- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-27
- Bylos Nr.
- I-976-561/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03216-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- IĮ „Star Power“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Energetikos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- AB „Lesto“
- Advokatai
- Julija Kirkilienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos IĮ „Star Power“ atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Energetikos ministerijos, atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos IĮ „Star Power“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja IĮ „Star Power“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 3614,37 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) 2012-11-22 išdavė jai leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3991 (toliau – ir Leidimas plėsti). 2013-01-17 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir AIEĮ pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013-02-01. Įsigalioję minėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą.
Paaiškino, kad, remiantis ankstesne AIEĮ redakcija, pareiškėjai turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą jai buvo išduotas 2012-11-22, t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Tuo tarpu Seimui pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją pareiškėjui buvo pritaikytas 1,25 Lt/kWh 2013 metų tarifas. Pareiškėja pabrėžė, kad ji pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už minėtą 1,44 Lt/kWh tarifą, todėl dėl AIEĮ pakeitimų buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėja, nors ir investavusi nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją.
Pareiškėjos teigimu, neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 str. 2 daliai, 69 str. 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja, nes žalą tiesiogiai sukelia Seimo priimtos galimai neteisėtos AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaudamasis pareiškėja su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys, pasak pareiškėjos, pagrindžiamas tuo, jog, jei Seimas nebūtų priėmęs AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo minėtų nuostatų, tuomet pareiškėjai sudarant sutartį su AB „Lesto“ būtų buvę taikomas Leidimo išdavimo plėsti metu galiojęs 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas, tačiau Seimui priėmus galimai Konstitucijai prieštaraujančias AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatas pareiškėjai buvo pritaikytas leidimo gaminti elektros energiją dieną nustatytas 1,25 Lt/kWh tarifas. Pareiškėja paaiškino, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos, pajamos už parduodamą elektros energiją.
Pareiškėjos teigimu, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 daliai, 69 str. 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjai išduotame Leidime plėsti buvo nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėja pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis. Leidime gaminti elektros energiją nurodyta, kad leidimu reguliuojamos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 (toliau – Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Darė išvadą, kad pareiškėja laisva valia atliko visą eilę veiksmų, ir tik po to, apskaičiavusi neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą.
Energetikos ministerijos nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą.
Nurodė, kad šiuo atveju bendrieji Bendrijos teisės teisinio tikrumo ir atgalinio negaliojimo principai neprieštarauja tam, kad valstybė narė, siekdama pasiekti tikslą bei atsižvelgusi į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius, galėtų priimti reikalingus naujus teisės aktus. Pabrėžė, kad, nenustačius neteisėtų veiksmų, negali kilti ir civilinė atsakomybė.
Nesutiko su pareiškėjos prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodydama, kad nei Konstitucijos straipsniai, nei teisinės valstybės principas nėra pažeisti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-12-23 nutartyje suformuota praktika ir prašė skundą atmesti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl pasikeitusio saulės energetikos skatinimo teisinio reglamentavimo.
Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-11-22 pareiškėjai išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3991 (b. l. 9). 2013-03-21 Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymą, kad pareiškėjos saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 62). 2013-03-22 pareiškėja pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 52). Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1550 jai buvo išduotas 2013-03-29 (b. l. 65).
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
AIEĮ 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1 punktas). AIEĮ 3 str. 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.
Pažymėtina, kad Leidimo plėtoti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjai procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. AIEĮ 2012-06-21 redakcijos 20 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos AIEĮ 20 str. 7 dalį, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal AIEĮ 2012-06-21 redakcijos 20 str. 8 dalį, nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi, gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos AIEĮ 20 str. 6 dalį, Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos AIEĮ nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.
Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Leidimo plėtrai pareiškėjai išdavimo metu galiojo 1,44 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas, o Leidimo gaminti išdavimo metu teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir galiojo 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo Fiksuotas tarifas. Pareiškėja paaiškino, kad patirtą žalą sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos, pajamos už parduodamą elektros energiją, t. y. pareiškėjos negautos pajamos per bendrą devynių mėnesių laikotarpį – 3614,37 Lt.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi, asmuo gali kreiptis į teismą, gindamas nuo pažeidimo jo subjektinę teisę ar laisvę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomų interesų) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu (LVAT nutartis administracinėje byloje A11–1192/2006). Asmens teisių pažeidimas turi būti realus, o ne hipotetinis. Vien asmens subjektyvus manymas, kad jo teisės pažeidžiamos, savaime jo teisių pažeidimo nepagrindžia.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-11-29 nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.
Teismo vertinimu, nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-02-01 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.
Šalies argumentai
Pareiškėja žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodo, kad nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėja investavo nemažas lėšas, tačiau ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Dėl šių pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. AIEĮ nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Turtinė žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).
Įstatymų leidyba yra išskirtinė Lietuvos Respublikos Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997-05-29 nutarimas, 1998-04-21 nutarimas, 2001-07-12 nutarimas, 2008-12-04 nutarimas). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjai skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 str. 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima tvirtinti, kad pareiškėjos veikla apskritai tapo nuostolinga.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismui su prašymu ištirti, ar AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 daliai, 69 str. 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 110 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata nustatyta ABTĮ 4 str. 1 dalyje. Konstitucijos 110 str. 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 str. 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti AIEĮ 20 str. 6 dalies nuostatos konstitucingumo nekyla, todėl šis pareiškėjos prašymas taip pat atmestinas.
Teismui nenustačius valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų (kaltų) veiksmų, kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat pareiškė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 44 str. 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjos skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85?87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos IĮ „Star Power“ skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.