Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-1901-163/2012.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas bankrutuojanti įmonė „BLRT Laevaehitus OÜ“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statyklos atžvilgiu – areštuoti 8 632 000 Lt sumos ribose UAB Vakarų Baltijos laivų statyklai priklausantį turtą, pinigines lėšas, turines teises. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad byla jau nagrinėjama užsienio teisme, taip pat remiantis CPK 27 straipsnio 1 punktu bei 29 straipsnyje įtvirtintomis bendrosiomis teismingumo taisyklėmis, šis prašymas teismingas Klaipėdos apygardos teismui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Prašymas buvo pateiktas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo buveinė yra Klaipėdoje, o ieškinio, kurį pareiškėjas yra pareiškęs atsakovui Talino Harju apylinkės teisme, suma yra 2 500 000 eurų, t. y. jeigu ieškinys būtų reiškiamas Lietuvoje, jį nagrinėtų Klaipėdos apygardos teismas.Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 23, 147, 296, 340, 587, 810, 811, 812, 813, 814, 815 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 811¹ straipsniu įstatymą, kurio 2 straipsniu pakeitė CPK 147 straipsnio 3 dalį. Taigi, nuo 2012 m. birželio 30 d. CPK 147 straipsnio 3 dalies redakcija yra visiškai kitokia. Šioje teisės normoje nurodyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui. Tokiu būdu, priimdamas Skundžiamą nutartį, Klaipėdos apygardos teismas pažeidė procesinės teisės normą - CPK 3 straipsnio 8 dalį, t.y. išsprendė prašymą pagal negaliojantį civilinio proceso įstatymą.Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad ji priimta, taip pat vadovaujantis CK 1.8 straipsniu, tačiau šis CK straipsnis reglamentuoja įstatymo ir teisės analogiją civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams. Tuo tarpu pareiškėjo prašymas susijęs išskirtinai su civilinio proceso, o ne civilinės teisės normų taikymu.Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. birželio 30 d.) reglamentuoja tris taisykles, iš kurių viena yra tokia: kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reiškiamas po ieškinio užsienio teisme arba užsienio arbitraže ar Lietuvos arbitraže padavimo dienos, toks prašymas paduodamas teismui, kuris pagal teismingumą turėtų nagrinėti patį ieškinį. Pareiškėjo nuomone, aiškinant CPK 147 straipsnio 3 dalį, netektų prasmės bylų skirstymas į ,,nagrinėtinas“ ir nagrinėjamas, kuris naudojamas CPK 80 straipsnio 5 dalyje, nustatant žyminio mokesčio dydį. Pareiškėjo manymu, jo prašymas yra teismingas būtent Klaipėdos apygardos teismui.

Vadovaujantis galiojančia CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostata, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo kompetencija priklauso būtent Vilniaus apygardos teismui. Todėl, nepaisant to, kad skundžiamoje nutartyje netinkamai pasiremta nebegaliojančia CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau tai nekeičia nutarties esmės, nes klausimas bet kuriuo atveju yra nenagrinėtinas Klaipėdos apygardos teisme.Nepagrįstas apelianto pateiktas argumentas, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėtinas Klaipėdos apygardos teisme dėl to, kad byla Estijoje jau yra nagrinėjama o ne nagrinėtina, kaip numatyta CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kompetenciją apibrėžia CPK 147 straipsnio 3 dalis, kurioje pateikta sąvoka ,,nagrinėtinas“ yra platesnė, apimanti teik jau realiai nagrinėjamas bylas, tiek ir ateityje būsiančias bylas. Nusprendus, jog apelianto prašymas nagrinėtinas Klaipėdos apygardos teisme, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas neturėtų būti sprendžiamas Lietuvos apeliaciniame teisme, nes: 1) Klaipėdos apygardos teismas netinkamai išsprendė prašymo priėmimo klausimą, vadinasi, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai taikė civilinio proceso kodekso nuostatas ir klausimą išsprendė neteisingai, o tai yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti, o ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadinasi, pirminė civilinio proceso stadija - bylos iškėlimas - baigėsi vos prasidėjusi, taigi nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje, kurios de jure nėra. Susiklosčius šiai situacijai, darytina išvada, jog apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacinės instancijos teisme atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1210/2009); 3) atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs prašymo priėmimo klausimą apelianto naudai, imtųsi iš esmės nagrinėti prašymą, turėtų būti išimtiniai, grindžiami objektyviu neatidėliotinumu, viešuoju interesu ir kitomis teisinėmis vertybėmis, remiantis tuo, kad kuo vėlesnis klausimo nagrinėjimas sukeltų itin didelę žalą valstybės prioritetiškai ginamiems interesams. Nagrinėjamoje byloje tokių išimtinių aplinkybių nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų nepagrįstas ir gali sukelti atsakovui itin didelius nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su užsienio teisme nagrinėjama byla, teismingumo.

CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus.

Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal bendrąją taisyklę, ieškinio priėmimo klausimas turi būti sprendžiamas ir išspręstas pagal šio procesinio dokumento padavimo metu galiojančias CPK normas. Kitaip tariant, ieškinį padavusio ieškovo atžvilgiu turi būti taikomas civilinio proceso teisės normų galiojimo laike principas. Todėl ieškinio priėmimo, taip pat ir jo teismingumo teismui, kuriam ieškinys paduotas, klausimas turi būti išspręstas pagal jo padavimo metu galiojusį civilinio proceso įstatymą (CPK 3 str. 1, 8 d.) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-23/2012). Pažymėtina, kad šios taisyklės taip pat taikomos ir sprendžiant prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su užsienio teisme nagrinėjama byla, teismingumo klausimą (CPK 3 str. 6 d.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, Klaipėdos apygardos teisme pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėjama byla, taikymo gautas 2012 m. gruodžio 20 d. (2 b. l.). Atsižvelgiant į šio procesinio dokumento padavimo metu galiojusią CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatą, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šis pareiškėjo prašymas teismingas apylinkės teismui, kurio teritorijoje yra atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statykla arba jo turto buvimo vieta, nes toks teismingumas buvo numatytas iki CPK 147 straipsnio 3 dalies pakeitimo – t. y. iki 2012 m. birželio 30 d., kai įsigaliojo nauja šio straipsnio redakcija.

Prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėjimą reglamentuoja, taigi, ir tokių prašymų teismingumą nustato CPK 147 straipsnis, pagal kurio 1 dalies nuostatą, prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, o Komercinio arbitražo įstatyme numatytais atvejais – Vilniaus apygardos teismas. Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, šalis turi teisę prašyti Vilniaus apygardos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar užtikrinti įrodymus iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba iki arbitražo teismo sudarymo; teismas šalies prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar įrodymų užtikrinimą ir po arbitražo teismo sudarymo. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui.

Taigi, pagal bendrąją CPK nustatytą prašymų teismingumo taisyklę, prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas, tačiau įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis iš šios bendrosios taisyklės, pagal kurią tuo atveju, jeigu byla yra teisminga užsienio teismui arba užsienio ar nacionaliniam arbitražui, prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduodami Vilniaus apygardos teismui. Taigi, tiek minėta Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostata, tiek ir CPK 147 straipsnio 3 dalyje nuostata yra specialiosios normos CPK nustatytos prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, teismingumo taisyklės atžvilgiu ir tuo atveju, jeigu byla yra teisminga ne Lietuvos Respublikos teismui, prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti sprendžiami būtent Vilniaus apygardos teisme.

Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo yra teismingas Klaipėdos apygardos teismui dėl to, kad šis prašymas yra paduotas jau po ieškinio užsienio teisme padavimo. Tokį savo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad minėtoje CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatoje, nustatančioje prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismingumą Vilniaus apygardos teismui, yra vartojama sąvoka ,,užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla“, kas, apelianto teigimu reiškia, jog prašymas teismingas Vilniaus apygardos teismui tik tuo atveju, jeigu ieškinys dar nėra pareikštas. Apelianto nuomone, tuo atveju, jei byla užsienio teisme jau yra nagrinėjama, tai prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo tokioje byloje turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumą turėtų teisę nagrinėti patį ieškinį.

Su tokiu šios normos aiškinimu sutikti nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad vien jau aplinkybė, jog byla yra nagrinėjama užsienio teisme, reiškia, kad ši byla Lietuvos Respublikos teismui nėra teisminga. Taigi, nei Klaipėdos apygardos teismas, nei kitas Lietuvos Respublikos teismas pagal teismingumą tokios bylos neturi teisės nagrinėti. Be to, toks prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismingumo priskyrimas skirtingiems Lietuvos Respublikos teismams ne pagal byloje reiškiamų reikalavimų apimtį ar pobūdį, o tik pagal tai, ar byla jau yra iškelta, ar ieškinį dar tik ketinama paduoti, nebūtų logiškai paaiškinamas ir tik įneštų nesklandumų, kai skirtingi teismai spręstų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus toje pačioje byloje, priklausomai nuo bylos stadijos. Aplinkybė, kad įstatymų leidėjas, pakeisdamas tiek CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatą, tiek Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, ir prašymų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kai pati byla yra teisminga užsienio teismui arba užsienio ar nacionaliniam arbitražui, teismingumą priskirdamas būtent vienam konkrečiam Lietuvos Respublikos teismui – Vilniaus apygardos teismui, reiškia, kad įstatymų leidėjas siekė tokių prašymų nagrinėjimą centralizuoti, koncentruojant juos viename teisme ir taip išvengiant skirtingos praktikos ir prieštaringų šiuo klausimų priimamų sprendimų, nes tokiais atvejais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai yra nagrinėjami atskirai nuo pačios bylos. Todėl iš esmės pagrįstas yra atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytas teiginys, kad CPK 147 straipsnio 3 dalyje pateikta sąvoka ,,nagrinėtina“ yra platesnė, apimanti tiek jau realiai nagrinėjamas bylas, tiek ir ateityje būsiančias bylas, o ne tik tas bylas, kurios bus nagrinėjamos ateityje. Apelianto argumentai, kad sąvokos ,,nagrinėtinas“ ir ,,nagrinėjamas“ yra išskirtos CPK 80 straipsnio 5 dalį, reglamentuojant žyminio mokesčio dydį, t. y. nustatant vienodą žyminį mokestį, paduodant prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba įrodymų užtikrinimo priemones, tokios išvados nepaneigia, nes minėta norma, kaip pažymėjo ir pats apeliantas, reglamentuoja ne teismingumo klausimus, o tik prašymų apmokėjimą žyminiu mokesčiu, be to, toks sąvokų išskyrimas minėtoje normoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra panaudotas tam, kad žyminiu mokesčiu yra apmokestinami visi prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai byla teisminga užsienio teismui arba užsienio ar nacionaliniam arbitražui, nepriklausomai nuo to, ar jie paduodami iškeltoje civilinėje byloje, ar iki ieškinio pareiškimo.

Taigi, CPK 147 straipsnio 3 dalis, galiojusi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėjama byla, taikymo padavimo teismui dieną, nustatė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui. Vadinasi, skirtingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėjama byla, taikymo yra teismingas būtent Vilniaus apygardos teismui, o ne apylinkės teismui, kurio teritorijoje yra atsakovo UAB Vakarų Baltijos laivų statykla, arba jo turto, buvimo vieta.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai taikė teismingumą reglamentuojančią civilinio proceso teisės normą, tačiau prašymo priėmimo klausimas iš esmės buvo išspręstas teisingai – pareiškėjo bankrutuojančios įmonės „BLRT Laevaehitus OÜ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pagrįstai, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kaip neteismingą teismui, kuriam šis prašymas buvo paduotas.

Apeliantas iš esmės pagrįstai teigia, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti CK 1.8 straipsnį, reglamentuojantį įstatymo ir teisės analogiją, nes jis taikytinas civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams. Tuo tarpu pareiškėjo prašymas susijęs išskirtinai su civilinio proceso, o ne civilinės teisės normų taikymu. Todėl šiuo atveju CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos taikomos kartu su CPK 2 straipsnio 6 dalimi.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kokiam teismui yra teismingas pareiškėjo prašymas, tačiau skundžiama nutartimi pareiškimo klausimą iš esmės išsprendė teisingai, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis paliekama nepakeista.

Atsakovas pareiškė prašymą priteisti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl toks prašymas negali būti tenkinamas (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį nepakeistą.