Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Aldona Tinlindienė, Henrichas Jaglinskis ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams V. G. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. G. 2015 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovui iš atsakovo V. G. 1.500,00 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1.500,00 Eur sumos (nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis ir atsakovas V. G. 2015 m. liepos 15 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Šioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad transporto priemonės BMW 320D, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) indentifikavimo Nr.(duomenys neskelbtini), variklio darbinis tūris 2000kub cm, dyzelis automobilio rida yra 174 000km. 2015 m. liepos 16 d. ieškovui nuvykus į Krasta Auto Kaunas, UAB paaiškėjo, kad minėto automobilio rida dar 2014 m. birželio 11 d. buvo 335 652 km, todėl jau nuo 2014 m. birželio 11 d. šio automobilio faktiška rida buvo 161 652 km didesnė nei atsakovas nurodė 2015 m. liepos 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje. Ieškovas mano, kad transporto priemonė neatitiko 2015 m. liepos 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų sąlygų, o jam buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie automobilio kokybę ir ieškovas gavo ne tokį automobilį, kokį buvo įsitikinęs perkantis. Ieškovas nurodė, kad automobilio, kurio faktiška rida yra 174000 km, ir tokio paties automobilio, kurio faktiška rida yra didesnė negu 335652 km (du kartus didesnė rida), vertė esmingai skiriasi, todėl ieškovas žinodamas apie faktišką automobilio ridą už jį 7 000 Eur nebūtų mokėjęs. Ieškovo nuomone, automobilio rida yra viena iš svarbiausių automobilio kokybės rodiklių, ji rodo automobilio naudingumą ir yra esminis kriterijus renkantis automobilį. Ieškovas 2015 m. liepos 23 d., 2015 m. rugpjūčio 10 d. pretenzijomis kreipėsi į atsakovą V. G. dėl dalies pinigų grąžinimo už sumokėtą automobilį, tačiau atsakovas V. G. atsiliepimu nesutiko grąžinti pinigų, todėl ieškovas kreipėsi į teismą (b.l. 2-5).

Atsakovas V. G. atsiliepime nurodė, kad su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka. Jis nurodė, kad minėtą automobilį 2015 m. liepos 5 d. pirko iš automobilio savininkės R. Š. Perkant automobilį pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyti automobilio duomenys, tame tarpe ir automobilio rida 174000 km. Jis žinojo, kad automobilis buvo eksploatuotas Lietuvoje, buvo galiojanti automobilio techninė apžiūra, jis matė, kad automobilis po eismo įvyko buvo apgadintas, todėl turėjo būti remontuojamas. Nusipirkęs šį automobilį jis nusprendė, kad automobilio remontas brangiai kainuos, todėl nusprendė automobilį parduoti. Pagal pateiktą skelbimą jam paskambino ieškovas ir 2015 m. liepos 10 d. atvyko šio automobilio apžiūrėti. Apžiūrint automobilį jis ieškovui pateikė techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaitą), kurioje buvo nurodyta kada transporto priemonei techninės apžiūros centre atlikta techninė apžiūra, taip pat nurodyta ir šio automobilio rida. A. G. jis pateikė ir automobilio registracijos liudijimą, iš kurio ieškovas nusirašė automobilio duomenis pagal kuriuos galėjo pasitikrinti automobilio techninę būklę bei kitus jį dominančius duomenis. Praėjus 5 dienoms (2015 m. liepos 15 d.) po šios apžiūros pas jį atvyko ieškovas su tralu ir automobilį nusipirko už 7000 Eur. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta ta pati automobilio kaina, automobilio ridos duomenys. Atsakovas teigė, kad nežinojo apie kitus automobilio ridos duomenis, nes R. Š. neinformavo apie tai. Be to, iš galiojančios 2014 m. gruodžio 12 d. automobilio techninės apžiūros buvo žinoma, kad automobilio rida tuo metu yra 168 120 km. Šie duomenys jam nekėlė jokių abejonių, nes tai buvo patvirtinta techninėje apžiūroje (b.l. 28-30).

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, jog 2015 m. liepos 15 d. V. G. pardavė, o pirkėjas A. G. nusipirko automobilį (BMV 320D, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pilkos spalvos, indentifikavimo numeris .(duomenys neskelbtini), rida 174000km, transporto priemonės registravimo dokumentų serija ir numeris E983445) už 7000 Eur. Krasta Auto Kaunas 2015 m. rugsėjo 4 d. pažymoje Nr.KAK-S15-83 nurodyta, kad automobilio rida 2014 m. birželio 11 d. buvo 335 652 km. Iš 2015 m. liepos 28 d. Autodna automobilio istorijos ataskaitos matyti, kad automobilio BMW, modelis E92 320D OL Oficialių įrašų matyti, kad 2014 m. gruodžio 12 d. Biržuose atlikta šio automobilio techninė apžiūra, kuri galioja iki 2016 m. gruodžio 12 d. ir iš kurios matyti, kad šio automobilio Odometro parodymai 2014 m. gruodžio 12 d. dienai yra 168 120 km. Kadangi atsakovas nurodė neteisingą ridą, ieškovas 2015 m. liepos 23 d. ir 2015 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į atsakovą V. G., prašydamas pravesti į ieškovo sąskaitą 2000 Eur už pirktą automobilį. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas V. G., parduodamas automobilį ieškovui A. G. žinojo, kad automobilio rida yra ženkliai didesnė, negu nurodyta automobilio odometro parodymuose. Be to, atsakovas V. G. pateikė teismui 2015 m. liepos 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį iš kurios matyti, kad atsakovui, perkant automobilį iš pardavėjos R. Š. buvo nurodyta tokia pati rida. Teismas išaiškino, kad naudotoms prekėms yra taikomos kitokios nuostatos nei naujoms prekėms. Jau vien pats prekės pobūdis (naudotas automobilis) lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus. Tokiu atveju pirkėjas pats privalo išsiaiškinti ar perkama prekė jam bus tinkama, o pardavėjas suteikia konsultaciją pagal jam pateiktus duomenis. Ieškovui (pirkėjui) įsigyjant jau anksčiau naudotą automobilį, jis negalėjo tikėtis tokių pat garantijų. Pirkėjas pats turėjo įvertinti automobilio techninę būklę, turėjo teisę konsultuotis ir kreiptis su reikiama informacija galinčiais teikti asmenimis, o ne vien vadovautis pardavėjo konsultacija. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas A. G. tik po to, kai nusipirko automobilį kreipėsi į Krasta auto Kaunas serviso įstaigą dėl automobilio stovio, kai tuo tarpu tokias galimybes turėjo dar prieš perkant šį automobilį, nes nuo automobilio apžiūros iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo praėjo 5 dienos. Duomenų apie tai, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyse yra įrašyta tikrovės neatitinkanti žinia teismui nebuvo pateikta. Priešingai, iš automobilio techninės apžiūros atliktos 2014 m. gruodžio 12 d. parodymų, automobilio rida buvo 168 120 km. Todėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2015 m. liepos 5 d. ir 2015 m. liepos 15 d. sutartyse nurodyti ridos parodymai (174000 km) buvo pilnai tikėtini ir nekėlė jokių abejonių ieškovui ar atsakovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas automobilį pirko sao reikmėms, tačiau įvertinęs, kad neturės reikiamų lėšų remontui, ieškovui jį pardavė už tą pačia kainą už kurią pats pirko iš R. Š. Duomenų apie tai, kad atsakovas užsiima pastoviai automobilio pardavimais teismui pateikta nebuvo, todėl laikytina, kad atsakovas nėra profesionalus automobilių pardavėjas. Tai reiškia, kad ieškovas nusipirkęs automobilį turėjo prisiimti riziką už jį (b.l. 62-65)

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą, priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1.500,00 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1.500,00 Eur sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad nėra ginčo dėlto, jog atsakovas transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje nurodė klaidingą automobilio ridą. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlyga. Akcentavo, kad būtent pardavėjui įstatymas numato besąlygišką pareigą garantuoti daiktų kokybę, todėl pirkėjas privalėjo įrodyti daikto neatitikimo kokybės reikalavimams faktą, o pardavėjas (atsakovas) kokybės trūkumų atsiradimą dėl pirkėjo kaltės. Ieškovas mano, jog įrodė daikto neatitikimo sutarties sąlygoms faktą, tačiau atsakovas neįrodė, kad dėl to kaltas ieškovas. Automobilio ridos neteisingas nurodymas yra paslėptas daikto trūkumas, kadangi jis nėra akivaizdus, o šiam trūkumui atskleisti reikia papildomų žinių bei specialaus patikrinimo, todėl neverta ir nėra galimybių kalbėti apie didelį pirkėjo (ieškovo) nerūpestingumą, atitinkamai CK 6.327 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta aplinkybė, jog pardavėjas būtų aiškiai įspėjęs pirkėją apie galimus daikto trūkumus ir pareikalavęs perkamą daiktą nuodugniai patikrinti. 2015 m. liepos 15 d. pirkimo - pardavimo sutartyje nėra įtvirtintų sąlygų, panaikinančių ar apribojančių atsakovo atsakomybę už transporto priemonės trūkumus. Ieškovas teigė, kad geriausias jo teisių gynimo būdas būtų atitinkamai sumažinti automobilio pirkimo kainą. Ieškovas nurodė, kad automobilio, kurio faktiška rida yra 174 000 km., ir tokio paties automobilio, kurio faktiška rida yra didesnė negu 335 652 km., vertė skiriasi ir ieškovas žinodamas apie faktišką automobilio ridą už jį 7.000,00 Eur atsakovui nebūtų mokėjęs. Pasikartojo, kad vienas esminių automobilio kokybės rodiklių yra rida, ne nuo jos priklauso automobilio naudingumas. Nurodė, kad atsakovui buvo sumokėta maždaug 2.100,00 Eur daugiau, nei automobilis buvo vertas. Prašė priteisti 1 500 Eur, nes nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovas, pardavęs ieškovui transporto priemonę, neatitinkančią 2015 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutartyje įtvirtintų sąlygų ir dėl to nepagrįstai gavęs didesnę kainą, nei tas daiktas vertas, tą kainos skirtumą teisėtai galėtų pasilikti sau, taip faktiškai praturtėdamas ieškovo sąskaita (b.l. 68-73).

Atsiliepime atsakovas V. G. nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti, palikti nepakeistą I instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovo, atsakovo apeliacinėje instancijoje papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur. Nurodė, jog pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti, todėl pardavėjas gali įrodinėti, o teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatyti ar yra pardavėjo atsakomybę šalinantys pagrindai. Pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui perduodamo daikto kokybę turi būti vertinama pagal sutarties sąlygas ir paties daikto pobūdį. Aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo – pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo-pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Vienaip yra vertinamas pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę mastas, kai parduodamas daiktas yra naujas ir visiškai kitaip – kai parduodamas daiktas yra naudotas. Todėl pirkimo-pardavimo sutartyje nesant papildomai aptartų sąlygų, susijusių su automobilio kokybe, naudotam automobiliui yra keliami įprasti kokybės reikalavimai, atsižvelgiant į jo nusidėvėjimą ir eksploataciją. Ieškovas pirko kone šešerius metus naudotą automobilį. Tokiu atveju, naudoto automobilio pirkėjas, veikdamas kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turi didesnio laipsnio pareigą įvertinti perkamo daikto būklė, techninį stovį ir nusidėvėjimo lygį, nei naują daiktą perkantis asmuo. Pardavėjas neatsako už daikto kokybės neatitikimą sutarties sąlygomis ar įprastiems reikalavimams tais atvejais, kai sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. O tam, kad būtų pagrindas taikyti šią išimtį, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas). Pirmą kartą ieškovas pas atsakovą atvyko dar 2015 m. liepos 10 d. ir jau tuo metu atsakovas apie automobilį suteikė visą turimą informaciją, kuri reikalinga siekiant patikrinti automobilio ridą ir kitus techninius duomenis. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. liepos 15 d. Remiantis viešai prieinama informacija, jau tuo metu buvo akcentuojami duomenys, jog dauguma Lietuvoje parduodamų naudotų automobilių būna su atsuktais odometrais ir nurodyta mažesne rida. Atsakovo nuomone, faktiškai kiekvienas naudotą automobilį įsigyjantis asmuo, bent kiek susipažinęs su antrinėje automobilių pardavimo rinkoje egzistuojančia praktika, iš gyvenimiškos patirties turi suvokti, jog automobilio odometro parodymus apie automobilio ridą, visada reikia vertinti kritiškai. Atitinkamai, sprendžiant iš byloje esančių duomenų, jog ieškovas turėjo galimybę įvertinti, kiek automobilio bendrą būklę ir nusidėvėjimo lygį, tiek jo techninę būklę, automobilį ieškovas apžiūrėjo kartu su draugu), atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi specialių kokybės garantijų ieškovui nesuteikė, darytina išvada, jog ieškovą tenkino tiek įsigyjamo automobilio būklė, tiek ir kaina. Antra vertus, apie faktinę aplinkybę, jog ieškovas dar prieš sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį suvokė, kad automobilio odometre nurodyta automobilio rida neatitinka ar greičiausiai neatitinka faktiškai automobilio nuvažiuoto atstumo, galima spręsti ir iš paties ieškovo operatyvios bei susiklosčiusioje situacijoje ganėtinai „versliškos“ reakcijos - dėl automobilio ridos patikros šis į UAB „Krasta auto“ kreipiasi jau kitą dieną po automobilio įsigijimo, dar po kelių dienų ieškovas sudaro atstovavimo sutartį su advokatu, kuris 2015 m. liepos 23 d. atsakovui pareiškė pirmąją rašytinę pretenziją, siūlydamas geranoriškai grąžinti 2 000 Eur. Esant dvišaliams pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, tam tikras pareigas turi tiek daikto pardavėjas, tiek ir daikto pirkėjas. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos vienu iš punktų, buvo akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi pačioje Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje yra numatyta, kad vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, nustatyta tvarka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, o pats vertinimas – tai nešališkas transporto priemonės vertės apskaičiavimas, apimantis jos aprašymą, vertintojo nuomonę apie jos būklę ir tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Atsakovas pats savo iniciatyva siūlė ieškovui grąžinti jam automobilį, už kurį atsakovas būtų sutikęs atiduoti ieškovo sumokėtus pinigus, tačiau ieškovas su tokiu pasiūlymu nesutiko, pasirinkdamas kitą – jam labiau parankų – tariamai pažeistų teisių gynimo būdą, t.y. automobilio kainos sumažinimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė.

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl automobilio pirkimo-pardavimo kainos sumažinimo. Apeliantas nurodė, jog automobilis parduotas su pakeistais odometro parodymais (didesne rida), todėl reikalavo sumažinti jo kainą ir grąžinti dalį sumokėtos sumos. Apeliantas tvirtina, kad pagal pirkimo - pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus ir tai, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Apeliantas laikosi pozicijos, jog pardavėjui įstatymas numato besąlyginę pareigą garantuoti daiktų kokybę. Automobilio ridos neteisingas nurodymas yra paslėptas daikto trūkumas, kadangi jis nėra akivaizdus, šiam trūkumui atskleisti reikia papildomų žinių bei specialaus patikrinimo, todėl apeliantas (pirkėjas) negali būti laikomas nerūpestingu pirkėju. Dėl didelės ridos sumažėja automobilio naudingumas ir kaina.

Išties viena iš bendrųjų pardavėjo pareigų yra perduoti daiktus pirkėjui valdyti nuosavybės teise ir patvirtinti daikto kokybę (CK 6.2 straipsnis, 1.136 straipsnis, 6.317 straipsnio 1 dalis). Įstatymu nustatyta, kad pardavėjo parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra tokių nurodymų – turi atitikti įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnis).

Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant tinkamumą naudoti, pažeidimo pasekmė. CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pardavėjo pareiga garantuoti daikto kokybę nėra absoliuti. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad aiškinant ir taikant pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, CK 6.333 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daiktų kokybę, turi būti išaiškintos atsižvelgiant į jų prasmę ir paskirtį. Pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui perduodamo daikto turi būti vertinama pagal sutarties sąlygas ir paties daikto pobūdį. Aplinkybė dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išaiškinus sutartie sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo-pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Jei tokie reikalavimai neaptarti sutartyje ir jų negalima nustatyti iš kitų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, daiktų kokybė nustatoma vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 4 dalyje numatytais objektyviais kriterijais – tikslais, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami.

CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje formuluojama bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jeigu nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Šioje teisės normoje nurodyti pirkėjo teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, t. y. pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nustatytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintus reikalavimus. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo atveju pirkėjas turi teisę: 1) reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 2) reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems pašalinti; 3) reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 6.399 straipsnis). Pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, yra svarbu įvertinti faktines aplinkybes ir nustatyti ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai.

Tarp šalių sudaryta ne naujo, o naudoto automobilio pirkimo pardavimo sutartis. Pirkėjas nenurodė, kad jo nupirktas daiktas – automobilis netinkamas naudojimui ar kad neveikia kokios nors automobilio sistemos ar mazgai. Spręsdama šalių ginčą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirkdamas naudotą daiktą – automobilį, pirkėjas prisiima didesnę riziką, turi būti rūpestingesnis ir atsargesnis. Nagrinėjamoje situacijoje automobilis yra naudotas, jam jau netaikoma gamintojo garantija. Atsižvelgiant į tai, naudotam automobiliui negali būti taikomos tokios pačios kokybės ir garantijos nuostatos, kaip naujam automobiliui. Byloje buvo nustatyta, kad automobilis pirkimo metu turėjo akivaizdžių trūkumų, t.y. buvo stipriai pažeista automobilio priekinė dalis, matomi vairo defektai b.l. 41,51-57), tačiau ieškovas, 5 dienos iki pirkimo atvykęs apžiūrėti automobilio, nepareiškė noro pasikonsultuoti su specialistais ir nustatyti automobilio naudingumą. Naudoto automobilio kokybė ir naudingumas priklauso ir nuo to, kokios detalės buvo naudojamos gaminant automobilį, ar jis nebuvo patekęs į avariją, buvo reguliariai prižiūrimas, laiku keičiamos kokybiškos detalės ir tvarkomi gedimai. Didelė automobilio rida pati savaime nereiškia prastesnės automobilio kokybės ar jo naudingumo sumažėjimo, tačiau gali turėti įtakos kokybei, tuo atveju, jei anksčiau minėti veiksmai nebuvo atliekami tinkamai, kokybiškai ar laiku. Nagrinėjamu atveju, ieškovas teismui nepateikė duomenų įrodančių, kad automobilis būtent dėl didesnės ridos buvo netinkamos kokybės, netinkamai veikė jo mechanizmai ar kad jis turėjo kitų žymių defektų.

Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.333 straipsnio 2 dalis).

Taigi, asmuo perkantis naudotą automobilį turi būti atidesnis ir rūpestingesnis, nei įprastas pirkėjas, kuriam taikoma gamintojo garantija. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus (CK 6.328 straipsnio 1 dalis). Manytina, jog atidus ir rūpestingas pirkėjas analogiškoje kaip ši situacijoje būtų kreipęsis į specialistus dėl automobilio būklės įvertinimo ar ridos patikrinimo. Apeliantas apsiribojo automobilio apžiūra. Tačiau apeliantas perkamą automobilį nusprendė patikrinti po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pardavėjas kaip nors trukdė apeliantui patikrinti automobilį.

Viena vertus apeliantas turėjo galimybę patikrinti automobilio ridą sutarties sudarymo dieną ar iki sutarties sudarymo, tačiau to nepadarė. CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, ieškovas, pirkdamas 6 metų naudotą automobilį, privalėjo pasinaudoti savo teise patikrinti jo techninę būklę (kokybę). Apeliantas turėjo įvertinti aplinkybę, kad perka naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo. CK 6.334 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tais atvejais, kai pirkėjas savo rizika perka daiktą iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas, sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, galioja. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ieškovui nesuteikė naudoto automobilio garantijos, o ieškovas prisiėmė riziką, kad perkamas naudotas automobilis gali turėti trūkumų.

Kita vertus, apeliantas CPK leistinais įrodymais byloje neįrodė, kad automobilio ridą sąmoningai suklastojo atsakovas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad apie automobilio ridos keitimą jis nežinojo ir sutartyje nurodė tokią ridą, kuri buvo užfiksuota automobilio prietaisų skydelyje, techninės apžiūros pažymoje, bei su buvusia savininke sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo pateikta jo V. G. ir R. Š. (buvusios savininkės) 2015 m. liepos 5 d. sutartis, kurioje nurodoma minėto automobilio rida 174 000 km, patvirtina, kad pardavėjas parduodamas automobilį ieškovui atsakovas buvo sąžiningas, tyčia apelianto neklaidino.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nenustatytas nei teisinis, nei faktinis pagrindas CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkto dėl pirkimo kainos sumažinimo taikymui.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikęs procesines teisės normas, teisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas pateikė duomenis apie 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, surašant atsiliepimą į skundą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šios bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos pilnoje apimtyje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329-330 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. G. atsakovo V. G. naudai bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme.