- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-707-497/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36356-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Kęstutis Ragaišis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį ir paskirtas jam laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirtas jam laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta V. S. galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimą 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas; V. S. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; priteista iš V. S. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai 2 008,75 Eur turtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 1 192,18 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo A. K. naudai 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. S. sugadino svetimą turtą, o būtent: 2016 m. birželio 29 d. apie 19 val. 45 min. namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, policijos pareigūnams E. Z. ir T. P. sulaikius V. S. ir įsodinus į tarnybinį automobilį „VW CANDY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vežamas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą Žirmūnų g. 139 A, Vilniuje, kojomis spardė tarnybinio automobilio „VW CADDY“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dureles ir jas tyčia sugadino, tuo padarydamas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 758,83 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
2. Be to, V. S. 2016 m. gruodžio 29 d. apie 22.35 val., namo, adresu (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto su nukentėjusiuoju A. K. metu, ranka trenkė A. K. per ranką, o šiam pasilenkus, spyrė į veidą, po ko nukentėjusiajam A. K. atsilošus, sudavė kumščiu į veidą, A. K. bandant pabėgti ir bebėgant pargriuvus, pasivijo nukentėjusįjį ir spardė į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam A. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaktos kairėje, muštine žaizda dešinio antakio srityje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose su kraujosruvomis akių obuolių junginėse, dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės išorinės ir apatinės sienų, viršutinio žandinio ančio išorinės sienos lūžiais. Šiais savo veiksmais V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
3. V. S. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį dėl to, kad sugadino svetimą nedidelės vertės turtą, o būtent: kad 2016 m. gruodžio 29 d. apie 22 val. 30 min. prie namo (duomenys neskelbtini), tyčia supjaustė A. K. priklausančio automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4 padangas, kurių kiekvienos vertė 35 Eur, bei sudaužė du galinius požibinčius, kurių kiekvieno vertė 12 Eur, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. K. 164 Eur turtinę žalą. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nėra paduotas.
II. Apeliacinių skundų argumentai
4. Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o ieškinius atmesti. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad:
4.1. Dėl svetimo turto sugadinimo (BK 187 str. 1 d.). Teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius šį nusikaltimą grindžiamos tik prieštaringais dviejų liudytojų – pareigūnų, parodymais ir klaidinga prielaida, kad automobilio durelės neatsidarė dėl apelianto veiksmų. Teismas netinkamai nustatė svarbią įvykio aplinkybę, kad nuteistasis jo vežimo į policijos komisariatą metu kojomis spardė tarnybinio automobilio dureles ir tyčia jas sugadino. Tačiau pareigūnai savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad apeliantas tarnybinio automobilio dureles sugadino automobiliui dar stovint namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme. Tačiau apelianto sulaikymą ir jo patalpinimą į tarnybinį automobilį matę liudytojai teigė, kad apeliantas, būdamas automobilyje, durelių iš viso nedaužė. Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl atmetė šių liudytojų parodymus ir rėmėsi tik pareigūnų parodymais. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad parodymus davę policijos pareigūnai gali būti suinteresuoti apelianto nuteisimu, nes priešingu atveju, jiems patiems gali kilti atsakomybė už jų tarnybinio automobilio sugadinimą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tarnybinio automobilio galinių durelių neatsidarymo priežastis, byloje yra tik pačių pareigūnų telefonu darytos nuotraukos. Esminiai durelių sužalojimai atsirado po gaisrininkų šių durelių laužimo darbų. Esant paminėtoms aplinkybėms, buvo būtina patikslinti nuteistojo parodymus, kad dėl jo kūno kompleksijos, surakintų už nugaros rankų, ribotos policijos automobilio galinės dalies erdvės, į kurią jis buvo patalpintas, jis fiziškai negalėjo spardyti automobilio galinių durelių.
4.2. Dėl asmens nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 1 d.). Tesimas nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė teisės normos, reglamentuojančios būtinąją gintį, nes konfliktą pradėjo nukentėjusysis, o apeliantas tik gynėsi ir, pasitaikius pirmai progai, nuo jo pabėgo. Nukentėjusysis nesiekė išvengti konflikto, priešingai, jį provokavo, užsipuldamas nuteistąjį. Teismas neįvertino nukentėjusiojo duotų parodymų prieštaringumo – jis teigė, kad po nuteistojo smūgio į ranką, jo mobilaus ryšio telefonas nukrito ant grindinio, dėl ko jis turėjo sudužti, tačiau telefonas liko neapžiūrėtas ir jokių pretenzijų dėl jo sugadinimo nebuvo pareikšta; vienur nukentėjusysis teigia, kad po nuteistojo smūgių iš karto nukrito ant žemės, kitur, kad jis smūgių išvengė, dar nubėgo 10-15 metrų ir, tik nukritus nuo kojos guminei šlepetei, pargriuvo; nukentėjusiojo parodymai, kad jam nuteistasis spyrė 20-30 kartų prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, pagal kurią nukentėjusysis patyrė tik apie 3 smūgius, taip pat prieštarauja liudytojos V. R. liudijimams, kad smūgių buvo tik apie 5; nukentėjusiojo parodymai, kad jis jokių smūgių nuteistajam nesudavė, prieštarauja byloje nustatytam nukentėjusiojo kūno sužalojimui bei byloje esančiam nukentėjusiojo daiktų apžiūros protokolui, patvirtinančiam, kad buvo sugadinti nuteistojo įvykio metu vilkėti drabužiai. Esant priešingiems nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymas, teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiuoju ir priėmė šališką nuosprendį. Taip pat nevertintas liudytojų D. O. ir V. R. duotų parodymų patikimumas.
5. Nukentėjusysis A. K. apeliaciniu skundu prašo padidinti jam priteisto neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad teismas nepagrįstai labiau atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis nekeičia gyvenimo būdo, niekur nedirba ir nemoka mokesčių, savivaliauja daugiabučio namo kieme, toliau gadina nukentėjusiojo automobilį – iš jo išleidžia ant žemės kurą, nukentėjusysis negali pastatyti savo automobilio prie namo, nesuderinęs tai su nuteistuoju, kas labai žemina nukentėjusįjį. Be to, teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas neblaivus. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė bausmės pagal ankstesnį nuosprendį vykdymo atidėjimo laikotarpiu, dėl ko jis bausmę pagal šį nuosprendį turėtų atlikinėti pataisos namuose.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, prokuroras prašė abu skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
7. Apeliantas V. S., kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė be neabejotinai jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo padidinti jam priteistos neturtinės žalos dydį. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – be kita ko, pagrįstai pripažino V. S. kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuteistajam paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę, taip pat nustatė teisingą nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį.
Dėl svetimo turto sugadinimo (BK 187 str. 1 d.)
8. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismo išvados dėl jo kaltės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nėra tinkamai pagrįstos bylos duomenimis, kadangi teismas tokias išvadas padarė, remdamasis vien policijos pareigūnų liudijimais, kurie galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi išteisinus nuteistąjį, jiems patiems tektų atlyginti žalą dėl sugadintų tarnybinio automobilio durelių. Kolegija apelianto samprotavimus, kad teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai galėjo duoti melagingus parodymus, atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi šie asmenys niekaip nėra susiję su nuteistuoju, jie darbo specifika susijusi su nusikalstamų veikų nustatymu bei prevencija, be to, jie davė priesaiką teisme sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti (t. 3, b. l. 15). Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kodėl jie turėtų būti suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį arba nurodyti neteisingas aplinkybes, arba kad jie būtų patys sugadinę tarnybinio automobilio dureles ir dėl to turėtų policijai atlyginti žalą. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pareigūnų duotais parodymais nereikėtų tikėti, nes šie liudytojai galėjo apkalbėti kaltinamąjį, vertintini kaip nieko nepagrįstos prielaidos ir atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
9. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantu, kad teismas išvadas dėl jo kaltės sugadinus tarnybinio automobilio dureles padarė, remdamasis vien tik pareigūnų parodymais, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, be pareigūnų parodymų, taip pat rėmėsi ir byloje esančiomis fotonuotraukomis bei duomenimis apie tarnybinio automobilio remontą (t. 1, b. l. 27-31, 42-55). Be to, pareigūnų parodymus netiesiogiai patvirtina ir kitų teisme apklaustų liudytojų parodymai. Pareigūnai teisme nurodė vienodas įvykio aplinkybes, kad sulaikius V. S. dėl pareigūnų įžeidinėjimų, jį į tarnybinio automobilio galą įsodino be antrankių, kur sulaikytasis pradėjo kažką daužyti, tada pareigūnas T. P. atidarė automobilio dureles, pasakė, kad V. S. nusiramintų, tačiau jam toliau daužant automobilį, jį išsodino iš jo, uždėjo antrankius ir vėl įsodino į vidų, kai antrą kartą nuteistąjį įsodino į automobilį, pareigūnai išgirdo stiprius smūgius, pribėgo prie automobilio, bandė jį atidaryti per galines dureles, tačiau jos nebeatsidarė. Teismo posėdyje liudiję V. M., S. N., N. K. taip pat nurodė, kad V. S. buvo išsodintas iš tarnybinio automobilio, jam uždėti antrankiai ir jis vėl įsodintas į vidų. Taigi šie parodymai ne tik sutampa su pareigūnų parodymais, bet taip pat iš jų galima daryti išvadą, kad įvykio metu V. S. visgi nebuvo ramus tarnybiniame automobilyje, nes priešingu atveju, jo nebūtų reikėję iš automobilio išsodinti ir uždėti antrankių. Tai, kad V. S., sėdėdamas automobilyje, rėkė, nurodė visi minėti liudytojai, kas tik patvirtina, kad nuteistojo emocinė būklė ir nusiteikimas įvykio metu nebuvo ramūs. Liudytoja V. M. parodė, kad ji negirdėjo jokio triukšmo iš automobilio, kad nuteistasis jame būdamas nesidaužė. Visgi šiuos liudytojos parodymus kolegija atmeta, kadangi jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, o aplinkybė, kad ji negirdėjo triukšmo iš automobilio, gali būti paaiškinama tuo, kad įvykio metu buvo pakankamai didelė sumaištis, nes tuo metu buvo sulaikomas ne tik V. S., bet ir jo sutuoktinė, dėl ko liudytoja galėjo iš automobilio sklindančio triukšmo ir neišgirsti. Be to, ji savo parodymus davė 2018 m. liepos 24 d, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po įvykio, ir iš jos liudijimų matyti, kad ji nebuvo objektyvi įvykių stebėtoja, nuteistajam reiškė palankumą ir užuojautą, kadangi įvykio metu net pareigūnams aiškino, kad šie savo veiksmais gali sužaloti ar užmušti V. S., taip pat ji teisme teigė, kad nuteistasis jį sulaikant buvo ramus, nors, kaip jau minėta, kiti bylos duomenys liudija priešingas aplinkybes. S. N., N. K. yra su nuteistuoju susiję asmenys, todėl jie gali liudyti nuteistojo naudai, dėl ko jų parodymai nevertinami kaip patikimi. Taigi byloje nustatyta, kad V. S. antrą kartą jau su antrankiais buvo įsodintas į automobilį, vadinasi, tuo metu durelės nebuvo sugadintos, tačiau po to nuteistasis jau nebegalėjo išlipti, nes jos buvo sugadintos. Vadinasi, durelės buvo sugadintos nuteistajam būnant automobilyje. Abu pareigūnai teigė, kad buvo sulaužytas durelių užraktas iš vidaus, ką taip pat patvirtina fotonuotraukos ir detalių, reikalingų automobilio remontui, sąrašas.
10. Nuteistasis kaip pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde kelia versiją, kad dėl jo kūno kompleksijos, surakintų už nugaros rankų, ribotos policijos automobilio galinės dalies erdvės jis fiziškai negalėjo ne tik, įsirėmęs priekiu į priekinę kabinos sienelę, atgaline koja spardyti policijos tarnybinio automobilio durelių, bet ir bet kokiu kitu būdu tai daryti. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją atmetė ir kolegija gali tik pritarti apylinkės teismui, kadangi nei VW Caddy techniniai dokumentai, nei V. S. pateikta fotonuotrauka su jo atliktais išmatavimais niekaip nepaneigia nuteistojo turėtos galimybės sugadinti automobilio dureles, jas spardant kojomis ar kitu būdu. Be to, teismui pateiktoje nuotraukoje V. S. nufotografuotas šonu, t. y. net nepanašioje padėtyje į tą, kurioje jis turėtų galimybę sugadinti galines dureles, taip pat nuotraukoje neatsispindi automobilio galinės dalies, skirtos sulaikytiesiems, gylis. Apeliaciniame skunde nurodyti ikiteisminio tyrimo veiksmai – eksperimentas, įvykio vietos apžiūra ar tikslus specialisto nustatymas, dėl kokios konkrečiai priežasties neatsidarė tarnybinio automobilio durelės, šiuo atveju neturėtų prasmės, nes turto sugadinimas buvo akivaizdus ir užfiksuotas, o tai, dėl kokios priežasties durelės neatsidarė, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, nes apeliantui ši veika galėtų būti inkriminuota net ir tuo atveju, jei durys atsidarytų, bet, pavyzdžiui, būtų labai sulankstytos ar kitaip sugadintos. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra jokių duomenų, kad automobilio dureles jis sulaužė spardydamas stovinčioje padėtyje. Teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. Z. tenurodė, kad automobilyje yra vietos dalinai atsistoti. Kas nereiškia, kad apeliantas spardė automobilio dureles stovėdamas. Kitas policijos pareigūnas T. P. teisme nurodė, kad per automobilio salono, pažvelgęs į automobilio sulaikymo kameros vidų, pamatė kaip V. S. spardo automobilio galines dureles kojomis.
11. Abu policijos pareigūnai T. P. ir E. Z. nurodė, kad po to, kai uždėjo E. S. antrankius ir uždarė į automobilio sulaikymo kamerą, iš vidaus pasigirdo du stiprūs smūgiai. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad nukrito galinis valstybinsi numeris. Po to galinių durelių rankena sulūžo. Iš to sprendžia, kad buvo sugadinta durų spynelė. Durelių nebebuvo galima atidaryti. Apžiūrėjus policijos automobilį nustatyta, kad išorinių sugadinimų, išskyrus policijos pareigūnų nurodytą valstybinio numerio laikiklį, nėra (t. 1, b. l. 28, 31), o gaisrininkams atidarius dureles ir apžiūrėjus jas iš vidaus, nustatyta, kad vidinė automobilio galinių durelių apdaila visiškai sulaužyta (t. 1, b. l. 29). Įvertinus policijos pareigūnų parodymus ir automobilio sužalojimų pobūdį visumoje, matyti kad jie vienas kitą patvirtina ir įrodo aplinkybę, kad kaltinime nurodyti automobilio sugadinimai padaryti iš vidaus, t. y. iš ten, kur buvo uždarytas E. S..
12. Taigi byloje esančių duomenų pakako apylinkės teismui padaryti neabejotiną apkaltinamąją išvadą, kad V. S. 2016 m. birželio 29 d. apie 19 val. 45 min., policijos pareigūnams jį sulaikius ir įsodinus į tarnybinį automobilį, sugadino policijos pareigūnų tarnybinio automobilio VW Caddy galines dureles ir šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Kadangi tikslus laikas, kada durelės buvo sugadintos, byloje nebuvo nustatytas, aplinkybė, kad jos buvo sugadintos V. S. vežant, neatmestina, be to, sulaikyto asmens vežimą į policijos komisariatą apima ir jo įsodinimas į tarnybinį automobilį, kolegija neturi pagrindo iš kaltinimo šalinti aplinkybės, kad tarnybinio automobilio durelės buvo sugadintos, nuteistąjį vežant į policijos komisariatą.
Dėl asmens nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 1 d.)
13. Ginčydamas savo kaltę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, apeliantas teigia, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomas būtinosios ginties institutas, kadangi 2016 m. gruodžio 29 d. konfliktą iniciavo nukentėjusysis, pirmas smūgiavęs ramiai rūkiusiam nuteistajam, o pastarasis tik gynėsi, pirmai progai pasitaikius, pabėgo nuo nukentėjusiojo, nes jo bijojo, todėl veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją atmetė kaip nepagrįstą, kurią paneigia kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada, kuri yra išsamiai argumentuota, visiškai sutinka, kadangi bylos duomenys nepatvirtina įvykio metu kilus būtinosios ginties situacijai, kurios metu V. S. turėjo teisę gintis nuo nukentėjusiojo A. K. neteisėtų smurtinių veiksmų jį sužalodamas. Kaip teisingai nurodo apeliantas savo skunde – konflikto pradžios niekas nematė. Tačiau įrodymų visuma teismui leidžia teigti, kad visgi ne nuteistasis įvykio metu buvo netikėtai užpultas jam smūgiuojant į veidą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis viso proceso metu kategoriškai neigė, kad sudavė kaltinamajam smūgius: jis teigė, kad pamatęs, kad jo automobilio priekinis ratas nuleistas, paklausė nuteistojo, ką jis veikia prie nukentėjusiojo automobilio, išsiėmė telefoną skambinti, tačiau nespėjo, kad nuteistasis sudavė jam per ranką ir iš jos iškrito mobilaus ryšio telefonas, nukentėjusysis pasilenkė pasiimti telefoną, tuomet V. S. jam spyrė į galvą, pradėjo jį mušti, jis pradėjo bėgti nuo V. S., bet pargriuvo, ir V. S. pradėjo nukentėjusįjį spardyti, o nukentėjusysis gynėsi rankomis ir kojomis. Tokie nukentėjusiojo parodymai byloje nebuvo paneigti. Nors nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis jį užpuolė, jam smūgiuodamas į veidą, jis apie įvykį nei policijai, nei medikams iš karto nepranešė, o į medikus kreipėsi tik po dviejų dienų (t. 1, b. l. 87). V. S. teiginiai, kad jis buvo sumuštas nukentėjusiojo, kad jis pabėgo nuo jo iš baimės, atsižvelgus į nuteistojo ir nukentėjusiojo amžių bei kūno sudėjimą, taip pat į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus bei fotonuotrauką (t. 1, b. l. 91), kaip pirmosios instancijos teismo, taip ir apeliacinės instancijos teismo neįtikina. Be to, V. S. iš pradžių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodė, kad nukentėjusysis grasino jį papjauti, o rašydamas 2016 m. gruodžio 31 d. skundą tik nurodė, kad nukentėjusysis sumušė į veidą ir galvą, grasino papjauti (t. 2, b. l. 67), tačiau nenurodė, kaip buvo suduoti smūgiai, kiek smūgių buvo, taip pat nenurodė, jog nukentėjusysis būtų turėjęs rankose kokį nors blizgantį daiktą. Be to, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys apie nuteistajam padarytus sužalojamus yra gana prieštaringi, pavyzdžiui, medicinos dokumentuose, pateiktuose VšĮ RVUL, nurodyta, kad „trauma 2016 m. gruodžio 29 d. 18.00 val.“, <...> „2016 m. gruodžio 29 d. 15.17 val. atliktos kairės rankos rentgenogramos“, nors konfliktas tarp nukentėjusiojo bei nuteistojo tą dieną įvyko žymiai vėliau, t. y. apie 22.35 val. Be to, pateiktose VšĮ VUL ŽK įrašų kopijose nurodyta, kad „įrašas 2017 m. sausio 2 d., burnos chirurgas: trauma gruodžio 29 d. sumušė nepažįstami.“ Taigi, be paties nuteistojo parodymų, kurie nėra nuoseklūs ir išsamūs, visgi nėra jokių patikimų duomenų, leidžiančių spręsti, jog nukentėjusysis būtų padaręs nuteistajam bent kokius sveikatos sužalojimus. Taigi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties situacijos neatitinka kitų byloje esančių įrodymų turinio. Šią versiją paneigia nukentėjusiojo bei liudytojų V. R. bei D. O. parodymai, kiti objektyvūs bylos įrodymai. Šių įrodymų visuma rodo, kad byloje nėra jokių faktų ir aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nukentėjusysis atliko kokius nors fizinio smurto veiksmus prieš kaltinamąjį ir kad įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija. Todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio, pagrindo jį taikyti neturi ir apygardos teismas.
14. Kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo parodymų tam tikri neatitikimai – kad vienur teigė, jog nukrito iš karto, o kitur, kad dar spėjo pabėgti 10 metrų, nėra esminiai, nes esminės aplinkybės, kad nuteistasis sudavė jam per ranką ir iš jos iškrito mobilaus ryšio telefonas, nukentėjusysis pasilenkė pasiimti telefoną, tuomet V. S. jam spyrė į galvą ir pradėjo jį mušti, viso proceso metu buvo nurodomos nuosekliai tokios pačios ir jos, be to, atitinka ir kitus bylos įrodymus. Nukentėjusiojo parodymai, kad nuteistasis jam sudavė 20-30 smūgių, priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, neprieštarauja specialisto išvadai, kadangi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 12/2017(01), be kita ko, nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kietu buku daiktu (daiktais) mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, iš kurių mažiausiai du į veido sritį (t. 1, b. l. 113-114), t. y. viršutinė riba, kiek galėjo būti smūgiu, išvadoje nekonstatuota. Iškritęs iš rankų telefonas nebūtinai turi sudužti, tai tėra apelianto prielaidos, iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis ir nesudužo, nes iš jo nukentėjusysis po įvykio dar skambino. Šioje aplinkybėje nėra jokio prieštaravimo ar neatitikimo kitiems bylos įrodymas.
15. Nuteistojo nuomone, esant priešingiems nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymams, teismas turėjo tikėti nuteistojo parodymais, tačiau kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta anksčiau, nuteistojo parodymai, sugretinus juos su kitais bylos duomenimis, yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tuo tarpu nukentėjusysis viso proceso metu buvo nuoseklus, jo parodymus patvirtino ne tik kiti liudytojai, bet ir kiti objektyvūs bylos duomenys – apie sužalojimo, policijos iškvietimo faktą ir kt. Be to, nuteistojo kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, juos nuosekliai įvertinus, palyginus tarpusavyje, susiejus į vientisą įrodomąją grandinę bei atmetus kaltinamojo keltas versijas. Visi įrodymai apylinkės teismo buvo įvertinti tinkamai. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
16. Kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo D. O. parodymų patikimumu. Šio asmens įrodymų patikimumu nesudaro pagrindo abejoti ir nuteistojo pateikti duomenys apie tai, kad jo dukra bylinėjosi teisme su nuteistuoju bei kitais asmenimis. Tai, kad šio liudytojo dukra gina, jos nuomone, savo pažeistas teises teisėtais būdais teisme, nesudaro pagrindo išvadai, kad liudytojas siekia pakenkti nuteistajam, kuris yra visai nesusijęs su civiline byla, joje nagrinėtas klausimas neturi nieko bendro su baudžiamojoje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ir kurios baigtis niekaip neįtakotų nei D. O. dukters, nei paties liudytojo interesų. Nors apeliantas teisus, kad nukentėjusiojo sugyventinė galėtų liudyti nukentėjusiojo naudai, tačiau net jei ir nebūtų vertinami V. R. parodymai, byloje ir be jos parodymų užtenka kitų įrodymų padaryti neabejotiną išvadą dėl nuteistojo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Dėl neturtinės žalos dydžio
17. Nukentėjusysis prašė teismo priteisti iš nuteistojo 10 000 Eur neturtinės žalos (t. 1, b. l. 100). Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu šį nukentėjusiojo reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė jo naudai iš nuteistojo 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo šią sumą padidinti, nes mano, kad ji yra per maža. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nukentėjusiajam.
18. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, vertinant nukentėjusiojo patirtų neigiamų pasekmių mastą ir pobūdį bei vyraujančią teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities aspektu. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė fizinės sveikatos neigiamus padarinius. Nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, padaryti dešinio skruostikaulio, dešinės akiduobės išorinės ir apatinės sienų, viršutinio žandinio ančio išorinės sienos lūžiai, sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl šių sužalojimų ir viso įvykio nukentėjusysis patyrė išgyvenimus, sukrėtimus, fizinį skausmą ir nepatogumus. Visgi padariniai, kuriuos patyrė nukentėjusysis, nėra iš esmės pakeičiantys jo gyvenimo kokybę ateities aspektu. Net ir apeliaciniame skunde savo neturtinės žalos dydį nukentėjusysis grindžia nuteistojo gyvenimo būdu, jaučiamas nukentėjusiojo nepasitenkinimas bendru nuteistojo elgesiu, jo požiūriu į gyvenimą ir pan., tačiau šios aplinkybės neatspindi nukentėjusiojo būklės, niekaip nėra susijusios su jo išgyvenimais, betarpiškai atsiradusiais po jo sužalojimo ar likusiais padariniais. Tad kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytas visas neturtinės žalos dydis laikytinas neįrodytu ir aiškiai per dideliu, o pirmosios instancijos teismo nustatytas 800 Eur neturtinės žalos dydis šioje konkrečioje situacijoje pagal nukentėjusiojo patirtus sužalojimus yra pakankama patirtos neturtinės žalos kompensacija.
Dėl kitų nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų
19. Nukentėjusysis teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažįstama tai, kad jis veiką padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra gautų duomenų apie nuteistojo neblaivumą, patvirtinančių, kad V. S. abiejų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti šią aplinkybę sunkinančia jo atsakomybę.
20. Aplinkybė, kad nusikalstama veika padaroma ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra pagrindas teismui panaikinti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu atskirame procese, taip pat yra viena iš aplinkybių, charakterizuojančių nuteistąjį, kuri vertinama, skiriant jam bausmę. Tačiau ši aplinkybė (kad nusikalstama veika padaroma ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu) viena pati savaime nereiškia, kad nuteistajam turi būti skiriama pati griežčiausia bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, kadangi skirdamas bausmę, teismas įvertina atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir tik tada motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. S. bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką ir jas subendrindamas, bausmės skyrimo ir bendrinimo taisyklių nepažeidė ir jas taikė tinkamai.
21. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino V. S. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuteistajam paskyrė teisingą bausmę, taip pat nustatė teisingą nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudarė pagrindo jomis abejoti, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. S. ir nukentėjusiojo A. K. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.