- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-699-1120/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00580-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- L. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4279-258/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurotur“ ieškinį atsakovui L. A. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Eurotur“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo L. A. (toliau – atsakovas, apeliantas) priteisti 54 963,31 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė paaiškino, kad nuo ieškovės įsteigimo 2005 m. jos vadovu buvo atsakovas. Ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2018 m. birželio 18 d. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi buvo patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Bendra kreditorinių reikalavimų suma yra 53 463,31 Eur.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – IBĮ) 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, žala dėl tokių atsakovo veiksmų sudaro 53 463,31 Eur, ši žala atsirado būtent dėl atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad atsakovo kaltė yra preziumuojama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – iš L. A. priteisė 34 353,78 Eur žalos atlyginimą BUAB „Eurotur“ naudai, penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2019 m. balandžio 18 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti (kai vadovas laiku nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo) būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
7. Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. kovo mėn. pradėjo augti įmonės skolų dydis ir šią išvadą patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai dėl išieškojimo iš skolininko UAB „Eurotur“: 2009-03-23 dėl 485,79 Lt (140,69Eur), 2009-05-21 dėl 239,88 Lt (69,47Eur), 2009-06-23 dėl 239,88 Lt (69,47Eur), 2009-07-23 dėl 191,18 Lt (55,37 Eur), 2009-08-26 dėl 218,94 Lt (63,41 Eur), 2009-09-23 dėl 218,94 Lt (63,41 Eur), 2009-10-23 dėl 406,46 Lt (117,72 Eur), 2009-11-23 dėl 255,97 Lt (74,13 Eur), 2010-01-25 dėl 530,47 Lt (153,63 Eur), 2010-03-09 dėl 171,91 Lt (49,79 Eur), 2010-03-23 dėl 364,94 Lt (105,69 Eur), 2010-04-22 dėl 547,90 Lt (158,68 Eur), 2010-05-21 dėl 239,88 Lt (69,47 Eur), 2010-06-22 dėl 456,31 Lt (132,16Eur), 2010-07-26 dėl 554,84 Lt (160,69 Eur), 2010-08-25 dėl 629,64 Lt (182,36 Eur), 2010-12-21 dėl 1605,53 Lt (464,99 Eur), 2010-12-21 dėl 673,11 Lt (194,95 Eur), 2011-02-22 dėl 343,40 Lt (99,46 Eur). Visi šie sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolėms Daivai Prunskienei ir Virginijai Meškauskienei. Antstolės nustatė, jog UAB „Eurotur“ vardu areštuotino turto ar pajamų, į kuriuos galima nukreipti išieškojimą, nebuvo.
8. 2010 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu iš UAB „Eurotur“ buvo priteista UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai 2 171,94 Lt (629,04 Eur) skola, 790,59 Lt (228,97 Eur delspinigiai, taip pat 8,05 proc. dydžio metinės palūkanos pagal įmonei parduotas ir apmokėjimui 2007-07-12 išrašytas PVM sąskaitasfaktūras (serija VIL Nr. 1136716, suma 1 343,82 Lt (389,20 Eur), serija VIL Nr. 1136357, suma 407,69 Lt (118,08 Eur), serija VIL Nr. 1136357, suma 407,69 Lt (118,08 Eur), serija VIL Nr. 1136848, suma 116,68 Lt (33,79 Eur). Dėl priteistos sumos išieškojimo 2010 m. balandžio 20 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad 870,88 Eur kreditorinio reikalavimo suma susiformavo įmonei 2007-07-12 neatsiskaičius už gautas prekes. Šioje dalyje teismas sutiko su atsakovu, kad prašoma priteisti kreditorinio reikalavimo suma susidarė iki įmonės nemokumo, o 8,05 Eur delspinigių suma išaugo įmonei esant nemokiai.
9. Teismas nurodė, kad iš Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. išduoto vykdomojo rašto matyti, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 10/2010/00412/14 nutarta išieškoti iš UAB „Eurotur“ kreditoriaus akcinės bendrovės DnB NORD banko naudai: 147 952,99 Lt (42 850,15 Eur) skolos, 130 Lt (37,65 Eur) žyminio mokesčio, 14,09 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito dalies, t. y. nuo 125 974,40 Lt (36 484,71 Eur) nuo 2010-04-12 iki visiško kredito grąžinimo. Negrąžintos ir išieškotinos skolos, palūkanų, žyminio mokesčio išieškojimo įvykdymo užtikrinimui priverstinai parduotas iš varžytinių Hipotekos lakštu kreditoriaus naudai įkeistas UAB „Eurotur“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas; patalpa-ambulatorija su vaistine ir rūsiu, unikalus Nr. 6297-8001-2010:0003, esanti (duomenys neskelbtini). Iš pateikto banko reikalavimo matyti, kad 2018 m. birželio 18 d. UAB „Eurotur“ įsiskolinimas bankui sudarė 49 292,00 Eur iš jų: 18 238,65 Eur negrąžinto kredito suma, 5 954,28 Eur nesumokėtos palūkanos, 411,16 Eur nesumokėti delspinigiai, nesumokėtos 37,65 Eur žyminio mokesčio išlaidos bei 24 650,26 Eur procesinės palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010-04-12 iki nutarties iškelti UAB „Eurotur“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad 18 238,65 Eur negrąžinto kredito suma be pagrindo pripažinta kaip įmonei padaryta žala, nes šia suma įmonės įsipareigojimai bankui nepadidėjo. Nuo negrąžintos kredito dalies (36 484,71 Eur) iki nutarties iškelti UAB „Eurotur“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos banko naudai buvo skaičiuojamos 14,09 proc. dydžio metinės palūkanos (5 954,28 Eur), nesumokėti delspinigiai (411,16 Eur), patirtos žyminio mokesčio išlaidos (37,65 Eur) bei procesinės palūkanos paskaičiuotos nuo 2010-04-12 iki 2018-06-18 (24 650,26 Eur). Atsakovui, esant įmonei nemokiai, nepateikus pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriui AB Luminor Bank skola padidėjo 31 053,35 Eur dalyje.
10. Teismas konstatavo, kad nurodytiems 3 kreditoriams žalingi padariniai bendroje 34 353,78 Eur sumoje kilo iš atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. jei atsakovas būtų laiku pateikęs pareiškimą teismui, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ)10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, iškėlus įmonei bankroto bylą, įsigalioja teisės norma draudžianti vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Teismo vertinimu, atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai įmonės ir visų jos kreditorių interesais. Atsakovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo sąlygomis ir taip padarė ieškovei žalą, kurią sudaro 34 353,78 Eur sumoje padidėjusios įmonės skolos, kurios bankroto procese liks nepadengtos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovas L. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
12.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pagal kurią su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala; kreditorių reikalavimų padidėjimas nuo teismo nustatyto nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo momento automatiškai nereiškia žalos, pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes vadovas atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą.
12.2. Ieškovas turi įrodyti, kad jei ne vadovo delsimas su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta. Įmonė nuo 2009 m. kovo mėn. buvo nemoki, tačiau dėl apelianto neveikimo kreditoriai nepatyrė daugiau žalos, o buvo skaičiuojami delspinigiai ir procesinės palūkanos, kurios dėl įmonės nemokumo ir taip nebūtų padengtos. Bet kokiu atveju su įmonės kreditoriais nebūtų nei visiškai, nei bent iš dalies atsiskaityta, todėl atsakovo neveikimas neturėjo jokios įtakos atsiskaitymo su kreditoriais prasme.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Eurotur“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą.
14. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Skundžiamu teismo sprendimu žala buvo pripažinta tik kreditorinių reikalavimų dalis, susidariusi po ieškovės nemokumo momento, t. y. po 2009 m. kovo mėn. Pirmosios instancijos teismo nustatyto nemokumo momento apeliantas neginčijo.
14.2. Skundžiamame sprendime buvo konstatuota, kad apeliantui delsus inicijuoti bankroto bylą, buvo padaryta žala kreditoriams, kurių kreditoriniai reikalavimai susidarė jau po įmonės nemokumo fakto, t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas ir AB Luminor banko kreditorinis reikalavimas nuo negrąžintos kredito dalies skaičiuojamos 14,09 proc. dydžio metinės palūkanos, nesumokėti delspinigiai, patirtos žyminio mokesčio išlaidos bei procesinės palūkanos. Dėl apelianto neveikimo, įmonės kreditoriniai reikalavimai po įmonės nemokumo momento išaugo 34 353,78 Eur suma.
14.3. Nuo ieškovės nemokumo būsenos praėjo 9 metai, kada dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius, tai tik įrodo apelianto nesąžiningų veiksmų prieš įmonę ir jos kreditorius buvimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos bylos nagrinėjimo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių aplinkybių
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei UAB „Eurotur“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų kreditoriniai reikalavimai: VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas 3 292,38 Eur sumai, AB Luminor Bank kreditorinis reikalavimas 49 292,00 Eur sumai ir UAB „Mineraliniai vandenys“ reikalavimas 878,93 Eur sumai.
17. Naudojantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (ieškovės bankroto byla Nr. eB2-667-430/2020) nustatyta, kad kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus 3 292,38 Eur reikalavimą ieškovės bankroto byloje sudaro 3 088,66 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 203,72 Eur delspinigių. Kreditorės AB Luminor Bank 49 292,00 Eur reikalavimą sudaro 18 238,65 Eur negrąžinto kredito suma, 5 954,28 Eur nesumokėtos palūkanos, 411,16 Eur nesumokėti delspinigiai, 37,65 Eur žyminio mokesčio išlaidos bei 24 650,26 Eur procesinės palūkanos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. birželio 18 d. Kreditorės UAB „Mineraliniai vandenys“ 878,93 Eur reikalavimą sudaro 870,88 Eur skola bei 8,05 Eur delspinigiai.
18. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė UAB „Eurotur“ juridinių asmenų registre įregistruota 2005 m. kovo 16 d. Nuo įmonės įsteigimo jos vadovu buvo atsakovas L. A.. Ieškovė UAB „Eurotur“ nemoki buvo nuo 2009 m. kovo mėn.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ginčo nėra, šalys su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir jų nekvestionuoja, todėl plačiau dėl nustatytų faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu
20. Bendrovės vadovo deliktinei civilinei atsakomybei taikyti, kai vadovas laiku nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, būtina nustatyti visas vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį, kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai).
21. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, t. y. atsakovas pareigą inicijuoti ieškovės bankroto bylą turėjo jau nuo 2009 m. kovo mėn. (bendrovės nemokumo momentas), tačiau šios pareigos nevykdė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos dydžio, nurodė, kad iki įmonės nemokumo momento (2009 m. kovo mėn.) susidariusios skolos kreditoriams negali būti priteisiamos iš atsakovo. Teismas vertino, kad ši kreditorių reikalavimų dalis susidarė ne dėl atsakovo delsimo inicijuoti ieškovei bankroto bylą, o kitais pagrindais. Kita vertus, esamų skolų padidėjimą laikotarpiu nuo įmonės nemokumo momento (2009 m. kovo mėn.) iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2018 m. birželio mėn.) pirmosios instancijos teismas laikė ieškovės kreditorių patirta žala dėl to, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
22. Įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir šios pareigos pažeidimo padarinius ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo IBĮ 8 straipsnis. IBĮ 8 straipsnio 1 dalis numatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėto straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ĮBĮ 8 straipsnio požiūriu – vėlavo inicijuoti ieškovės bankroto bylą. Bendrovės nemokumo momentas nagrinėjamoje byloje nustatytas 2009 m. kovo mėn., atsižvelgiant į tai, kad šiuo momentu pradėjo augti įmonės skolų dydis ir šios skolos nebuvo dengiamos. Šalys bendrovės nemokumo momento neginčija. Vis dėlto civilinė atsakomybė atsakovui gali būti taikoma tik nustačius ir likusias civilinės atsakomybės sąlygas – žalą, priežastinį ryšį ir kaltę.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ĮBĮ 8 straipsnio reguliavimo tikslas – išvengti situacijų, kai įmonės vadovas, įmonei jau esant nemokiai, prisiima naujus įsipareigojimus įmonės vardu, aktyviais veiksmais didina įmonės įsipareigojimus atitinkamai sumažindamas jau esamų kreditorių galimybes išsiieškoti esamas skolas. Atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu vadovui taikoma visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių, kaip interesų grupės, atžvilgiu. Remiantis ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi ieškovei kyla pareiga įrodyti, kad įmonės kreditoriai dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą patyrė žalą.
25. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnį žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
26. Šis kasacinio teismo išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sumažėjo jos kreditorių galimybės gauti didesnę dalį reikalavimų patenkinimo.
27. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad po įmonės tapimo nemokia, joje buvo vienintelis turtas – patalpa–ambulatorija su vaistine ir rūsiu, unikalus Nr. 6297-8001-2010:0003, adresu (duomenys neskelbtini). Šis turtas buvo įkeistas hipotekos kreditorei AB Luminors Bank. Atlikus priverstinio išieškojimo veiksmus hipotekos kreditorės AB Luminor Bank naudai pagal 2010 m. birželio 22 d. Utenos rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą, buvo įvykdyta dalis kreditorinio reikalavimo būtent hipotekos kreditorei AB Luminor Bank. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog be minėto įkeitimo objekto ji turėjo kito turto, kurį realizavus kreditoriai turėtų galimybę patenkinti savo reikalavimus. Taigi, iš vienintelio įmonės turėto turto bendrovės nemokumo metu, buvo išieškota hipotekos kreditorės naudai. Kaip minėta, įmonės nemokumo momentu kitų kreditorių reikalavimų nebuvo galimybės patenkinti, kadangi jokio kito turto įmonė neturėjo.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl pačių kreditorių itin ilgo (beveik dešimties metų) delsimo, suvokiant, kad skolininkas yra nemokus ir skolų išieškojimas iš esmės yra dėl susidariusių delspinigių ir palūkanų padidėjusi nemokios bendrovės skola negali būti prilyginama vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą padarytai žalai.
29. Net ir tuo atveju, jei byloje būtų nustatytas žalos padarymo faktas, t. y. kad dėl atsakovo delsimo sumažėjo kreditorių galimybės gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama į kreditorių pareigą sumažinti nuostolius, kylančius dėl neteisėtų skolininko veiksmų, ir neleisti jiems neprotingai didėti. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Taigi, spręsdamas dėl žalos dydžio, teismas turi įvertinti, ar žala nėra susijusi su nepateisinamu kreditoriaus delsimu pareikalauti įvykdyti prievolę. Nagrinėjamu atveju, ieškovė, bankrutavusi bendrovė, įgyvendina ne asmeniškai įgytas, bet išvestines savo kreditorių teises, todėl sprendžiant dėl žalos dydžiošiuo aspektu vertintini ir tų kreditorių, kurių teises ieškovė gina, veiksmai.
30. Atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, procesinės palūkanos ir nesumokėtos palūkanos yra bendrovės kreditorių žala ĮBĮ 8 straipsnio 4 d. prasme, nes net ir atsakovui laiku inicijavus bankroto bylą nepadidėtų ieškovės kreditorių galimybė gauti didesnę dalį reikalavimų patenkinimo.
31. Kaip minėta, kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus 3 292,38 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje sudaro 3 088,66 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, atsiradusių jau po bendrovės nemokumo momento (2009 m. kovo mėn.), ir 203,72 Eur delspinigių. Pažymėtina, kad ieškovės prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas kyla iš įstatymo, o ieškovės vadovui laiku inicijavus bankroto bylos ieškovei iškėlimą, ieškovei apskritai nebūtų kilusi prievolė sumokėti šias socialinio draudimo įmokas. Aplinkybė, kad atsakovas delsė inicijuoti ieškovės bankroto bylą nepablogino ieškovės galimybių atsiskaityti su šiuo ir kitais kreditoriais, nes ieškovė neįrodinėja tokią galimybę apskritai buvus, t. y. ieškovė neįrodinėja įmonėje buvus kokį nors turtą, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo reikalavimus.
32. Tas pats pasakytina ir apie susikaupusius 203,72 Eur delspinigius, kurie buvo skaičiuojami nuo pat valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo termino praleidimo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (2018 m. birželio mėn.), t. y. beveik dešimt metų. Nagrinėjamu atveju per beveik dešimtmetį susikaupę delspinigiai nelaikytini realia žala ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme dėl to, kad ir laiku inicijavus bankroto bylą, šie kreditorių reikalavimai nebūtų patenkinti.
33. Kreditorės AB Luminor Bank 49 292,00 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje sudaro 18 238,65 Eur negrąžinto kredito suma, 5 954,28 Eur nesumokėtos palūkanos, 411,16 Eur nesumokėti delspinigiai, 37,65 Eur žyminio mokesčio išlaidos bei 24 650,26 Eur procesinės palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. birželio 18 d.
34. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 18 238,65 Eur negrąžinto kredito suma, kyla iš ieškovės prievolės, prisiimtos dar iki įmonės nemokumo momento, todėl nėra pagrindo šią sumą priteisti iš atsakovo dėl jo savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsižvelgdama į nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. birželio mėn. susikaupusios 5 954,28 Eur metinės palūkanos, 411,16 Eur nesumokėti delspinigiai, 24 650,26 Eur procesinės palūkanos bei 37,65 Eur žyminis mokestis nesudaro kreditorės realiai patirtos žalos dėl to, kad net ir nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. laiku kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamu atveju šių sumų išieškojimas kreditorės naudai nebūtų galimas. Atitinkamai, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nesumažėjo kreditorės galimybė gauti didesnį savo reikalavimo patenkinimą ir nėra pagrindo teigti, kad kreditorė patyrė realią žalą.
35. Kreditorės UAB „Mineraliniai vandenys“ 878,93 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje sudaro 870,88 Eur skola bei 8,05 Eur delspinigiai.
36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 870,88 Eur nepriteisimo iš atsakovo, kadangi ši skola atsirado pagal 2007 m. liepos 12 d. kreditoriaus išrašytas PVM sąskaitasfaktūras ir iš esmės nėra susijusi su atsakovo delsimu inicijuoti ieškovės bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustačius, kad susikaupusi palūkanų ir delspinigių suma negali būti vertinama kaip realiai kreditorių patirta žala, 8,05 Eur delspinigių suma ieškovės naudai iš atsakovo nepriteisiama.
37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad civilinės atsakomybės institutu siekiama grąžinti kreditorių į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei ne skolininko neteisėti veiksmai, t. y. esminė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, todėl priteisiamas žalos dydis negali viršyti kreditoriaus realiai patirtų nuostolių dydžio. Kaip minėta, net jei įmonės vadovas (atsakovas) būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (2009 m. kovo mėn.) kreditoriai iš esmės nebūtų išsiieškoję nei pagrindinių skolų, nei susikaupusių papildomų reikalavimų, todėl atsakovo delsimas nesumažino jų galimybių gauti savo reikalavimo patenkinimą.
Dėl procesinės bylos baigties
38. CPK 329 straipsnyje nustatyta, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.
39. Atsižvelgdamas į sprendime pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atmesti.
40. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
41. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi, remiantis minėta norma, ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo.
42. CPK 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškinys atmestas visiškai, nėra pagrindo žyminį mokestį valstybės naudai išieškoti iš atsakovo.
43. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
44. Kadangi atsakovas prašymo dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neteikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ir patirtų išlaidų nedetalizavo, todėl dėl atsakovui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.