Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Juralė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Juralė“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. sausio 26 d. tarp atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) ir pareiškėjo individualios įmonės „Juralė“ (toliau – ir IĮ „Juralė“, pareiškėjas) sudaryta sutartis Nr. 201-2-47 dėl keleivių vežimo 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu „2-oji ligoninė – Neveronys“ (toliau – ir Sutartis) (b. l. 27-32). Sutarties 12 punkte nustatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiga nutraukti Sutartį vienašališkai, jeigu IĮ „Juralė“ nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų arba kitais Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų numatytais atvejais. Dėl leidimų susitarta atskirai 16 punktu, nurodant, kad Sutartis nutrūksta, kai Sutarties 1 punkte nurodyti leidimai netenka galios galiojančių teisės aktų nustatytais atvejais.

2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius nusprendė Sutartį laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d., vadovaujantis Sutarties 14 punktu. 2011 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (A27V128)-R-3611 apie šį savo sprendimą informavo IĮ „Juralė“ (b. l. 33-34).

IĮ „Juralė“ kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, prašydama pripažinti jį neteisėtu; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją nenutraukti Sutarties nuo 2011 m. gruodžio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1516-429/2012, 2012 m. kovo 27 d. nusprendė ieškovo IĮ „Juralė“ ieškinį atmesti (b. l. 35-41). Minėtą sprendimą apskundus apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1476-221/2012 paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą (b. l. 42-47). Įsiteisėjus teismo sprendimui minėtoje byloje, skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. A-3561 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) panaikino 2009 m. sausio 29 d. išduotus 8 leidimus vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teismo sprendimą bei Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62 (toliau – ir Taisyklės), 25.1 punktą, kuriame numatyta, kad kompetentinga įstaiga turi teisę panaikinti leidimą, jeigu vežėjas nesilaiko šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų, 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. A-3561 priėmė sprendimą panaikinti išduotus 8 leidimus vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Įsakymas pažeidžia imperatyvius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Įsakymą atsakovas priėmė remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, numatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius ar kiti viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti.

II.

Be to, Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės kompetencijai priskirta administruoti ir užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatant šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenkant viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendinant viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Keleivių vežimo paslaugų sutartys įvardijamos viešosiomis, nes keleivių vežimas iš esmės yra paslaugos, skirtos ne Kauno miesto savivaldybei, o jos gyventojams ir svečiams, siekiant užtikrinti savalaikį, saugų ir optimalų susisiekimą. Viešųjų sutarčių nevykdymas ar netinkamas vykdymas pažeidžia visų jų interesus, t. y. viešąjį interesą. Taigi viešąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ne tik pažeidžia jos nuostatas, bet ir viešąjį interesą, todėl laikytinas esminiu pažeidimu, o negalėjimas jos nutraukti vienašališkai dėl pažeidimų, kurių pasėkoje visuomenei nebuvo suteiktos paslaugos, užkirstų kelią ne tik tinkamų vežimo paslaugų organizavimui, bet ir viešojo intereso gynimui. Kaip jau buvo minėta, Sutarties 12 punkte buvo numatyta Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiga nutraukti Sutartį vienašališkai, jeigu IĮ „Juralė“ nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų arba kitais Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų numatytais atvejais. Tokia Sutarties sąlyga buvo abipusiai žinoma, dėl jos buvo susitarta pasirašant ir antspaudais patvirtinant Sutartį. Sutarties 14 punkte sutarta, jog apie vienašališką Sutarties nutraukimą prieš terminą privalu informuoti kitą Sutarties šalį raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius nusprendė Sutartį laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. Kadangi minėtas atsakovo sprendimas buvo ginčijamas teismine tvarka, Sutarties 14 punkte nustatytas 3 mėn. terminas dėl to prasitęsė ir Sutarties nutraukimo pasekmės realiai galėjo atsirasti tik įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo sprendimui, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d. (b. l. 42). Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas iš naujo turėjo inicijuoti Sutarties nutraukimą, vadovaudamasis Sutarties 14 punktu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nutraukti Sutartį, todėl ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Viešojo administravimo subjektai turi motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Įsakyme yra nurodytos bendro pobūdžio teisės normos, kurios suteikia atsakovui kompetenciją veikti keleivių vežimo organizavimo srityje, įskaitant teisę sudaryti atitinkamas sutartis ir jas nutraukti, taip pat jų pagrindu išduoti ir panaikinti leidimus. Šios teisės normos suteikia atsakovui teisę panaikinti leidimus, jeigu vežėjas nesilaiko Taisyklių, Sutartyje nustatytų sąlygų ir kitų teisėtų reikalavimų. Pagal šias teisės normas būtų galima priimti sprendimą panaikinti leidimus, jeigu būtų nustatyti konkretūs Taisyklių, Sutarties ar kitų teisėtų reikalavimų pažeidimai. Įsakyme nėra nurodyta, kaip pareiškėjas pažeidė Taisyklių, Sutarties ar kitų teisės aktų reikalavimus, todėl Įsakyme išvardintos teisės normos negalėjo būti pagrindu priimti atitinkamą individualų administracinį aktą. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsta.

2. Viešojo intereso lemiamas įpareigojimas atsakovui elgtis vienaip ar kitaip sutartiniuose santykiuose su pareiškėju yra nesusijęs su nagrinėjama byla. Skundas buvo grindžiamas Įsakymo, kuriuo naikinami leidimai vežti keleivius, neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas privalėjo nustatyti, kokie įstatymo reikalavimai keliami Įsakymui, bei patikrinti, ar Įsakymas atitinka šiuos reikalavimus. Sutartiniai santykiai tarp šalių yra nereikšmingi sprendžiant dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra pertekliniai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. A-3561, kuriuo panaikinti 8 leidimai vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu bei pripažintas netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. A-386 „Dėl leidimų vežti keleivius 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu išdavimo“.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2009 m. sausio 26 d. tarp atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo individualios įmonės „Juralė“ sudaryta sutartis Nr. 201-2-47 dėl keleivių vežimo 13-uoju maršrutinių taksi maršrutu „2-oji ligoninė – Neveronys“ (b. l. 27-32).

2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius nusprendė Sutartį laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. dėl Sutarties pažeidimo. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, prašydamas jį pripažinti neteisėtu. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1516-429/2012, 2012 m. kovo 27 d. nusprendė ieškovo IĮ „Juralė“ ieškinį atmetė (b. l. 35-41). Minėtą sprendimą apskundus apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1476-221/2012 paliko Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą (b. l. 42-47).

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. A-3561 (b. l. 2-4).

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad ginčijamas Įsakymas atitinka visus Viešojo įstatymo 8 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi Įsakyme net tik nurodyti visi teisės aktai, kuriais remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius turi teisę panaikinti išduotus leidimus, t. y. teisinis pagrindas, bet ir faktinis pagrindas, t. y. vadovautasi 2009 m. sausio 29 d. keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu nutraukta sutartimi Nr. 201-2-47.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytos teisės.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas numato, kad keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra savarankiškosios (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytos) savivaldybių funkcijos. Savivaldybė, vykdydama teisės aktais priskirtas keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo funkcijas, veikia viešojo administravimo srityje, kartu, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, sudaro sutartis dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais paslaugos teikimo.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl administracinių paslaugų teikimo. Administracinė paslauga įstatymų leidėjo apibrėžta kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 17 d.). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas kaip administracinės paslaugos teikimo rezultatas (leidimų panaikinimas).

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešųjų paslaugų sutarčių turinį, trukmę, jų sudarymo sąlygas ir tvarką, vežėjų nuostolių, patirtų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijai apskaičiuoti taikomas taisykles nustato 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007). Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 apibrėžtos procedūros, susijusios su viešųjų paslaugų sutarčių sudarymu ir jų turinio nustatymu. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kompetentinga institucija viešųjų paslaugų sutartis sudaro konkurso tvarka, išskyrus kitose dalyse nurodytus atvejus. Įgyvendinant Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatas, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1132 patvirtintas Vežėjų (operatorių) parinkimo viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Jame reglamentuotas konkurso viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti organizavimas ir pagrindiniai viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo ir nutraukimo reikalavimai. Tvarkos aprašo 37 punkte numatyta, kad sutartis sudaroma, keičiama vykdoma ir nutraukiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, specialiaisiais transporto rūšių kodeksais ir įstatymais, kitais teisės aktais, taip pat konkurso dokumentuose nustatytomis sąlygomis. Tvarkos apraše yra reglamentuotas sudaromos sutarties turinys, numatant, kad joje inter alia turi būti numatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu viena iš sutarties šalių netinkamai vykdo sutartyje ar konkurso dokumentuose nustatytas sąlygas, jų nevykdo arba nesilaiko ir tai yra esminis šių sąlygų pažeidimas. Tačiau nei Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, nei Tvarkos apraše nėra reglamentuoti viešųjų paslaugų sutarties nutraukimo pagrindai, nes aptartuose aktuose yra reglamentuotos tik procedūros, susijusios su vežėjo parinkimu (konkurso organizavimu) ir sutarties sudarymu bei jos turinio nustatymu. Sutarties nutraukimo klausimas sprendžiamas Tvarkos aprašo 37 punkte nurodytų teisės aktų pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje 2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius nusprendė Sutartį su pareiškėju laikyti nutraukta vienašališkai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. ir informavo apie tai pareiškėją. IĮ „Juralė“ kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, prašydama pripažinti jį neteisėtu, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovo IĮ „Juralė“ ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ginčas dėl sutarties nutraukimo buvo išspręstas remiantis Civilinio kodekso ir Sutarties nuostatomis. Jau po šio ginčo sprendimo buvo priimtas nagrinėjamoje byloje ginčijamas Įsakymas dėl leidimų panaikinimo.

Pažymėtina, kad Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62, nustato leidimų išdavimo sąlygas, reikalavimus vežėjams ir atsakomybę už taisyklių nevykdymą. Taisyklių 19 punkte įtvirtinta, kad su konkursą laimėjusiu vežėju savivaldybės vykdomoji institucija <...> sudaro visuomenės aptarnavimo sutartį. Taisyklių 21 punkte nurodyta, kad kompetentinga įstaiga, sudariusi su vežėju sutartį, šiam vežėjui išduoda leidimą (-us) vežti keleivius sutartyje nurodytu (-ais) maršrutu (-ais). Leidimo galiojimo terminas turi atitikti sutarties galiojimo terminą. Iš šių normų matyti, jog su asmeniu, kuris laimi konkursą dėl keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, pirmiausia yra sudaroma visuomenės aptarnavimo sutartis, o tik po to yra išduodamas leidimas vežti keleivius būtent sutartyje nurodytu maršrutu. Be to, iš aptartų nuostatų matyti, kad nurodytų leidimų vežti keleivius tam tikrais maršrutais galiojimo terminas turi būti toks pats, kaip ir sudarytos sutarties.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamą Įsakymą atsakovas priėmė vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, numatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, taip pat vadovavosi Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Taip pat minėtame Įsakyme atsakovas rėmėsi Taisyklių 21 punktu, kuriame numatyta, kad kompetentinga įstaiga, sudariusi su vežėju sutartį, šiam vežėjui išduoda leidimą (-us) vežti keleivius sutartyje nurodytu (-ais) maršrutu (-ais). Leidimo galiojimo terminas turi atitikti sutarties galiojimo terminą. Vežėjui išduodama tiek leidimų egzempliorių, kiek transporto priemonių reikia keleiviams vežti leidime ir tvarkaraštyje nurodytomis sąlygomis. Už leidimo išdavimą mokama valstybės rinkliava Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taip pat vadovautasi Taisyklių 25.1 punktu, pagal kurį kompetentinga įstaiga turi teisę panaikinti leidimą, jeigu vežėjas nesilaiko šių taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų.

Pareiškėjas Įsakymo neteisėtumą apeliaciniame skunde grindžia jo neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą ir bylos aplinkybes matyti, jog su pareiškėju buvo sudaryta Sutartis ir po to išduoti leidimai vežti keleivius Sutartyje nurodytais maršrutais. Ši Sutartis buvo vienašališkai nutraukta dėl to, kad pareiškėjas nevykdė savo įsipareigojimų. Sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią. Nutraukęs Sutartį dėl jos pažeidimo, atsakovas, panaikindamas leidimus, galėjo remtis tiek nuostata, kad leidimų galiojimo terminas turi atitikti sutarties galiojimo terminą, tiek tuo, kad leidimas panaikinamas, jeigu vežėjas nesilaiko Taisyklių reikalavimų ir sutartyje nustatytų sąlygų, nes pagal teisinį reguliavimą matyti, kad leidimai vežėjams išduodami tik sudarius sutartį ir nurodant juose sutartyje nustatytus maršrutus. Konstatuotina, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), buvo žinomi Įsakymo priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, nes jame nurodytos aiškios teisės normos, suteikiančios teisę atsakovui panaikinti leidimus dėl Sutarties pažeidimo, o pareiškėjas dalyvavo civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas. Taigi nepagrįsti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad priimtas Įsakymas dėl leidimų panaikinimo neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo individualios įmonės „Juralė“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.