- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-522-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28430-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- S. L.
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 121.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 6 443,51 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo, 1 139,44 palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovė yra pastato – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė ir faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę faktiniai valstybinės žemės sklypo nuomos santykiai. Atsakovė nėra sumokėjusi valstybinės žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. Atsakovės mokėtinas žemės mokestis apskaičiuotas žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 9 punkte. Valstybinės žemės nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2007 m. – iki 2011 m. atsakovei yra paskaičiuotas už naudojamą 0,0914 ha valstybinės žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose Nr. 44/123680, Nr. 10/142101 bei Nr. 10/303748 įtvirtintais juridiniais faktais, taikant proporciją pagal kitų mokesčių mokėtojų sudarytas žemės nuomos sutartis bei naudojamas žemės sklypo dalis ir turimas nuosavybės teises. Viso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas sudaro 3,0194 ha, o bendra suma, susumavus plotus pagal sudarytas kitų asmenų žemės nuomos sutartis bei nustatytus naudojimus, sudaro 2,5984 ha. Neapmokestinta sklypo dalis yra lygi 0,1497 ha, kurią užima pastatas – parduotuvė ir kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausanti patalpa, todėl, vadovaujantis minėtais duomenimis, už 2007 – 2011 m., buvo išskaičiuota minėtai patalpai tenkanti žemės sklypo dalis – 0,0914 ha. Žemės nuomos mokestis už 2012 m. atsakovei yra skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 19 d. patikėjimo teise buvo perduotas ieškovei ir 2012 m. kovo 7 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 29-35 (1.2.16-AD4) 28 933 kv. m. ploto sklypo dalis buvo išnuomota UAB „KTVG“. Atsakovė 2013 m. vasario 21 d. Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-10262 (2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ buvo informuota apie tai, kad jai išskirta 173 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis ir V. S. 112 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bei kad išskirtos dalys atitinka teritorijos tarp Kalvarijų, Manto, Rinktinės ir Turgaus g. detaliuoju planu suplanuotas ribas, todėl už 2012 m. buvo patikslintas žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas ir apie minėtus pasikeitimus atsakovė buvo informuota 2012 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. A51-92706 (2.14.3.5-FN3) „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio“. Atsakovė buvo pateikusi prašymą dėl minėto rašto išaiškinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrius 2013 m. birželio 30 d. raštu Nr. A51-62785 (2.14.3.5-FN3) pateikė atsakovei detalų išaiškinimą. Atsakovė apie tikslią įsiskolinimo sumą ir mokesčio apskaičiavimo pagrindimą buvo tinkamai informuota.
Atsiliepimas
Atsakovė S. L. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad visiems turgavietės teritorijoje esantiems pastatams ir statiniams yra suformuotas bendras žemės sklypas. Turgavietės teritorijos žemės sklypo ribos yra nustatytos detaliuoju planu, kuris buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 678V, todėl atsakovė, būdama pastato – parduotuvės bendrasavininkė, realiai naudojasi žemės sklypu, kuris yra užstatytas minėtos parduotuvės pastatu ir turi teisę, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.551 straipsnio 2 dalyje, ne aukciono būdu nuomotis iš savivaldybės žemės sklypą, kurio dydis yra proporcingas jai priklausančio pastato plotui. Atsakovė neneigia fakto, kad yra žemės sklypo dalies naudotoja, kuriai gali būti teikiamas reikalavimas mokėti žemės nuomos mokestį, tačiau nesutinka su tuo, kad ji iki kiekvienų metų lapkričio 15 d. (imtinai) turėjo sumokėti žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2007 – 2012 m., kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nuostatas, savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, vykdomoji institucija apskaičiuoja fiziniams asmenims žemės nuomos mokesčio dydį ir apie tai juos informuoja, o nuomos mokesčio mokėjimo terminus nustato savivaldybė, kurios teritorijoje yra išnuomojama valstybinė žemė, ir apie tai yra informuojamas valstybinės žemės nuomotojas. Atsakovė pirmąjį pranešimą dėl žemės nuomos mokesčio sumokėjimo gavo tik 2012 m. lapkričio 8 d., nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 5 punkto nuostatų reikalavimus jį turėjo gauti iki kalendorinių metų 1 d. (imtinai), be to, pateiktame pranešime buvo nurodyta, kad 2012 m. mokestiniu laikotarpiu atsakovei apskaičiuotas žemės nuomos mokestis už 0,0173 ha ploto žemės sklypą ir nurodyta mokesčio suma – 91 Lt. Nepriemokos dalyje buvo nurodyta, kad skolų atsakovė neturi. Atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu paaiškinti, kuo vadovaujantis jai yra priskaičiuotas žemės nuomos mokestis už 0,0173 ha žemės sklypą, ir atsakovei buvo paaiškinta, kad nuomos mokestis yra paskaičiuotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 1-1423 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklėmis ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo Nr. 44/123680 duomenimis, tačiau atsakovei nebuvo paaiškinta, kodėl už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio mokestis buvo apskaičiuotas už 0,913 ha dalies žemės sklypą, o nuo 2011 m. gruodžio mėnesio šis plotas buvo sumažintas iki 0,0173 ha, nors atsakovei yra žinoma, kad dėl atsakovei priskirtinos naudotis žemės sklypo dalies yra kilęs ginčas, kuris nuo 2012 m. balandžio mėn. yra nagrinėjamas Vilniaus apylinkės teisme. Šioje byloje yra ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. vasario 21 d. raštas „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos“ ir Vilniaus miesto tarybos 2012 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 1-456 „Dėl tarybos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 1-23 „Dėl Kalvarijų turgavietės nuomos konkurso nuostatų tvirtinimo“, kurių pagrindu atsakovei yra išskirtas naudotis tik 0,0173 ha ploto žemės sklypas. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. raštu Miesto plėtros departamentas atsakovei pranešė apie 137 kv. m. ploto žemės sklypo dalies išskyrimą, 2012 m. liepos 18 d. pranešė apie 0,0117 ha ploto žemės sklypo išskyrimą, o dabar paaiškėjo ta aplinkybė, kad iki 2011 m. lapkričio 30 d. jai buvo priskirtas 0,0913 ha ploto žemės sklypas. Nuo 2002 m. atsakovė negali sudaryti žemės nuomos sutarties dėl ieškovo netinkamai atliekamų administracinių procedūrų. Atsakovė pažymėjo, kad ji sutinka sumokėti žemės nuomos mokestį, tačiau prievolė jį teisingai ir pagrįstai apskaičiuoti yra priskirta būtent ieškovei. Ieškovė neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2007 – 2011 m. gruodžio mėn. buvo sudarytos nuomos sutartys dėl 2,5984 ha žemės sklypo dalies, taip pat yra neaišku, kokią įtaką žemės sklypo perdavimas patikėjimo teise 2008 m. lapkričio 19 d. administraciniu aktu turėjo žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui nuo 2011 m. gruodžio mėn., ir kokią įtaką turėjo žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui nuo 2011 m. gruodžio mėn. sudaryta žemės nuomos sutartis su UAB „KTVG“. Atsakovės vertinimu, sudarytos sutartys negalėjo sumažinti ar padidinti kitų žemės sklypo naudotojų prievolės mokėti žemės nuomos mokestį. Kiekvienam iš savininkų tenkančios naudotis žemės sklypo dalies dydis priklauso nuo turimo pastatų, statinių skaičiaus, jų užimamos žemės sklypo dalies ir būtinumo naudotis žeme, kad būtų galima pastatus ir statinius naudoti pagal paskirtį. Jeigu žemės naudotojai nesusitaria kitaip arba jeigu teisės aktai nenumato kitaip, žemės sklypo naudojimosi klausimai sprendžiami vadovaujantis bendru proporcingumo principu. Žemės mokestis turi būti apskaičiuojamas ne nuo likusios po nuomos sutarčių sudarymo žemės sklypo dalies, o nuo bendro žemės sklypo ploto bei visų žemės sklype esančių statinių ploto. Tik tinkamai nustačius atsakovei nuomotiną žemės sklypo dalį, gali būti apskaičiuotas žemės nuomos mokestis, kurį atsakovė turėtų sumokėti.
Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovės reikalavimas dalyje dėl žemės mokesčio priteisimo už 2007 metus turėtų būti atmestas taikant senaties terminą, kadangi žemės mokesčio nepriemokos išieškojimui taikomas 5 metų senaties terminas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės S. L. ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės naudai 6 443,51 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą, 1 139,44 Lt palūkanų bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės S. L. valstybės naudai 228 Lt žyminio mokesčio bei 10,32 Lt pašto išlaidų.
Teismas nurodė, kad, vadovaujantis šioje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tarp šalių susiklostė faktiniai valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, nors ir nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl žemės nuomos. Atsakovė visą ginčo laikotarpį faktiškai naudojosi valstybine žeme ir tos aplinkybės neginčijo, todėl atsakovei tenka pareiga mokėti nuomos mokesčius ieškovei už faktiškai naudojamą valstybinę žemę. Savalaikis nepranešimas apie mokamus mokesčius, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti minėtus mokesčius. Atsakovė, kaip sąmoningas fizinis asmuo bei faktinė valstybinės žemės nuomotoja, taip pat turėjo pareigą domėtis savo esamomis ar tariamomis prievolėmis ieškovei. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų aplinkybių apie tai, kad ji privalėjo mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi valstybine žeme, tačiau jo nemokėjo, todėl ieškovės ieškinio reikalavimus dėl 6 443,51 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo bei paskaičiuotų 1 139,44 Lt palūkanų, laikė visiškai pagrįstais bei įrodytais.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė S. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vertino išskirtinai tik ieškovės argumentus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų jos reikalavimo dydžio pagrįstumą bei žemės nuomos mokesčio administravimo funkcijos tinkamą įvykdymą, netinkamai taikė teisės aktus, kurie reglamentuoja valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą ir faktiškai neatskleidė ginčo esmės. Nei atsiliepime į ieškinį, nei triplike, nei baigiamojoje atsakovės kalboje nėra ginčijama, kad atsakovė privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Teismas savo sprendime nurodė teisinius argumentus dėl aplinkybių, kurios nesudarė ginčo esmės. Tuo tarpu dėl ginčo esmės teismas faktiškai nepasisakė. Ginčas byloje kilo tik dėl ieškovės teisės reikalauti valstybinės žemės nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neatliko jai priskirtų žemės mokesčio administravimo funkcijų (t.y. neinformavo atsakovės apie mokėtino žemės mokesčio dydį), ir ieškovės reikalavimo dydžio.
2) Pirmosios instancijos teismas besąlygiškai priėmė ieškovės teiginius apie valstybinės žemės nuomos apskaičiavimui taikomą plotą, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų tarimai įregistruotus Nekilnojamojo turto registro centinio duomenų banko išraše Nr. 44/123680 juridinius faktus. 2013 m. birželio 21 d. įrašas kategoriškai paneigia teismo konstatuojamą faktą, kad per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m. lapkričio 30 d. dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo sudarytos ir įregistruotos žemės nuomos sutartys. Ieškovė privalėjo pateikti įrodymus apie juridinius faktus, turėjusius reikšmę skaičiuojant atsakovei žemės nuomos mokesčio dydį. Teismas, spręsdamas dėl atsakovei tenkančios žemės sklypo dalies (kaip pagrindo žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui) privalėjo vertinti tiek ieškovės nurodytas aplinkybes, tiek atsakovės argumentus, kurie buvo nurodyti visuose procesiniuose dokumentuose, t.y. kad nesant sutarties dėl valstybinės žemės nuomos žemės sklypo dydis, už kurį turi būti apskaičiuojamas nuomos mokestis, turi būti nustatomas remiantis teisės aktais, kurie reglamentuoja žemės nuomos mokesčio apskaičiavimą, bei teisės aktais, kuriais vadovaujantis nustatyta žemės nuomos mokesčio administravimo tvarka. Apmokestinamo žemės sklypo dalis turėjo būti nustatoma taikant proporcijas ne pagal ieškovės nurodomus tariamus juridinius faktus, o išvedant proporciją tarp bendro žemės sklypo ploto, visų žemės sklype esančių pastatų plotų, ir atsakovės valdomo pastato ploto. Šių taisyklių pirmosios instancijos teismas netaikė.
3) Valstybinės žemės perleidimo (tame tarpe ir nuomos) sandoriai turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, todėl Vilniaus miesto savivaldybė tiek 2007 m., tiek atsiradus valdymui patikėjimo teise, negalėjo savo sprendimais pakeisti valstybinės žemės nuomos santykių, o kiekviena žemės nuomos sutartis, kuri, kaip teigia ieškovė, buvo sudaryta tarp savivaldybės bei Kalvarijų turgavietėje esančių pastatų savininkų arba nuomininkų, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatas, laikytina niekine ir negaliojančia. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ieškovės paaiškinimais apie tariamai sudarytus sandorius, įtakojusius atsakovei tenkančios žemės mokesčio dalies apskaičiavimą, bei įvertinti kiekvieną sandorį, tarp jų ir sandorį, kuris buvo sudarytas su UAB „KTVG“. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne aukciono tvarka įgyjama teisė į valstybinės žemės nuomą yra nustatyta kaip išimtinė – lengvatinė tiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių, ir tai žemei, kuri reikalinga šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Būtent todėl joks tariamas juridinis faktas, tarp jų ir 2012 m. kovo 7 d. Žemės nuomos sutarties su UAB „KTVG“ sudarymo faktas negalėjo įtakoti atsakovei tenkančios dalies bendrame žemės sklype nustatymo, o teismas privalėjo pasisakyti dėl šių ieškovės argumentų.
4) Pagal 2009 m. lapkričio 4 d. galiojusio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1270 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių patvirtinimo“ 6.6 punkto nuostatas žemės mokestis už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio turėjo būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į statinio užstatytą plotą, todėl ieškovės argumentas, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. ieškovė vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. lapkričio 19 d. elektroniniu pranešimu tarnybinės veiklos klausimais Nr. A121-26018(2.1.19-MP) ir skaičiavo žemės nuomos mokestį už 0,0173 ha plotą turi būti įvertintas kritiškai ir pripažintas neteisėtu. Minėtų taisyklių 6.6 punkte nustatyta, kad, nesant inventorinės bylos duomenų ir kompetentingos institucijos sprendimo dėl sklypo suformavimo, naudojamu valstybinės žemės plotu laikomas Nekilnojamojo turto registre nurodytas statinio užstatytas plotas. Dėl šio akto taikymo teismo sprendime visiškai nepasisakyta. Nors byloje ir buvo sprendžiamas reikalavimas priteisti žemės nuomos mokestį už 2011 ir 2012 m., teismas netaikė nurodytu laikotarpiu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių žemės nuomos mokesčio apskaičiavimą.
5) Pirmosios instancijos teismas teisinius argumentus nurodė pasisakydamas tik dėl žemės sklypo vertės bei tarifo, nors būtent dėl vertės ir tarifo byloje ginčo nebuvo. Dėl ginčo esmės teismo sprendime teisiniai argumentai visiškai nenurodyti. Per visą bylos nagrinėjimą atsakovė akcentavo, kad ginčas kilo tik dėl apmokestinamos sklypo dalies dydžio, tai nurodė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike, todėl teismas privalėjo pasisakyti dėl visų argumentų, susijusių su sklypo dalies nustatymu. Net tuo atveju, jeigu atsakovės argumentai būtų teismo atmesti, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teismas privalėjo pasisakyti ir nurodyti faktinius ir teisinius argumentus, kuriais vadovaudamasis atmeta atsakovės argumentus.
6) Teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės teiginius apie tariamai išnuomotus kitiems asmenims ir jau apmokestintus plotus. Ieškovė dublike nurodė, kad bendra suma, susumavus plotus pagal sudarytas kitų asmenų žemės nuomos sutartis bei nustatytus naudojimus – 2,5984 ha, paaiškinimuose kitiems asmenims išnuomotas arba perduotas plotas jau sudarė 2,8697 ha. Taigi, pasirinkdamas net iš ieškovės pateiktų paaiškinimų kitiems asmenims tenkančią dalį žemės sklypo, teismas nepasisakė, kodėl vadovaujasi būtent 2014 m. balandžio 3 d. papildomai pateiktais paaiškinimais, kurie nėra patvirtinti jokiais įrodymais bei prieštarauja dublike nurodytam faktui.
7) Teismo sprendime teisingai nurodoma, kad savivaldybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais priskirta funkcija nustatyti konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą, apskaičiuoti fiziniams asmenims žemės nuomos mokestį ir apie tai juos informuoti. Taigi bylos teisingam išnagrinėjimui yra aktualūs aktai, kuriuos priėmė ieškovė, vykdydama teisės aktais nustatytą žemės nuomos mokesčio administravimo funkciją. Kadangi ieškovė pateikė reikalavimą priteisti žemės nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m., teismas privalėjo taikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus, galiojusius nurodytu laikotarpiu. Teismo sprendime nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 01A-41-87 ir 2009 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 1-1048, kurių nuostatas teismas taikė tik pasisakydamas dėl mokesčio tarifo ir visiškai ignoruodamas nurodytų sprendimų nuostatas, kurios reglamentuoja savivaldybei priskirtos funkcijos administruoti žemės mokesčio surinkimo vykdymą.
8) Ieškovė, turėdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 ir 5 punktuose nustatytą pareigą apskaičiuoti žemės nuomos mokestį ir apie tai informuoti fizinį asmenį, bet jos nevykdydama, yra atsakinga už žemės nuomos mokesčio nesurinkimą, t.y. nuostolių padarymą, o atsakomybės už tai perkėlimas atsakovei negalimas. Nei vienas teisės aktas nesuteikė teisių ieškovei veikti nesilaikant teisės aktais nustatytos žemės mokesčio apskaičiavimo ir surinkimo tvarkos, todėl teismas privalėjo įvertinti byloje nustatytą faktą, kad nuo 2007 m. iki 2012 m. ieškovė nepateikė atsakovei nei vieno pranešimo apie priskaičiuotą žemės nuomos mokestį 2003 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo ir 2009 m. birželio 3 d. sprendimo dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių tvirtinimo nustatyta tvarka. Pranešimų nepateikimas, priešingai nei konstatavo teismas, laikytinas ieškovei priskirtinos prievolės nevykdymu; atitinkamai visi nuostoliai dėl to turi būti dengiami ne atsakovės, bet ieškovės sąskaita.
9) 2003 m. spalio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 9 punktu nustatyta, kad nesumokėto mokesčio išieškojimui taikomas penkių metų senaties terminas. Teismas privalėjo senatį taikyti, o teismo sprendime nurodytas argumentas, kad 2007 m. atsakovė faktiškai naudojosi žemės sklypu, nesudaro pagrindo netaikyti senaties. Sprendime nėra numatyta išimtis žemės sklypo naudotojams, todėl senatis taikytina tiek nuomininkų, tiek naudotojų atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad pripažįsta faktinį žemės sklypo dalies naudojimą, tačiau nesutinka su žemės nuomos mokesčio paskaičiavimu. Kartu su raštu „Dėl papildomų įrodymų pateikimo“ pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas išsamus skaičiavimas ir jo paaiškinimas, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo juo nesivadovauti. Tuo tarpu atsakovė, turėdama progą pateikti papildomus įrodymus, ja nepasinaudojo. Deklaratyvūs teiginiai, išdėstyti apeliaciniame skunde, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad tarp šalių susiklostė faktiniai valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, kadangi iš civilinės bylos matyti, jog atsakovė faktiškai naudojosi ginčo žeme, nors rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Teismas taip pat teisingai akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų nei asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešąjį interesą.
Šalies argumentai
2) Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad kiti juridiniai faktai, tarp jų ir žemės nuomos sutarties su UAB „KTVG“ pasirašymas, negalėjo įtakoti atsakovei tenkančios dalies bendrame žemės sklype nustatymo. Esminis momentas, apskaičiuojant žemės nuomos mokesčio dydį, yra faktinis valstybinės žemės sklypo naudojimas. Nagrinėjamu atveju šis faktas buvo nustatytas – nors su atsakove S. L. nėra sudarytos žemės nuomos sutarties, tačiau jai priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini). Valstybinės žemės sklypo dalis, sudarant žemės nuomos sutartį, nustatoma vadovaujantis teisės aktais, nuomotojui nustačius, kokia žemės sklypo dalis būtina pastatui naudoti pagal paskirtį. Reikalavimo nustatyti žemės sklypo dalį, kuri būtina patalpų naudojimui pagal paskirtį, ieškovė nagrinėjamoje civilinėje byloje nereiškė, todėl visi argumentai, susiję su šia aplinkybe, atmestini kaip nesudarantys apeliacijos pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
3) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad savalaikis nepranešimas apie mokamus mokesčius neatleidžia atsakovės nuo pareigos mokėti minėtus mokesčius ir nesudaro teisinio pagrindo, vadovaujantis CK 6.64 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleisti atsakovę nuo šios prievolės vykdymo. Teismas taip pat visiškai teisėtai bei pagrįstai akcentavo, kad atsakovė, kaip sąmoningas fizinis asmuo bei faktinė valstybinės žemės naudotoja, taip pat turėjo pareigą domėtis savo esamomis ar tariamomis prievolėmis ieškovei, jeigu faktiškai naudojosi ginčo valstybine žeme ir tos aplinkybės nepaneigė bei tą aplinkybę suvokė kaip susiklosčiusius tarp šalių faktinius valstybinės žemės nuomos santykius. Atsakovė pripažįsta faktinį valstybinės žemės sklypo naudojimą ir tai esminis momentas, sprendžiant dėl prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį egzistavimo. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad valstybinės žemės nuomos santykiai yra specifiniai – turi būti užtikrinta, jog valstybinė žemė būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešąjį interesą. Atsakovė ilgą laiko tarpą naudojasi valstybine žeme, inicijuoja ginčus dėl žemės sklypo dalies nustatymo ir tokiu būdu siekia išvengti žemės nuomos mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
Byloje tarp ieškovės ir atsakovės kilęs ginčas dėl žemės mokesčio už atsakovės faktiškai naudojamą žemės sklypą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė, ginčydama ieškovės reikalavimą, nekėlė klausimo dėl savo pareigos mokėti žemės mokestį, kylančios iš faktinio žemės sklypo naudojimo, t.y. šios aplinkybės neginčijo. Ginčas tarp šalių kilo dėl šių aplinkybių: 1) atsakovės pareigos mokėti žemės mokestį už laikotarpį, per kurį ji nebuvo ieškovės informuota apie mokėtino žemės mokesčio dydį bei sumokėjimo terminus teisės aktų nustatyta tvarka; 2) atsakovei priskirtino naudoti žemės sklypo ploto (t.y. mokesčio apskaičiavimo pagrindo); 3) ieškinio senaties taikymo ieškovės reikalavimo daliai. Būtent šie ginčijami klausimai yra esminiai nagrinėjamos bylos aspektai.
Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, kadangi būtent apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Nors teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar byloje priimtu teismo sprendimu atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ar iš procesinio dokumento turinio galima suprasti, kuo remdamasis teismas priėmė procesinį sprendimą. Tuo atveju, jei teismo pateikti motyvai neišsamūs, tai nesudaro absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, tačiau vertintina kaip procesinis pažeidimas, dėl kurio turi būti sprendžiama pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatas, t.y. atsižvelgiant į tai, ar toks pažeidimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai pasisakė dėl atsakovės, kaip faktinės sklypo naudotojos, pareigos mokėti žemės mokestį (kurios, kaip minėta, atsakovė neginčijo), taip pat nurodė, kad savalaikis ieškovės nepranešimas atsakovei apie mokėtino mokesčio dydį neeliminuoja šios atsakovės pareigos, nepateikdamas detalesnių šią išvadą pagrindžiančių motyvų (t.y. nenurodydamas, kodėl atmeta šiai išvadai prieštaraujančius atsakovės argumentus). Dėl atsakovės argumentų, susijusių su žemės mokesčio apskaičiavimo pagrindu (t.y. atsakovei priskirtino naudoti žemės sklypo dydžiu), ginčijamamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nepasisakė, taip pat nepateikė motyvų dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį atmetimo. Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu neatsakyta į esminius kilusio ginčo aspektus – sprendimo motyvai dėl kai kurių kilusio ginčo aspektų apskritai nepateikti, dėl kitų aspektų jie yra nepakankamai išsamūs, ir tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą, atsižvelgiant į tai, kad klausimai, į kuriuos sprendimu neatsakyta, turi tiesioginę įtaką ieškovės reikalavimo dydžiui. Toks procesinis pažeidimas apeliacinės instancijos teisme negali būti pašalintas, kadangi tai reikštų ginčo nagrinėjimo iš esmės perkėlimą į apeliacinės instancijos teismą, pažeidžiant įstatyme įtvirtintą apeliacijos paskirtį, bei apribojant procesines byloje dalyvaujančių asmenų teises. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija apeliacinį skundą tenkina iš dalies - panaikina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir bylą grąžina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nors apeliantė neginčija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, išieškojimo iš atsakovės, atsižvelgiant į tai, kad preliminarus sprendimas yra neatsiejama 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalis, panaikinus byloje priimtą pagrindinį sprendimą, panaikinamas ir joje priimtas papildomas sprendimas.
Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, apeliantei grąžinamas jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 66,03 EUR (228 Lt). Apeliantei išaiškintina, kad žyminį mokestį, vadovaudamasi teismo nutartimi, grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir 2014 m. gegužės 16 d. papildomą sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Grąžinti apeliantei S. L. 66,03 EUR už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.