Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

A. K. pagal LR BK 24 str. 6 d. 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., 300 str. 1 d., vadovaujantis LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Kaltinamiesiems G. U. ir A. K. kardomosios priemonės - rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. U. buvo kaltinama tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir užvaldė svetimą turtą, o būtent, iš anksto turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti, tai yra teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti neteisėtai ir nepagrįstai padidintas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, su individualios įmonės (toliau - IĮ) „K.F.“ ((duomenys neskelbtini)) savininku A. K. 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė fiktyvią darbo sutartį Nr. 18, kuria G. U. tariamai priimta dirbti komercijos direktorės pareigose, po ko A. K., kaip darbdavys, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie jos priėmimą į darbą, priskaičiuotą ir tariamai išmokėtą darbo užmokestį IĮ „K.F.“ – 2008 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu pradžią Nr. 62 (forma 1-SD), 2008 m. spalio 10 d. pranešimą Nr. 63 apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM su priedais), 2009 m. sausio 9 d. pranešimą Nr. 64 apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už 2008 m. IV ketvirtį (forma SAM su priedais), 2009 m. gegužės 11 m. priėmė įsakymą Nr. 09/05-1 „Dėl atostogų suteikimo iki vaikui sueis du metai“, kuriuo buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos G. U., tokiu būdu sukūrė fiktyvius – neatitinkančius tikrovės ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 93, 186 straipsnių reikalavimų (žinant, kad G. U. realiai darbo įmonėje nedirbo, atlyginimo negavo, įmonei neturinti finansinių galimybių mokėti nustatytą atlyginimą) darbo santykius. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius G. U. ir A. K. apgaulės įtakoje, remdamasis minėtais dokumentais, taip pat G. U. 2009 m. sausio 7 d. pateiktu prašymu Nr. PM-32 skirti motinystės pašalpą bei 2009 m. gegužės 13 d. pateiktu prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2009 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. PN5-31 „Dėl G. U. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti jai 20 303,19 Lt dydžio motinystės pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. PN7-666 „Dėl G. U. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo jai paskyrė 136 968,21 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d. Vadovaudamasis šiais sprendimais, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius G. U. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. išmokėjo 16 175,31 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, priskaičiuotų pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas. Tokiu būdu G. U. A. K. padedant apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 153 538,97 Lt svetimą turtą (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas) ir apgaule užvaldė 16 175,31 Lt svetimo turto, tuo padarant 16 175,31 Lt dydžio turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Be to, G. U. buvo kaltinama tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, t.y., veikdama kartu su IĮ „K.F.“ savininku A. K., siekdama apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti – siekiant gauti neteisėtai ir nepagrįstai padidintas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, sukūrė fiktyvius - tikrovės ir LR DK 93, 186 straipsnių reikalavimų neatitinkančius darbo santykius (žinodama, kad realiai darbo įmonėje nedirbo ir nedirbs, atlyginimo negavo ir negaus, įmonei neturint finansinių galimybių mokėti nustatytą atlyginimą), šiuos žinomai neteisingus duomenis įtvirtino dokumentuose, taip juos suklastojo, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo:

- 2008 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartyje Nr.18, kuria G. U. tariamai įdarbinama IĮ „K.F.“ komercijos direktorės pareigose nustatant 6000 Lt dydžio atlyginimą, pasirašė kaip į darbą priimamas darbuotojas,

- užpildė 2009 m. sausio 7 d. prašymą Nr. PM-32 skirti motinystės pašalpą nurodydama, kad jos darbovietė yra IĮ „K.F.“, kurį panaudojo pateikdama VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui,

- užpildė 2009 m. gegužės 13 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) skirti motinystės (tėvystės) pašalpą nurodydama, kad jos darbovietė yra IĮ „K.F.“, kurį panaudojo pateikdama VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui,

- kompiuterinės technikos pagalba pagamino ir pasirašė 2009 m. gegužės 11 d. prašymą dėl motinystės atostogų vaiko priežiūrai nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d. ir panaudojo pateikdama IĮ „K.F.“ savininkui A. K..

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad padėjo G. U. apgaule jos naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę ir užvaldyti svetimą turtą, t. y., būdamas IĮ „K.F.“ ((duomenys neskelbtini)) savininku, iš anksto turėdamas tikslą padėti G. U. apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti, tai yra teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto gauti nepagrįstai ir neteisėtai padidintas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė fiktyvią darbo sutartį Nr. 18 su G. U., kuria ji tariamai priimta dirbti komercijos direktorės pareigose, po ko A. K., kaip darbdavys, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie jos priėmimą į darbą, priskaičiuotą ir tariamai išmokėtą darbo užmokestį IĮ „K.F.“ – 2008 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu pradžią Nr. 62 (forma 1-SD), 2008 m. spalio 10 d. pranešimą Nr. 63 apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM su priedais), 2009 m. sausio 9 d. pranešimą Nr. 64 apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už 2008 m. IV ketvirtį (forma SAM su priedais), 2009 m. gegužės 11 d. priėmė įsakymą Nr. 09/05-1 „Dėl atostogų suteikimo iki vaikui sueis du metai“, kuriuo buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos G. U., tokiu būdu sukūrė fiktyvius – neatitinkančius tikrovės ir LR DK 93, 186 straipsnių reikalavimų (žinant, kad G. U. realiai darbo įmonėje nedirbo, atlyginimo negavo, įmonei neturinti finansinių galimybių mokėti nustatytą atlyginimą) darbo santykius. VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius G. U. ir A. K. apgaulės įtakoje, remdamasis minėtais dokumentais, taip pat G. U. 2009 m. sausio 7 d. pateiktu prašymu Nr. PM-32 skirti motinystės pašalpą bei 2009 m. gegužės 13 pateiktu prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2009 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. PN5-31 „Dėl G. U. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti jai 20 303,19 Lt dydžio motinystės pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. PN7-666 „Dėl G. U. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo jai paskyrė 136 968,21 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d. Vadovaudamasis šiais sprendimais, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius G. U. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. išmokėjo 16 175,31 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, priskaičiuotą pagal IĮ „K.F.“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas. Tokiu būdu A. K. padėjo G. U. apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės – 153 538,97 Lt svetimą turtą (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas) ir apgaule užvaldyti 16 175,31 Lt svetimo turto, tuo padarant 16 175,31 Lt dydžio turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent, A. K., būdamas IĮ „K. F.“ savininku, veikdamas kartu su G. U., siekdamas padėti apgaule jos naudai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir jį užvaldyti – siekiant gauti nepagrįstai ir neteisėtai padidintas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, sukūrė fiktyvius - tikrovės ir LR DK 93, 186 straipsnių reikalavimų neatitinkančius darbo santykius (žinodamas, kad G. U. realiai darbo įmonėje nedirbo ir nedirbs, atlyginimo negavo ir negaus, įmonei neturint finansinių galimybių mokėti nustatytą atlyginimą) šiuos žinomai neteisingus duomenis įtvirtino dokumentuose, taip juos suklastojo, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo:

- 2008 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartyje Nr.18, kuria G. U. tariamai įdarbinama IĮ „K.F.“ komercijos direktorės pareigose nustatant 6000 Lt dydžio atlyginimą, pasirašė kaip darbdavys,

- 2008 m. rugpjūčio 18 d. pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 62 pasirašė kaip darbdavys ir organizavo (nurodė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai K. G.) šio dokumento pateikimą VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui,

- 2008 m. spalio 10 d. pranešime apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį Nr. 63 (forma SAM3SD su priedais), kuriame nurodyta, kad G. U. už 2008 m. III ketvirtį buvo priskaičiuota 18000 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą apskaičiuota 6116,40 Lt įmokų, pasirašė kaip darbdavys ir organizavo (nurodė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai R. N.) šio dokumento pateikimą VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui,

- 2009 m. sausio 9 d. pranešime apie IĮ „K.F.“ apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį Nr. 64 (forma SAM3SD su priedais), kuriame nurodyta, kad G. U. už 2008 m. IV ketvirtį buvo priskaičiuota 18000 Lt pajamų, nuo kurių į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą apskaičiuota 6116,40 Lt įmokų, pasirašė kaip darbdavys ir organizavo (nurodė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai R. N.) šio dokumento pateikimą VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui,

- atspausdino 2009 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 09/05-1 „Dėl atostogų suteikimo iki vaikui sueis du metai“, kuriuo suteikė G. U. vaiko priežiūros atostogas nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d., jame pasirašė kaip darbdavys ir pateikė G. U..

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. būdamas IĮ „K.F.“ ((duomenys neskelbtini)) savininku ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. nuostatas, numatančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 str. 1 d. nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. tyčia žinodamas, kad G. U. IĮ „K.F.“ nedirbo ir darbo užmokesčio negavo, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „B.“ apskaitininkei R. N. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie G. U., o pastaroji, nesuprasdama nusikalstamų A. K. ketinimų bei savo nusikalstamos veikos pobūdžio bei nežinodama, kad G. U. realiai IĮ „K.F.“ nedirbo ir jokio darbo užmokesčio negavo, IĮ „K.F.“ apskaitoje įformino dokumentais neįvykusią ūkinę operaciją - atlyginimo G. U. priskaičiavimą (viso 36 000 Lt) ir 26 280 Lt išmokėjimą, tuos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą:

- 2008 m. rugpjūčio mėn. mėnesį pagrindė 9 000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 2160 Lt pajamų ir 270 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 6570 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. rugsėjo mėnesį pagrindė 9 000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 2160 Lt pajamų ir 270 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 6570 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. spalio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. lapkričio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą.

- 2008 m. gruodžio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą.

Dėl neįvykusių ūkinių operacijų įforminimo dokumentais ir dokumentų, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos turinį įrašymo į apskaitą iš dalies negalima nustatyti IĮ „K.F.“ turto ir įsipareigojimo dydžio už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė V. B. palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti. Išteisintoji G. U. prašė skundą atmesti. Išteisintasis A. K. prašė apeliacinį skundą atmesti. Išteisintosios G. U. gynėjas advokatas E. Morkūnas prašė apeliacinį skundą atmesti, priimtą teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Išteisintojo A. K. gynėja advokatė K. Pugačienė prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, pagrįstai G. U. ir A. K. išteisino, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Dėl įrodymų vertinimo nusikalstamų veikų sudėčių kontekste

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto Šiaulių apygardos prokuratūros skunde nurodytu argumentu, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, tačiau jų neanalizavo nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d., 222 str. 1 d., sudėčių kontekste, tačiau tai nelaikytinas esminiu LR BPK pažeidimu, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti naikintinas ir pripažintas neteisėtu bei nepagrįstu, o šias nusikalstamas veikų sudėtis išanalizuoti gali apeliacinės instancijos teismas.

LR BK 182 str. 2 d. numatyta, kad „tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę“, o LR BK 300 str. 1 d. numatyta, kad „tas, kas suklastojo tikrą dokumentą ar suklastotą dokumentą panaudojo“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, kad „Jeigu kaltininkas pats suklastojo dokumentą ir jį panaudojo sukčiavimui padaryti, jo veika kvalifikuojama kaip sutaptis pagal LR BK 182 str. ir 300 str.“ Šiame Senato nutarime sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas – tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Kaltininkas suvokia ir siekia tokių padarinių. Taip pat yra svarbu, kad nuketėjusysis negauna jokios naudos, jam padaroma žala, kuri yra neatlygintina nei turtu, nei paslaugomis ar pan. Formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad sukčiavimu pripažintini tokie atvejai, kai asmuo realiai nedirbo, kai įmonė buvo įkurta fiktyviai ar pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ Nr. 55, nurodyta, kad „Buhalterinė apskaita BK 222, 223 straipsnių prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniais įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnių dispozicijose išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 18 punktą asmens turtas – tai materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Tai tyčinis nusikaltimas. Kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registras, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnio ir BK 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-10-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertindama G. U., kuri buvo kaltinama pagal LR BK 182 str. 2 d., pabrėžia, kad vienas svarbiausių požymių yra apgaulė, kuri turėtų būti laikoma G. U. objektyviosios tiesos iškraipymo VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklaidintų VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus ir paskatintų nenaudingai perleisti turtinę teisę, t. y. mokėti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Šiuo atveju tai būtų G. U. netikrų dokumentų pateikimas apie G. U. fiktyvų darbą IĮ „K.F.“ bei nepagrįstą gavimą teisės į didelę turtinę teisę – nepagrįstai padidintą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. U. neapgaudinėjo ir objektyvios tiesos neiškraipė, nes dirbo ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė teisingus duomenis, todėl teisėtai įgijo teisę gauti padidintą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą.

Pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį G. U. kaltinama tikrų dokumentų suklastojimu, tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad G. U. dirbo, be to, ikiteisminio tyrimo metu specialistai atlikę tyrimus pateikė išvadą, jog negali pasakyti ar G. U. dirbo IĮ „K.F.“, ar darbo užmokesčio žiniaraščiuose pasirašė būtent pati G. U., todėl daryti išvadą, kad kaltinamajame akte minimi galimai suklastoti dokumentai (2008 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartis Nr.18, kuria G. U. įdarbinama IĮ „K.F.“ komercijos direktorės pareigose nustatant 6000 Lt dydžio atlyginimą, kurią pasirašė kaip į darbą priimama darbuotoja; 2009 m. sausio 7 d. prašymas Nr. PM-32 skirti motinystės pašalpą nurodant, kad jos darbovietė yra IĮ „K.F.“, kurį pateikė VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui; 2009 m. gegužės 13 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) skirti motinystės (tėvystės) pašalpą nurodant, kad jos darbovietė yra IĮ „K.F.“, kurį pateikė VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui; 2009 m. gegužės 11 d. prašymas dėl motinystės atostogų vaiko priežiūrai nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d. ir pateikė IĮ „K.F.“ savininkui A. K.) negalima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertindama A. K., kuris buvo kaltinamas pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., 222 str. 1 d. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pažymi, jog LR BK 24 str. 6 d. numato, kad tai yra padėjėjas padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, pridengdamas bendrininkus. Apeliacinės instancijos nuomone, kad tai, jog A. K. priėmė dirbti į savo vadovaujamą IĮ „K.F.“ G. U., kuri dirbo ir gavo darbo užmokestį bei buvo sukurti darbo santykiai, negali būti laikomas padėjimu daryti nusikalstamą veiką. Analizuojant A. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal LR BK 182 str. 2 d., taip pat nėra apgaulės požymių, kuri turėtų būti laikoma A. K. noru kito asmens naudai, t. y. G. U., pateikti dokumentus iškraipančius objektyviąją tiesą, dėl ko VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui būtų susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklaidintų VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus ir paskatintų nenaudingai perleisti G. U. turtinę teisę, t. y. mokėti jai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Tai būtų suklastotų dokumentų pateikimas apie G. U. fiktyvų darbą IĮ „K.F.“ bei nepagrįstos jos teisės į didelės vertės turtinės teisės – neteisėtai padidintos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos – gavimą. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. K. mokėjo priklausančius mokesčius bei pateikė VSFDV (duomenys neskelbtini) skyriui teisingus duomenis apie G. U. darbą IĮ „K.F.“.

Pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį A. K. kaltinamas tikrų dokumentų suklastojimu, įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau, baudžiamojoje byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog darbo sutartis, įsakymas dėl priėmimo į darbą ir kiti dokumentai buvo suklastoti ir juose įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Vertinant A. K. inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagal LR BK 222 str. 1 d., dėl apgaulingos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, pabrėžtina, kad apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas. Specialisto išvadoje (102-106 b. l., 1 tomas) nurodyta, kad jeigu G. U. nedirbo, tai buvo pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnį, tačiau nėra pateikta specialisto išvada, ar buvo IĮ „K.F.“ apgaulingas apskaitos tvarkymas, jeigu būtų nustatyta, jog G. U. realiai dirbo. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda kai dėl išvardintų veikų padarymo visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veikos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra pateikta. Nesant duomenų apie galimai fiktyvią darbo sutartį ir fiktyvų G. U. darbą IĮ „K.F.“, daryti pagrįstos išvados dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo negalima.

Dėl darbo santykių, teisėtumo ir pagrįstumo įtakojančių faktinių G. U. darbų realumą, vertinimo

Darbo kodekso normos, reglamentuojančios darbo santykius, apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu, kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka, kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o atlygio už darbą konkretaus dydžio nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu kolektyvinėse ar darbo sutartyse. LR DK 204, 187 straipsniai reguliuoja darbo užmokesčio minimumą, vidutinį darbo užmokestį, minimalų valandinį atlygį, minimalią mėnesinę algą, bet nereguliuoja maksimalių darbo užmokesčio dydžių. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą net ir nedarbo atveju.

Iš bylos medžiagos matyti, kad IĮ „K.F.“ vykdė ūkinę veiklą nuo 2003 metų, joje dirbo darbuotojai, ji turėjo užsakymų, mokėjo darbuotojams atlyginimus, mokesčius. 2007 metais įmonė dirbo pelningai. 2008 metų pradžioje įmonės kasoje buvo 116932,39 Lt, rugpjūčio mėnesį 47790,79 Lt. Darytina išvada, jog tuo metu tai buvo įmonė, kuri galėjo priimti dirbti naują darbuotoją ir buvo pajėgi mokėti sulygtą darbo sutartyje darbo užmokestį. Tai, kad buvo sudaryta darbo sutartis tarp IĮ „K.F.“ atstovaujamos A. K. ir G. U. ir jos darbo užmokestis buvo nustatytas labai didelis, palyginus su kitais tuo metu įmonėje dirbusiais darbuotojais, nesudaro pagrindo laikyti šios darbo sutarties neteisėta, nepagrįsta bei teigti, kad buvo sukurti fiktyvūs darbo santykiai.

Darbo sutartis sudaryta 2008 m. rugpjūčio 18 d., pagal kurią G. U. priimta dirbti į IĮ „K.F.“ komercijos direktorės pareigose. Baudžiamojoje byloje yra pateikta darbo sutartis (9-11 b. l. 1 tomas), įsakymas dėl G. U. priėmimo į darbą (14 b. l. 1 tomas). Byloje nėra pateikta komercijos direktorės pareigybinė instrukcija, pagal kurią būtų galima spręsti, kokį konkrečiai darbą atlikti privalėjo G. U.. Nors darbo sutartyje nurodytos jos konkrečios pareigos – komercijos direktorė, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei proceso dalyvių duotų parodymų pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, G. U. realiai dirbo įvairius darbus, t. y. ir kaip tiekėja, buhalterė, sekretorė, internetinio puslapio dizainerė, vertėja bei kt. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, šią aplinkybę patvirtina darbo sutartis sudaryta tarp G. U. ir IĮ „K.F.“, įsakymas dėl priėmimo į darbą, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio pažymos bei kita pirmosios instancijos teismo ištirta ir pripažinta įrodymais medžiaga, taip pat teisme parodymus davę liudytojai.

Šiaulių miesto apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu apie G. U. darbą IĮ „K.F.“ parodymus davė tiesioginiai ir netiesioginiai liudytojai. Liudytojas A. B. parodė, kad su G. U. derino klausimą dėl baldų gaminimo, (88 b. l. 6 tomas). Liudytojas G. B. parodė, kad G. U. jį konsultavo apie praeities ir ateities darbus, įvertindavo atliktus darbus (90 b. l., 6 tomas), liudytojas V. P. parodė, kad G. U. buvo atvežusi medžiagų (90 b. l., 6 tomas), liudytoja R. N. parodė, kad pažįsta G. U., matė ją ne kartą, gal yra atnešusi kokius nors dokumentus (90 b. l. , 6 tomas), liudytoja K. G. parodė, kad pažįsta G. U. kaip įmonės darbuotoją, kuri kelis kartus buvo atvažiavusi paimti dokumentų į jų įmonę, matė dirbančią ir po įdarbinimo (91 b. l., 6 tomas). Kiti teisme liudiję liudytojai nurodė, kad, arba G. U. nėra matę, arba nežinantys, kad tokia darbuotoja būtų dirbusi IĮ „K.F.“. Vertinant išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo darbo santykių susiklosčiusių tarp G. U. ir IĮ „K.F.“ laikyti fiktyviais arba juos vertinti neteisėtais ar nepagrįstais. Vertinant liudytojų parodymus dėl G. U. matymo atliekant darbines pareigas, būtina atsižvelgti į tai, jog G. U. pagrindinė darbovietė tuo metu buvo D. V. IĮ, kurioje ji dirbo 8 darbo valandas. Darbo diena baigdavosi 17 val. Todėl, manytina, kad tai sutrukdė kai kuriems teisme apklausti liudytojams matyti G. U. jų tuo metu buvusioje darbo vietoje darbo metu. Pastebėtina, kad A. K., kaip IĮ „K.F.“ vadovas, neprivalėjo visiems įmonėje dirbantiems darbuotojams, juo labiau dirbusiems ar vėliau dirbsiantiems, pristatinėti G. U. kaip IĮ „K.F.“ darbuotoją. Byloje nėra faktinių duomenų, kuriais būtų galima paneigti, kad G. U. dirbo įmonėje. Atsižvelgdama į išdėstytus įrodymus bei jų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad G. U. realiai dirbo IĮ „K.F.“, darbo santykiai tarp G. U. ir IĮ „K.F.“ buvo realiai atsiradę. Nepriklausomai nuo to, kad G. U. tikėtina dirbo ne komercijos direktoriaus pareigoms atitinkančius darbus, tačiau darbas, už kurį jai buvo mokamas darbo užmokestis, faktiškai buvo atliekamas. Konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog tarp sutarties šalių buvo ginčų dėl atliekamo darbo pobūdžio ir pareigų atitikimo darbo sutarčiai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertindama apeliacinio skundo argumentą, kuriuo išsakyta abejonė dėl G. U. darbo IĮ „K.F.“, jog specialisto išvadoje, kurią atlikto ikiteisminio tyrimo metu IĮ „K.F.“ ūkinės finansinės veiklos, nurodyta, kad tarp įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nerado jokių G. U. veiklą patvirtinančių duomenų, pažymi, jog negalima abejoti G. U. darbu IĮ „K.F.“ vien dėl to, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kiek A. K., kaip įmonės vadovas, suteikė G. U. teisių priimant sprendimus susijusius su IĮ „K.F.“, kokia apimtimi jai buvo leista atstovauti IĮ „K.F.“ veiklą, kokius dokumentus jai buvo leista pasirašinėti kaip atsakingam asmeniui ir kt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas kasacinius skundus ir formuodamas teismų praktiką, analogiškose dėl LR BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-331/2011, pabrėžė, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; net tais atvejais, kai darbo užmokestis galėtų būti vertinamas kaip per didelis, nėra pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai yra neįmanomas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos tokia galimybė objektyviai egzistavo ir tame neteisėtumo ir nepagrįstumo nėra. Darbo užmokestis G. U. nustatytas 2008 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartyje Nr. 18 šalių susitarimu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nuo to buvo mokamos atitinkamos įmokos. Kadangi G. U. dirbdama IĮ „K.F.“ mokėjo atitinkamas įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, tai laikytina aplinkybe patvirtinančia darbo santykių realumą. Teismas daro išvadą, jog 2008-08-18 darbo sutartis Nr. 18, kuria G. U. priimta dirbti į IĮ „K.F.“ komercijos direktorės pareigas nustatant jai 6000 Lt dydžio darbo užmokestį, 4 valandų darbo dieną, 5 darbo dienų savaitę atitinka darbo sutarčiai keliamus reikalavimu, o darbo santykiai, kurie įtvirtinti minėta darbo sutartimi, teisėti ir pagrįsti, jie nebuvo fiktyvūs.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Įrodinėjimas baudžiamajame procese yra įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ir proceso dalyvių (įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat jų atstovų) veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymui.

Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti, ar jie yra įrodymai, ir vertinti. Kiti įrodinėjimo procese dalyviai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nėra išdėstytų pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remiantis įtariami suklastoti dokumentai, tame tarpe darbo sutartis ir įsakymas, nelaikomi suklastotais. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo laikyti šių dokumentų suklastotais, kadangi šie minimi dokumentai sudaryti matant tretiesiems asmenims, t. y. tiesioginiams liudytojams matant šių dokumentų parašymą. Be to šie dokumentai po jų pasirašymo buvo perduoti atsakingoms institucijoms, ko pasėkoje buvo patvirtintinas darbinių santykių atsiradimas. Šią išvadą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija grindžia šiais bylos duomenimis: „R. N. teismui parodė, kad kaltinamuosius A. K. ir G. U. pažįsta. Ji yra buhalterė įmonėje „J.F“ ir tvarko IĮ „K.F.“ buhalteriją, <...> 2008 m. gal rugpjūčio mėn. į IĮ „K.F.“ įsidarbino G. U. vadybininke. <...> Ji parašė pareiškimą, prieš pradedant dirbti buvo pasirašyta sutartis. <...> G. U. matė ne kartą, tačiau nežino, ar ji ateidavo pas juos į įmonę tarnybos reikalais, ar ne – gal yra atnešus kokius nors dokumentus.“ (90 b. l. , 6 tomas). „Liudytoja K. G. teismui parodė, kad dirbo A. K. įmonėje nuo įmonės atidarymo 2003 m., kaltinamuosius pažįsta - A. K. yra įmonės savininkas, o G. U. – įmonės darbuotoja. Tą dieną, kai įdarbino G. U., su ja bendravo, t. y. ją įdarbino 2008 m. rugpjūčio 18 d., nes pas juos įmonėje sudarinėjo sutartį. Yra mačiusi, kad G. U. kelis kartus atvažiavo pasiimti dokumentų į jų įmonę“ (91 b. l., 6 tomas). Dėl šių liudytojų parodymų teisiamojo posėdžio metu abejonių nekilo nei apeliantui, nei pirmosios instancijos teismui. Be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad darbo sutartis ar įsakymas dėl priėmimo į darbą būtų galimai suklastoti. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad po šių dokumentų pateikimo, G. U. atsakingų už buhalterinę apskaitą asmenų buvo įrašyta į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio žiniaraščius, buvo atitinkamai pranešta VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui ir kt., o šiems asmenims nekilo jokių abejonių dėl G. U. įdarbinimo IĮ „K.F.“.

Prieštaringus liudytojų parodymus, teisėjų kolegijos nuomone, galimai įtakoja G. U. darbas jos pagrindinėje darbovietė D. V. IĮ, kurioje ji dirbo nuo 8 val. iki 17 val. su vienos valandos pietų pertrauka bei tai, jog IĮ „K.F.“ ji dirbo per pietų pertrauką ir po darbo valandų, t. y. nuo 17 val. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų nedomino kas dirba IĮ „K.F.“, kiek įmonėje yra dirbančių asmenų, kokius atlyginimus jie gauna ir kt.

Apeliaciniame skunde išsakyta abejonė dėl liudytojo UAB „E.“ vadovo G. B. parodymų, kad G. U. buvusi „dešinioji“ IĮ „K.F.“ savininko A. K. ranka, su ja jis sprendė visus klausimus. Pažymėtina, kad G. B. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nustatyta tvarka prisaikdintas 2010 m. kovo 24 d. teismo posėdyje bei tai patvirtino savo parašu (75 b. l. 4 tomas), be to, pirmosios instancijos teisme abejonių dėl šio liudytojo parodymų nekilo, nebuvo prašymų dėl G. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas G. B. pirmos instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu negalėjo tiksliai atsakyti kada buvo atlikti darbai, nepateikė jokių tikslių duomenų, todėl apelianto argumentas, jog G. B. parodymai melagingi, atmestinas. Taip pat nėra duomenų, jog 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudaryta sutartis tarp UAB „E.“ ir IĮ „K.F.“, atstovaujama G. U., kuria UAB „E.“ iki 2008-12-20 įsipareigojo atlikti terasos ir fontano ardymo, valymo darbus už 12 000 Lt, kai sąskaita faktūra Nr. EIG00005 už atliktus darbus išrašyta 2008-08-21, būtų suklastota, todėl teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertintina kritiškai. Pastebėtina, kad rangos sutartyje sutartus darbus, kurie yra atlikti anksčiau, nei numatyta sutartyje, rangovas gali darbų perdavimo – priėmimo aktu priimti anksčiau nei nustatyta rangos sutartyje.

Įrodymu, patvirtinančiu G. U. darbinius santykius bei darbą IĮ „K.F.“, laikytina įmonės savininko A. K. 2009 m. gegužės 5 d. pateikta elektroninė laikmena CD-R „Verbatim“ su užrašu „K.F.“. Laikmenoje informacija atspausdinta ir pateikta 1 priede prie išvados, t. y. trys lapai sumaketuoti ir sukurti „C. D.“ programa. G. U. teisiamajame teismo posėdyje parodė, kad ji fotografavo, pateikė nuotraukas direktoriui, kreipėsi į kitą asmenį pagalbos sukurti įmonės internetinį puslapį. A. K. parodė, kad CD diską su nuotraukomis jam perdavė G. U., ji paruošė medžiagą internetiniam puslapiui, jam buvo žinoma, kad G. U. kreipėsi į kitą asmenį dėl internetinio puslapio užregistravimo, pas kurį kelis kartus pats buvo nuvykęs. Apeliaciniame skunde kaip vienas iš argumentų, kuriais abejojama, jog šias nuotraukas padarė būtent G. U. nurodyta, kad nuotraukų autoriaus negalima identifikuoti, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti byloje esančiais parodymais, nes nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog šią kompiuterinę laikmeną ruošė ne G. U. ir kad tai ne ji fotografavo, rinko medžiagą, ieškojo asmens, galinčio jai padėti atlikti jai pavestą darbą. Būtent dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog iš kompaktinės plokštelės informacijos matyti, kokie darbai buvo pavesti G. U. bei tai yra dar viena aplinkybė pagrindžianti, jog G. U. realiai dirbo.

Atmestinas apeliaciniame skunde teiginys, kad A. K. teisiamojo posėdžio metu ir negalėjo paaiškinti, už ką G. U. skyrė priedus 2008 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., nes teisiamojo posėdžio metu A. K. parodė, jog „internetinio puslapio kūrimas buvo kaip papildomas darbas, tai buvo nuspręsta G. U. sumokėti priedą prie atlyginimo. Žinojo kainas internetinio puslapio sukūrimui, t. y. už sukūrimą tokio puslapio yra mokama apie 3000 Lt.“ Juo labiau, kad kaip parodė A. K., dabar internetinis puslapis veikia, darbas padarytas, o G. U. pateisino jo lūkesčius, jis patenkintas jos darbu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone vertinant šiuos parodymus jų patikimumo prasme nėra svarbi aplinkybė, kad Ch. Frenkelio rūmų vadovai sutikimo fotografuoti muziejų nedavė.

Dėl G. U. darbo užmokesčio išmokėjimo

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija spręsdama apeliacinio skundo klausimą darbo užmokesčio dydžio, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad privačios įmonės savininkui niekas negali reguliuoti ir nurodyti, kokį darbuotoją priimti, kokio dydžio atlyginimą mokėti, lyginti jų tarpusavyje su kitų darbuotojų gautų atlyginimų dydžiai, įmonei atlyginimo išmokėjimo dieną turint pakankamai lėšų kasoje, sumokėjus privalomus mokesčius, įmonei realiai vykdant, savininkas pats sprendžia šiuos klausimus. Savaime didesnio atlyginimo nustatymas, mokėjimas darbuotojui negali būti traktuojamas kaip sukčiavimas. Darbo santykiai įtvirtinami darbo sutartimi atitinkantys LR DK 93 str. ir 186 str. reikalavimus, t.y. darbuotojas turi atlikti sulygtą darbą, o darbdavys turi suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, užtikrinti sulygtas darbo sąlygas ir mokėti sulygtą darbo užmokestį, kuris įvertinamas pagal darbo kiekį, kokybę, įmonės veiklos rezultatus, pasiūlą darbo rinkoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad IĮ „K.F.“ 2008 m. patyrė 10866,19 Lt nuostolius, taip pat ir 2009 m., kai G. U. išėjo motinystės ir motinystės (tėvystės) atostogų, patyrė didesnį, t. y. 31637,40 Lt, nuostolį, todėl teigti, kad IĮ „K.F.“ patyrė 2008 metais nuostolį tik dėl to, kad G. U. buvo priimta darbui komercijos direktorės pareigose, yra nepagrįsta. Juo labiau, kad yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog 2008 metais šalyje prasidėjo ekonominė krizė, kas, teismo nuomone, tikėtina iš tiesų įtakojo ne tik 2008 metų, bet ir 2009 metų IĮ „K.F.“ veikloje atsiradusius nuostolius.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde prokurorė remiasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tačiau teismas, remiasi tik teisme duotais ir ištirtais bei pripažintais įrodymais, kuriais yra grindžiamas priimtas teismo nuosprendis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi pavedė prokurorei organizuoti G. U., A. K. laisvos rašysenos bei eksperimentinės rašysenos ir parašų pavyzdžių gavimą ir specialisto išvados pateikimą teismui. Prokuroras šią nutartį įvykdė ir pateikė teismui specialisto išvadą, kurioje nurodyta, jog nenustatyta, kad darbo užmokesčio žiniaraščiuose ties G. U. pavarde būtų pasirašiusi ne G. U.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai spręstas klausimas dėl atlyginimų išmokėjimo G. U., kurio metu buvo pakviestos specialistės A. J. ir R. P. parodė, kad teismui pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, jog negalima nustatyti, ar pasirašė G. U., ar ne. Žiniaraščiuose esančių parašų negalėjo sulyginti su eksperimentiniais. Tiriamieji parašai yra pasirašyti vieno žmogaus, jie sudaro vieną visumą. Atkreipė dėmesį, kad tas pats asmuo gali keisti rašyseną skirtingu laikotarpiu, dėl ligos, dėl laiko, taip pat specialiai. Rašysena truputį gali kisti stovint, sėdint. Nėštumas nėra ta būsena, kad dėl to kistų rašysena, nebent nėščiosios būklė labai sunki. Negali nustatyti rašysenos pasikeitimo priežasties. Teigė, kad judesių koordinacija gali sutrikti dėl neblaivumo, insulto, susijaudinimo, tačiau nežino, ar gali kisti rašysena dėl adaptacinio sutrikimo. Apeliacinės instancijos teismas remiantis tokiomis išvadomis, atmeta apeliacinio skundo argumentą, nes nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, jog žiniaraščiuose galimai pasirašiusi ne G. U..

Pažymėtina, kad darbo užmokestis G. U. buvo nustatytas bei priedai prie atlyginimo skirti šalių susitarimu ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nuo to buvo mokamos atitinkamos įmokos. Kadangi G. U. mokėjo atitinkamas įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, tai ji įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą. G. U. išmokėta didesnė motinystės pašalpa priklauso objektyviai egzistuojančiu pagrindu, jai teisėtai priklausančios teisės ir piniginių lėšų įgijimas nesudaro sukčiavimo. Byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad G. U. gavo didesnę motinystės pašalpą apgaulės būdu, t. y. nepagrįstai padidinant jai darbo užmokestį, sumokant didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinęs šiuos įrodymus apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad sukčiavimu ir dokumento klastojimu šioje baudžiamojoje byloje G. U. ir A. K. veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog G. U. IĮ „K.F.“ nedirbo jokio darbo ir jų darbo santykiai buvo fiktyvūs ar sulygto dydžio atlyginimas dėl įmonės finansinės padėties objektyviai būtų buvęs neįmanomas, tačiau bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad G. U. realiai dirbo IĮ „K.F.“, o IĮ „K.F.“, jos darbo laikotarpiu, turėjo finansines galimybes sumokėti sulygto dydžio atlyginimą G. U..

Teisėjų kolegijos manymu, byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių išteisintųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl jie pagrįstai išteisinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ir nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad byloje būtų visapusiškai, objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, teismo nuosprendis būtų ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. O bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Europos žmogaus teisių teismas byloje Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją nekaltumo prezumpciją sukonkretino nurodydamas, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Apibendrinant aptartus įrodymus, akivaizdu, kad kaltintojo pateikti įrodymai visiškai neatlaiko konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas išteisintuosius teisinančias aplinkybes, todėl darytina išvada, kad G. U. ir A. K. yra nekalti, kad jie inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Priėmus sprendimą iš esmės palikti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl G. U. ir A. K. skirtinų bausmių neanalizuojami.

LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. numatytas nuosprendžio pakeitimas dėl netinkamai išspręstų nuosprendžio klausimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2012 m. vasario 17 d. nuosprendį visiškai nesprendė išteisintiesiems G. U. ir A. K. jiems skirtų laikinųjų nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo, sprendžia, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį turi būti panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išteisintiesiems G. U. ir A. K. taikyti laikinieji nuosavybės teisės apribojimai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisintajai G. U. panaikinama kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama, kai išteisintajai G. U. kardomoji priemonė nei ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo paskirta, sprendžia, kad panaikintina nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria išteisintajai G. U. panaikinama kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Pakeistini aprašomosios dalies pabaigoje rašymo apsirikimai, po žodžių „Vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p“ padėti skyrybos ženklus - tašką ir kablelį, sekančioje eilutėje įrašyti žodį „nusprendžia“ bei padėti skyrybos ženklą - dvitaškį, rezoliucinėje dalyje vietoje žodžio „K“ įrašyti „K“, vietoj žodžio „savinnkui“ įrašyti „savininkui“ ir padėti tašką.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti išteisintiesiems G. U. ir A. K. laikinuosius nuosavybės teisės apribojimus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria išteisintajai G. U. nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinama kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Ištaisyti nuosprendžio aprašomosios dalies pabaigoje rašymo apsirikimus, po žodžių „Vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p“ padėti skyrybos ženklus - tašką ir kablelį, sekančioje eilutėje įrašyti žodį „nusprendžia“ bei padėti skyrybos ženklą - dvitaškį, rezoliucinėje dalyje vietoje žodžio „K.“ įrašyti „K.“, vietoj žodžio „savinnkui“ įrašyti „savininkui“ ir padėti tašką.

Kitą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.