Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 8 d. (ištaisyta nutartimi rašybos klaida 2013 m. spalio 8 d.) nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. B. priteista nukentėjusiajam A. S. 1 360 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 311,29 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 liepos 23 d., apie 03 val., viešoje vietoje – aikštelėje, esančioje prie parduotuvės „A“, (duomenys neskelbtini) rajone, kitų asmenų akivaizdoje, be dingsties, tai yra dėl chuliganiškų paskatų, sudavė nukentėjusiajam A. S. kumščiu du kartus į veidą, o nukentėjusiajam nuo smūgių pargriuvus, sudavė vieną kartą į pakaušį ir vieną kartą į petį bei pribėgęs prie ant bordiūro atsisėdusio A. S. sudavė vieną kartą ranka ir vieną kartą keliu į veidą ir padarė A. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu kaktoje, poodines kraujosruvas, muštinę žaizdą, poodines kraujosruvas akių vokuose, skeveldrinį nosies kaulų lūžimą, kaukolės bazės kaulų lūžimą priekinėje dauboje, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl tokio įžūlaus V. B. elgesio buvo šokiruoti ir nepatogiai pasijuto aplinkui buvę asmenys, buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitoji medicinos pagalba. Tokiu būdu V. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. S. sveikatą.

Apeliantai skunde tvirtina, kad teismas be jokio pagrindo V. B. pripažino kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apeliantų teigimu, teismo padaryta išvada, kad nuo V. B. suduoto smūgio A. S. griuvo ir atsitrenkė veidu į trinkeles, o tolimesni veiksmai veikos kvalifikacijai neturi reikšmės, tik rodo veiksmų intensyvumą ir pavojingumą, yra nepagrįsta ir paneigtina. Visų pirma, apeliantų nuomone, iš šios išvados neaišku, ar nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nuo vieno smūgio, ar nuo smūgių visumos, nors ši aplinkybė, atsižvelgiant į kaltininko tyčios apibrėžtumą, yra lemiama sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Antra, byloje buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė ir iš ekspertizės akto EKG 209137)/13 (01), kurį apeliantai skunde cituoja, matyti, kad ekspertai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti į klausimą dėl traumos atsiradimo mechanizmo. Iš ekspertizės akto neaišku, ar trauma yra tiesioginio fizinio poveikio pasekmė, ar alkoholio intoksikacijos pasekmės. Be to, analizuojant ekspertų duotas išvadas, atsakant į 1, 2 klausimus, nukentėjusiojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-09, 2011-09-02 duotus parodymus, kuriuos apeliantai cituoja skunde (t. 3, b. l. 4), apeliantų nuomone, galima daryti prielaidą, jog nukentėjusysis griuvo aukštielninkas. Dėl to taip pat kyla klausimas, ar suduotas nukentėjusiajam smūgis buvo toks stiprus, kad galėtų šį nuversti aukštielninku. Apeliantai mano, kad nuo bet kokių stiprių smūgių į veido sritį turėjo likti žymės – kūno sužalojimai. Tačiau kūno sužalojimų nukentėjusiojo žandikaulio srities kairioje pusėje nė vienas iš medicinos ekspertų nekonstatavo. Priešingai, nurodė, kad A. S. girtumo laipsnis galėjo turėti įtakos jo koordinacijos praradimui ir griuvimui nuo smūgio. Apeliantai darydami tokią išvadą remiasi ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centro gydytojos V. P. paruošta metodika ,,Neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo praktiniai aspektai“. Todėl, apeliantų nuomone, nukentėjusiojo griuvimo priežastis galėjo būti ir jo būsena, kuri buvo ir priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistasis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis nuo smūgio grius aukštielninkas, veidu trenksis į trinkeles ir sunkiai susižalos, ir tokių padarinių negalėjo numatyti, tai yra nusikalstamą veiką padarė veikdamas ne netiesiogine tyčia, o neatsargiai. Teismas šių aplinkybių netyrė, nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl atmeta nukentėjusiojo savaiminio griuvimo faktą.

Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl V. B. kaltės, iš esmės apsiribojo tik nukentėjusiojo A. S. ir kartu su pastaruoju buvusių jaunuolių parodymų vertinimu, o pripažindamas šių asmenų parodymus įrodymais, neatsižvelgė į tai, kad kartu su nukentėjusiuoju buvę asmenys iš dalies ir patys (dėl draugiškų santykių su nukentėjusiuoju) suinteresuoti pozityviai pasakoti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes, nuslėpti esminius faktus, jų parodymai yra prieštaringi ir remiantis jais negalima atkurti įvykių sekos ir vienareikšmiškai teigti, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo V. B. nusikalstama veika. Iš liudytojos G. P. parodymų, apeliantų teigimu, galima daryti tik išvadą, kad vyko muštynės, kuriose dalyvavo nukentėjusysis, po to jis griuvo į asfaltą ir tik po to atbėgo V. B.. Analizuojant liudytojos G. P., kaip ir kito liudytojo D. L. parodymus, kurie apeliantų skunde cituojami (t. 3, b. l. 5) matyti, kad niekas nematė, kad būtent nuo V. B. smūgio nukentėjusysis A. S. griuvo veidu į asfaltą. Iš liudytojos G. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie skunde apeliantų yra pacituoti (t. 3, b. l. 5), taip pat matyti, kad liudytoja nekalba, kad A. S. buvo sumuštas aikštelėje, atvirkščiai, liudytoja nurodė kitą vietą – prie baro. Apeliantams skunde neaišku dėl kokių priežasčių teismas iškraipo šiuos liudytojos G. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu dėl A. S. sumušimo vietos. Liudytojos G. P. nurodyti parodymai, kad V. B. ranka stipriai trenkė nukentėjusiojo galvą į asfaltą, apeliantų nuomone, apskritai kritikuotini, dėl to teismo turėjo būti atmestini. Kito liudytojo E. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais teismas remiasi teismo nuosprendyje, taip pat kaip ir liudytojos G. P., apeliantų nuomone, iškraipyti. Palyginus teismo nuosprendyje aprašytus E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su byloje užfiksuotais, kuriuos apeliantai skunde pacituoja (t. 3, b. l. 6), akivaizdžiai matyti, kad E. B. kitaip aprašė įvykį negu teismas nurodė nuosprendyje. Taip pat apeliantai įsitikę, kad liudytojo E. B. parodymai yra prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams. Liudytojas E. B. teigė, kad smūgis buvo kumščiu ir keliu. Tuo tarpu liudytojas D. L. nurodė, kad V. B. sudavė vieną smūgį keliu sėdinčiam ant bordiūro A. S.. Liudytoja G. P. aiškino, kad matė kaip V. B., pribėgęs prie stovinčio A. S., sugriebė jį rankomis ir smūgiuoja į galvos sritį. Liudytojas E. B. taip pat kaip ir anksčiau minėti liudytojai nematė ir nežino dėl kokios priežasties A. S. griuvo ir atsitrenkė į trinkeles. Iš jo parodymų matyti, kad V. B. pribėgo prie bandančio atsistoti A. S.. Palyginus pastarojo teisme duotus parodymus su byloje Nr. 68-1-00479/2011, pradėtoje pagal V. B. pareiškimą, užfiksuotais parodymais, kurie apeliantų pacituoti skunde (t. 3, b. l. 6), taip pat matyti, jog jie ir akivaizdžiai skiriasi. Liudytojo E. B. byloje Nr. 68-1-00479/2011 duoti parodymai sutampa su nuteistojo V. B., liudytojų D. V., V. P. parodymais, duotais šioje byloje. Tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio, nors kyla klausimas, kodėl E. B. painiojasi ir pakeitė savo parodymus, ir teisme kitaip papasakojo įvykio aplinkybes. Apeliantų nuomone, yra pagrindas abejoti ir liudytojo J. R. duotų parodymų teisingumu. Liudytojas nurodė, kad visko nematė, ar A. S. sudavė smūgį V. B. taip pat nematė, tačiau matė nuteistojo veiksmus. Toks išskirtinis įvykio matymas verčia abejoti J. R. parodymais, ypač, kai jis yra nukentėjusiojo draugas. Apeliantams nesuprantama, kaip liudytojas būdamas kitoje vietoje (maždaug 20-30 metrų atstumu nuo įvykio vietos) nakties metu, neapšviestoje teritorijoje galėjo matyti nuteistojo veiksmus. Niekas iš šalia stovinčių liudytojų nematė, kaip pirmą kartą A. S. griuvo nuo V. B. veiksmų, o liudytojas J. R. iš tokio atstumo viską matė ir tik jam besiburiuojantys vaikinai neužstojo vaizdo. Be to, J. R. ikiteisminio tyrimo metu ir byloje Nr. 68-1-00479/2011 duotose parodymuose, kurie apeliantų skunde pacituoti (t. 3, b. l. 7), nėra jokios kalbos apie tai, kad V. B. ranka sudavė A. S. į veidą. Apeliantų įsitikinimu, bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu, lyginant nukentėjusiojo ir pastarojo draugų parodymų turinį duotų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, dėl to ir nepakankamus. Paaiškinimų neatitikimai, apeliantų nuomone, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nuteistojo ir su juo buvusių liudytojų parodymus. Pats nuteistasis, duodamas parodymus apie tai, kas pradėjo muštynes ir pirmas sudavė smūgius, buvo nuoseklus visų apklausų metu, lyginant su kitais liudytojais ir nukentėjusiuoju. Dėl to, apeliantų nuomone, teismo padaryta išvada, kad A. S. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė V. B., nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu, nenustačius nuteistojo kaltės rūšies ir tikro nukentėjusiojo A. S. padaryto kūno sužalojimo mechanizmo, o tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantai skunde taip pat yra įsitikinę ir tuo, kad teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą. Apeliantų nuomone, V. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių. Teismo išvada, kad V. B. įžūlūs smurtiniai veiksmai, kurie buvo padaryti be jokios dingsties, padaryti viešoje vietoje, pasibaigus šventei, tačiau tuo metu įvykio vietoje esant pakankamai daug žmonių, ir šie veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, demonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms nustatytoms nukentėjusiojo A. S., liudytojų D. L., E. B., G. P. parodymais, kurie apeliantų skunde pacituoti (t. 3, b. l. 8). Tai, kad A. S. neigia, kad konfliktavo su V. B., nereiškia, kad tarp jų nebuvo konflikto. Byloje yra duomenų, kad V. B. įvykio dieną buvo sumuštas. Jo mama teisme patvirtino, kad V. B. grįžo namo su kruvinais drabužiais. Todėl V. B. versija, kad A. S. buvo konflikto iniciatoriumi, o jis tik atsakė į pastarojo veiksmus, nepaneigta. Taip pat iš liudytojų parodymų matyti, kad įvykio metu niekas nebuvo šokiruotas, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Niekas nebandė jų nuraminti. Atvirkščiai, aplink juos būriavosi jaunuoliai ir tai yra suprantama. Tokiose šventėse, kuriose dalyvauja jauno amžiaus žmonės, alkoholio kiekis neribojamas, kas galimai gali ir paaiškinti jų parodymų prieštaringumą.

Tokios pačios pozicijos apeliantai laikosi ir dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo. Apeliantų įsitikinimu, nors teismas konstatavo, kad paskatos buvo chuliganiškos, kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo A. S., V. B. nepadarė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis palaikė apeliacinį skundą ir prašo paskirtą bausmę sušvelninti, laisvės atėmimą pakeičiant kitos rūšies bausme; nuteistojo gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą; prokuroras prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nukentėjusįjį A. S., apeliantą V. B. bei asmenis G. P., D. L., E. B., J. R., D. V., V. P., kurie buvo nurodyti , pateiktame prie kaltinamojo akto sąraše, dar gynėjo prašymu papildomai apklausęs L. J., specialistą R. P., ištyręs rašytinę bylos medžiagą, 2011-08-09 specialisto išvadą Nr. G 1185/11 (03), nuteistojo ir jo gynėjo pateiktas specialisto išvadą Nr. G 1112/11 (03), specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-165-81, kuri prieštaravo byloje esančiai specialisto išvadai, siekdamas išsiaiškinti prieštaravimų tarp specialisto išvados ir konsultacinės išvados priežastis ir šiems prieštaravimus pašalinti, išreikalavęs papildomus medicininius duomenis, paskyręs naują teismo medicinos ekspertizę, ištyręs gautą 2012-08-27 ekspertizės aktą Nr. EKG 20(137)/13 (03) ir pagal šiuos duomenis nustatęs visas bylai reikšmingas aplinkybes: nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo pobūdį ir mechanizmą , nuteistojo kaltės formą ir rūšį, padarė vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusiajam A. S. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė V. B..

Teismas nuosprendyje nurodė tokias A. S. sužalojimo aplinkybes: V. B. kumščiu sudavė du kartus A. S. į veidą, šiam nuo smūgio pargriuvus, sudavė vieną kartą į pakaušį ir vieną kartą į petį bei pribėgęs prie atsisėdusio ant bordiūro A. S. sudavė vieną kartą ranka ir vieną kartą kojos keliu į veidą ir padarė A. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu kaktoje, poodines kraujosruvas, muštinę žaizdą, poodines kraujosruvas akių vokuose, skeveldrinį nosies kaulų lūžimą, kaukolės bazės kaulų lūžimą priekinėje dauboje, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliantų teigimu, nuosprendyje neatskleistas nukentėjusiojo A. S. sužalojimo mechanizmas – neaišku, ar sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nuo vieno smūgio, ar nuo smūgių visumos, nors ši aplinkybė, atsižvelgiant į V. B. tyčios apibrėžtumą, teismo išvadoje buvo lemiama sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Matyti, kad apeliaciniame skunde neginčijami A. S. nustatyti sužalojimai ir jų lokalizacija, sveikatos sutrikdymo mastas, sužalojimų padarymo laikas ir vieta. Specialisto išvados Nr. G 1185/11 (03) 1 p. A. S. yra nustatytas galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu kaktoje, muštine žaizda, poodinėmis kraujosruvomis, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, skeveldriniu nosies kaulų lūžimu, kaukolės bazės kaulų lūžimu priekinėje dauboje (t. 1, b. l. 16-17). Išvados 4 p. nustatyta, kad dėl kaukolės bazės kaulų lūžimo priekinėje dauboje padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. 2012-08-27 ekspertizės akto Nr. EKG 20(137)/13 (01) 1 p. išvardinti sužalojimai: muštinė žaizda dešinio antakio-kaktos srityje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, nosies kaulų skeveldrinis lūžis su kaukolės pamato priekinės daubos lūžimu; 5 p. nurodytas sužalojimų padarymo laikas; 8 p. nurodytas sveikatos sutrikdymo mastas – sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pamato priekinės daubos lūžio (t. 2, b. l. 50) sutampa su minėta specialisto išvada, o nuosprendyje aprašytos aplinkybės: kūno sužalojimai, laikas ir sveikatos sutrikdymo mastas atitinka specialisto ir ekspertizės išvadas. Apeliantai skunde nurodo, kad iš ekspertų išvados neaišku, ar kaukolės pamato priekinės daubos lūžis, kuris kvalifikuotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, yra tiesioginio fizinio poveikio pasekmė, ar alkoholio intoksikacijos pasekmė. Kolegija iš esmės nesutinka su pateiktomis apeliaciniame skunde abejonėmis dėl ekspertų išvados. Šios išvados 3 p. nurodyta, kad sužalojimai A. S. padaryti dėl trauminio poveikio kietais bukais daiktais. Tokie sužalojimai labiau būdingi smūgių sudavimui (galimai kumščiu, koja), dėl savo lokalizacijos veide, tačiau kategoriškai neatmetama galimybė ir atsitrenkimo į kietą paviršių (t. 2, b. l. 50). Pažymėtina, kad nors ekspertų išvadoje kategoriškai nėra atmesta atsitrenkimo į kietą paviršių galimybė, tačiau, vertinant ją visų teismo išsamiai ištirtų, vienas kitą papildančių bylos įrodymų: nukentėjusiojo A. S. parodymų apie panaudoto prieš jį fizinio smurto pobūdį (stipriai smogė vieną kartą kumščiu jam į veidą, griūdamas po smūgio veidu į betonines trinkeles, susižalojo dešinį antakį, pajuto dar porą smūgių į galvą ir nugarą, praėjus keletui minučių, sėdėdamas ant bortelio, pajuto vieną stiprų smūgį keliu į nosies sritį, prarado sąmonę, atsigavo ligoninėje); liudytojos G. P. parodymų apie tai, kad V. B. naudojo fizinį smurtą A. S. atžvilgiu (ranka sudavė smūgį į veidą); liudytojo D. L. parodymų (sėdinčiam A. S. pribėgęs V. B. keliu smogė vieną kartą į veidą); E. B. parodymų (V. B. sudavė ranka A. S. į veidą ir šis nugriuvo, vėliau pribėgęs V. B. sudavė dar vieną smūgį ranka ir smūgį keliu jam į veidą); liudytojo J. R. parodymų (prie A. S. pribėgęs V. B. sudavė ranka vieną smūgį į veidą, vėliau pribėgęs prie sėdinčio A. S. sudavė vieną smūgį keliu jam į veidą) kontekste, akivaizdžiai matyti, kad teismo nuosprendyje nustatytas ir aprašytas A. S. sužalojimo būdas yra ne atsitrenkimas į kietą paviršių, o smūgiavimas rankomis ir kojos keliu į veidą, ir šis atitinka ekspertų išvadoje nurodytą kūno sužalojimo susidarymo mechanizmą (sužalojimai padaryti dėl trauminio poveikio kietais bukais daiktais, tokie sužalojimai labiau būdingi smūgių sudavimui (galimai kumščiu, koja), dėl savo lokalizacijos veide). Be to , ir pats nuteistasis V. B. prisipažįsta, kad smūgius nukentėjusiajam yra sudavęs, tačiau teigia, kad aplinkybės suduodant smūgius buvo kitos. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad byloje nėra nustatytas A. S. sužalojimo mechanizmas. Bylos duomenys nepatvirtina apeliantų teiginio, jog nukentėjusysis po pirmo patirto smūgio turėjo griūti ir susižaloti. Apeliantų pateikti skunde pasiūlymai dėl jau minėtų duomenų nepripažinimo įrodymais ir dėl kitų išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmestini. Apeliantai vienpusiškai vertina įvykio aplinkybes, lygindami nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jų parodymuose vertina kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamiesi siūlo daryti kitas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodo apeliantai skunde, laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai bylos proceso metu yra nuoseklūs. Paaiškinimų neatitikimai, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, patikimumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad V. B. smūgius ranka ir keliu sudavė sąmoningai. Normalios psichikos žmogus, suduodamas smūgius ranka ar koja į veido sritį, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą sveikatai. Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. B., suduodamas smūgius ranka ir kojos keliu nukentėjusiajam, sutelkęs juos į nedidelę gyvybiškai svarbią kūno vietą - veidą, suvokė, kad tokia veika kelia pavojų A. S. sveikatai. Tai suvokdamas numatė, kad gali padaryti savo veiksmais nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Kaip nustatyta specialisto ir ekspertų išvadose, nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Bet koks, ir sunkus sveikatos sutrikdymas, yra dėsningas smūgio ranka, kojomis į veido sritį sudavimo padarinys, todėl nuteistajam V. B. šis padarinys pagrįstai inkriminuotas, kaip esant tyčinei kaltei. Juolab, kad nuteistojo tyčia buvo neapibrėžta, nes jis duodamas parodymus negalėjo detalizuoti, kokį sveikatos sutrikdymą norėjo padaryti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistojo V. B. sąmoningai padaryta veika (smūgiai rankomis ir kojos keliu į veidą), o ne kokios nors kitos atsitiktinės aplinkybės sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad A. S. griūdamas iki V. B. pasirodant galėjo pasidaryti sau tokius sužalojimus (muštinę žaizdą antakio, kaktos srityje, nosies kaulų skeveldrinį lūžį). Tai paneigia ir liudytojų parodymai apie tai, kad po V. B. suduotų smūgių A. S., šis sėdėjo kraujuotu veidu, kai iki tol jo veidas nebuvo kruvinas. Teismas rėmėsi leistinais ir patikimais bylos įrodymais. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo išvada dėl V. B. kaltės tyčia A. S. padarius sunkų sveikatos sutrikdymą yra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, kad kūno sužalojimas padarytas nukentėjusiajam neatsargiai. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Byloje nustatyta, kad V. B. nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą sąmoningai suduodamas smūgius į veidą ranka ir kojos keliu, be to sužalotam nesuteikė net minimalios pagalbos, parodė visišką abejingumą jo likimui. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl neatsargios kaltės.

Laikoma, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2007). Teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. B. veikė dėl chuliganiškų paskatų. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis be jokios dingsties užpuolė ir sužalojo nukentėjusįjį. Taip parodydamas aiškų asmens negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą, savęs priešpastatymą aplinkiniams. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykio pradžią lėmė ne nuteistojo užpuolimas, ką jis nurodo savo parodymuose, ir kas teismo paneigta bylos įrodymais, o chuliganiškas motyvas, kuris pasireiškė noru pademonstruoti savo viršenybę prieš konkretų asmenį, tiek prieš visuomenę apskritai. Teismas pagrįstai nustatė chuliganiškas paskatas ir V. B. veiksmus pagrįstai susiejo ir su viešosios tvarkos pažeidimu, kadangi padaryti viešoje vietoje, nors pasibaigus šventiniam renginiui, bet įvykio vietoje esant dar pakankamai daug žmonių. Šie veiksmai sutrikdė rimtį ir tvarką, demonstravo aiškią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, buvę aplinkui asmenys buvo šokiruoti tokio elgesio, pasijuto nesaugiai. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo tyčiniais veiksmais padarytų dviejų nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad V. B. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių dėl padaryto sveikatos sutrikdymo nėra, dėl padaryto viešosios tvarkos pažeidimo jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl šios veikos nėra, o skirdamas bausmes nurodė, kad atsižvelgia į V. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumo visuomenei laipsnį, V. B. asmenybę: padarė sunkų smurtinį ir nesunkų tyčinius nusikaltimus, padaryto sunkaus nusikaltimo pasekmės yra sunkios, nors sutiko su nukentėjusiojo pareikštu civiliniu ieškiniu, tačiau žalos neatlygino, nuteistasis yra jauno amžiaus, mokosi, dirba, anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas gerai; nukentėjusiojo, nors ir neprovokuojantį, tačiau netinkamą elgesį (buvo neblaivus, stumdė asmenis, kurie, jo manymu, trukdė jo besiginčijantiems draugams išsiaiškinti santykius). Teismas, atsižvelgęs į išvardytas aplinkybes, pažymėjo, kad V. B. skirtina minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Pažymėtina, kad po nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme atsirado naujos, reikšmingos bylai faktinės aplinkybės, kurios nulemia nuosprendžio pakeitimą. Iš pateiktų duomenų (nukentėjusiojo A. S. pranešimo ir prašymo teismui, 2013 m. gruodžio 3 d. bankinio pavedimo) nustatyta, kad nuteistasis V. B. atlygino visą nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam A. S. – sumokėdamas jam atitinkamai 1 360 Lt ir 15 000 Lt (t. 2, b. l. 78), ir atlygino Valstybinei Ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos gydymo išlaidas, patirtas gydant sužalotą nukentėjusįjį – 311,29 Lt Ši aplinkybė teigiamai apibūdina nuteistąjį ir parodo jo pozityvų požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą. Svarbu tai, kad ji atlyginta savo noru. Pagal teismų praktiką, kad tokią aplinkybę pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia, žala turi būti atlyginama iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, ir tai padaroma savo noru. Nagrinėjamu atveju nurodytų sąlygų laikytasi. Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ši aplinkybė pripažintina nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinančia. Nekartojant to, kas jau nurodyta, pabrėžtina, kad nukentėjusysis A. S., pranešdamas apeliacinės instancijos teismui apie jam atlygintą turtinę ir neturtinę žalą, dar nurodo, kad V. B. jo atsiprašė teismo salėje vykstančio posėdžio metu ir jis atsiprašymą priėmė, prašo atsižvelgti į tai, kad V. B. atlygino jam padarytą žalą, yra jauno amžiaus ir padarė išvadas dėl buvusio įvykio, ir taikyti V. B. švelnesnę bausmę, negu paskirta nuosprendžiu. Teisėjų kolegija skiria ypatingą dėmesį nukentėjusiojo išreikštai nuomonei apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį, įvertinusi kitas bausmei reikšmingas aplinkybes, pripažįsta ją išimtine aplinkybe, ir nesant byloje BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų, konstatuoja, kad BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. V. B. skirtina švelnesnė bausmė vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata. Iš byloje esančių ir naujai pateiktų duomenų matyti, kad V. B. mokėsi ir dirbo. 2014 metais Klaipėdos universitete baigė geografijos studijų krypties socialinės geografijos studijų programą ir jam įteiktas geografijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. UAB „M“ 2014 m. kovo 12 d. išduotoje charakteristikoje jis apibūdintas teigiamai: nuo 2012 m. spalio 23 d. dirba vairuotoju – metalo pjovėju, kaip darbuotojas yra drausmingas, pareigingas, darbštus, mandagus su klientais, be žalingų įpročių, pasižymi geru strateginiu mąstymu, sugeba operatyviai priimti sprendimus; kaip žmogus yra nekonfliktiškas, nestokoja humoro jausmo, stengiasi išspręsti problemą abiem pusėm priimtinu būdu; mėgstamas ir gerbiamas bendradarbių, lengvai bendrauja tiek su kolegomis, tiek su įmonės administracija; UAB „M“ kolektyvas prašo teismo neskirti V. B. laisvės atėmimo bausmės. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstama veika padaryta ne iš anksto apgalvota tyčia. Šis atvejis pasižymi staiga atsiradusia tyčia. Žinoma, kad staiga atsiradusios tyčios atveju laikotarpis tarp nusikalstamo kėslo ir veikos yra labai trumpas. Asmuo, kurio psichinis santykis su veika ar jos padariniais susiformuoja staiga, laikomas mažiau pavojingu, kadangi veika yra ne iš anksto apgalvotas, kryptingas, asmens inicijuotas intelekto ar valios išreiškimas, o atsiradęs netikėtai, neretai ir dėl paties nukentėjusiojo sąlygotų aplinkybių. Šiuo atveju nukentėjusysis neskatino ir neprovokavo nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, tačiau sudarė tokią situaciją (buvo neblaivus, stumdė asmenis, kurie, jo manymu, trukdė jo besiginčijantiems draugams išsiaiškinti santykius), ir ši sąlygojo nuteistojo, atsiradusio netikėtai, staigią neadekvačią reakciją į jo veiksmus. Taigi labai svarbus šioje byloje ir situacinis nusikalstamo poelgio santykis, jis taip pat reikšmingas skiriant bausmę, nenumatytą straipsnio sankcijoje. Kolegijos nuomone, pakankamai efektyvia poveikio priemone turėtų tapti trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, tai yra areštas, kuris turėtų ne tik užkirsti kelią naujų nusikaltimų padarymui, bet ir paveikti nuteistąjį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Trumpalaikis nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės yra tikslingas, nes kaip matyti iš bylos duomenų (t. 1, b. l. 131-132) V. B. jau buvo pareikštas įtarimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tik V. B., vadovaujantis BK 38 straipsniu, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į nurodytas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą. Ši veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Straipsnio sankcijoje numatytas sąrašas alternatyvių bausmių. Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (BK 55 straipsnis). Skirdamas laisvės atėmimo bausmę V. B. teismas turėjo ją motyvuoti, tačiau to nepadarė. Ši nuosprendžio dalis taip pat keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 331 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti.

V. B. atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad savo noru atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

V. B. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – 90 parų areštą.

V. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – 100 MGL (1 300 Lt) dydžio baudą.

V. B., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 64 straipsnio 2 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 90 parų areštą ir 100 MGL (1 300 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.