Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Algio Markevičiaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo IĮ „Juralė“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. A-3561, kuriuo yra panaikinti 2009 m. sausio 29 d. išduoti 8 leidimai vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu bei pripažinta netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. A-386 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu išdavimo“ (b.l. 26).

Bylos medžiaga nustatyta, jog 2009 m. sausio 26 d. tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir IĮ „Juralė“ sudaryta sutartis Nr. 201-2-47 dėl keleivių vežimo 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu „2-oji ligoninė – Neveronys“ (toliau - Sutartis) (b.l. 27-32). Sutarties 12 punkte nustatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiga nutraukti Sutartį vienašališkai, jeigu IĮ „Juralė“ nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų arba kitais LR galiojančių teisės aktų numatytais atvejais. Dėl leidimų susitarta atskirai 16 punktu, nurodant, kad Sutartis nutrūksta, kai Sutarties 1 punkte nurodyti leidimai netenka galios galiojančių teisės aktų nustatytais atvejais. Remiantis aptartomis sutartis, Kauno miesto savivaldybės administracija turi pareigą nutraukti sutartį, sudarytą su IĮ „Juralė“, vienašališkai, jeigu IĮ „Juralė“ nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Tokia sutarties sąlyga buvo abipusiai žinoma, dėl jos buvo susitarta pasirašant ir antspaudais patvirtinant sutartį. Sutarties 12 ir 14 punktuose numatyta, kad Užsakovas (Kauno miesto savivaldybės administracija) gali ir turi nutraukti Sutartį vienašališkai jeigu Vežėjas (IĮ „Juralė“) nevykdo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ar kitais LR galiojančiuose teisės aktuose numatytais atvejais, apie vienašališką Sutarties nutraukimą prieš terminą informuodamas kitą Sutarties šalį raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Administracijos direktorius nusprendė Sutartį laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d., vadovaujantis Sutarties 14 punktu. 2011 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (A27V128)-R-3611 apie šį savo sprendimą informavo IĮ „Juralė“ (b.l. 33-34).

IĮ „Juralė“ kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, prašydama pripažinti neteisėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos vienašalį 2009 m. sausio 26 d. keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-47 nutraukimą; taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją nenutraukti 2009 m. sausio 26 d. keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutiniu taksi sutarties Nr. 201-2-47 nutraukimo nuo 2011 m. gruodžio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs civ. bylą Nr. 2-1516-429/2012 2012-03-27 nusprendė ieškovo IĮ „Juralė" ieškinį atmesti (b.l. 35-41). Minėtą sprendimą apskundus apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismas 2012-09-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1476-221/2012 atmetė ir paliko Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą (b.l. 42-47). Įsiteisėjus teismo sprendimui šioje byloje skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. A-3561 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“ panaikino 2009 m. sausio 29 d. išduotus 8 leidimus vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu.

Pagrindiniu motyvu, kuriuo grindžiamas ginčijamo akto neteisėtumas, yra aplinkybė, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. A-3561, neatitinka LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų administraciniam aktui, o būtent, aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo klausimus, yra konstatuota, kad <...> “LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) nuostatos numato, jog „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.).

Iš šio teisės akto ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, LR viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-774/2010).

Nagrinėjamu atveju tokiu specialiu teisės aktu yra LR vietos savivaldos įstatymas. LR vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 2 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, savivaldybės administracijos filialams - seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais - savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teismo sprendimą bei į Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių, patvirtintų LR susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. 3-62 25.1 p. kuriame numatyta, kad kompetentinga įstaiga turi teisę panaikinti leidimą, jeigu vežėjas nesilaiko šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų, priėmė ginčijamą Įsakymą. Iš ginčijamo byloje Įsakymo turinio matyti, jog atsakovė taip pat vadovavosi LR kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Taip pat minėtame Įsakyme atsakovė rėmėsi LR susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. 3-62 „Dėl Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Leidimų išdavimo taisyklės) 21 punktu, kuris numato, kad kompetentinga įstaiga, sudariusi su vežėju sutartį, šiam vežėjui išduoda leidimą (-us) vežti keleivius sutartyje nurodytu (-ais) maršrutu (-ais). Leidimo galiojimo terminas turi atitikti sutarties galiojimo terminą. Vežėjui išduodama tiek leidimų egzempliorių, kiek transporto priemonių reikia keleiviams vežti leidime ir tvarkaraštyje nurodytomis sąlygomis. Už leidimo išdavimą mokama valstybės rinkliava LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat vadovavosi Leidimo išdavimo taisyklių 25.1 punktu, pagal kurį kompetentinga įstaiga turi teisę panaikinti leidimą, jeigu vežėjas nesilaiko šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų. Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymas atitinka visus LR viešojo įstatymo 8 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi Įsakyme net tik, kad nurodyti visi teisės aktai kuriais remiantis Administracijos direktorius turi teisę panaikinti išduotus leidimus, t.y. teisinis pagrindas, bet ir faktinis pagrindas, t.y. vadovautasi 2009 m. sausio 29 d. keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu nutraukta sutartimi Nr. 201-2-47.

Be to, LR vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės kompetencijai priskirta administruoti ir užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatant šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenkant viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendinant viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Vežėjo, nevykdančio sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, teikiamos paslaugos pažeidžia visas šias nuostatas. LR civilinio kodekso 6.812 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis, o juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis vežimo paslaugas, pripažįstamas teikiančiu viešojo transporto paslaugas. LR civilinio kodekso 6.161 straipsnis apibrėžia viešąsias sutartis. Jo 3 dalyje imperatyviai nurodoma, kad, sudarydamas viešąsias sutartis, juridinis asmuo (verslininkas) neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Keleivių vežimo paslaugų ir su tuo susijusių sutarčių įvardinimas viešosiomis ypač pabrėžia tai, kad keleivių vežimas iš esmės yra paslaugos, skirtos ne Kauno miesto savivaldybei, o jos gyventojams ir svečiams, siekiant užtikrinti savalaikį, saugų ir optimalų susisiekimą. Viešųjų sutarčių nevykdymas ar netinkamas vykdymas pažeidžia visų jų interesus, t.y. viešąjį interesą. Taigi, viešąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ne tik pažeidžia jos nuostatas, bet ir viešąjį interesą, todėl laikytinas esminiu pažeidimu, o negalėjimas jos nutraukti vienašališkai dėl pažeidimų, kurių pasėkoje visuomenei nebuvo suteiktos paslaugos, užkirstų kelią ne tik tinkamų vežimo paslaugų organizavimui, bet ir viešojo intereso gynimui. Kaip jau buvo minėta, 2009 m. sausio 26 d. sutarties Nr. 201-2-47 dėl keleivių vežimo 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu „2-oji ligoninė – Neveronys“ 12 punkte buvo numatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiga nutraukti Sutartį vienašališkai, jeigu IĮ „Juralė“ nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų arba kitais LR galiojančių teisės aktų numatytais atvejais. Tokia sutarties sąlyga buvo abipusiai žinoma, dėl jos buvo susitarta pasirašant ir antspaudais patvirtinant sutartį. Sutarties 14 punkte sutarta, jog apie vienašališką Sutarties nutraukimą prieš terminą privalu informuoti kitą Sutarties šalį raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Administracijos direktorius nusprendė Sutartį laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. Kadangi minėtas atsakovo sprendimas buvo ginčijamas teismine tvarka, Sutarties 14 punkte nustatytas 3 mėn. terminas dėl to prasitęsė ir sutarties nutraukimo pasekmės realiai galėjo atsirasti tik įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo sprendimui, t.y. 2012 m. rugsėjo 6 d. (b.l. 42). Todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog atsakovas iš naujo turėjo inicijuoti Sutarties nutraukimą vadovaujantis Sutarties 14 punktu.

Pareiškėjos argumentai, jog šalys iki šiol vykdo Sutartį, t.y. pareiškėjas iki šiol teikia keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi paslaugas, o atsakovas ir toliau sudaro sąlygas teikti šias paslaugas, nesudaro pagrindo ginčijamą Įsakymą pripažinti neteisėtu, kadangi sutartiniai santykiai ir toliau tęsėsi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindu, nes Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi tenkino pareiškėjos IĮ „Juralė“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. A-3561 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“ (b.l. 77-78). Taigi, sutartiniai santykiai toliau tęsėsi ne dėl Sutarties šalių valios pasikeitimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti sutartį, todėl ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. A-3561 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo pareiškėjos nurodytais argumentais, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85-87 straipsniais 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiog šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.