylą duomenis, jog 16 būryje buvo 84 asmenys, tačiau nepateikė duomenų, kiek asmenų buvo 15 būryje, todėl teismas konstatuoja, jog laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių skaičius, tenkantis Patalpų aprūpinimo inventoriumi normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemų ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių.
Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. liepos 6 d. pažyma Nr. 88-390 patvirtina, jog 2014 m. lapkričio 14 d. Pravieniškių PN-AK buvo sudarę sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 23-25). Taip pat atsakovas į bylą pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija (b. l. 26-29). Taip pat atsakovas į bylą pateikė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijas (b. l. 31-41). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Be to iš 2018 m. liepos 3 d. medicininio pažymėjimo (b. l. 19) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl parazitų sukandžiojimo (b. l. 19).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, prasta ventiliacija.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (Higienos normos HN 76:2010 22 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatas, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Į bylą atsakovo atstovas pateikė teismui Pataisos įstaigos Ūkio skyriaus 2018 m. liepos 4 d. pažymą Nr. 88-390 (b. l. 23-25), kurioje nurodyta, jog 2-o sektoriaus 7, 9 ir 16 būrių gyvenamuosiuose būriuose įrengtas dieninis apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Jokių objektyvių įrodymų (patikrinimo aktų kopijų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų, nuotraukų ir pan.), patvirtinančių nurodytas aplinkybes į bylą nėra pateikta. Taigi, įvertinus nurodytą, iš esmės galimas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, ventiliacija, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Pareiškėjas nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Atsakovo atstovo pateiktoje 2018 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 88-390 nurodyta, kad įstaigoje patvirtintas ir visuose stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas. Jame numatyta, kad nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę. Pats pareiškėjas neneigia, jog turėjo galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo sugadintas regėjimas, pareiškėjas patyrė emocinį stresą, buvo žeidžiamas pareiškėjo orumas, pareiškėjas nuolat patirdavo emocinių, psichologinių bei dvasinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą. Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2018 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 73(2)-567 matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, baimės, nerimo, emocinės depresijos, pažeminimo, streso ar kitų nepatogumų, orumo pažeminimo, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į psichologus nesikreipė (b. l. 20). 2018 m. liepos 3 d. medicininis pažymėjimas Nr. 81(2)389 patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl skrandžio rūgštingumo padidėjimo, stuburo skausmo, skrandžio skausmo, alerginio odos bėrimo bei slogos. Tačiau tokio pobūdžio sveikatos sutrikimai yra būdingi ir laisvėje esantiems asmenims, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog juos sąlygojo netinamos kalinimo sąlygos (gyvenamojo ploto trūkumas ir sanitarinių įrenginių trūkumas). Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas neilgą laikotarpį (5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma karantino patalpose, 29 paras trūko sanitarinių įrenginių), byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, sanitarinių įrenginių trūkumo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 97 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo V.L. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 97 Eur (devyniasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.