Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1052-273/2011 pagal ieškovės E. A., ginant A. A. ir A. A. interesus, ieškinį atsakovams V. A., R. Č. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Kauno miesto 25-ojo notaro biuro notarė J. K., antstolis M. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, t.y. actio Pauliana instituto taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu yra nustatyti visi pagrindai, būtini taikyti CK 6.66 straipsnį, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas nenustatė, kokios apimties reikalavimo teisę turėjo ieškovė ir kokia apimtimi jos, kaip kreditorės, teises pažeidžia sudarytas sandoris. Nors teismas nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas yra 13 460,78 Lt, byloje nenustatyta, kokio konkretaus dydžio įsiskolinimas vaikų išlaikymui nesumokėtas, taigi, byloje nėra aiški reikalavimo teisės apimtis. Apeliantės teigimu, nerealizavus skolininko turimo turto (automobilio) ir neįvertinus antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios 1 260 Lt sumos, nebuvo pagrindo daryti išvadą apie ieškovės, kaip kreditorės, turimą neginčijamą reikalavimo teisę, kreditorės teisių pažeidimą ir apie tai, kad skolininkas yra nemokus. Todėl teismo išvada, kad sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas pareigos padovanoti savo turtą seseriai neturėjo. Ginčo turtą atsakovas įgijo 1989 m. rugsėjo 13 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu, apeliantei susituokus tarp jos ir atsakovo buvo susitarta, kad ji su šeima įsirenginės gyvenamąjį namą ir jame gyvens, o vėliau bus sutvarkyti namo perleidimo jai dokumentai. Nuo 1995 m. apeliantė su šeima apsigyveno paveldėtame gyvenamajame name, jį iš savo lėšų įsirengė, o atsakovas šiame name negyveno, į jo įrengimą lėšų neįdėjo. Taigi, namas atsakovo vardu buvo įregistruotas tik formaliai, o ginčo sandoriu atsakovai realizavo tarp jų buvusį seną susitarimą, kuriuo nebuvo siekiama išvengti prievolių vykdymo. Teismas nesvarstė antstolio veiksmų teisėtumo, nes turtas buvo perleistas jau tada, kai antstolis vykdė skolos išieškojimą, turtas nebuvo areštuotas, juo buvo galima disponuoti. Teismo vertinimas, kad atsakovas sudarė neatlygintinį sandorį su seserimi, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą preziumavo, jog sandorio šalys nesąžiningos, yra formalus. Teismui neįvykdžius įstatyminės pareigos nustatyti tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumą, neįvertintos faktinės aplinkybės dėl buvusių po turto paveldėjimo susitarimų, kurios paneigia nesąžiningumo faktą. Šiuo atveju, vertinamasis kriterijus negali būti tik giminystės ryšys ir tai, kad sandoris neatlygintinis. Ieškovės pozicija neatitinka actio Pauliana instituto paskirties, nes ji nesiekia atkurti skolininko mokumo, o tik nori užsitikrinti skolininko prievolės įvykdymą vaikams. Be to, toks ieškinio tenkinimas yra neadekvati forma pažeistai kreditoriaus teisei apginti, nes įsiskolinimo suma nėra aiški, vertinant su perleisto turto verte ( 153 489,99 Lt), ji yra labai maža, skolininkas turi turto, kuris iki šiol nėra antstolio realizuotas, dalis skolos padengta grynaisiais pinigais, skolininkas yra dirbantis, todėl yra galimybė patenkinti kreditorės reikalavimą iš kito turto, nepripažįstant ginčo sandorį negaliojančiu. Teismo nustatyta hipoteka nėra galima, nes ginčo turtas neatitinka CK 4.171 straipsnio 8 dalies nuostatų, kurios numato, kad kai daiktas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Hipotekos nustatymas neatitinka ir CK 4.178 straipsnio nuostatų, kurios imperatyviai numato, kad nustatant hipoteką teismo sprendimu, teismo sprendime turi būti nurodyta hipoteka užtikrinama reikalavimo suma. Apeliantės teigimu, suma hipotekos nustatymo momentui nėra aiški ir sprendime nėra nurodoma, todėl nėra aiški hipotekos apimtis. Todėl esant tokiems imperatyvių teisės normų pažeidimams, sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantės teiginiai, kad teismas nevertino aplinkybių, jog priverstinai išieškota atsakovo už išlaikymo įsiskolinimą suma nėra pervesta ieškovei, nėra realizuotas atsakovui priklausantis automobilis, nepaneigia paties fakto, kad atsakovas, neteikdamas vaikams išlaikymo gera valia ir savo seseriai (apeliantei) neatlygintinai perleisdamas jam priklausant turtą už 153 487,99 Lt, siekia sumažinti turto, į kurį gali būti nukreipta išieškojimas, vertę, o sumažėjusios vertės turto (atsakovo turtą sudaro tik jo gaunamas minimalus darbo užmokestis bei automobilis) neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Ieškovė, gindama nepilnamečių vaikų interesus, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nes atsakovas gera valia išlaikymo vaikams neteikia, yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Šios reikalavimo teisės apimtis neturi reikšmės actio Pauliana instituto taikymui. Actio Pauliana instituto paskirtis – sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, todėl tik pareiškus šį ieškinį ir pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, ieškovė galėjo užsitikrinti nepilnamečių vaikų interesų apsaugą, nustačius minėtam turtui priverstinę hipoteką. Atsakovas nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo paveldėjimo būdu po tėvo mirties, todėl jis buvo pilnateisis šio turto savininkas, galintis su nekilnojamuoju turto elgtis savo nuožiūra. Todėl apeliantės argumentas, kad namas atsakovo vardu buvo įregistruotas tik formaliai, yra nepagrįstas. Be to, atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes jis sudarė sandorį su artimu giminaičiu – savo seserimi (CK 6.67 str. 1 p.). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neatlygintinai perleido jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą seseriai tam, kad įsiskolinimo išieškojimas nebūtų nukreiptas į minėtą nekilnojamąjį turtą, sudarydamas realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai pagal teismų priimtus sprendimus nebus tinkamai įvykdyti. Priverstinės hipotekos atveju CK 4.171 straipsnio 8 dalies taikymas pagal analogiją neįmanomas. Teismas priėmė sprendimą priverstinai įkeisti tik atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalį. Pagal CK 4.80 straipsnio 3 dalį ieškovė, kaip bendraturčio kreditorė, turės teisę reikalauti atidalyti atsakovo turto dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti. Pažymi, kad atsakovo įsiskolinimo suma bus aiški tik vaikams sulaukus pilnametystės, nes prievolės įvykdymo terminas – iki vaikų pilnametystės. Kadangi neįmanoma numatyti, ar atsakovas teiks išlaikymą gera valia, ar ne, tai teismas neturėjo galimybės numatyti, kokio dydžio išlaikymo įsiskolinimas susidarys suėjus prievolės įvykdymo terminui ir ar minėtas įsiskolinimas apskritai bus susidaręs.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimu nutraukta ieškovės ir atsakovo santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria atsakovas įsipareigojo nepilnamečio sūnaus ir dukters išlaikymui mokėti kas mėnesį po 130 Lt nuo santuokos nutraukimo dienos iki vaikų pilnametystės. Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu pakeistas išieškomo iš atsakovo išlaikymo kiekvienam vaikui kas mėnesį dydis, nustatant išmokų dydį – po 350 Lt kas mėnesį nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki vaikų pilnametystės (t. 1, b.l. 20). Atsakovui nemokant vaikams išlaikymo, ieškovė 2009 m. liepos 27 d. kreipėsi į antstolį dėl priteisto išlaikymo išieškojimo iš atsakovo ir sužinojo, kad 2009 m. spalio 17 d. atsakovai sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas padovanojo atsakovei (seseriai) 579/1738 dalis žemės sklypo, turinčio 0,1738 ha bendro ploto, 1/3 dalį pastato – gyvenamojo namo ir tris 1/3 dalių ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 92-96).

Ieškovė ginčija 2009 m. spalio 17 d. dovanojimo sutartį actio Pauliana instituto pagrindu (CK 6.66 str.).

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką ir taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Taikant actio Pauliana, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko bei jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą. Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų, teismo posėdžių protokolų bei kitų rašytinių įrodymų (t. 1, b.l. 22, t. 2, b.l. 3), matyti, kad iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas, jis priteisto išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams tinkamai neteikė, todėl yra susidaręs išlaikymo įsiskolinimas (šių aplinkybių iš esmės neginčija ir apeliantė). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimo teisės apimtis, t.y. susidariusios skolos dydis, esminės reikšmės actio Pauliano instituto taikymui paprastai neturi, reikšmingas yra pats įsiskolinimo fakto nustatymas. Juo labiau, kad šiuo atveju atsakovui teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams teismo sprendimu pareiga nustatyta iki vaikų pilnametystės, todėl įsiskolinimo suma, atsakovui ir toliau nemokant priteisto išlaikymo, tikėtinai gali dar labiau išaugti. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti actio Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tai, kad siekiant užtikrinti vaiko teises į išlaikymą gali būti reiškiamas actio Pauliana ieškinys, kuriuo būtų siekiama apginti vaiką nuo nesąžiningų tėvo (motinos) veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės dėl išlaikymo vykdymo, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims, konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turi teisę ginčyti sudarytą dovanojimo sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu, juo labiau, esant duomenims, kad atsakovas ne tik turi pareigą teikti priteistą išlaikymą, bet ir yra ją jau pažeidęs.

Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl ieškovės kaip kreditorės teisių nepažeidimo sudarius ginčijamą sandorį. Kaip minėta, actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Minėtoje kasacinio teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartyje nurodyta, kad kreditoriaus interesai laikomi pažeistais ir tuo atveju, kada skolininko turtas gerokai sumažėjo ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Nagrinėjamu atveju atsakovas, kiekvieną mėnesį nemokėdamas teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams, žinojo, kad jo įsiskolinimo suma kaupiasi. Atsižvelgiant į tai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo turtą tebesudarė tik iš darbo santykių gaunamos pajamos, spręstina, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį, kuria visą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą padovanojo apeliantei (seseriai), pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises, nes ginčo sutartimi atsakovas savo turtą gerokai sumažino, dėl ko ieškovė prarado ar bent ženkliai sumažino galimybę patenkinti savo reikalavimą dėl susidariusio įsiskolinimo išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nukreipus išieškojimą į areštuotą atsakovo turtą (automobilį AUDI 80 AVANT, v/n (duomenys neskelbtini) registruota 1995 m. spalio 4 d.), bus padengtas išlaikymo įsiskolinimas. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliantės argumentai, kad nerealizavus skolininko turimo turto ir neįvertinus antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių sumų, nebuvo pagrindo daryti išvadų apie ieškovės kaip kreditorės teisių pažeidimą ir apie tai, kad skolininkas yra nemokus, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminėje praktikoje yra nurodyta ir tai, jog net ir tuo atveju, kai atsakovas dirba, likvidavo išlaikymo įsiskolinimą ir po to reguliariai moka visą išlaikymą, nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimo grėsmė iš viso neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Tuo tarpu jau pats įsiskolinimo faktas, net ir likvidavus įsiskolinimą, pats savaime suponuoja tokio paties kreditorės teisių pažeidimo grėsmę ir ateityje.

Nepagrįsti apeliantės argumentai ir dėl atsakovų sąžiningumo. Ginčijamu dovanojimo sandoriu atsakovas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai padovanojo savo seseriai (apeliantei). CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad jeigu skolininkas sandorį sudarė su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų paneigiančių įstatyme numatytą prezumpciją, todėl teiginiai apie atsakovų sąžiningumą neturi pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu ir nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Byloje ginčijamas dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, todėl šiuo atveju atsakovų sąžiningumas apskritai neturi esminės teisinės reikšmės.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nuosavybės teisę į ginčijamo sandorio objektą įgijo paveldėjimo būdu (t. 1, b.l. 120-121), todėl jis savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, turėjo teisę valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4. 37 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovas turėjo įstatymu ar sutartimi nustatytą pareigą padovanoti atsakovei savo nekilnojamąjį turtą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad tarp atsakovų vis tik buvo susitarimas, jog atsakovas jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį padovanos seseriai, nesudaro pagrindo net ir tokio susitarimo konstatavimo atveju pripažinti imperatyvą, kad atsakovas ginčijamą sandorį sudaryti privalėjo. Juo labiau, kad ginčijamas sandoris, kuris nebuvo sudarytas dvidešimt metų po palikimo priėmimo, sudarytas 2009 m. spalio 17 d., t.y. praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai ieškovė kreipėsi į antstolį dėl priteisto išlaikymo išieškojimo.

Kitų actio Pauliana taikymui reikšmingų sąlygų apeliantė iš esmės neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2009 m. spalio 17 d. dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia (CK 6.66 str.).

Dėl priverstinio įkeitimo (hipotekos)

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 str. 1 d.). CK 3.197 straipsnyje nustatyta, kad prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Priverstinis įkeitimas (hipoteka) gali būti teismo nustatytas tiek prieš teismui priimant sprendimą dėl išlaikymo vaikui (vaikams) priteisimo iš esmės, tiek priimant tokį sprendimą ar jį priėmus.

Byloje rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas neteikė reguliariai nepilnamečiams vaikams išlaikymo (gera valia atsakovas išlaikymą paskutinį kartą teikė 2009 m. vasario 28 d.). Todėl jau vien dėl to spręstina, kad poreikis užtikrinti tinkamą prievolės mokėti išlaikymą vykdymas iš esmės yra akivaizdus, nes to nepadarius, net ir šiuo metu esančio įsiskolinimo likvidavimo atveju, išlieka grėsmė naujų įsiskolinimų atsiradimui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CK 4.171 straipsnio 11 dalyje (čia ir toliau - CK redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) priverstinės hipotekos objektui atsakovų nurodytas negalimumas taikyti priverstinį įkeitimą daliai turto nenurodytas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismo nustatyta hipoteka negalima, nes ginčo turtas neatitinka CK 4.171 straipsnio 8 dalies nuostatų, kurios numato, kad kai daiktas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai hipoteka nustatoma ne priverstine teismo sprendimo tvarka. Tuo tarpu pagal CK 4.178 straipsnį teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka, o teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas. Šiuo atveju ieškovė, kaip bendraturčio kreditorė, reikalui esant siekdama išsiieškoti susidariusio įsiskolinimo sumą, turės teisę reikalauti atidalyti atsakovo turto dalį iš kitų bendraturčių (CK 4.80 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismo nustatyta hipoteka negalėjo būti nustatyta, nes neatitinka CK 4.178 straipsnio nuostatų, kurios imperatyviai numato, kad nustatant hipoteką teismo sprendimu, teismo sprendime turi būti nurodyta hipoteka užtikrinama reikalavimo suma. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyta, kokiai prievolei, iki kokio termino (vaikų išlaikymui iki jų pilnametystės), kokiu pagrindu ir apimtimi (atitinkami teismų sprendimai su priteistomis vaikų išlaikymui atitinkamomis sumomis) yra nustatoma priverstinė hipoteka. Akivaizdu, kad nurodyti vieną bendrą iki vaikų pilnametystės užtikrinamą išieškojimo sumą ir neįmanoma, nes atsakovo prievolės teikti vaikams išlaikymą dar gali ir keistis, taigi, tiksli įsiskolinimo suma bus aiški tik vaikams sulaukus pilnametystės (jeigu atsakovas gera valia neteiks išlaikymo).

Atsižvelgiant į tai, kad vienintelis atsakovo turtas, kuriuo prievolės vykdymas gali būti užtikrintas, yra jam priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo bei pastatų) dalis, kurią atsakovas siekė ginčijamu sandoriu perleisti išvengiant prievolės pagal teismo sprendimus vykdymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, apsaugodamas prioritetinius vaikų interesus, nustatė priverstinę hipoteką (CK 3.197 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.