Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.; 2.1.7.4.1.;2.1.7.4.4.;1.1.8.6.2.;1.1.8.6.6.;1.1.8.6.8.;1.2.3.4.1.;1.1.8.9.2.

2017 m. liepos 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Daivos Pranytės – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato A. G. (toliau – ir advokatas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 9 (devyneri) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti, jam įsiteisėjus, dienos.

Į bausmę įskaitytas suėmime Rusijos Federacijoje ir Lietuvos Respublikoje išbūtas laikas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas - palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 16 d., laikotarpiu nuo 10 iki 14.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie lauko virtuvės, kurioje gyveno S. S., tarpusavio konflikto metu, tyčia pagaliu vieną kartą sudavė S. S. į galvos sritį, padarydamas jam buką galvos traumą su kairio momenkaulio įspaustiniu lūžimu, kraujo išsiliejimais galvos smegenyse ir po dangalais - sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko, įvykus galvos smegenų komai, edemai, židiniai bronchopneumonijai, ūmiam kvėpavimo nepakankamumui, nukentėjusysis 2012 m. sausio 18 d., 7 val. 15 min. mirė, taip veikdamas, nužudė S. S..

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. G. gynėjas advokatas A. G. prašo 1) pripažinti A. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), veikė esant provokuojančiam nukentėjusiojo elgesiui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir peržengdamas būtinosios ginties sąlygas (BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punktas); 2) pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir A. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį; 3) teismui neperkvalifikavus A. G. veiksmų, pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam A. G. paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė ir, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliantas nužudė S. S. veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. G. niekada nesiekė suduoti S. S. pagaliu į galvos sritį, o tuo labiau jį nužudyti. Taip pat, pasak advokato, nuteistasis nesiekė ir suduoti jam stipraus smūgio, o siekė tik apraminti S. S., kuris elgėsi agresyviai. Advokato teigimu, tai kad smūgis nebuvo toks stiprus ir tai, kad nukentėjusiojo mirtis buvo netikėta ir nesiekta iš nuteistojo pusės, parodo ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis net ir po visos nakties, praleistos gulint ant grindų, ligoninėje mirė tik praėjus mėnesiui nuo įvykio. Advokatas nurodo, kad A. G. nors ir turėjo suvokti, kad bet koks smūgis pagaliu į žmogaus kūno vietą, kuri yra arti galvos srities, yra pavojingas ir gali sukelti tam tikrus neigiamus sveikatai padarinius (blogiausiu atveju – žmogaus mirtį), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad S. S. nepakeis savo kūno padėties ir smūgis jam bus suduotas į peties, o ne galvos sritį. Anot advokato, smūgis į galvos sritį pastarajam buvo suduotas vien dėl to, kad šis pajudėjo. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad S. S. gyvybė buvo atimta veikiant neatsargiai dėl nusikalstamo pasitikėjimo.

2.2. Advokatas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti bent kelias A. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: 1) nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) tai kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 4) tai kad buvo veikiama pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punktas); 5) tai kad nuteistasis atlygino neteisėtais veiksmais padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Anot advokato, byloje yra nustatyta, kad įvykio metu S. S. buvo paėmęs į rankas kirvį. Būdamas neblaivus ir laikydamas rankoje kirvį pastarasis grasino A. G. ir nors galbūt neturėjo kirvio rankoje nuteistojo smūgio sudavimo metu, tačiau šios aplinkybės, anot advokato, parodo S. S. būseną įvykio metu ir neprognozuojamą jo veiksmų pobūdį. Toks nukentėjusiojo elgesys kėlė grėsmę A. G. ir nors ši grėsmė nebuvo pakankama būtinosios ginties sąlygoms nustatyti, tačiau turi būti vertinama kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 8 punktai). Advokatas taip pat pažymi, kad A. G. niekada neslėpė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuoširdžiai padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, davė parodymus, dalyvavo parodymų patikrinimo vietoje, kas, atsižvelgiant į tai, kad įvykio liudytojų iš esmės nebuvo, irgi turi būti vertinama kaip A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.3. Nustačius bent kelias A. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, advokatas prašo taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, paskiriant švelnesnę nei įstatymo numatyta, bausmę.

3. Teismo posėdžio metu advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nesutikdamas su A. G. priimtu nuosprendžiu ir jo veiksmų kvalifikavimu, advokatas nurodo, kad nuteistasis veikė ne netiesiogine tyčia, kaip nustatė apygardos teismas, bet neatsargiai, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad S. S. nepakeis savo kūno padėties ir smūgis jam bus suduotas į peties, o ne į galvos sritį (BK 16 straipsnis 2 dalis). Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

5.1. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad S. S. mirė nuo smurtinių veiksmų. Byloje surinktų įrodymų visuma – liudytojų K. P., L. S., V. S., paties nuteistojo parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas (T1, b. l. 149-152), kita bylos medžiaga - patvirtina, kad fizinį smurtą prieš mirusįjį vartojo A. G.. 2012 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. M 24/12(08) nustatyta, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai – smūgio sudavimas pagaliu į galvos sritį, sukėlęs kairio momenkaulio įspaustinį lūžimą, kraujo išsiliejimus galvos smegenyse ir po dangalais – tapo S. S. mirties priežastimi.

5.2. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Kaltės turinys (forma, rūšis) nustatomas įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt., t. y. remiantis byloje surinktų įrodymų visumos analize. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010, 2K-381/2011). Pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad A. G., suduodamas S. S. pagaliu smūgį į galvą, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nurodoma, kad nuteistojo teiginys, kad jis norėjo suduoti smūgį S. S. ne į galvą, o į petį, nėra paneigtas, tačiau neturi įtakos nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimui. Byloje surinktais įrodymais - liudytojos K. P., paties nuteistojo parodymais - nustatyta, kad įvykio metu mirusysis buvo neblaivus. Taigi matydamas S. S. tokios būklės ir taikydamasis jam suduoti smūgį į petį – sritį, kuri yra itin arti gyvybiškai svarbios žmogaus kūno dalies – A. G. suprato, kad smūgio sudavimo metu S. S. gali susvyruoti, sujudėti ir pan., tačiau buvo abejingas galimiems padariniams, tęsė savo veiksmus ir sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad A. G. neketino atimti gyvybės S. S., nes pastarasis mirė tik praėjus mėnesiui po įvykio. Anot advokato, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo S. S. suduotas smūgis nebuvo stiprus ir buvo skirtas tik jį apraminti, bet ne nužudyti. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad S. S. mirė būtent nuo nuteistojo smurtinių veiksmų. Mirusysis patyrė sunkią galvos traumą - kairio momenkaulio įspaustinį lūžimą, kraujo išsiliejimus galvos smegenyse ir po dangalais. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši aplinkybė patvirtina, kad A. G. S. S. suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad iš karto po įvykio S. S. būklė buvo itin sunki, jis buvo komoje, paskui sekė sunki operacija, po kurios jis taip ir neatsigavo (T1, b. l. 58, 68-72). Kita vertus, apelianto dėmesys atkreipiamas į tai, kad pripažindamas A. G. kaltu, apygardos teismas nenustatė, kad mušdamas S. S. jis siekė pastarojo mirties. Priešingai, skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nuteistasis nors ir nenorėjo atimti jo gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

5.3. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, kad nuteistojo veiksmai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį apygardos teismo kvalifikuoti teisingai. Perkvalifikuoti juos pagal BK 132 straipsnį nėra jokio pagrindo. Pastarajame straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Pažymėtina, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., – tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis,– tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad tikėdamasis išvengti nusikalstamų padarinių, A. G. pasikliovė sėkme, atsitiktinumu, bet ne objektyviai egzistavusiomis aplinkybėmis, kas taip pat patvirtina teisėjų kolegijos išvadą dėl skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatytos nuteistojo kaltės rūšies ir formos.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad be apygardos teismo nustatytų A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, egzistuoja ir kitos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 8, 9 punktuose numatytos aplinkybės, į kurias neatsižvelgė pirmos instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

6.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 8, 9 punktus kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis; 2) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; 3) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas; 4) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą.

6.2. Teigdamas, kad A. G. padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, advokatas nurodo, kad nuteistasis neslėpė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuoširdžiai padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, davė parodymus, dalyvavo parodymų patikrinimo vietoje metu. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. G. atliko šiuos veiksmus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad į šias aplinkybes jau buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę - pirmos instancijos teismas nustatė, kad A. G. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo. Iš tikrųjų pripažindamas savo kaltę, nuteistasis davė parodymus, dalyvavo atliekant kitus įrodymų rinkimo veiksmus, tačiau jokių papildomų veiksmų, padėjusių atskleisti įvykdytą nusikaltimą, A. G. neatliko. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, kaip kad nurodo advokatas.

6.3. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apygardos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje veikoje nėra būtinosios ginties požymių. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013). Baudžiamojo proceso metu A. G. keitė savo parodymus nurodydamas vis kitas faktines įvykio aplinkybes. Taip apklausiamas 2011 m. gruodžio 20 d., A. G. paaiškino, kad prieš išeidamas paskui jį į lauką, S. S. padėjo kirvį (T2, b. l. 87-88), tačiau 2016 m. gruodžio 21 d. jau nurodė, kad mirusysis buvo užsimojęs prieš jį kirviu (T2, b. l. 113-114). Apklausiamas teisme nuteistasis parodė, kad jam sudavus S. S. pirmą smūgį į petį, pastarajam iškrito iš rankų kirvis (T3, b. l. 30). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad liudytoja K. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad jokio kirvio S. S. rankose neturėjo, teisėjų kolegija laiko byloje įrodytu, kad A. G. smūgio sudavimo metu, S. S. ginklo ar kito žaloti pritaikyti daikto su savimi neturėjo (T3, b. l. 29-30). Be to, teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad byloje yra nustatyta, jog 2011 m. gruodžio 16 d. mirusysis buvo neblaivus. Pasakodamas apie konflikto eigą, nuteistasis parodė, kad S. S. „plikomis rankomis“ ėjo link jo (T3, b. l. 30), tačiau tokie neblaivaus asmens veiksmai nelaikytini pavojingu ir juo labiau realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo nagrinėjamoje byloje nebuvimo. Apygardos teismas pagrįstai nenustatė A. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Aukščiau aptartas S. S. elgesys – neblaivaus S. S. ėjimas link nuteistojo - taip pat negali būti laikomas rizikingu ar provokuojančiu nukentėjusio asmens elgesiu, nes, kaip minėta, jis nekėlė jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus A. G., todėl šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Konstatavus, kad nuteistojo veikoje nėra būtinosios ginties ribų peržengimo požymių, teisėjų kolegija detaliau nenagrinėja BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo nuteistajam klausimo.

6.4. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde yra painiojamos būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąvokos. Būtinasis reikalingumas tai situacija, kai asmuo padaro veiką, siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (BK 31 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad A. G. smūgiavo S. S. siekdamas pašalinti jam pačiam ar kitiems asmenims gresiantį pavojų, taip pat apie tai, ar šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Apeliaciniame skunde net nenurodoma kokios žalos siekė išvengti nuteistasis ir kodėl padaryta žala - žmogaus mirtis - yra mažesnė už tą, kurios buvo siekta išvengti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būtinojo reikalingumo požymių nuteistojo veikoje nustatymu ir BK 62 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų jam taikymo.

7. Skirdamas bausmę A. G. apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas A. G. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, nusikalstamos veikos padarymo būdą. Teismo taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad A. G. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, veikė netiesiogine tyčia. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmos instancijos teismas pagrįstai skyrė A. G. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nesiekia BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto bausmės vidurkio. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro savarankiško pagrindo dar labiau ją švelninti, skiriant A. G. mažesnę bausmę.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato A. G. apeliacinį skundą atmesti.