Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovei K. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank“, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovės K. B. priteisti 10 000 Eur skolos, kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą šešių mėnesių EURIBOR ir pridedant 1,900 proc. metinių palūkanų dydžio Banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą, bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio įstatyminių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kredito sutarties pagrindu trečiajam asmeniui R. B. buvo suteiktas kreditas, kuris turi būti gražinamas iki 2039-11-03. Trečiajam asmeniui R. B. nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovas AB ,,Swedbank“ nuo 2008-12-11 nutraukė Kredito sutartį ir 2009-03-10 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, skola buvo priteista. Trečiasis asmuo R. B. kreipėsi į teismą dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 2012-02-28 civilinėje byloje buvo sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė atnaujinti Kredito sutarties galiojimą, tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo savo įsipareigojimų pagal atnaujintą kredito sutartį nevykdė, todėl 2013-12-11 Kredito sutartis buvo nutraukta ir pareikalauta grąžinti skolą. Trečiasis asmuo ir atsakovė skolos negrąžino, todėl ieškovo prašymu 2014-05-02 buvo išduotas vykdomasis raštas, įkeistas turtas buvo parduotas iš varžytinių, Bankui buvo grąžinta tik dalis skolos, šiuo metu solidari skola sudaro 111 036,82 Eur. Kadangi yra nežinoma atsakovės K. B. turtinė padėtis, tai iš jos reikalaujama priteisti tik dalį skolos – 10 000 Eur bei palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė K. B. su ieškovo reikalavimais nesutiko. Pažymėjo kad ieškovei laidavimas pagal Kredito sutartį yra pasibaigęs, ieškovas AB ,,Swedbank“, klaidindamas teismą, elgiasi nesąžiningai, nuslepia nuo teismo bylai svarbias aplinkybes, savo naudai interpretuoja šalių sudarytą ir 2012-02-28 teismo patvirtintą Taikos sutartį, ko pasėkoje nepagrįstai reikalauja iš ieškovės skolos. Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta Taikos sutartis, kuria šalys susitarė ne tik dėl Kredito sutarties galiojimo Taikos sutartyje nurodytomis sąlygomis atnaujinimo, bet ir dėl laidavimo pabaigos. Taikos sutartimi jie susitarė dėl Laidavimo sutarties pabaigos, buvo susitarta, kad ji, atsakovė, perleis R. B. savo dalį žemės sklypo ir namo, kurie buvo įkeisti bankui hipoteka, o ieškovas atleis atsakovę nuo laidavimo. Tačiau Taikos sutarties 1.3. punkto sąlygų įgyvendinimas jau nuo pat pradžių tapo neįmanomu dėl nuo K. B. nepriklausančių aplinkybių, nes 2012-02-29, t. y. kitą dieną po Taikos sutarties patvirtinimo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą Nr. 06-1-00069-10, kurio pagrindu buvo areštuotas visas žemės sklypas ir visas namas, t. y. buvo areštuota ir K. B. priklausanti žemės sklypo ir namo dalis. Dėl arešto taikomų apribojimų atsakovė niekaip negalėjo perleisti R. B. savo žemės sklypo ir namo dalies. Be to, dėl R. B. skolų žemės sklypui ir namui buvo pritaikyta ir daugiau areštų. Šių aplinkybių pasėkoje ir toliau negalėjo įvykdyti Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintų sąlygų, susijusių su jos įsipareigojimais, o hipotekos lakštu įkeistas turtas (žemės sklypas ir namas) buvo parduotas iš varžytinių.Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. CK bendrosios prievolių pabaigą reglamentuojančios normos numato, kad prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu. Toks susitarimas gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys taip ir padarė, sudarė taikos sutartį, kurios 1.3 punkte šalys sutarė, kad: ,,Kreditorius atsisakys Laiduotojos laidavimo, kai hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), įkeistas nekilnojamasis turtas bus perleistas Skolininkui ir jis bus vienintelis jo savininkas, Laiduotoja atsisakys visų savo teisių į šį turtą ir toks nekilnojamojo turto perleidimas bus įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas nekilnojamojo turto registre bei atitinkamai pakeičiant hipotekos lakštą.“ Be to, Taikos sutarties 1.4 p. šalys numatė, jog: ,,Kreditoriaus laidavimo atsisakymas turi būti neatšaukiamas ir perduodamas tinkamai įformintas laiduotojui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Laiduotojos įsipareigojimų, numatytų šios Sutarties 1.3. punkte, įvykdymo. Šiame punkte numatytas terminas yra naikinamasis, t. y. jam pasibaigus, baigiasi prievolė pagal laidavimą.“Nurodė, jog laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo už R. B., buvo sudaryta tuo metu, kai atsakovė ir R. B. buvo susituokę, t. y. kai šalis siejo artimas ryšys, kuris sąlygojo atsakovės laidavimą. Tačiau 2008-07-18 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu atsakovės ir trečiojo asmens santuoka buvo nutraukta ir šis ryšys negrįžtamai išnyko. Dar santuokos nutraukimo metu atsakovė išreiškė aiškią poziciją, jog negali ir neketina laiduoti už savo buvusį sutuoktinį ir neketina bei nenori ateityje vykdyti jo prievolių. Analogiška pozicija buvo išreikšta ir 2009-06-25 atsakovės atsiliepime į ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį dėl skolos priteisimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pasirašant Taikos sutartį tarp šalių, buvo aptarta ir nuspręsta, jog atsakovė perleis savo žemės sklypo ir namo dalį R. B. ir tokiu būdu įvykdys savo pareigą prieš ieškovą, o ieškovas atitinkamai atšauks atsakovės laidavimą. Taikos sutarties 1.3 ir 1.4 punktais šalys aiškiai susitarė dėl laidavimo atšaukimo, todėl Taikos sutarties 1.5 punktą aiškinant sistemiškai su Sutarties 1.3 ir 1.4 punktais, akivaizdu, kad šalys nesitarė dėl tolesnio besąlyginio laidavimo galiojimo po Taikos sutarties sudarymo. Prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta.Taikos sutartyje sutarta laidavimo pabaiga buvo siejama su atsakovės prievole perleisti hipotekos lakštu įkeistą atsakovės nekilnojamojo turto dalį R. B. bei atitinkamai įregistruoti šį perleidimą nekilnojamojo turto registre bei pakeisti hipotekos lakštą. Tokiu būdu, perleisdama savo turto dalį ieškovo AB ,,Swedbank“ skolininkui, atsakovė būtų įvykdžiusi savo prievolę AB ,,Swedbank“ atžvilgiu. Įvykdyti šią prievolę atsakovė negalėjo dėl ne nuo atsakovės priklausančių aplinkybių – dėl turto arešto taikomų apribojimų. Atsakovė bandė nuimti atsiliepime minimus turto areštus, kreipėsi į antstolius, kreipėsi į ieškovą, bandė tartis su ieškovu, kad ieškovas atsižvelgdamas į susitariusią situaciją atšauktų laidavimą, tačiau ieškovas ignoravo visus jos prašymus. Tačiau, nepaisant to, Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintos prievolės tikslas vis tiek buvo pasiektas – nors ieškovė pažodžiui Taikos sutarties 1.3 punkte nurodytų sąlygų neįgyvendino, t. y. neperleido trečiajam asmeniui savo turto dalies, tačiau, pardavus žemės sklypą ir namą iš varžytinių, atsakovės turto dalis vis tiek buvo panaudota R. B. skolai padengti. Ieškovas AB ,,Swedbank“, priimdamas pinigus gautus iš varžytinių pardavus turtą (inter alia ieškovės turto dalį), priėmė jos prievolės įvykdymą, todėl atsakovės įsipareigojimas perleisti savo nekilnojamojo turto dalį R. B. ir tokiu būdu prisidėti prie šio asmens įsipareigojimo grąžinti ieškovui skolą laikomas įvykdytu. Be to, kadangi Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintų sąlygų, susijusių su nekilnojamojo turto perleidimu, atsakovė negalėjo įgyvendinti dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, šis prievolės ieškovui įvykdymo būdas pagrįstai turėtų būti laikomas tinkamu. Priešingas aiškinimas neabejotinai prieštarautų visuotinai pripažintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes atsakovė jau nuo pat Taikos sutarties sudarymo neturėjo jokių kitų objektyvių galimybių kitaip įgyvendinti savo įsipareigojimus susijusius su laidavimo atšaukimu. Taikos sutarties 1.4 punkte įtvirtintas 30 dienų, nuo atsakovės įsipareigojimų numatytų Taikos sutarties 1.3. punkte įvykdymo, terminas yra naikinamasis, todėl suėjus 30 dienų nuo to momento, kai ieškovas priėmė pinigus gautus iš varžytinių pardavus atsakovės nekilnojamojo turto dalį, ieškovės laidavimas laikomas pasibaigusiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 10 000,00 Eur skolos, kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną REUTERS informacinėje bazėje paskelbtą šešių mėnesių EURIBOR ir pridedant 1,900 proc. metinių palūkanų dydžio Banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą, bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio įstatyminių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-05-04 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 225,00 Eur bylinėjimosi išlaidų bei į Valstybės biudžetą 4,82 Eur pašto išlaidų.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog prievolė ieškovui „Swedbank“, AB nebuvo įvykdyta, kredito sutartis nutraukta, šiuo metu solidari atsakovės, kaip laiduotojos ir trečiojo asmens R. B. skola sudaro 111 036,82 Eur, o nustatytas bendrasis principas, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis), konstatavo, kad šiuo atveju atsakovei laidavimo sutartis nėra pasibaigusi, kadangi prievolė bankui neįvykdyta. Pažymėjo, jog ieškovas niekaip nėra atsakingas dėl to, kad atsakovė neįvykdė taikos sutarties sąlygų, o kadangi pagal taikos sutartį atsakovės priimti įsipareigojimai nėra įvykdyti, jai laidavimo sutartis nepasibaigusi. Teismas nurodė, jog atsakovės nurodomos aplinkybės apie santuokos su trečiuoju asmeniu nutraukimą ir tai, jog pasirašant Taikos sutartį tarp šalių, buvo aptarta ir nuspręsta, jog atsakovė perleis savo žemės sklypo ir namo dalį R. B. ir tokiu būdu įvykdys savo pareigą prieš ieškovą, o ieškovas, atitinkamai, atšauks atsakovės laidavimą, neturi reikšmės nagrinėjant šį ginčą. Atsakovės argumentus, kad ieškovas Taikos sutartimi sutikęs atšaukti laidavimą negali dabar vienašališkai atsisakyti šio savo sutikimo, laikė nepagrįstu dėl to, kad atsakovė savo įsipareigojimų pagal taikos sutartį iki šiol neįvykdė. Teismas nesutiko su atsakove, kad Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintos prievolės tikslas pasiektas, nes pardavus žemės sklypą ir namą iš varžytinių, atsakovės turto dalis vis tiek buvo panaudota R. B. skolai padengti, kadangi Laidavimo sutartimi Nr. 04-044382-LA1 (su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), pagal kurią atsakovė laidavo už R. B., ji įsipareigojo atsakyti AB ,,Swedbank“ visu savo turtu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju įstatymai ir šalių susitarimai yra aiškiai apibrėžti ir teismas negali savo nuožiūra juos aiškinti kitaip, šalys laidavimo ir taikos sutartį pasirašė gera valia, ginčų dėl šių sutarčių sąlygų tarp šalių nekilo, todėl ieškovo reikalavimai yra visiškai pagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė K. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-26 sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1.Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino svarbios aplinkybės, kad Laidavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo už R. B., buvo sudaryta tuo metu kai atsakovė ir R. B. buvo susituokę, t. y. kai šalis siejo artimas ryšys, kuris sąlygojo atsakovės laidavimą. Tačiau 2008-07-18 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu atsakovės ir trečiojo asmens santuoka buvo nutraukta ir šis ryšys negrįžtamai išnyko. Dar santuokos nutraukimo metu atsakovė išreiškė aiškią poziciją, jog negali ir neketina laiduoti už savo buvusį sutuoktinį ir neketina bei nenori ateityje vykdyti jo prievolių. Analogiška pozicija buvo išreikšta ir 2009-06-25 atsakovės atsiliepime į ieškovo AB ,,Swedbank“ ieškinį dėl skolos priteisimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pasirašant Taikos sutartį tarp šalių, buvo aptarta ir nuspręsta, jog atsakovė perleis savo žemės sklypo ir namo dalį R. B. ir tokiu būdu prisidės prie šio asmens įsipareigojimo grąžinti ieškovui skolą, o ieškovas, atitinkamai, atšauks atsakovės laidavimą. Minėtos sąlygos buvo įtvirtintos Taikos sutarties 1.3 ir 1.4 punktuose. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodo, kad šios aukščiau nurodomos aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjant šį ginčą. Tačiau atsakovė negali sutikti su tokiu teiginiu, nes, šios aplinkybės nurodo Taikos sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus sudarant Taikos sutartį, t. y. šalių valią atleisti atsakovę nuo laidavimo už jos buvusio vyro prievolę mainais už atsakovės turto dalį (namo ir žemės sklypo dalį), šalių valią pakeisti atsakovės prievolę atsakyti bankui visu savo turtu į prievolę perleisti atsakovės turto (namo ir žemės sklypo) dalį R. B. – ieškovo skolininkui.

8.2.Atsakovė bandė nuimti turto areštus, kreipėsi į antstolius, kreipėsi į ieškovą, bandė tartis su ieškovu, kad ieškovas atsižvelgdamas į susitariusią situaciją atšauktų laidavimą, tačiau ieškovas ignoravo visus atsakovės K. B. prašymus. Pažymi, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu ieškovas pasinaudojo susidariusia padėtimi ir tuo remiantis atsisakė atšaukti atsakovės laidavimą. Toks ieškovo elgesys vertintinas itin nesąžiningu, pažeidžiančiu pareigą bendradarbiauti bei pažeidžiančiu Taikos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą atleisti atsakovę nuo laidavimo (kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltė (6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8.3.Nepaisant susidariusių aplinkybių, Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintos prievolės tikslas vis tiek buvo pasiektas – nors ieškovė pažodžiui Taikos sutarties 1.3 punkte nurodytų sąlygų neįgyvendino, t. y. neperleido trečiajam asmeniui savo turto dalies, tačiau, pardavus žemės sklypą ir namą iš varžytinių, atsakovės turto dalis vis tiek buvo panaudota R. B. skolai padengti. CK 6.39 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta. Taigi ieškovas AB ,,Swedbank“ priimdamas pinigus gautus iš varžytinių pardavus turtą (inter alia atsakovės turto dalį) priėmė atsakovės prievolės įvykdymą, todėl atsakovės įsipareigojimas perleisti savo nekilnojamojo turto dalį R. B., ir tokiu būdu prisidėti prie šio asmens įsipareigojimo grąžinti ieškovui skolą, laikomas įvykdytu. Be to, kadangi Taikos sutarties 1.3 punkte įtvirtintų sąlygų, susijusių su nekilnojamojo turto perleidimu, atsakovė negalėjo įgyvendinti dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, o ieškovas nesąžiningai siekė tuo pasinaudoti, šis prievolės ieškovui įvykdymo būdas pagrįstai turėtų būti laikomas tinkamu. Priešingas aiškinimas neabejotinai prieštarautų visuotinai pripažintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), nes atsakovė jau nuo pat Taikos sutarties sudarymo neturėjo jokių kitų objektyvių galimybių kitaip įgyvendinti savo įsipareigojimus susijusius su laidavimo atšaukimu, o ieškovas atsisakė bendradarbiauti su atsakove.

8.4.Vilniaus miesto apylinkės teismas neįsigilinęs ir neįvertinęs (teismo patvirtintos) 2012-02-28 Taikos sutarties sąlygų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl nepasibaigusios Laidavimo sutarties, o būtent, neįvertino, kad Taikos sutarties 1.4 punkte įtvirtintas 30 dienų, nuo atsakovės įsipareigojimų numatytų Taikos sutarties 1.3. punkte įvykdymo, terminas yra naikinamasis, todėl suėjus 30 dienų nuo to momento, kai ieškovas priėmė pinigus gautus iš varžytinių pardavus atsakovės nekilnojamojo turto dalį, ieškovės laidavimas laikomas pasibaigusiu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank“, AB prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-26 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog pardavus bankui įkeistą turtą įvykdyta buvo tik apeliantės, kaip įkaito davėjos prievolė, bet ne apeliantės, kaip laiduotojos prievolė. Pažymėjo, jog esant nurodytam šalių susitarimui, t. y. kad laidavimas galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, kreditoriaus ir laiduotojos ginčas dėl skolos grąžinimo turi būti sprendžiamas remiantis sudaryta laidavimo sutarties 10.1 punkte įtvirtinta nuostata, dėl to už prievolės neįvykdymą – negrąžintą kreditą apeliantė solidariai atsakinga ieškovui kartu su R. B., už kurį apeliantė laidavo ieškovui (Laidavimo sutarties 3.1 punktas). Pabrėžė, jog santuokos nutraukimo byloje Bankas neišdavė sutikimo dėl to, kad apeliantės ir R. B. įsipareigojimai Banko atžvilgiu būtų modifikuoti, pakeičiant iš solidariosios į asmeninę prievolę. Kadangi Bankas neišreiškė sutikimo dėl prievolių modifikavimo, teismo sprendimu skyrybų byloje yra nustatytos tik K. B. ir R. B. tarpusavio atsakomybės apimtis ir ribos, tačiau prieš Banką už prievolių pagal Kredito sutartį Nr. 04-044382-FA ir Laidavimo sutartį Nr. 04-044382-LA1 įvykdymą abu išliko atsakingi solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutarimas Nr. 3K-P- 186/2010). Pažymi, kad apeliantė ir R. B. turėjo teisę tarpusavyje nusistatyti kiekvieno iš sutuoktinių dalį solidariojoje prievolėje ar susitarti, kad solidarioji prievolė bus įvykdyta tam tikromis dalimis, tačiau prieš kreditorių už prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą išliko atsakingi solidariai (tokią išvadą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-22 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-275/2007, 2010-05-20 nutarime c. b. Nr. 3K-P-186/2010).Trečiasis asmuo R. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą bei prievolių pabaigą, todėl priėmė neteisingą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2004-11-03 ieškovas AB ,,Swedbank“ ir trečiasis asmuo R. B. sudarė Kredito sutartį Nr. 04-044382-FA, kurios pagrindu trečiajam asmeniui R. B. buvo suteiktas 187 006,44 Eur dydžio kreditas. Kredito sutartis buvo užtikrinta nekilnojamųjų daiktų hipoteka (Hipotekos lakštas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), pagal kurią R. B. ir K. B. įkeitė jiems priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius adresu Saldenės k. Vilniaus r. sav.). Kredito sutarties vykdymas taip pat buvo užtikrintas 2004-11-03 Laidavimo sutartimi Nr. 04-044382-LA1 (su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais) pagal kurią K. B. laidavo už R. B. ir įsipareigojo atsakyti AB ,,Swedbank“ visu savo turtu, jeigu R. B. tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 28 d. patvirtino K. B. (laiduotojos), R. B. (skolininko) ir AB ,,Swedbank“ (kreditoriaus) sudarytą Taikos sutartį, pagal kurios 1.3 p. šalys sutarė, kad: ,,Kreditorius atsisakys Laiduotojos laidavimo kai hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), įkeistas nekilnojamasis turtas bus perleistas Skolininkui ir jis bus vienintelis jo savininkas, Laiduotoja atsisakys visų savo teisių į šį turtą ir toks nekilnojamojo turto perleidimas bus įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas nekilnojamojo turto registre bei atitinkamai pakeičiant hipotekos lakštą.“ Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Taikos sutarties 1.3 punktą ir nepagrįstai sprendė, kad šis susitarimas neturi reikšmės bylos nagrinėjimui. Atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnyje nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, t.y., kad sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, ne vien pagal pažodinį sutarties tekstą, bet ir pagal tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę, jos tikslą bei visais atvejais - vartotojų naudai, darytina išvada, kad pagal Taikos sutarties 1.3 punkte numatytą šalių susitarimą, šalys susitarė dėl šių esminių sąlygų: kreditorius įsipareigojo atsisakyti laidavimo, tuo atveju, jeigu laiduotoja atsisakys savo teisių į įkeistą nekilnojamąjį turtą.CK 6.125 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė gali visiškai baigtis jos šalių susitarimu. Pagal Taikos sutarties 1.3 punktą laiduotojai (atsakovei) atsisakius savo teisių į įkeistą nekilnojamąjį turtą, kreditorius (ieškovas) įsipareigojo atsisakyti 2004-11-03 Laidavimo sutartyje numatytų kreditorius teisių. Taigi pagal šalių susitarimą atsakovei, atsisakius savo teisių į įkeistą nekilnojamąjį turtą, 2004-11-03 Laidavimo sutartyje numatytos laiduotojos prievolės turi būti laikomos pasibaigusiomis.Kolegija sutinka su apeliante, kad faktiškai Taikos sutarties 1.3 punktas buvo įgyvendintas, nes visas įkeistas nekilnojamasis turtas, įskaitant ir atsakovei priklausančią ½ dalį, 2015-03-26 buvo parduotas iš varžytynių, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-02 vykdomąjį raštą, išduotą ,,Swedbank“ AB (t. 1, e.b.l 58). Ieškovas neįrodinėjo ir byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad po Taikos sutarties sudarymo iki įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, atsakovė būtų reiškusi kokias nors teises į įkeistą turtą, todėl konstatuotina, kad atsakovės įsipareigojimai faktiškai buvo įvykdyti. Dėl minėtų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovės prievolės pagal 2004-11-03 Laidavimo sutartį yra pasibaigusios, todėl ieškovas neturi teisės šios sutarties pagrindu reikšti ieškinį, o pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tokį ieškinį tenkinti.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl CK 6.125 straipsnio 1 dalies ir CK 6.193 straipsnio nuostatų pažeidimo, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai neturi reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Iš ieškovo ,,Swedbank“ AB atsakovės K. B. naudai priteisiama 225 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).Iš ieškovo ,,Swedbank“ AB valstybės naudai priteisiama 4,82 EUR pirmosios instancijos teismo patirtų pašto išlaidų (CPK 96 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Teisėjų kolegija nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo ,,Swedbank“ AB atsakovės K. B. naudai 225 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo ,,Swedbank“ AB valstybės naudai 4,82 EUR pirmosios instancijos teismo patirtų pašto išlaidų