- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-20
- Bylos Nr.
- AS-662-271-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00146-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- A. D.
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą dėl Vertybinių popierių komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 2K-383 „Dėl teisės pažeidimo bylos“ (toliau – ir Sprendimas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007. Teismas nustatė, kad Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą priėmė atlikusi UAB „Finansų rizikos valdymas“ vykdytos veiklos tyrimą. Minėtu sprendimu UAB „Finansų rizikos valdymas“ už Finansinių priemonių rinkų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimus paskirta 4 000 Lt bauda. Teismas pripažino, kad Vertybinių popierių komisijos Sprendimas teisines pasekmes sukėlė ne A. D., o UAB „Finansų rizikos valdymas“. Kaip savo skunde nurodė pareiškėjas, ginčijamas Vertybinių popierių komisijos Sprendimas jam sukelia teisines pasekmes dėl tos priežasties, kad yra vienas iš įrodymų jo atžvilgiu iškeltoje baudžiamoje byloje. Tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra reglamentuojamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatomis. Taigi, teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje kaip įrodymai yra teikiami viešojo administravimo sprendimai ar aktai, nereiškia, kad šiais sprendimais (aktais) yra pažeidžiamos kaltinamojo teisės ar teisėti interesai. Tokie sprendimai (aktai), priimti trečiųjų asmenų atžvilgiu, nors ir pripažinti įrodymais baudžiamoje byloje, tiesioginių teisinių pasekmių kaltinamajam nesukelia, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
II.
Pareiškėjas A. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nagrinėti A. D. skundą dėl Vertybinių popierių komisijos Sprendimo.
Atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo šioje stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjui Vertybinių popierių komisijos Sprendimas neva nesukelia teisinių pasekmių. Remiasi ABTĮ 51-53 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, ABTĮ 81 straipsniu ir teigia, jog nagrinėjant bylą iš esmės, išklausius bylos šalis ir teismui priėjus prie išvados, kad pareiškėjas tikrai neturi teisinio suinteresuotumo skųsti Vertybinių popierių komisijos Sprendimo, tokia byla turėtų būti nutraukta, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007). Pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė skundo priėmimo stadijoje, neišklausęs bylos šalių ir iš esmės grubiai pažeidęs jų procesines teises. Argumentuoja, jog pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą skųsti Vertybinių popierių komisijos Sprendimą. Remiasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.). Dėsto, jog Vertybinių popierių komisijos Sprendimu yra tiesiogiai daroma įtaka pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes baudžiamosios bylos kaltinamajame akte iš esmės remiamasi būtent minėtu Sprendimu ir kaltinamajame akte prokuroras konstatavo, kad pareiškėjas, kaip UAB „Finansų rizikos valdymas“ direktorius, neva užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji tariamai reikalinga, bei, kad šia veikla buvo užsiimama versliškai ir stambiu mastu, o tai pagal kaltinamąjį aktą prilygsta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėčiai. Sprendimas yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl yra vienas iš formalių įrodymų baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo nuomone, teismas itin paviršutiniškai ir formaliai įvertino esamą situaciją, nes galiojantis individualus aktas, kuris konstatuoja vertimąsi veikla be licencijos, kuriai tariamai tokia licencija yra reikalinga, konstatuoja baudžiamojoje byloje nustatinėtinas aplinkybes, kurios sudaro pareiškėjui pareikšto kaltinimo esmę. Teigia, jog pareiškėjas nedalyvavo procese, kuriame buvo priimtas Vertybinių popierių komisijos Sprendimas, neturėjo jokių galimybių pasisakyti dėl tariamų Finansinių priemonių rinkų įstatymo pažeidimų, pateikti įrodymus, savo samprotavimus ar prieštaravimus bei nesutikimo motyvus ir t. t. Todėl sukuriama tokia situacija, kad Vertybinių popierių komisijos Sprendimu buvo praktiškai išspręstas pareiškėjo kaltumas baudžiamosios teisės prasme, nors Vertybinių popierių komisijos Sprendimo procedūroje pareiškėjui nebuvo suteikta jokių, netgi minimalių teisinių garantijų (pvz., teisė būti išklausytam). Iš pareiškėjo neturėtų būti atimama teisė ginčyti Sprendimą nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas A. D. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį, kuria teismas nutarė pareiškėjo skundo nepriimti dėl to, kad skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, kadangi pareiškėjo norimas apskųsti Sprendimas, teismo vertinimu, nesukelia pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių.
Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas siekia apskųsti Vertybinių popierių komisijos Sprendimą, kuriuo UAB „Finansų rizikos valdymas“ paskirta 4 000 Lt bauda ir, be kita ko, nustatyta, jog minėta bendrovė vykdė investicinę veiklą neturėdama licencijos. Pareiškėjo teigimu, Vertybinių popierių komisijos Sprendimu yra tiesiogiai daroma įtaka pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes baudžiamosios bylos kaltinamajame akte iš esmės remiamasi būtent minėtu Sprendimu ir kaltinamajame akte prokuroras konstatavo, kad pareiškėjas, kaip UAB „Finansų rizikos valdymas“ direktorius, neva užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji tariamai reikalinga, bei kad šia veikla buvo užsiimama versliškai ir stambiu mastu. Taigi Vertybinių popierių komisijos Sprendimas yra vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22-24, 32-33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-448/2012).
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Vertybinių popierių komisijos Sprendimas teisines pasekmes sukelia ne pareiškėjui A. D., bet UAB „Finansų rizikos valdymas“. Norimu apskųsti Sprendimu būtent UAB „Finansų rizikos valdymas“ yra skirta 4 000 Lt bauda ir būtent UAB „Finansų rizikos valdymas“ yra numatyti tam tikri nurodymai, taigi toks Sprendimas galėtų būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Tačiau tai būtų tuo atveju, jei Vertybinių popierių komisijos Sprendimą ginčytų UAB „Finansų rizikos valdymas“, kuriai sprendimu nustatyti tam tikri nurodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skundo priėmimo nagrinėti stadijoje buvo akivaizdu, jog buvusiam UAB „Finansų rizikos valdymo“ direktoriui, t. y. pareiškėjui Sprendimas nesukelia teisinių pasekmių (nepadaro įtakos jo teisėms ir pareigoms), nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių jo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 str. 1 d.), todėl negali būti laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuota, jog pareiškėjo inicijuojamas ginčas dėl Sprendimo panaikinimo yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi minėtas aktas nėra tas aktas, kuris turi įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.), ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, laikytina pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.