Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1692-950/2013 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui V. S. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas savo reikalavimus kildina iš to, kad automobilis buvo iš jo sūnaus pavogtas ir perleistas trečiajam asmeniui M. Č.. Ginčo automobilis nėra ieškovui asmeniškai brangus kaip daiktas ir tai nėra jokia ieškovo ar jo šeimos relikvija, kuri turėtų ir nematerialiąją vertę. Todėl kyla pagrįstų abejonių kodėl nereiškiamas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nustatytam kaltam asmeniui, o bandoma susigrąžinti patį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, tuo akivaizdžiai pažeidžiant atsakovo interesus, darant atsakovui turtinę žalą.

Automobilio areštas, o juo labiau draudimas juo naudotis, eksploatuoti ir disponuoti yra perteklinis, pažeidžiantis atsakovo kaip sąžiningo įgijėjo interesus, kadangi atsakovo veiklos specifika reikalauja nuolatinio judėjimo po visą Lietuvos teritoriją, ką be automobilio daryti yra labai sunku arba būtina pirkti kitą automobilį, dėl ko atsirastų visiškai neplanuotos papildomos išlaidos. Be to tokios apimties laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir paties ieškovo interesus, kadangi atsiras automobilio saugojimo išlaidos, be to nenaudojamas automobilis dėvisi.

Atsakovas atskirajame skunde nepaneigė turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmės buvimo, be to nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių automobilis bus naudojamas, praras rinkos vertę (reikės jį taisyti, keisti tepalus ir kita), kas įrodo realią grėsmę, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkės.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones nėra vertinamos aplinkybės, susijusios su ieškovo teise reikšti ieškinio reikalavimus, pateiktų įrodymų tikrumo ir tinkamumo klausimai, o vertinama teismo sprendimo, kuris gali būti palankus asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvykdymo užtikrinimas. Ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus bei pamatinius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Atsižvelgiant į kilusį ginčą pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Šioje byloje prašoma išreikalauti automobilį „MITSUBICHI PAJERO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš neteisėto atsakovo V. S. valdymo ir perduoti jį teisėtam savininkui, t.y. ieškovui. Ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su prašomo areštuoti turto teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir pripažįsta, jog ieškiniui užtikrinti tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus jų, atsakovas turi galimybę perleisti turtą tretiesiems asmenims arba jį apsunkinti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis, tame tarpe ir teise pasirinkti savo, galimai pažeistų teisių, gynybos būdą. Be to, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra sprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, tai yra įvertinus visus abiejų ginčo šalių argumentus bei įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šioje proceso stadijoje yra atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, ir sprendžiama ar ieškovas tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Ieškinio nepagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia ar ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą apelianto argumentai, jog ieškovas galėjo pasirinkti kitą savo teisių gynybos būdą, o ne reikšti reikalavimą dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo valdytojo, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principus. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Atskirajame skunde tik abstrakčiai nurodoma, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pažeidžiami atsakovo interesai, kadangi atsakovo veiklos specifika reikalauja nuolatinio judėjimo po visą Lietuvos teritoriją, tačiau nepateikiama jokių įrodymų pavirtinančių šiuos teiginius. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), todėl deklaratyvus atsakovo teiginys dėl interesų pažeidimo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas nesutinka su apelianto teiginiu, jog draudimas ginčo automobiliu naudotis, jį eksploatuoti yra perteklinis. Minėtais draudimais yra siekiama išvengti areštuoto automobilio būklės pablogėjimo, sugadinimo ar sunaikinimo, akivaizdu, jog eksploatuojant transporto priemonę didėja jos nusidėvėjimas dėl ko krenta transporto priemonės vertė, be to yra ir autoįvykių grėsmė. Pats apeliantas atskirajame skunde teigdamas, jog jo veiklos specifika reikalauja nuolatinių kelionių po Lietuvą, pripažino, jog transporto priemonė būtų eksploatuojama intensyviai dėl ko netaikius minėtų draudimų ir atsakovui visą bylos nagrinėjimo laikotarpį eksploatuojant transporto priemonę, o teismui priėmus galimai ieškovui palankų teismo sprendimą – ginčo turto rinkos vertė būtų žymiai sumažėjusi. Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – ginčo objekto areštas bei draudimas jį naudoti, eksploatuoti ir juo disponuoti – susijusi su byloje pareikštu reikalavimu ir užtikrina galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, ji atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo suinteresuotų asmenų teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Apelianto argumentai dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikytų apribojimų kilsiančių ieškovo interesų pažeidimo nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties pakeitimui ar panaikinimui, kadangi apeliantas neturi teisinio subjektiškumo reikšti reikalavimų ginat ieškovo interesus.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas pateikė teismui prašymą priteisti 605 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pateiktame prašyme nurodyta, jog į 605 Lt sumą įtrauktos šios paslaugos: kliento priėmimas, konsultavimas, darbų aptarimas, pateiktų dokumentų peržiūrėjimas, analizavimas, atsiliepimo Kauno apygardos teismui suruošimas ir išsiuntimas.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atsakovo atskirasis skundas buvo atmestas, todėl ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) II skyriaus 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus (pagrindas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Vadovaujantis rekomendacijų 8.15 p. apskaičiuojant užmokesčio už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai dydį taikomas 0.5 koeficientas. Taigi, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą yra 500 Lt. Ieškovo prašoma priteisti suma viršija maksimalius Rekomendacijose nustatytus dydžius. Atsižvelgęs į tai, kad apeliacinėje instancijoje spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra didelės apimties, nereikalaujantis specifinių žinių ar sudėtingos teisinės analizės bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.), teismas mažina prašomą priteisti išlaidų sumą ir priteisia iš atsakovo ieškovui 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad Rekomendacijose nustatytas atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymo įkainis apima ir teisinę analizę, būtiną skundui parengti, kadangi minėtame teisės akte nustatyti teisinių paslaugų, o ne techninio pobūdžio darbo (teksto surinkimo) įkainiai, todėl už šiuos darbus papildomai skaičiuoti atlygintinas išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.