- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- A-676-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02881-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4647.
Nurodė, kad su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymus. Pareiškėja pažymėjo, kad nežinojo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kol dėl jo nepasisakė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas).
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 9–12) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Pažymėjo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Su prašymu dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV ji kreipėsi 2013 m. lapkričio 11 d., todėl praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7800, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, pareiškėjos prašymą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymu, 2013 m. lapkričio 25 d. su skundu kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą jį tenkino ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2013 m. lapkričio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. VSDFV, vykdydama teismo sprendimą ir vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. gegužės 19 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti jai mokėti sumažintą pensiją ji praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. 2014 m. gegužės 8 d. prašymą pareiškėja grindė tuo, kad mokant sumažintą pensiją buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, Konstitucijos nuostatos, kartu nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos nežinojo, jog senatvės pensija mokama pažeidžiant Konstitucijos nuostatas. Atsakovas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4647, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymus, kuriuose pareiškėja prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjos V. B. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas byloje nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 8 d. su pakartotiniu prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 21). Prašyme nurodė, kad mokant sumažintą pensiją buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas, Konstitucijos nuostatos, kartu nurodė, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos nežinojo, jog senatvės pensija mokama pažeidžiant Konstitucijos nuostatas. VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4647, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymus ta apimtimi, kuria pareiškėja prašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 22–23).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėdamas byloje kilusį ginčą dėl VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4647 teisėtumo bei pagrįstumo, teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktu, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais šių nuostatų išaiškinimais.
Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja, prašydama išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymais, t. y. praleidusi Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 8 d. atsakovui pateikė prašymą dėl pensijos grąžinimo, kuriame nurodė, jog iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos ji nežinojo, jog pensija mokama pažeidžiant Konstitucijos nuostatas (b. l. 21).
LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.
Iš pareiškėjos skundo turinio spręstina, jog, pareiškėjos įsitikinimu, ji apskritai termino kreiptis į atsakovą nėra praleidusi, nes reikalavimo teisė atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Atsakant į šiuos pareiškėjos argumentus, teismas pažymi ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudarė pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad pagrindo, kaip teisingai nustatė atsakovas, atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą nebuvo. Teismo vertinimu, teisės aktų nuostatos nustatė pakankamai ilgą 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjai laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą, ji nenurodė.
Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. skundžiamu sprendimu Nr. (6.5) I-4647 pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir pateiktų pareiškėjos prašymų nenagrinėjo, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 39, 44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują – išmokėti pareiškėjai susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tuo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja V. B. siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3921 (b. l. 18–20) pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. gegužės 19 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensiją ji praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. Šiame sprendime atsakovas nurodė ir tai, kad per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti termino, pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymai ta apimtimi, kuria reikalaujama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, būtų palikta nenagrinėta. Pareiškėja 2014 m. gegužės 8 d. pateikė VSDFV „pakartotinį prašymą“ (b. l. 21), kuriame nurodė, kad VSDFV, mokėdama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus, taip pat Konstitucijos 23 ir 53 straipsnių nuostatas; Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., iki šio nutarimo paskelbimo dienos pareiškėja apie savo teisių pažeidimą nežinojo. VSDFV, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. gegužės 8 d. „pakartotinį prašymą“, nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4647 (b. l. 2–3, 22–23) konstatavo, kad pareiškėjos pateikti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu atsisakė atnaujinti minėtą terminą ir nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 29 d. ir 2013 m. lapkričio 11 d. prašymus ta apimtimi, kuria pareiškėja reikalauja įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjos V. B. skundą, kuriuo ji prašė panaikinti atsakovo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4647, atmetė.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl šiuo atveju nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria teismas atsisakė atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėja grindė iš esmės viena priežastimi – tuo, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., apie savo teisių pažeidimą nežinojo. Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).
Kitų aptariamo 3 metų termino praleidimo priežasčių pareiškėja nenurodė.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.