Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-22 · Administracinė byla Nr. A-395-552/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-09-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-22
Bylos Nr.
A-395-552/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03216-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
individualios įmonės „Star Power“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Trečiasis asmuo
akcinei bendrovei „Lesto“
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-395-552/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Star Power“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Star Power“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas IĮ „Star Power“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 614,37 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė, nagrinėjant ginčą iš esmės dėl žalos atlyginimo, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) 2012 m. lapkričio 22 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3991 (toliau – ir Leidimas plėsti). 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įsigalioję minėti įstatymai iš esmės pakeitė Įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto „Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Paaiškino, kad, remiantis ankstesne Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 31 d., pareiškėjui turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą jam buvo išduotas 2012 m. lapkričio 22 d., t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą pareiškėjui buvo pritaikytas 1,25 Lt/kWh, t. y. 2013 metų tarifas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už minėtą 1,44 Lt/kWh tarifą, todėl priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėjas, nors ir investavęs nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai numatytų pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėjo teigimu, neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja, nes žalą tiesiogiai sukėlė Seimo priimtos galbūt neteisėtos Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaudamasis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys, pasak pareiškėjo, pagrindžiamas tuo, kad, jei Seimas nebūtų priėmęs minėtų nuostatų, tuomet pareiškėjui sudarant sutartį su AB „Lesto“ būtų buvęs taikomas leidimo išdavimo plėsti metu galiojęs 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas, tačiau Seimui priėmus galimai Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatas pareiškėjui buvo pritaikytas leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną nustatytas 1,25 Lt/kWh tarifas. Pareiškėjas paaiškino, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai numatytos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija), atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui išduotame leidime plėsti buvo nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis. Leidime gaminti elektros energiją nurodyta, kad leidimu reguliuojamos sąlygos – vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų „Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl Energetikos ministerija padarė išvadą, kad pareiškėjas laisva valia atliko visus veiksmus ir tik po to, apskaičiavęs neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą. Energetikos ministerijos nuomone, Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendrosios tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji Europos Sąjungos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Pabrėžė, kad, nenustačius neteisėtų veiksmų, negali kilti ir civilinė atsakomybė. Nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodydama, kad nei Konstitucijos straipsniai, nei teisinės valstybės principas nėra pažeisti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuota praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo IĮ „Star Power“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3991. 2013 m. kovo 21 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymą, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013 m. kovo 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją. Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1550 jam buvo išduotas 2013 m. kovo 29 d.

Teismas, vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu, pažymėjo, jog susiklostė tokia situacija, kad leidimo plėsti pareiškėjui išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo fiksuotas tarifas, o leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo fiksuotas tarifas. Pareiškėjas paaiškino, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai numatytos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją, t. y. pareiškėjo negautos pajamos per bendrą 9 mėnesių laikotarpį – 3 614,37 Lt.

Teismo vertinimu, nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lot. lex retro non agit), nes su leidimo plėsti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato. Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Todėl, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstituci­ja, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius. Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos konstitucingumo nekilo, todėl šį pareiškėjo prašymą taip pat atmetė. Nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai byloje nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

III.

Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant pareiškėjui 3 614,37 Lt turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašo kreiptis Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pažymi, kad ginčijamo įstatymo priėmimu būtent ir buvo sukurta nurodoma bei Konstitucinio Teismo draudžiama situacija. Šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energiją, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, klimato kaitą ir kitus aplinkosauginius siekius. Skundžiamame teismo sprendime nurodoma aplinkybė, kad suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros tarifas vartotojams padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW, siektų net 2,4 ct/kWh, yra niekuo nepagrįsta, klaidinanti ir hipotetinė. Europos Komisija pripažįsta, kad spartesnio atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimo išlaidos turėtų būti vertinamos, atsižvelgiant į visas investicijas į energetikos infrastruktūrą iki 2030 metų. Taip pat minėta institucija teigia, kad aptariamas atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimo išlaidas turi padengti ir vartotojai. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintą administracinių teismų kompetenciją, prisiimdamas Konstitucijoje įtvirtintus Konstitucinio teismo įgaliojimus. Teismo skundžiamas sprendimas priimtas visiškai neišnagrinėjus pareiškėjo pareikštų reikalavimų. Minėtame sprendime tik abstrakčiai, neįvertinus individualios situacijos, pasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl, pareiškėjo nuomone, teismas formaliai įvykdė teisingumą nagrinėjamoje byloje. 2009 m. balandžio 23 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (toliau – ir Direktyva 2009/28/EB) preambulėje pažymėta, kad Direktyvos 2009/28/EB nuostatomis siekiama suteikti verslo bendruomenei ilgalaikio stabilumo, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančių išteklių energijos sektoriaus investicijas, investuotojams suteikti tikrumo ir skatinti, kad būtų nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visų rūšių atsinaujinančių išteklių, bei būtina užtikrinti nacionalinių schemų tinkamą veikimą, kad būtų išsaugotas investuotojų pasitikėjimas. 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva 2001/77/EB) 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai bei nedviprasmiškai pažymėta, kad „kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent septynerių metų pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti investuotojų pasitikėjimą“. 2007 m. sausio 10 d. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikto Europos Komisijos komunikato „Atsinaujinančių energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ išvadų 4 pastraipoje nurodyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo politika sukuria tikrą vidaus rinką, palankią atsinaujinančių išteklių energetikos technologijoms; ji suteiks tikrumo ir stabilumo verslo įmonėms, kad jos galėtų planuoti investicijas, o valstybėms narėms – lankstumo, kad jos galėtų remti šią politiką, atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsiliepimas

Energetikos ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės kainų komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saules energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius poreikius atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt, t. y. 5 kartus viršijančios sumą, numatytą Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti ir tai irgi patvirtina, kad paskaičiavimai dėl viešuosius poreikius atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai. Energetikos ministerija teigia, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetini nepriklausomumą bei skatinti ,,švaresnės" energijos gamybą, yra viešasis interesas Įstatymo kontekste. Energetikos ministerija pažymi, kad viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagristą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius, nurodančius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone, nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Teigia, kad buvo neįmanoma numatyti suplanuoto įrengtosios suminės galios 10 MW viršijimo per trumpą laiko tarpą (2012 m. paskutinį ketvirtį) apie 50 kartų vien tik dėl mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesne kaip 30 kW. Šiais veiksmais buvo išbalansuojama elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, gamyba. Pažymi, kad įstatymų leidėjas Įstatyme (redakcija galiojusi iki 2013 m, vasario 1 d.) aiškiai numatė neviršyti, būtino tikslui pasiekti, elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo 0,12 ct/kWh. Energetikos ministerija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymi, kad akivaizdu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl teismas neperžengė nustatytos kompetencijos. Lietuvos statistikos departamentas 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. SD-978 Energetikos ministerijai pateikė informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimą 2011–2012 metais. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,12 procento. Šiame kontekste reikia įvertinti, kad 2013 m. yra užfiksuotas veikiančių saulės elektrinių suminės įrengtosios galios padidėjimas iki 70 MW, taip viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tikslą 7 kartus. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepagristai teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje 2009/28/EB iškeltus tikslus. Energetikos ministerijas pažymi, kad jai klausimas dėl Direktyvos 2009/28/EB nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Pareiškėjas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar galiojimo nesuprantamų Direktyvos 2009/28/EB nuostatų. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą, ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos, galimai patirtos saulės šviesos energijos elektrinės valdytojo, Lietuvos valstybei teisės aktais pakeitus elektros energijos pardavimo sąlygas, atlyginimo.

Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl ko, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, t. y. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, (2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija), buvo pažeistas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, 69 straipsnio 1 dalis ir teisinės valstybės principas. Taip pat pareiškėjas mano, kad priimant Pakeitimo įstatymą nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. kovo 29 d. Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintų „Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių“ VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, įgyvendinamo saulės elektrinės projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei jis tikėjosi, atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 31 d., dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (žr. pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y., kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimą Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo individualios įmonės „Star Power“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius