Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-284-280/2007 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui J. K., trečiasis asmuo bankrutuojanti J. K. įmonė, dėl J. K. įmonės pripažinimo asmenine atsakovo J. K. nuosavybe ir arešto turtui panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad šalys turto nepasidalijo. Bendras gyvenamasis namas dovanojimo sutartimi buvo perleistas apeliantės asmeninėn nuosavybėn, o tai neginčijamai įrodo, jog bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 23 straipsnio antrąją dalį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimas turtas gali būti padalijamas tiek išsituokiant, tiek ir santuokos metu. Taigi 1994 m. pavasarį turėtą bendrą turtą šalys pasidalijo, o vėliau įgytas turtas laikytinas asmenine šalių nuosavybe. Šalys šį klausimą sprendė tuomet, kai nebuvo nei separacijos, nei vedybų sutarties institutų, ir tokie veiksmai neprieštaravo galiojantiems įstatymams.Teismas nepagrįstai taikė CK 3.100 straipsnio, o ne CK 3.89 straipsnio nuostatas, nes turtas - įmonė įgyta už atsakovo asmenines lėšas, asmeninėn nuosavybėn. Teismas be pagrindo nevertino liudytojų parodymų, nes CK 3.89 straipsnio antroji dalis numato, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodinėjamas šiais parodymais. Liudytojai D. P., L. V., O. K. ir J. T. patvirtino šalių paaiškinimus, jog nuo 1994 m. apeliantė su atsakovu negyveno santuokoje, nevedė bendro ūkio. Teismas nepagrįstai nurodė, jog neturi reikšmės tai, jog atsakovas pripažįsta ieškinį. Atsakovui ieškinio patenkinimas nėra palankus, todėl pripažindamas ieškinį jis elgiasi sąžiningai ir tai neginčijamai įrodo ieškinio pagrįstumą. Aplinkybė, kad apeliantė su dukra dirbo atsakovo įmonėje, nepaneigia to, jog verslu vertėsi tik atsakovas. Apeliantė įmonės veikloje nedalyvavo, ji dirbo įmonėje pagal darbo sutartį ir šis darbas negali būti vertinamas kaip įrodymas, jog tai buvo šeimos verslas. Atvirkščiai – tai, jog apeliantė dirbo ne kaip bendrasavininkė, o vadovaujama atsakovo, įrodo ieškinio pagrįstumą. Tai, jog įmonėje dirbo šalių dukra, neturi jokios įrodomosios galios. Pajamos, gautos iš įmonės veiklos, buvo naudojamos tik asmeniniams atsakovo poreikiams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė R. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bankrutavusią J. K. įmonę atsakovo J. K. asmenine nuosavybe bei panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartimi ieškovės nekilnojamajam turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Panevėžio apygardos teismas skundžiamu sprendimu šį ieškinį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo ieškovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą bei ieškinį patenkinti. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs iš esmės dėl dviejų glaudžiai susijusių klausimų: pirma, kam priklauso J. K. įmonė; antra, ar gali išieškojimas už šios įmonės skolas būti nukreiptas į asmeninį ieškovės turtą.

Dėl reikalavimo pripažinti bankrutavusią J. K. įmonę asmenine atsakovo nuosavybe

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti J. K. įmonę asmenine atsakovo nuosavybe.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys pripažįsta, jog ieškovės R. K. ir atsakovo J. K. santuoka nėra nutraukta. Pagal CK 3.87 straipsnio antrąją dalį sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Įmonė ir iš jos veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos, jei verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, yra pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 str. 1 d. 4 p., 3.91 str.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).

J. K. įmonė buvo įsteigta po santuokos sudarymo, dėl to byloje ginčo nėra. Taigi įmonė laikoma sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nebus paneigta ši įstatyme nustatyta prezumpcija. Prašydama pripažinti įmonę asmenine atsakovo nuosavybe, apeliantė turėtų paneigti minėtą prezumpciją, įrodydama, jog: arba sutuoktinių turtas buvo padalintas, arba bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė kitokiu būdu, arba verslu vertėsi tik atsakovas, įmonės vardu prisiimtos prievolės be apeliantės žinos bei sutikimo, o iš šio verslo gautos pajamos nebuvo naudojamos šeimos interesais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė nė vienos iš minėtų aplinkybių, todėl nepaneigė prezumpcijos, jog santuokos metu įkurta įmonė yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CPK 185, 178 str.).

Pirma, byloje nėra duomenų, kad bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktinių turėtas turtas būtų buvęs padalintas arba kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė būtų pasibaigus kuriuo nors kitu iš įstatyme numatytų tokios nuosavybės pasibaigimo būdų (CK 3.87 str. 2 d., 3.100 str.).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad yra pagrindas pripažinti pasibaigus bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, nes šalys turtą pasidalino. Šią aplinkybę ji grindė tuo, jog bendras gyvenamasis namas dovanojimo sutartimi buvo perleistas apeliantės asmeninėn nuosavybėn, o tai, jos nuomone, neginčijamai įrodo, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1996 m. kovo 6 d. apeliantė su atsakovu sudarė dovanojimo sutartį, kuria atsakovas J. K. padovanojo R. K. žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 11). Taigi šis turtas tapo asmenine apeliantės nuosavybe. Tačiau, skirtingai nei teigia apeliantė, aplinkybė, jog minėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas jai asmeninėn nuosavybėn, nepatvirtina teiginio, kad visas sutuoktinių turtas buvo pasidalintas ir kad nuo to momento pasibaigė bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o visas šalių turimas turtas yra jų asmeninė nuosavybė. Minėta dovanojimo sutartimi buvo pakeistas tik vieno nekilnojamojo turto objekto – nurodyto žemės sklypo bei gyvenamojo namo su priklausiniais - teisinis rėžimas, tačiau ši aplinkybė niekaip nepatvirtina viso sutuoktinių turto pasidalinimo fakto bei jungtinės nuosavybės pasibaigimo. Žinoma, tai gali būti aplinkybė, patvirtinanti realiai buvus tokį turto padalinimą, tačiau, norint patvirtinti tokią išvadą, vienos sutarties buvimo nepakanka, o turi būti ir daugiau faktų, liudijančių tai, jog sutuoktiniai turtą pasidalino ir faktiškai bendro ūkio nebevedė (CPK 185 str.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kokį turtą po bendro sutuoktinių turto pasidalijimo gavo atsakovas. Apeliantė teigė, jog atsakovui atiteko žemės sklypas Biržų rajone bei apie 45 000 Lt grynųjų pinigų, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nepateikė (CPK 178 str.). Taigi atmestinas kaip neįrodytas apeliantės teiginys, jog šalys pasidalino bendrąja jungtine nuosavybe turėtą turtą (CPK 185 str.).

Antra, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde nurodo, jog verslu vertėsi tik atsakovas, teismas turėjo taikyti CK 3.89 straipsnio nuostatas, nes įmonė buvo įgyta už atsakovo asmenines lėšas, jo asmeninėn nuosavybėn. Apeliantė teigia, jog įmonės veikloje nedalyvavo, o dirbo įmonėje pagal darbo sutartį ir šis darbas negali būti vertinamas kaip įrodymas, jog tai buvo šeimos verslas. Be to, apeliantė nurodo, kad teismas be pagrindo nevertino liudytojų parodymų, kurie patvirtina, jog nuo 1994 m. apeliantė su atsakovu negyveno santuokoje, nevedė bendro ūkio.

Kaip žinoma, civiliniame procese vertinant įrodymus taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė. Ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, ir nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas šalių nurodytų aplinkybių visetas, siekiant nustatyti, kokie santykiai tarp šalių, tikėtina, buvo susiklostę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei vadovaudamasi minėta įrodymų pakankamumo taisykle ir tikimybių pusiausvyros principu, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamo pagrindo laikyti, kad ginčo įmonė buvo tik atsakovo asmeninė nuosavybė, o šalis nuo 1994 metų siejo ne šeimyniniai ar verslo, o tik darbo teisiniai santykiai, kaip tvirtina apeliantė. Apeliantės nurodytos aplinkybės šios išvados nepaneigia, o byloje nustatytų aplinkybių visetas patvirtina teismo sprendimo pagrįstumą (CPK 185 str.).

Kaip teisingai nurodė teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad šalys apie savo faktines skyrybas pradėjo kalbėti tik po to, kai buvo areštuotas apeliantei priklausantis turtas. Minėta dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik 1996 metais, tai yra gerokai vėliau, nei, kaip teigia apeliantė, šalys nustojo bendrauti bei vesti bendrą ūkį. Tiek atsakovas, tiek ginčo įmonė buvo registruoti apeliantei priklausančio namo adresu ir perregistruoti nebuvo. Tiek pati apeliantė, tiek šalių dukra dirbo atsakovo įmonėse ir pan. Be to, apeliantė deklaravo savo turtą bei pajamas kaip atsakovo J. K. sutuoktinė.

Pažymėtina, jog minėtą išvadą patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančiu automobiliu naudojosi ir J. K. įmonė, ką patvirtino pati apeliantė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 61, 63). Be to, iš šalių paaiškinimų matyti, jog tiek apeliantė, tiek atsakovas dirbo sūnaus įmonėje UAB ,,Karulis“, kuri taip pat įregistruota apeliantei priklausančio minėto gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 45, 62). Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantė dirbo pardavėja J. K. įmonėje, dėvėtų drabužių parduotuvėje nuo 1996 m. iki 2004 m. (b. l. 45, 61). Taigi byloje esantys šalių bei liudytojų paaiškinimai leidžia konstatuoti, jog į verslą buvo įtraukti visi šeimos nariai, tai yra ne tik apeliantė, tačiau ir šalių vaikai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į trečiojo asmens atstovo 2008 m. sausio 7 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog kol ginčo J. K. įmonė nebuvo bankrutavusi, apeliantė viena dirbo tos įmonės padalinyje – padėvėtų rūbų parduotuvėje ilgą laiko tarpą, o atsakovas rūpinosi su skerdiena susijusia veikla. Taip pat byloje yra duomenų apie tai, kad bankrutavusios įmonės turtą - Medeikių mėsos cechą - varžytynėse nupirko atsakovo uošvė (b. l. 63). Nagrinėjamu atveju, vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog, priešingai nei teigia apeliantė, šalių santykiai peržengė darbo (pavaldumo) teisinių santykių ribas, ir labiau tikėtina yra tai, kad įmonės veiklos metu šalys aktyviai bendravo tarpusavyje, kartu vystė verslą (CPK 185 str.). Priešingai išvadai nėra pakankamo pagrindo, ypač įvertinus tai, kad šeimos santykiai yra labai asmeniškas dalykas ir sprendžiant ginčus neįmanoma tiksliai nustatyti jų apimties bei pobūdžio, todėl tenka vertinti visumą aplinkybių, susijusių su asmenų bendravimu, bei spręsti, kaip minėta, jog tokia išvada yra labiau tikėtina.

Apeliantės nurodytų liudytojų: D. P. , L. V. , O. K. ir J. T. , parodymai neduoda pagrindo kitaip vertinti situacijos, nes, kaip teisingai nurodė trečiasis asmuo, visi liudytojai, išskyrus kaimynę J. T. , yra susiję su apeliante artimais giminystės ryšiais, todėl jų parodymai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės teiginius. Kaimynė J. T. pirmosios instancijos teismui, be kitų aplinkybių, nurodė, jog labai artimai su apeliante nebendravo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, turėjo pagrindą nesiremti jos paaiškinimais (b. l. 65) (CPK 185 str.).

Atmestini apeliantės argumentai, jog aplinkybė, kad išraše iš registro individualios įmonės savininku ir dalyviu yra nurodytas tik vienas asmuo - atsakovas ir šis įrašas nėra pakeistas iki šiol, taip pat aplinkybė, kad ji savo kaip sutuoktinės turto ir pajamų deklaracijoje nenurodė turinti įmonę, patvirtina jos teiginį, jog įmonė buvo atsakovo asmeninis turtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai nepaneigia priešingų išvadų, kurios išplaukia iš prieš tai šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumos. Pažymėtina ir tai, kad, kaip teigia apeliantė bei atsakovas, faktiškas santuokos iširimas daugelį metų taip pat nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pati apeliantė, vertindama faktinių santykių teisinio įforminimo įrodomąją reikšmę, yra nenuosekli ir prieštarauja pati sau: registro bei pajamų deklaracijos duomenis vertina kaip įrodymus, neginčijamai patvirtinančius faktinę situaciją, o tą aplinkybę, kad šalių santuoka iki šiol nėra įstatymo nustatyta tvarka nutraukta ir išregistruota, laiko nereikšminga ir formalia. Be to, teismo išvadų pagrįstumo taip pat nepaneigia apeliantės argumentai, jog šalims sprendžiant turto pasidalijimo klausimą nebuvo nei separacijos, nei vedybų sutarties institutų ir tokie veiksmai neprieštaravo galiojantiems įstatymams. Pažymėtina, jog, kaip teigia šalys, jų santuoka iširo prieš 14 metų, tačiau apeliantės minėti institutai galioja jau daugelį metų, tuo tarpu šalys iki šios jais nepasinaudojo, taip pat nenutraukė santuokos. Iš bylos medžiagos matyti, jog šalys yra verslininkai, taigi galėjo ir turėjo žinoti, kokias teisines pasekmes verslui gali sukelti faktinių tarpusavio santykių neįforminimas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus apeliantės teiginius, jog 1994 m. pavasarį šalys pasidalijo turėtą bendrą turtą, todėl bankrutuojanti J. K. įmonė laikytina asmenine atsakovo J. K. nuosavybe, kaip vėliau jo įgytas turtas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti bankrutavusią J. K. įmonę asmenine atsakovo J. K. nuosavybe (CK 3.87, 3.88, 3.98, 3.91, 3.100 str., CPK 263 str.).

Dėl reikalavimo panaikinti ieškovės nekilnojamajam turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones

Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nebuvo paneigta, todėl iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.109 str., 2.50 str. 4 d., 3.88 str., 3.113 str.). Taigi konstatavus, jog bankrutuojanti J. K. įmonė yra bendra sutuoktinių nuosavybė, o bendro sutuoktinių turto neužtenka, įmonės savininkai – atsakovas bei apeliantė už įmonės skolas atsako ir savo asmeniniu turtu.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo naikinti arešto apeliantės asmeninės nuosavybės teise turimam gyvenamajam namui su priklausiniais, esantiems (duomenys neskelbtini) (CPK 263 str.).

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl ieškovės R. K. apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovės R. K. valstybei 16,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 87).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K. valstybei 16,95 Lt (šešiolika litų 95 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.