- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-19
- Bylos Nr.
- A-822-424-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Kategorijos
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ prašė teismo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos 2008-01-18 nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 01 ir bylą nutraukti. Pareiškėjas skunde (b. l. 3-5) nurodė, kad praleistas terminas, kuris nustatytas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 str. 2 d., baudai paskirti. Taip pat skunde nurodė, kad 2007-12-21 Lietuva tapo Šengeno erdvės valstybe, kuriai įsigaliojo Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo. Pareiškėjo nuomone, šis aktas naikina administracinę atsakomybę už tai, kad aviakompanijos reisu buvo atvežtas užsienietis be Lietuvos Respublikos vizos, tačiau turintis teisę gyventi Vokietijoje. Administracinėje teisenoje yra pripažįstamas įstatymo galiojimo atgal principas, jei įstatymas numato švelnesnę atsakomybę arba ją panaikina, todėl nutarimas, pareiškėjo manymu, turėtų būti panaikintas. Be to, skunde pažymėta, jog atsakovas neteisingai taikė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. Aviakompanija keleivio kelionės dokumentą, kuris atvykimo metu buvo galiojantis, patikrino. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovas, vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsniu. Aviakompanijai nėra suteikta teisė riboti užsieniečių galimybių laisvai judėti. Aviakompanija negali nuspręsti, ar užsieniečio – aviakompanijos keleivio – pateikiamos priežastys yra pakankamai svarios, kad Lietuvos valstybė įleistų šį asmenį į savo teritoriją. Kadangi šiems asmenims yra suteikta galimybė minėtų teisės aktų pagrindu kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, aviakompanija negali reikalauti keleivio pateikti vizos registracijos į skrydį metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, aviakompanija negali būti atsakinga už valstybės institucijos (atsakovės) sprendimus atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime (b. l. 20 – 25) su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog nutarimo panaikinimas teismine tvarka yra pagrindas senaties terminus pradėti skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl terminas baudai skirti nebuvo praleistas. Atsakovas pažymėjo, kad pažeidimo dieną Lietuvos Respublika dar nebuvo visateise Šengeno erdvės nare, nes Šengeno acquis visapusiškas taikymas Lietuvos Respublikoje pradėtas tik nuo 2007-12-21, o oro erdvės sienoms – nuo 2008-03-30. Atsakovo manymu, reikia vadovautis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 7 str. 1 d., 8 str. 1 d., 2 str. 10 ir 33 d., susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 p., nustatant, jog viza yra sudedamoji kelionės dokumento, leidžiančio kirsti valstybės sieną, dalis. Teigia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. nustatė pareigą pareiškėjai užtikrinti, kad asmuo šiuos dokumentus, tarp jų, vizą, turėtų.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2006-11-23 nutarime įstatymo pažeidimo byloje Nr. 02 (administracinė byla Nr. I-997-386/2007, b.l. 8-9) nurodyta, kad AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ (vežėjas) 2006-10-26 11.30 val. į Palangos oro uosto PKP reisu TE-643 iš Hamburgo atskraidino užsienietį Turkijos pilietį D. F., gim. (duomenys neskelbtini), Vokietijos kelionės dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenantį Vokietijoje, be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina. Šiais veiksmais AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ paskirta šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta 11 000 Lt bauda. AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ apskundus 2006-11-23 nutarimą teismui, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007-03-01 sprendimu (administracinė byla Nr. I-997-386/2007, b.l. 77-80) 2006-11-23 nutarimas panaikintas dėl esminių procesinių pažeidimų, padarytų institucijai nagrinėjant įstatymo pažeidimo bylą, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tai pačiai institucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-12-22 nutartimi (administracinė byla Nr. I-997-386/2007, b. l. 105 – 111) AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ apeliacinis skundas atmestas ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007-03-01 sprendimas paliktas nepakeistas. Pažeidimą išnagrinėjus iš naujo, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardos vado 2008-01-18 nutarime (b. l. 6 – 7) konstatuota, kad minėtais veiksmais AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ paskirta šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta 11 000 Lt bauda.
Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas AB „flyLAL – Lithuanian Airlines“ 2006-10-26 11.30 val. į Palangos oro uosto PKP reisu TE-643 iš Hamburgo atskraidino užsienietį Turkijos pilietį D. F., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantį Vokietijoje, turintį Vokietijos kelionės dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau neturintį Lietuvos Respublikos vizos.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundžiamą 2008-01-18 nutarimą ginčijo keliais aspektais: 1) teigė, kad praleistas terminas baudai paskirti; 2) Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare, įsigalioję teisės aktai panaikino pareiškėjos administracinę atsakomybę; 3) atsakovas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį.
Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2007 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1178/2007), teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino, kaip naikinamojo (senaties) termino, kuriam pasibaigus yra nebegalima asmens patraukti atsakomybėn, yra nepagrįsti.
Be to, nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nesant nustatytų patraukimo už šio įstatymo pažeidimus senaties terminų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis dėl galimybės teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, šiems teisiniams santykiams, kiek tai susiję su patraukimo už Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimus senaties terminais, yra taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja administracinių nuobaudų skyrimo senaties terminus.
Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1178/2007, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio 4 dalį, teismas konstatavo, kad senaties terminas administracinei nuobaudai skirti skaičiuotinas nuo 2007-12-22, t.y. kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusia nutartimi buvo paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007-03-01 sprendimas, panaikinantis 2006-11-23 nutarimą ir bylą perduodantis nagrinėti iš naujo tai pačiai institucijai. Šioje byloje skundžiamas nutarimas priimtas 2008-01-18. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių senaties terminas administracinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas, todėl šiais motyvais skundžiamo nutarimo nėra pagrindo naikinti.
Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Aptariamas straipsnis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 straipsnis), todėl Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1178/2007, aiškindamas Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymą, pažymėjo, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini „kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną“. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t.y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą. Teismas pažymėjo, kad tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (administracinės bylos Nr. A11-223/07; Nr. A8–1060/07).
Byloje nustatyta, kad Turkijos pilietis neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra numatytos vežėjo atleidimo nuo minėtos atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, kuri yra nustatyta šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, numato galimybę neskirti vežėjui baudos, jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę, įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1178/2007), kad iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta yra nustatyta vežėjui bei yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas pobūdžio, matyti, kad jos yra susijusios su nustatymu fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pareiškėjas neturi pareigos prieš įveždama keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką arba kad tai turi atlikti kiti subjektai (oro uosto, pasienio kontrolės tarnybos ir pan.), teismas pripažino nepagrįstais.
Taip pat teismas pabrėžė, kad užsieniečiams, kuriems pagal jų pilietybę atvykstant į ES (taip pat ir į Lietuvą) reikia turėti vizą, tokia viza tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, be kurios užsienietis negali vykti per valstybės sieną. Dėl to atmetė argumentą, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė įstatyme numatytą pareigą, patikrinęs tik galiojantį kelionės dokumentą, kuriame nebuvo vizos. Pastebėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 6 d. Tarybos sprendimu 2007/801/EB „Dėl Šengeno acquis nuostatų visapusio taikymo Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje“ nuspręsta Šengeno acquis nuostatas prie vidaus sienų taikyti nuo 2007-12-21, o oro erdvių sienoms – nuo 2008-03-30. Šengeno acquis numato, kad vietoje vizos trečiosios šalies pilietis pateikęs pasą ir Šengeno valstybės narės išduotą galiojantį leidimą, gali trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos. Kita vertus, Turkijos piliečio atskraidinimo metu, t.y. 2006-10-26, Lietuvos Respublikoje dar negaliojo Šengeno acquis, todėl šių nuostatų taikymas Lietuvoje nebuvo galimas. Šengeno acquis taikymas teisiniams santykiams, susiklosčiusiems Turkijos piliečio įvežimo metu, pažeistų lex retro non agit principą, todėl pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmestini. Įstatymo pažeidimo dieną galiojo nuostata, kad Lietuvos (ir kitų naujų ES narių) stojimo į ES akte nenumatyta galimybė leisti Šengeno vizas (leidimus gyventi) turintiems trečiųjų šalių piliečiams keliauti per naujai prisijungusių trečiųjų šalių teritorijas. Šengeno šalių išduotų leidimų gyventi turėtojams nebuvo leidžiama atvykti ir į Lietuvos Respubliką be vizų.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais nustatytą keleivių vežimo orlaiviais sąlygas bei tvarką, netinkamai vykdė savo pareigas, tuo sukėlė grėsmę tuo metu galiojusiai užsieniečių atvykimo ir išvykimo tvarkai, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos veika prarado pavojingumą.
III.
Pareiškėjas AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52 – 56) dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas plečiamai išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 str. normą. Apeliantas nemano, jog Įstatymas gali būti taikomas apeliantui, kai jis atveža keleivį be LR vizos, nors su galiojančiais kelionės dokumentais. LR Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 p. išaiškina sąvoką, kas laikytina kelionės dokumentu – tai užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti i užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje, o viza pagal to paties straipsnio 33 p. yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas i užsieniečio kelionės dokumentą, leidžiantis atvykti į Lietuvos respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007-11-21 įsakymo Nr. V-101/1V-397 „Dėl kelionės dokumentu, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti i Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašo ir sąrašo patvirtinimo“ 180 pozicijoje nurodyta, kokius kelionės dokumentus Turkijos pilietis gali turėti, vykdamas į Lietuvos Respubliką. Apie vizą šiame teisės akte nėra kalbama. Kelionės dokumento forma ir turinys, bei šio dokumento individualumas (tai, kad jis yra atskiras dokumentas nuo vizos) yra labai aiškiai išdėstyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo atvejų nustatymo, kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, taisyklių patvirtinimo“ V skyriaus II skirsnyje. Vadovaujantis minėtu Įsakymu Nr, V-101/1V-397, Įsakymu Nr. 1V-280/V-109 bei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str. 1 d., apelianto manymu, užsienietis turi teisę atvykti i Lietuvos Respubliką ir neturėdamas vizos. Viza ir kelionės dokumentas yra atskiri savarankiški dokumentai, vizos buvimas ar nebuvimas užsieniečio pase nepadaro užsieniečio paso negaliojančiu ir neatima jam teisės vykti į Lietuvą. Tam, kad užsienietis būtu įleistas i Lietuvos Respubliką, kertant valstybės sieną jis privalo turėti ne tik kelionės dokumentą, vizą, bet ir dokumentus, kuriuose nurodyta užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas, sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnis). Todėl teismo teiginys, jog viza yra kelionės dokumento dalis (o pvz. sveikatos draudimo polisas, kadangi jis nėra klijuojamas į pasą, kelionės dokumento dalies nesudaro), apelianto manymu, yra nepagrįstas.
Kadangi vežėjo reisu (oro transportu) užsienietis tik atvyksta į Lietuvos Respubliką iki valstybės sienos, o ne kerta Lietuvos Respublikos sieną, nes kirsti ar nekirsti valstybės sienos (per veikiančius pasienio kontrolės punktus) yra individualus užsieniečio – fizinio asmens – sprendimas, todėl Įstatymas nenumato ir negali numatyti prievolės vežėjui (apeliantui) tikrinti dokumentų daugiau, nei dokumentus, kurie yra būtini tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką (t.y. reikalauti iš keleivių daugiau, nei jų paso, ar kito galiojančio ir Lietuvoje pripažįstamo kelionės dokumento).
Skirtingai nei kelionės dokumentą, kuris pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str. 1 d., yra vienintelė sąlyga tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką, ir kurio buvimą vežėjas – apeliantas – privalo užtikrinti pagal Įstatymo 20 str. 1 d., tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, įvardintus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 str. 1 d. 3 punkte tam, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną turi išimtinai atsakovas. Atsakovo išimtinė teisė tikrinti, ar užsienietis atitinka visas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, tam, kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, yra įtvirtinta šio įstatymo 8 str. 2 d., 9 str. 2 p., o taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Atsakovas tam tikrais atvejais, pvz. kai užsienietis dėl to, jog jis yra susituokęs su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu ir naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, turi teisę tokiam užsieniečiui išduoti vizą Lietuvos Respublikoje (2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymas Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo atvejų nustatymo, kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, taisyklių patvirtinimo“). Atsakovo teisė išduoti užsieniečiams, jau atvykusiems į Lietuvos Respubliką, vizas yra įtvirtinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. 1 d. 4 punkte, Įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties 21 str.1 d. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 str. Kadangi šiems asmenims yra suteikta galimybė minėtų teisės aktų pagrindu kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, apeliantas negali reikalauti keleivio pateikti vizos registracijos į skrydį metu. Atitinkamai, apeliantas negali būti atsakingas už valstybės institucijos (atsakovo) sprendimus, atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką. Todėl apeliantas negali būti nubaustas už tai, kad keleivis atvyko į Lietuvą turėdamas galiojantį kelionės dokumentą, tačiau atsakovas priėmė sprendimą atsisakyti jam leisti kirsti valstybės sieną.
Apelianto nuomone, teismas netinkamai išaiškino apelianto poziciją dėl Šengeno acquis taikymo nagrinėjamoje byloje. Apelianto manymu, Šengeno acquis turėtų būti taikoma ne sprendžiant Nutarimo pagrįstumo klausimą, o sprendžiant apelianto atsakomybės už inkriminuojamą pažeidimą klausimą. Nuo tos dienos, kai apeliantas savo reisu atvežė keleivį be LR vizos, bet turintį leidimą gyventi Vokietijoje, Lietuva tapo Šengeno erdvės valstybe, kurią saisto Šengeno konvencijos įsipareigojimai, tame tarpe, ir trečiųjų asmenų piliečių, vykstančių po Šengeno erdvės valstybių teritoriją, atžvilgiu. Aplinkybė, jog nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuva tapo Šengeno erdvės valstybe, kuriai pilna apimtimi galioja Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo, nagrinėjamoje byloje turi tą reikšmę, jog apelianto atžvilgiu įsigalioja teisės aktas, naikinantis administracinę atsakomybę pagal Įstatymą už veiką, kai apelianto reisu atvežamas užsienietis be LR vizos, tačiau turintis teisę gyventi Norvegijoje. Taigi net jei ir būtų pripažinta, kad apeliantas, atveždamas keleivį be LR vizos, pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d., nuo prisijungimo prie Šengeno konvencijos dienos, šis apelianto veiksmas neteko pavojingumo. Atsižvelgiant į tai, jog administracinėje teisenoje yra pripažįstamas įstatymo galiojimo atgal principas, jei įstatymas numato švelnesnę atsakomybę arba ją panaikina (ATPK 8 str.), Nutarimas turėtų būti panaikintas, o teismo sprendimas, kuriuo patvirtinimas Nutarimo pagrįstumas, pakeistas ir byla nutraukta.
Apeliantas, jei būtų pripažintas pažeidusiu Įstatymo 20 str. 1 d. įtvirtintą pareigą, nesutinka su paskirtos baudos dydžiu. Nei atsakovo nutarime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kuo grindžiamas apeliantui paskirtos 11 000 litų baudos dydis. Atsakovui atsisakius Turkijos pilietį D. F. įleisti į Lietuvos Respubliką kertant valstybės sieną, šis keleivis apelianto sąskaita buvo išvežtas iš Lietuvos. Lietuvos Valstybė nepatyrė jokių nuostolių dėl šio keleivio atvežimo į Lietuvos Respubliką, jokių neigiamų pasekmių, kurias teismas mini skundžiamame sprendime aiškindamas apelianto kaltę, neatsirado. Dėl šios priežasties 11 000 litų sankcijos paskyrimas apeliantui, kuris vykdo tarptautinį susisiekimą oro transportu, kai tokia sankcija 31 kartą viršija bilieto, kurį įgijo užsienietis, siekiantis atvykti į Lietuvą, kainą, yra iš esmės pažeidžianti apelianto interesus ir nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad šios aplinkybės privalėjo būti įvertintos.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė savo atsiliepime dėl apelianto motyvų ta apimtimi, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. taikymo, remiasi argumentais, išdėstytais Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės (PAR) anksčiau teismui pateiktuose atsiliepimuose.
Mano, kad Aviakompanijos nuomonė dėl teisės aktų galiojimo laike principo yra neteisinga, ir Šengeno acquis nuostatų visapusiškas taikymas Lietuvos Respublikoje nuo 2007-12-21 (oro uostuose nuo 2008-05-30) negalėjo įtakoti Aviakompanijos atsakomybės už pažeidimą, padarytą 2006-10-26, nes būtų pažeistas Lex retro non agit principas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl teisės (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. ir su juo susijusių teisės normų) aiškinimo. Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (1 d.); jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnis perkelia 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 2001/51/EB, papildančios Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas, normas ir atitinka Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, įpareigojanti vežėjus, įvežančius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečius, užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas vežėjams suteikė teisę tikrinti keleivių dokumentus, kad įsitikinti, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio normą, kuri, anot jo, negali būti taikoma vežėjui.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką šio pobūdžio administracinėse bylose ne kartą pažymėjo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga užtikrinti, kad įvežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs valstybės sienos kontrolės tarnybai, jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną (2007 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-876/2007; 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-78/2008; 2008 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-146/2008; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1482/2008; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1483/2008; ).
Atsižvelgdama į aukščiau minėtą praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis vežėjas tikrina kelionės dokumentus, kurie yra reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, tai yra, apibūdinant kelionės dokumentą Transporto veiklos pagrindų įstatymo taikymo prasme, yra išskiriamas (akcentuojamas) tokio dokumento tinkamumo ir pakankamumo panaudoti turint tikslą įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną aspektas. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą. Toks aiškinimas neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.
Akcinė bendrovė (oro vežėjas) į Palangos oro uostą AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ reisu iš Hamburgo atskraidino Turkijos pilietį D. F. su Vokietijos kelionės dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini) be Lietuvos Respublikos vizos 2006 m. spalio 26 d., tai yra, kai Lietuvos Respublika dar nebuvo Šengeno erdvės narė, todėl pareiškėjas, vežantis užsienietį (trečiosios šalies pilietį) į Lietuvos Respubliką iš Šengeno erdvės oro uosto turėjo užtikrinti, kad užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas 2008 m. sausio 18 d. nutarimu skirdamas pareiškėjui baudą už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, teisės aktus taikė teisingai. Apelianto argumentas, kad šiuo metu Lietuva yra prisijungusi prie Šengeno erdvės ir yra panaikinta vidaus sienų kontrolė šios erdvės oro uostuose nagrinėjamam ginčui įtakos neturi.
Taigi konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
AB „flyLAL - Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.