- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-661-491-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-3-00008-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Artūras Ridikas, Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- V. F.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas, Raimundas Kurklietis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. F. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla J. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. buvo nutraukta esant BK 28 str. 1 d. numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
J. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. kovo 22 d. apie 20.30 val., B. K. bute Molėtuose, (duomenys neskelbtini), sudavė V. F. kirvio pentimi į galvą ir padarė jam muštinę žaizdą galvoje, t. y. nežymiai sutrikdė V. F. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. F. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti J. P. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nubausti jį 1 metų laisvės apribojimo bausme, o taip pat priteisti jam iš J. P. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Jis cituoja skundžiamą nutartį ir mano, kad ji neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Nurodo, kad jis seniai pažįsta J. P. ir B. K., jokio pavojaus jiems niekada nekėlė ir negalėjo kelti. Jis nepuolė nei J. P. nei B. K., smūgių jiems nesudavė ir sužalojimų nepadarė. Apeliantas pateikia savo įvykio versiją ir tvirtina, kad ne jis puolė J. P. su B. K., o atvirkščiai – jį užsipuolė J. P., kurį jis sutramdė. Taip pat jis cituoja J. P. ir B. K. parodymus ir teigia, kad jų parodymai yra prieštaringi, nes B. K. niekada neparodė, jog jis jai grasino ir naudojo prieš ją bei J. P. fizinį smurtą, o J. P., sąmoningai ir tendencingai didindamas smurto veiksmų apimtį ir siekdamas išvengti atsakomybės, jį apkalbėjo. Atsižvelgdamas į tai apeliantas mano, kad jo patekimą į būstą ir sūnaus dokumentų reikalavimą apylinkės teismas nepagrįstai pripažino pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į J. P. ir B. K. sveikatą, o J. P. agresyvų elgesį – būtinąja gintimi.
Teismo posėdyje nukentėjusiojo ir privatus kaltintojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Asmuo, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta, ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.
BK 28 str. 1 d. ir 2 d. prasme asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t.y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms. Taigi, baudžiamasis įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais teisės aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Būtinosios ginties atveju žala turi būti padaroma tik besikėsinančiam asmeniui.
Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo J. P. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmingus įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir aiškiai argumentavo savo sprendimą. Teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.
Apylinkės teismas pagrįstai tikėjo J. P., o taip pat baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais B. K., policijos pareigūnų R. N., E. V. ir G. A. parodymais apie įvykio aplinkybes, nes šių proceso dalyvių parodymai buvo iš esmės nuoseklūs, jie sutapo, papildė vieni kitus ir neprieštaravo tarpusavyje.
Šioje baudžiamojoje byloje ir byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu V. F. į B. K. butą, kuriame ji gyvena kartu su J. P., pateko prieš šiame bute gyvenančių asmenų valią, t. y. į butą įsibrovė. Atkreiptinas dėmesys, kad į butą jis įsibrovė panaudodamas grubią jėgą, t.y. išlauždamas buto durų staktą. Bute V. F. taip pat elgėsi agresyviai – užpuolė B. K., grasino ją užmušti, purtė už pečių, po to puolė akivaizdžiai fiziškai už save silpnesnį J. P., sudavė jam. Akivaizdu, kad tokiais savo veiksmais jis realiai kėsinosi į B. K. ir J. P. sveikatą ar net gyvybę ir taip pažeidė ne tik teisę į buto neliečiamybę, bet ir bute gyvenančių asmenų prigimtinę teisę – teisę į žmogaus asmens neliečiamumą. Ir tik po tokio akivaizdžiai agresyvaus ir pavojingo V. F. elgesio J. P., siekdamas apginti pirmiau išvardytas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais saugomas vertybes, sudavė dukart kirvio pentimi V. F. į galvą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo nurodytais motyvais, kad toks įžūlus ir agresyvus V. F. elgesys tiek įsibraunant į svetimą jam butą nesvarbu kokiu tikslu, tiek ir po to naudojant fizinį smurtą prieš bute gyvenančius asmenis bei netgi grasinant jiems atimti gyvybę, buvo pavojingas, realus bei akivaizdus, ir sukėlė situaciją, kurioje J. P. turėjo teisę gintis ir gindamasis galėjo prieš įsibrovėlį panaudoti fizinį smurtą.
Apie būtinosios ginties ribų peržengimą šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti, nes V. F. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.
Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas visiškai teisingai nustatė, kad J. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kurios esant baudžiamoji atsakomybė negalima, ir todėl baudžiamoji byla prieš J. P. pagal BK 140 str. 1 d. visiškai pagrįstai buvo nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei.
Sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamos nutarties motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutartį taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
V. F. apeliacinį skundą atmesti.