- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-20
- Bylos Nr.
- 2-2416-611/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02472-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- LAB banko SNORAS, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- R. K., A. K., K. G., M. K., N. P. R., M. Č.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovų atstovui adv.Viliui Martišiui, atsakovo LAB banko SNORAS atstovui adv.padėjėjui Arnoldui Jokūbaičiui, atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui adv.Ignui Dargužui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. K., A. K., K. G., M. K., N. P. R., M. Č. ieškinį atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusias obligacijų pasirašymo sutartis ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jų pagal su atsakovu AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis (R. K. obligacijų pasirašymo sutartis 2011-11-16 Nr.FO20111116V990008, A. K. 2011-11-04 Nr.FO20111104V990009, K. G. 2011-11-08 Nr.FO20111108V990001, M. K. 2011-11-06 Nr.FO20111106K990001, Nr.FO20111106K990002, 2011-11-13 Nr.FO20111113K990001, N.P. R. 2011-11-11 Nr.FO20111111V990016, 2011-11-14 Nr.FO20111114V990008, M. Č. 2011-11-15 Nr.FO20111115V990011) sumokėtas lėšas indėliais, kaip numatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 str. 4 d., įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visos ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įsigytos obligacijos turėjo įsigalioti 2011-12-01, tačiau dėl atsakovo veiklos sustabdymo, jo nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo, obligacijos nebuvo įregistruotos ir nebuvo pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas. Ieškovai R. K. ir K. G. atitinkamai 2011-11-27 ir 2011-11-28 pranešimais kreipėsi į banką, informuodami, kad nutraukia obligacijų pasirašymo sutartis bei reikalauja grąžinti sumokėtas lėšas, tačiau atsakovas į minėtus pranešimus neatsakė. Atsakovai atsisako pripažinti ir vykdyti ieškovų reikalavimus dėl sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis lėšų pripažinimo lėšomis, esančiomis ieškovų sąskaitose, ir draudimo išmokos išmokėjimo už jas. Pažymėjo, kad visi ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, jiems taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Lietuvos bankui 2011-11-24 priėmus sprendimą visam laikui atšaukti AB banko SNORAS licenciją, būtent nuo šios dienos, paaiškėjus, kad obligacijų emisijos negali būti įregistruotos, ieškovų sumokėti pinigai turėjo būti grąžinti į asmeninies klientų sąskaitas. Šie pinigai pagal IĮIDĮ 2 str. 3 ir 4 d. yra laikytini indėliais. Be to, pagal obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 p. ieškovai turėjo pervesti atitinkamas lėšas į savo asmenines sąskaitas AB banke SNORAS, o bankas įgijo teisę nusirašyti jas be ieškovų sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Tuo tarpu bankas lėšas nurašė ir persivedė į kitą savo sąskaitą anksčiau, dar neįsigaliojus numatomoms išleisti obligacijoms, dar nesant sutarties dalyko, už kurį turėjo būti mokama. Kol obligacijos nebuvo išleistos ir pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas, atsakovas AB bankas SNORAS neturėjo teisės naudoti šių lėšų. Šios ieškovų sumokėtos lėšos už neįsigaliojusias obligacijas yra indėlių draudimo objektas. Dublike pažymėjo, kad iki lėšų užskaitymo už išleistas obligacijas momento ieškovų sumokėtos lėšos turėjo būti laikomos ieškovų nuosavybe, nepaisant to, kokiose sąskaitose bankas šias lėšas apskaitė. Tą pagrindžia LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau –FPRĮ) 13 str. 8 d. ir Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklės. Ieškovai neįsigijo obligacijų, kadangi jos, kaip daiktai ar nematerialus turtas apskritai neatsirado ir neegzistavo. Be to, ieškovams nebuvo įteiktas obligacijų emisijos prospektas ir Galutinės sąlygos, šie dokumentai nėra individualizuoti ieškovų raštiškais patvirtinimais, todėl pareiga įrodytų šių dokumentų pateikimą ieškovams tenka bankui. Pažymėjo, kad IĮIDĮ tiesiogiai nesieja teisės į draudimo išmoką su draudimo įmokų mokėjimais, ir nors VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taip pat nedalyvavo prievoliniuose santykiuose tarp banko ir kitų jo indėlininkų, tačiau nepaisant to, įvykus draudiminiam įvykiui, išmokėjo indėlininkams draudimo išmokas. Be to, pagal IĮIDĮ įtvirtintą draudimo įmokų skaičiavimo ir mokėjimo sistemą bankų mokamos draudimo įmokos apskritai nepriklauso nuo jų teikiamų investicinių paslaugų. Teismo posėdyje ieškovų atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės ieškinyje ir dublike nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai R. K. ir K. G. pranešė atsakovui apie obligacijų pasirašymo sutarčių nutraukimą po to, kai atsakovui buvo uždrausta vykdyti įsipareigojimus, t.y. po draudžiamojo įvykio dienos, be to, sutartyse nebuvo numatyti sutarties nutraukimo atvejai, o įstatymas numato 30 dienų įspėjimo terminą apie sutarties nutraukimą. Investicinių paslaugų teikimo sutarties 6.20 p. leido klientui atšaukti tik tokį pavedimą, kurio bankas nepradėjo vykdyti ar įvykdė tik iš dalies, o minėti ieškovai neatšaukė pavedimų, be to, ieškovų pavedimai sudaryti sutartis buvo įvykdyti nedelsiant, t.y. sutarčių sudarymo dieną. Atsakovo teigimu, ieškovai iki draudžiamojo įvykio dienos pasinaudoję atsakovo teikiamomis investicinėmis paslaugomis ir perduodami atsakovui pinigines lėšas už platinamus vertybinius popierius, IĮIDĮ prasme laikytini investuotojais. Pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai nelaikomi draudimo objektu. Pažymi, kad sistemiškai analizuojant FPRĮ 3 str. 4 d. 1 p. ir 3 str. 27 d. 2 p., akivaizdu, kad obligacija yra perleidžiamas vertybinis popierius, pagal sutartis atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovams būtent banko leidžiamas obligacijas, todėl ieškovai neturi teisės į draudimo išmoką. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad jų už obligacijas sumokėtos lėšos iki obligacijų apmokėjimo turėjo būti laikomos ieškovų asmeninėse sąskaitose, kadangi tokie argumentai prieštarauja Sutarčių 1.8 p. ir 1.14 p. numatytai obligacijų apmokėjimo tvarkai. Net ir pripažinus ieškovų atsakovui sumokėtas lėšas indėliais, šios lėšos netaps indėlių draudimo objektu, kadangi IĮIDĮ 15 str. numato, kad draudimo išmoka išmokama tik už tuos indėlius ir įsipareigojimus, kurie buvo prisiimti iki sprendimo apie draudimo nutraukimą įsigaliojimo ir nebuvo grąžinti ar įvykdyti iki draudžiamojo įvykio dienos. Atsakovo draudimas nutrauktas, draudiminis įvykis yra įvykęs, todėl ieškovai neturi teisės į draudimo išmoką. Be to, atsakovas draudimo įmokos už ieškovus nemokėjo, todėl ieškinyje nurodyto teisių gynimo būdo taikymas reikštų, kad fondo lėšos būtų išsemtos apmokant nedraudžiamuosius įvykius, tokie indėliai būtų dengiami ne iš fondo, tačiau iš valstybės lėšų, o tai prieštarautų tokio draudimo esmei ir viešajam interesui. Pažymėjo, kad atsakovas yra atleistas nuo pareigos įrodinėti, kad ieškovai susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, kadangi tą turi įrodyti ieškovai. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškovų ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Atsakovas likviduojamas AB bankas SNORAS atsiliepimu ir tripliku prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad obligacijų pasirašymo sutarčių 1.20 punktas numato, kad sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo dienos ir galioja iki visiško įsipareigojimų įvykdymo ir tik neįvykdžius sutarties 1.14 p. nurodyto įsipareigojimo, t.y. pervesti arba įmokėti grynaisiais pinigais į investuotojo banko sąskaitą bendrą sumą už įsigyjamas obligacijas, sutartis laikoma pasibaigusia. Tačiau visi ieškovai tinkamai įvykdė minėtą įsipareigojimą ir sumokėjo už įsigytas obligacijas, todėl jų sudarytos sutartys nesibaigė. Nuosavybė į finansines priemones įgyjama pagal sandorius, o ne pagal įrašus finansinių priemonių sąskaitoje, todėl visi ieškovai laikytini banko skolos vertybinių popierių savininkais, tačiau pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d. draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Atsakovo teigimu, neturi teisinės reikšmės tai, kad ieškovų įsigytų obligacijų įsigaliojimo data yra 2011-12-01. Ši data nustato tik palūkanų už obligacijas skaičiavimo pradžią, tačiau neįtakoja nuosavybės teisės į obligacijas atsiradimo momento. Net teismui konstatavus kad ieškovai nelaikytini banko skolos vertybinių popierių savininkais, jie turėtų būti laikomi investuotojais, nes perdavė draudėjui (bankui) pinigus, norėdami pasinaudoti jo teikiamomis paslaugomis, todėl ieškovų reikalavimas pripažinti juos indėlininkais, o ne investuotojais yra nepagrįstas. IĮIDĮ 9 str. 1 d. nustato, jog investuotojas teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos įgyja tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios, tačiau ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad bankas perleido ar panaudojo lėšas be ieškovų valios. Aplinkybė, kad sutartyje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra blanketinė, nukreipia į IĮIDĮ nuostatas ir nereiškia, kad absoliučiai visi banko įsipareigojimai yra apdrausti. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nuostatų aiškinimo ir taikymo. Minėtas įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009-03-11 direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo, taip pat 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Kadangi IĮIDĮ normos įgyvendina direktyvas tiek dėl indėlių garantijų sistemų, tiek dėl investuotojų kompensavimo sistemų, todėl aiškinant ir taikant IĮIDĮ nuostatas, turi būti atsižvelgiama į tai, kurios direktyvos nuostatos konkrečia įstatymo teisės norma yra įgyvendinamos, kad nebūtų nuostatos dėl indėlių garantijų sistemų įgyvendinimo taikomos investicijų apsaugos teisiniams santykiams ir atvirkščiai. Be to, vadovaujantis netiesioginio direktyvų veikimo doktrina, valstybės narės teismai ir kitos institucijos turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę tokiu būdu, kad jos turinys būtų kuo artimesnis tikslams, kurių siekiama direktyvomis (Europos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Von Colson ir Kamann byloje Nr.14/83, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas Marleasing, C-106/89 byloje, sprendimas byloje C-166/84, sprendimas byloje C-130/95, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A63 -2604/2011, kt.). Kaip matyti iš Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų preambulės, ši direktyva taikoma kredito įstaigoms, kai jos dėl savo nemokumo negali įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams (indėlininkams plačiąja prasme). Tuo tarpu direktyva dėl investuotojų kompensavimo sistemų, kaip matyti iš šios direktyvos preambulės, taikoma investicinėms įmonėms (finansų maklerio įmonėms), kai jos dėl savo nemokumo negali įvykdyti prisiimtų prievolių investuotojams ir negali grąžinti investuotojų perduotų lėšų ar (ir) vertybinių popierių, tačiau neapima emitento, kurio vertybinius popierius nupirko investicinė įmonė investuotojo pavedimu ir jo vardu, nemokumo rizikos. Taigi, minėtų direktyvų reguliavimo objektas skiriasi. Tai reiškia, kad investicinei įmonei (finansų maklerio įmonei) tapus nemokia, tuomet taikoma Direktyva dėl investuotojų kompensavimo sistemų ir taikoma investicinės įmonės neįvykdytiems įsipareigojimams prieš jos kreditorius ir suveikia tik tokiu atveju, jeigu nemoki investicinė įmonė negali investuotojui perduoti jam nupirktų vertybinių popierių ar sugrąžinti gautų ir nespėtų investuoti lėšų. Jeigu tampa nemokia emitentu esanti kredito įstaiga, tuomet taikoma direktyva dėl indėlių kompensavimo sistemos. Analogiškai turi būti aiškinamos ir taikomos IĮIDĮ nuostatos, kuriomis buvo įgyvendintos minėtos Direktyvos.
Be to, pagal Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemos 7 str. 2 d. ir I priedą tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais patenka į šios direktyvos reguliavimo sritį, todėl šioms finansinėms priemonėms negali būti taikomos Direktyvos dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos. Negalima ir tokia situacija, kad vienai direktyvai leidus ES valstybei narei taikyti direktyvoje numatytą išimtį, kita direktyva paneigtų tokios išimties taikymą. Lietuva pasinaudojo minėta išimtimi ir IĮIDĮ numatė išimtį, kad kredito įstaigos skolos (ne nuosavybės) vertybiniai popieriai nedraudžiami. Pagal Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų 1 str. indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu, aiškintina plačiąja prasme kaip tiek indėlio sertifikatas, tiek obligacija, tiek bet koks kitas kredito įstaigos skolos dokumentas, kadangi kredito įstaiga gali skolintis iš indėlininkų lėšas tiek per terminuotus indėlius, tiek per indėlio sertifikatus, obligacijas ar kitas finansines priemones. IĮIDĮ 2 str. 4 d. įtvirtinta indėlio samprata iš esmės atitinka minėtą indėlio sampratą pagal Direktyvą dėl indėlių garantijų sistemų, tik papildomai kaip indėlis yra apibrėžios ir kredito įstaigai investavimui perduotos lėšos. Taigi, pagal minėto įstatymo nuostatas (2 str. 3 ir 4 dalis) visi ieškovai galėtų būti apibūdinami kaip atsakovo LAB banko SNORAS indėlininkai IĮIDĮ prasme.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovai ir atsakovas LAB bankas SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis (išleistų pagal obligacijų emisijas Nr.11 ir Nr.12) – ieškovas R. K. 2011-11-16 sutartį dėl 1000 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo už 99980,80Lt, A. K. – 2011-11-04 sutartį dėl 66 vnt. 100EUR nominalios vertės obligacijų už 6 598,10 EUR įsigijimo, K. G. – 2011-11-08 sutartį dėl 500 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų už 49 985,60 Lt įsigijimo, M. K. – 2011-11-13 sutartį dėl 52 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų už 5199 Lt įsigijimo ir 2011-11-06 sutartį dėl 31 vnt. 100 EUR nominalios vertės obligacijų už 3099,11 EUR įsigijimo, taip pat 2011-11-06 sutartį dėl 31 vnt. 100 EUR nominalios vertės obligacijų už 3099,11 EUR įsigijimo, N.P. R. – 2011-11-14 sutartį dėl 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų už 9998,08 Lt įsigijimo ir 2011-11-11 sutartį dėl 90 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų už 8998,27 Lt įsigijimo, M. Č. – 2011-11-15 sutartį dėl 250 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų už 24 995,20 Lt įsigijimo (b.l.13-21), kurių įsigaliojimo data buvo nustatyta 2011-12-01, t.y. po 2011-11-16, ir kurios dėl bankui paskelbto veiklos apribojimo, o vėliau veiklos licencijos panaikinimo ir bankroto bylos iškėlimo nebuvo įregistruotos ir neįsigaliojo. Tai reiškia, kad vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidaryta atitinkama sąskaita, ieškovai negavo vertybinių popierių, nes atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti (CK 4.49 str., FPRĮ 64 str. 1 d., LR vertybinių popierių komisijos 2007-12-28 nutarimu Nr.1K-34 patvirtintų Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių 11.2.2 p., sutarčių 1.15 p.), tačiau atsakovas AB bankas SNORAS kaip emitentas šias ieškovų sumokėtas lėšas gavo, nes pagal šias sutartis (obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 p.) atsakovas nurašė lėšas iš minėtose sutartyse nurodytų ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijų apmokėjimui, pervesdamas jas į atsakovo kaip emitento surenkamąsias sąskaitas obligacijų platinimui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad draudžiamasis įvykis IĮIDĮ 2 str.2 d. prasme įvyko 2011-11-24, Lietuvos bankui pripažinus atsakovą LAB banką SNORAS nemokiu ir atėmus veiklos licenciją. Taigi, šios lėšos draudiminio įvykio dieną (2011-11-24) laikytinos minėtų ieškovų indėliais IĮIDĮ prasme pagal šio įstatymo 2 str. 4 d., kuriems taikoma minėto įstatymo 3 str. 1 d., 5 str. ir 9 str. numatyta draudiminė apsauga iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Todėl ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmokas už sumokėtas lėšas pagal minėtas sutartis, neviršijant IĮIDĮ 5 str. 1 d. nurodytos draudimo sumos, įskaitant ir ieškovams išmokėtas draudimo išmokas, jeigu tokios buvo išmokėtos, dėl kitų banke laikytų lėšų. Atitinkamai dėl nurodytų motyvų nepagrįsti atsakovo banko SNORO argumentai, kad neturi teisinės reikšmės ginčui tai, jog obligacijų emisija neįsigaliojo bei teiginys, kad ieškovai gavo obligacijas. Pripažinus dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovų teisę į draudimo išmokas, nebeturi teisinės reikšmės ginčui šalių argumentai dėl ieškovų R. K. ir K. G. sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių nutraukimo aplinkybių, taip pat dėl ieškovų susipažinimo su galutinėmis sąlygomis ir prospektu, taip pat kitais dokumentais, todėl teismas dėl šių šalių argumentų nepasisako. Atsakovas AB bankas SNORAS, kaip finansų maklerio įmonė, įsipareigojimus prieš investuotojus (ieškovus) įvykdė tinkamai, kadangi suteikė investicines paslaugas visa apimtimi ir jų sumokėtas lėšas pervedė į banko kaip emitento surenkamąją sąskaitą, ieškovų sumokėtos lėšos gali būti identifikuojamos, todėl nebeturi teisinės reikšmės ginčui šalių argumentai dėl IĮIDĮ nuostatų dėl investicijų apsaugos taikymo. Aplinkybė, kad atsakovas bankas SNORAS nuo ieškovų indėlių nebuvo sumokėjęs atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ IĮIDĮ 6 str. nurodytų draudimo įmokų, nepanaikina ieškovų teisės į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, nes atsakovų tarpusavio teisiniai santykiai, kurių ieškovai negali įtakoti, negali įtakoti ieškovų teisės į draudimo išmoką, be to, tokio draudimo išmokų nemokėjimo atvejo nenumato ir IĮIDĮ nuostatos. Nesumokėtų draudimo įmokų faktas suteikia atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalauti iš atsakovo banko SNORO nesumokėtas draudimo įmokas, patvirtinant tokį finansinį reikalavimą banko bankroto byloje.
Pagal IĮIDĮ 10 str. 3 d. atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsakovo AB banko SNORAS indėlininkams draudimo išmokas už turėtus indėlius apskaičiuoja ir išmoka, remdamasis atsakovo AB banko SNORAS pateiktais draudžiamojo įvykio dienos duomenimis, pagal minėto straipsnio 6 d. bankas atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ šio reikalavimu privalo pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti. Atsakovas AB bankas SNORAS neperdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovus kaip asmenis, turinčius teisę į draudimo išmokas pagal byloje minėtas obligacijų pasirašymo sutartis, atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, gavęs ieškovų pretenziją, nepareikalavo iš atsakovo duomenų apie ieškovus. Pagal bylos duomenis ieškovai nėra gavę draudimo išmokų iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ už kitas LAB banke SNORAS laikytas lėšas, todėl, pripažinus ieškovų teisę į draudimo išmokas, atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įpareigotinas ieškovams išmokėti minėtas draudimo išmokas (IĮIDĮ 2 str., 3 str., 5 str., 9 str. ir 10 str.).
Atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėjus ieškovams draudimo išmokas, atsakovai turi imtis iniciatyvos, kad išmokėtų ieškovams draudimo išmokų dalyje būtų pakeistas kreditorius atsakovo LAB banko SNORAS bankroto byloje, šioje dalyje vietoj ieškovų kreditoriumi įtraukiant atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IĮIDĮ 11 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 268 str., 270 str., teismas
nusprendė:
ieškovų R. K., A. K., K. G., M. K., N. P. R., M. Č. ieškinį tenkinti.
Pripažinti, kad ieškovai R. K. turi teisę į 99 980,80 Lt draudimo išmoką, A. K. turi teisę į 6 598,10 EUR (22 781,92 Lt) draudimo išmoką, K. G. turi teisę į 49 985,60 Lt draudimo išmoką, M. K. turi teisę į 5199 Lt ir 6198,22 EUR (21 401,22 Lt) draudimo išmokas, N. P. R. turi teisę į 18 996,35 Lt draudimo išmoką ir M. Č. turi teisę į 24 995,20 Lt draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ minėtiems ieškovams išmokėti aukščiau nurodytas teismo pripažintas draudimo išmokas.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.