- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-2100-658/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Nerijus Meilutis (pran.), Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- B. J., I. J. M., M. L., V. A., D. P., M. B.
- Atsakovas
- A. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-2100-658/2012 pagal apeliantų (ieškovų): B. J., I. J. M. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-06-01 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-297/2012 pagal ieškovų: B. J., I. J. M., M. L., V. A., D. P. ir M. B. patikslintą ieškinį atsakovui – A. S., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarui - J. P., Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarei – R. G. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu bei termino palikimui priimti pratęsimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Ginčo esmė
Ginčas kyla aiškinant materialinę teisės normą, numatančią galimybę kitam asmeniui pasirašyti testamente.
Šalies argumentai
Ieškovai patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 15-20) prašė pripažinti palikėjos J. S. 2010-09-28 testamentą, patvirtintą Lazdijų rajono 2-ajame notarų biure, negaliojančiu, o ieškovams B. J., I. J. M., M. L., D. P., M. B. pratęsti terminą palikėjos J. S. palikimui priimti.
Ieškovai nurodė, kad yra palikėjos - J. S. įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.5 str., 5.11 str.), todėl po jos mirties kreipėsi į Druskininkų savivaldybės 1-ąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Notaras J. P. ieškovus informavo, kad 2010-09-28 Lazdijų rajono 2-ame notarų biure buvo patvirtintas J. S. testamentas, kuriuo palikėja visą turtą paliko vienam iš savo vaikų - atsakovui A. S.. Ieškovų įsitikinimu, sudarytame testamente neišreikšta tikroji J. S. valia, jis neatitikantis teisingumo ir protingumo principų, kadangi visą savo turtą palikėja paliko vienam atsakovui, o ne visiems savo vaikams ir anūkams, kurie ją prižiūrėjo ir nuolatos rūpinosi; ieškovų santykiai su J. S. buvo labai draugiški ir geri, palikėja teigusi, kad po jos mirties visi vaikai turi draugiškai pasidalinti turtą. Atsakovo santykiai su palikėja buvo konfliktiški, jis jos nelankė ir nesirūpino; palikėjai mirus, neprisidėjo prie jos laidotuvių organizavimo. Ieškovų nuomone, atsakovas neteisėtu būdu paveikė palikėjos valią, kad ši sudarytų testamentą jo naudai; tvirtino, kad atsakovas A. S. yra ūmaus būdo, piktnaudžiauja alkoholiu, pas motiną, kuri gyveno viena, nuvykdavo neblaivus, pastaroji jo bijodavo, apie tai J. S. yra sakiusi ieškovams, todėl ieškovai įsitikinę, kad atsakovas realiai grasindamas galėjo paveikti J. S. ir ši, jo bijodama, pakluso, sutiko nuvykti pas notarą sudaryti testamento, bet kadangi testamento turinys neatitiko jos tikrosios valios, kad turtą paveldėtų visi įpėdiniai lygiomis dalimis, pati tokio testamento nepasirašė, o tai padarė kitas asmuo - E. R., dalyvaujant dviems liudytojams - L. Š. ir A. B.. Testatorė buvusi raštinga, neturėjusi tokių sveikatos problemų, dėl kurių nebūtų sugebėjusi pati pasirašyti testamento, todėl, ieškovų įsitikinimu, esą akivaizdu, jog testamento nepasirašė ne dėl ligos, o dėl to, kad testamentas neatitiko jos tikrosios valios.
Visi ieškovai, išskyrus ieškovą - V. A., prašė pratęsti terminą J. S. palikimui priimti, nes šį terminą jie praleido dėl svarbių priežasčių, o būtent - neturėdami teisinio išsilavinimo, dalis jų būdami pensijinio amžiaus, turėdami sveikatos problemų, nežinojo, kad pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo reikia parašyti per tris mėnesius, to jiems neišaiškino ir notaras; Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notaras J. P. juos užtikrino, kad nėra būtinumo visiems ieškovams rašyti pareiškimų dėl palikimo priėmimo, nes tokias pačias teisines pasekmes sukels ir kažkurio vieno iš įpėdinių pareiškimas dėl palikimo priėmimo, todėl ieškovų susitarimu pareiškimą notarui parašė tik ieškovas V. A..
Šalies argumentai
Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog jokių grasinimų ir prievartos palikėjos atžvilgiu nenaudojęs, ji pati prašė nuvežti pas notarą baigti sutvarkyti palikimo po sutuoktinio J. S. mirties dokumentus į notarų biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla. Notarės palikėja taip pat paprašiusi surašyti testamentą sūnaus, t. y., atsakovo naudai. Sudarant testamentą, jį reikėjo ne tik pasirašyti, bet ir įskaitomai parašyti testatoriaus vardą ir pavardę. Nors palikėja bandė tai padaryti, bet ji blogai matė, drebėjo rankos, todėl negalėjo savarankiškai aiškiai parašyti savo vardą ir pavardę, o notarė pasiūlė kviesti liudytojus. Atsakovas kartu su testatore nuėjo į tame pačiame pastate esančią vaistinę, kurioje dirbusių nepažįstamų moterų testatorė paprašiusi pasirašyti už ją testamente, o šios sutiko. Atsakovas nurodė, kad tvirtinant testamentą, jis nebuvo notarės kabinete, todėl negalėjo įtakoti testatorės valios; nuo testamento sudarymo iki testatorės mirties praėjo keturi mėnesiai, todėl per tą laiką ji būtų galėjusi pasiskųsti ieškovams apie grasinimus ar prievartą, pakeisti ar panaikinti testamentą, bet to nepadarė. Atsakovas nesutiko ir su ieškovų reikalavimu pratęsti terminą J. S. palikimui priimti, nes įstatymų nežinojimas, neturėjimas teisinio išsilavinimo, kai kurių ieškovų pensijinis amžius, sveikatos problemos nelaikytinos svarbiomis, o trijų mėnesių terminas esąs pakankamas paduoti pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų - Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. G. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad į notarų kontorą palikėja kreipėsi ketindama užbaigti tvarkyti žemės dokumentus paveldėjimo byloje po jos sutuoktinio mirties, o taip pat pareiškė norą sudaryti testamentą. Bendraujant su testatore nekilo abejonių dėl jos veiksnumo, testatorė orientavosi aplinkoje, suprato savo veiksmų esmę, aiškiai išreiškė savo valią visą turtą testamentu palikti sūnui, t. y., atsakovui A. S.. Notarei nekilo kokių nors įtarimų, kad atsakovas neleistinai įtakotų J. S. apsisprendimą dėl testamento turinio; tuo metu, kai buvo tvirtinamas testamentas, atsakovo notarės kabinete nebuvo. Atliekant notarinius veiksmus, susijusius su paveldėjimo bylos atnaujinimu, J. S. teko pasirašinėti notarinių veiksmų registro knygoje, taip pat prašyme dėl paveldėjimo bylos atnaujinimo, kur reikėjo ne tik pasirašyti, bet ir parašyti vardą bei pavardę, ir buvo akivaizdu, kad J. S. negali aiškiai ir įskaitomai parašyti savo vardą ir pavardę, nes jos rankos drebėjo, ji sunkiai išlaikė rašymo priemonę, blogai matė. Notarė R. G., įvertinusi, kad testamentas sudaromas dviem egzemplioriais, ir norėdama apsidrausti, kad vėliau nekiltų abejonės dėl testatorės parašo tikrumo, pasiūlė J. S. surasti kitą asmenį, kuris už ją pasirašytų testamentą, ir du liudytojus, kurių akivaizdoje tai būtų daroma. Tada J. S. nuėjo ir pakvietė šalia notarų biuro esančios vaistinės darbuotojas. Parengus ir testatorės bei liudytojų akivaizdoje perskaičius testamentą, testatorė žodžiu patvirtino, kad jis atitinka jos valią, tada E. R. liudytojų akivaizdoje pasirašė testamentą už J. S..
2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2012-06-01 sprendimu ieškovų reikalavimus dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir testamento pripažinimo negaliojančiu atsisakė patenkinti.
Teismas padarė išvadą, kad pagrindo pratęsti terminą palikimui priimti nesama, kadangi nustatyta, jog 2011-03-16, t. y. nesuėjus trijų mėnesiui terminui po palikimo atsiradimo, ieškovai kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau sužinoję, kad priimti palikimą paduodamas pareiškimą notarų biurui gali ir vienas iš įpėdinių, ieškovai susitarė, kad V. A. priims palikimą visų įpėdinių vardu. Ieškovas V. A. 2011-04-19, t.y. nepraleidęs CK 5.50 str. įtvirtinto trijų mėnesių termino, kreipėsi su pareiškimu į Druskininkų savivaldybės 1-ąjį notarų biurą dėl J. S. palikimo priėmimo pagal įstatymą (t. 1, b. l. 68), todėl teismas laikė, jog nebuvo jokių individualių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių likę ieškovai nebūtų galėję atlikti aktyvių veiksmų tam, kad priimtų palikimą.
Ieškovų reikalavimus pripažinti negaliojančiu 2010-09-28 notaro patvirtintą J. S. testamentą tuo pagrindu, kad testamente neišreikšta tikroji testatorės valia, testamentas neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų, nes testamento nepasirašė pati testatorė, kuri galėjo pasirašyti testamente (CK 5.15 str. 1 d. ir 1.80 str. pagrindais), taip pat CK 5.6 str. 1 d. 3 p., 1.91 str. 1 d. numatytu pagrindu, t. y., atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neteisėtu būdu įtakojęs testatorės valią, prievartos, realaus grasinimo, spaudimo būdu nuvežęs testatorę pas notarą, teismas atmetė.
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1. 91 str. 1 d., 5.6 str. str. 1 d. 3 p. pagrindu, teismas nurodė, jog iš procesinio rungimosi principo kylanti ieškovų pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius teiginius dėl atsakovo testatorės atžvilgiu naudotų grasinimų ir prievartos. Šiuos teiginius ieškovai iš esmės įrodinėjo savo paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais laidojimo išlaidas, todėl teismas laikė, jog leistinų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovai nepateikė. Faktai, kad būtent atsakovas nuvežė palikėją į Lazdijų rajono 2-ąjį notarų biurą, nereiškia, kad atsakovas tokiu būdu neleistinai įtakojo jos valią; atsakovas paaiškino, kad nuvežti pas notarą prašė pati testatorė ir, kad į Lazdijų rajono 2-ąjį notarų biurą važiavo todėl, kad šiame biure buvo užvesta paveldėjimo byla po palikėjos sutuoktinio mirties. Atsakovo paaiškinimus patvirtina trečiojo asmens – notarės R. G. paaiškinimai, jog betarpiškai bendraujant su testatore, nepaisant jos amžiaus, testatorė visiškai suprato atliekamų notarinių veiksmų reikšmę, nebuvo pagrindo abejoti jos sveika nuovoka, notarei nekilę įtarimų, kad atsakovas įtakojo testatorės valią skirti jį vieninteliu turto pavelėtoju testamente, taip pat rašytiniai įrodymai - prašymas atnaujinti paveldėjimo bylą po J. S. mirties, notarės patvirtinti J. S. mirties liudijimo, paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą nuorašai, padaryti įrašai notarinių veiksmų registro knygoje.
Dėl reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.80 str., 1.81 str., 5.15 str. 1 d. pagrindu teismas pažymėjo, kad iš notarinių veiksmų registracijos knygos išrašo, prašymo atnaujinti paveldėjimo bylą matyti, kad šiuose dokumentuose palikėja pasirašė pati, bet rašysena neišlavinta, padrika, raidės netolygiai išsidėstę vertikalėje, parašuose įskaitomi tik inicialai, o vardas ir pavardė parašyti nepilnai, neaiškiai ir neįskaitomai; liudytojos E. R., L. Š., A. B. parodė, kad pati J. S. prašė jų pabūti liudytojomis, tvirtinant testamentą, ir už ją pasirašyti, nurodydama priežastį, kad nematanti, jai drebanti ranka, sudarant testamentą, dalyvavo tik jos, notarė bei palikėja, kuri sakė norinti palikti turtą sūnui, notarė garsiai perskaitė testamento tekstą, o testatorė patvirtino, kad sutinka su testamento turiniu, po ko E. R., liudytojų L. Š. ir A. B. akivaizdoje, pasirašė testamentą už J. S.. Liudytojos V. G. parodymus, jog palikėja pati pasirašydavo gaudama pensiją bei rašytinius įrodymus - mokėjimo kvitus, iš kurių matyti, kad nors juose pasirašiusi pati palikėja, pasirašyta nevienodai, ne visuose parašuose įskaitomos net ir pirmosios vardo ir pavardės raidės, taigi, parašai nepakankamai informatyvūs, ir nei viename kvite palikėja nėra pilnai parašiusi savo vardą ir pavardę, teismas laikė nepakankamais spręsti apie testatorės gebėjimą savarankiškai įskaitomai parašyti vardą ir pavardę. Motyvuodamas tuo, kad testamentas esantis vienašalis sandoris, kuriuo palikėjas turi teisę paskirstyti turtą įpėdiniams savo nuožiūra, teismas atmetė ieškovų argumentus, kad testamentas neatitinkantis teisingumo ir protingumo principų, nes būdama gyva palikėja visą laiką tvirtino jos valią esant palikti turtą visiems įpėdiniams lygiomis dalimis, o ne vienam atsakovui. Net ir esant pradinei valiai tokiai, palikėja turėjo teisę ją keisti; nuo testamento sudarymo iki testatorės mirties praėjo keturi mėnesiai, todėl jeigu testamente išreikšta valia nebūtų atitikusi tikrosios testatorės valios, ji turėjusi visas galimybes pranešti apie tai ieškovams, keisti ar naikinti testamentą, tačiau to nepadarė. Remdamasis paminėtais motyvais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog sudarant ginčijamą testamentą, imperatyviosios LR CK 5.29 str. normos nebuvo pažeistos, testatorė jį sudarė savo valia, suprato testamento reikšmę ir turinį, kuris atitiko tikrąją testatorės valią, išreikštą aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl nesama pagrindo pripažinti testamentą prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), neatitinkančiu teisingumo ir protingumo principų ir naikinti jį tiek CK 1. 91 str. 1 d., 5.6 str. str. 1 d. 3 p., tiek CK 1.80 str., 1.81 str., 5.15 str. 1 d. pagrindu.
3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliantų (ieškovų) apeliacinį skundą argumentai
3.1. Apeliantų (ieškovų) – B. J., I. J. M. bei V. A. apeliacinio skundo argumentai
Apeliantai (ieškovai) – B. J., I. J. M. bei V. A. su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012-06-01 sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinio reikalavimai būtų patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nėra jokių inidividualių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių ieškovai nebūtų galėję laiku priimti palikimo, o nurodomos priežastys nelaikytinos svarbiomis. Ieškovai nurodo, kad kreipųsis į notarą J. P. ir paaškinus, kad ketina testamentą ginčyti teismine tvarka, notaras išaiškinęs, jog visiems ieškovams nėra tikslo ir būtinybės rašyti pareiškimus dėl palikimo priėmimo, nes pakanka, kad tokį pareiškimą parašytų vienas iš įpėdinių ir tai sukels teisines pasekmes visiems įpėdiniams. Paklausius notaro, pareiškimą dėl palikimo priėmimo pateikė tik apeliantas (ieškovas) – V. A.. Tuo tarpu kreipimąsis į notarų biurą patvirtina, kad visi ieškovai turėjo neabejotiną valią priimti palikimą, buvo pasirengę tai padaryti, o terminą palikimui priimti praleido dėl to, kad buvo notaro, kuriuo pasitikėjo kaip kvalifikuotu šios srities profesionalu, suklaidinti. Patys išsamiai žinoti palikimo priėmimo tvarkos ypatumų ieškovai negalėję, nes dalis jų esantys pensijinio amžiaus, dalis turi tik vidurinį išsilavinimą, nei vienas nėra profesionalus teisininkas. Be to, sprendžiant termino palikimui priimti pratęsimo klausimą, teismas privalėjęs atsižvelgti į tai, kad terminas palikimui priimti buvo praleistas nežymiai, ieškovai buvo pakankamai atidūs ir sąžiningi, laiku kreipėsi į notarų biurą.
2. Spręsdamas klausimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-20 nutarties c. b. Nr. 3K-3-814/2002). Be to, apeliantai esantys įsitikinę, kad testamento testatorė pati nepasirašė ne dėl ligos ir negalėjimo tai pačiai padaryti, bet dėl to, kad šis juridinis veiksmas neatitiko tikrosios valios. Byloje esantys įrodymai (vaizdo juostos medžiaga), patvirtina testatorę norėjus turtą testamentu palikti visiems vaikams.
3. Teismo išvada, kad testatorės parašai yra nepakankamai informatyvūs, nes pasirašoma nevienodai, yra nepagrįsta, nes tą pačią dieną notarų biure testatorė pasirašė prašymą atnaujinti paveldėjimo bylą, taip pat pasirašė notarinių veiksmų registro knygoje ir tai neginčijamai įrodo faktą, jog testatorė galėjo pati pasirašyti testamentą ir tai buvo žinoma taip pat ir notarei. Tuo tarpu iš notarės parodymų spręstina, kad vienus dokumentus notarų biure palikėja galėjusi pasirašyti pati, o sudarant testamentą to padaryti nesugebėjusi. Šios aplinkybės patvirtinančios, kad nebuvus absoliutaus testatorės negalėjimo pasirašyti, negalėjo būti taikoma LR CK 5.29 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimas esantis pakankamas pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu kaip neatspindintį tikrosios testatoriaus valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys c. b. 3K-3-814/2002, Nr. 3K-3-389/2002).
3.2 Pagal pavedimą veikiančios atsakovo - A. S. procesinės atstovės – advokatės V. T. atsiliepimo į apeliantų (ieškovų) apeliacinį skundą argumentai
Atsiliepimas
Pavedimo pagrindu veikianti atsakovo procesinė atstovė pateiktame atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Priežastys, kurias ieškovai nurodė nulėmus termino palikimui priimti praleidimą, o būtent – kai kurių iš ieškovų pensijinis amžius, sveikatos problemos bei nežinojimas, nėra svarbios. CK 5.50 str. nustatytas terminas palikimui priimti yra pakankamas laikas, per kurį būtų galima kreiptis su pareiškimu į palikimo atsiradimo vietos notarą;
2. Apeliantai tvirtina, kad sudarant testamentą, buvo pažeista jo tvirtinimo tvarka, o tai kelia abejonių dėl testatorės valios, tačiau šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Tuo tarpu teismas iš įrašų, padarytų medicininiuose dokumentuose, nustatė, jog testatorė turėjo regos sutrikimų, lankėsi pas gydytoją-okulistą, kuris rekomendavo operacinį kataraktos gydymą, neturėjo pagrindo abejoti trečiojo asmens – notarės paaiškinimais, kad bendraujant su testatore jai nekilę jokių abejonių dėl pastatorios veiksnumo ar įtarimų dėl atsakovo įtakos testatorei jį paskiriant vieninteliu turto paveldėtoju, kad atliekant kitus notarinius veiksmus, buvo pastebėta, jog testatorei yra sunku pasirašyti ir todėl pasiūlyta, kad testamentą liudytojų akivaizdoje pasirašytų kitas asmuo. Atsakovo atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog tvirtinant testamentą nebuvo pažeistos imperatyvios LR CK 5.29 str. normos, testamentą testatorė sudarė laisva valia, suprato jo reikšmę ir turinį, testamente aiškiai išreikšta valia atitiko tikrąją testatorės valią, todėl nesama jokio pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu.
3.3. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų – notaro J. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Trečiasis asmuo – Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notaras J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apeliantams (ieškovams) notarų biure jis paaiškinęs, jog kiekvienas iš pretendentų, primdamas palikimą, privalės sumokėti notarui apytiksliai apie 70 litų, todėl pasakęs, kad vienas iš jų, laiku priėmęs palikimą, vėliau turės teisę į įpėdinių ratą priimti ir kitus pretendentus (LR CK 5.57 str. 1d.), todėl manytina, jog apeliantai (ieškovai) rinkosi pastarąjį variantą, o dabar nesąžiningai naudojasi tuo kaip apeliacijos pagrindu. Tačiau svarbiausia byloje esą tai, kad teismas nepripažino testamento negaliojančiu. Trečiasis asmuo nurodo, kad savo praktikoje panašiais atvejais, kai testatoriui pačiam yra sunku pasirašyti, jis testamento netvirtinantis.
3.4. Trečiojo asmens – Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės – R. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Trečiasis asmuo – notarė R. G. atsiliepimu į skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad skundas esantis nepagrįstas, jame išdėstyti teiginiai – neteisingi, neįrodyti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kitas asmuo testatoriaus pavedimu negali nei sudaryti, nei pakeisti ar panaikinti testamento, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais testatorius pats savo ranka privalo pasirašyti testamentą;
2. Su testatore notarė bendravusi apie 40 minučių, jokių abejonių dėl jos veiksnumo ar kitų asmenų jos valiai daromos įtakos notarei nekilo. Jeigu iki atvykstant į notarų biurą ir būta kokio nors įprastinio suinteresuotų asmenų įkalbinėjimo ar prašymų sudaryti jiems palankų testamentą, tai nelaikoma prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. Pokalbio metu notarė kelis kartus perklaususi testatorę, išsiaiškino jos valios turinį, įsitikino, kad testatorė savo veiksmų reikšmę supranta ir remdamasi tuo parengė testamento projektą. Notarė atkreipianti dėmesį į tai, kad savo apsisprendimą testatorė grindusi tuo, kad “visa žemė ir trobesiai nebūtų išdraskyti ir liktų vienose rankose”. Jeigu testatorės valia būtų skyrusis nuo testamento turinio, iki savo mirties ji turėjusi pakankamai laiko pas bet kurį notarą jį panaikinti arba pakeisti, tačiau to nepadarė;
3. Testamento turinį nustato testatorius, o notaras yra atsakingas už testamento formą. Kadangi tuo metu notarų biure testatorė turėjo pasirašyti ir kitus (ne notarinius) dokumentus, notarė pastebėjusi, kad tai padaryti testatorei esą sunku, nei viename dokumente ji pilnai neužrašiusi savo vardo ir pavardės, todėl siekiant išvengti ateityje galimų interpretacijų dėl testamente esančio parašo autentiškumo, notarė pasiūliusi susirasti liudytojus, kuriuos pakvietusi pati testatorė;
4. CK komentaras ir teismų praktika atskleidžianti, kas laikytina liga, dėl kurios testatorius pats negali pasirašyti testamento. Kadangi testatorė buvo visiškai veiksni, tačiau dėl blogo regėjimo ir drebančių rankų, negebėjimo nulaikyti rankose rašymo priemonę negalėjo įskaitomai ir informatyviai pasirašyti nurodydama savo vardą ir pavardę, notarė testamente pagrįstai nurodžiusi, jog pati testatorė negalinti pasirašyti testamento dėl ligos ir dėl šios priežasties už ją pasirašantis kitas asmuo.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi apeliantų (ieškovų) – B. J., I. J. M. ir V. A. apeliacinį skundą, laiko jį esant nepagrįstą ir netenkintiną, todėl atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Dėl reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu kaip sandorį, sudarytą grasinimo įtakoje
Apeliantai (ieškovai) prašė pirmosios instancijos teismą pripažinti testamentą negaliojančiu kaip sandorį, sudarytą grasinimo, psichinės prievartos įtakoje, t. y., remiantis LR CK CK 1. 91 str. 1 d., 5.6 str. str. 1 d. 3 p., ir savo reikalavimą grindė tuo, jog atsakovo ir palikėjos santykiai buvę įtempti, atsakovas, kuris piktnaudžiaujantis alkoholiu, dažnai motiną aplankydavo būdamas neblaivus, pastaroji jo bijojusi; be to, teigė, kad atsakovas prievarta nuvežęs motiną pas notarą ir vertęs sudaryti testamentą jo vieno naudai. Iš rungimosi principo, kuriuo yra pagrįsta civilinė teisena, kyla įrodinėjimo naštos arba pareigos (onus probandi) paskirstymo ginčo šalims taisyklė, nurodanti, jog kiekviena iš ginčo šalių privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo procesinių reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Apeliantai (ieškovai) savo reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu, kaip sudarytą grasinimo įtakoje, iš esmės grindė tuo, kad būdama gyva palikėja yra minėjusi apie savo ketinimą turtą mirties atveju paskirstyti visiems vaikams ir vaikaičiams, todėl testamentas, sudarytas vieno atsakovo naudai, ir jame išoriškai išreikšta valia jokiu būdu nesutampanti su vidine testatorės valia. Be to nurodė, jog testamentiniu įpėdiniu paskirtas atsakovas neprisidėjo prie palikėjos laidotuvių išlaidų padengimo. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovų paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai, patvirtinantys laidotuvių išlaidų padengimą, neįrodo teiginio, jog testmamentą testatorė sudarė atsakovo naudotų grasinimų įtakoje ir jis prieštaraujantis tikrajai jos valiai. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi tai, jog ankstesni testatorės viešai pareikšti ketinimai testamentu paskirstyti turtą visiems vaikams (vaikaičiams) negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis, jog vieno testamentinio įpėdinio (atsakovo) paskyrimas viso turto paveldėtoju ginčijamame testamente prieštarauja tikrajai (vidinei) testatorės valiai. Dar romėnų privatinė teisės suformulavo principą, jog palikėjo valia galėjo kisti (būti keičiama) iki pat paskutinio jo gyvenimo momento. Tai atsispindi tiek įstatyme (CK 5.35 str.), tiek teisminėje praktikoje, ir reiškia, jog testatoriaus valia testamento sudarymo ir įpėdinių parinkimo atžvilgiu yra absoliuti. Vadinasi, tai, jog anksčiau palikėja buvo pareiškusi apie kitokį turto paskirstymo testamente jos mirties atveju būdą, nereiškia, kad šie jos ketinimai (valia) negalėjo pasikeisti ir ji negalėjo susiformuoti valios (ketinimo) visą turtą palikti vienam atsakovui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą išsakytu argumentu, jog nuo ginčijamo testamento sudarymo iki testatorės mirties praėjo pakankamai laiko, per kurį testatorė, jeigu būtų turėjusi tokių ketinimų, būtų galėjusi savo valią keisti, naikinti arba keisti sudarytą testamentą, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Atkreiptinas dėmesys ir į trečiojo asmens – notarės R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą argumentą, o būtent tai, kad sudarydama ginčo testamentą, savo valią vieninteliu įpėdiniu paskirti atsakovą, palikėja (testatorė) notarei pagrindė ir motyvavo nurodydama, jog jos siekis esantis užtikrinti tai, kad ūkis (žemė ir pastatai) po jos mirties išliktų vieningas turtinis kompleksas, t. y., vieno asmens rankose ir nebūtų padalintas tarp kelių bendraįpėdinių.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovų teiginiai dėl grasinimų, psichinės prievartos, kurią atsakovas, jų nuomone, vartojo palikėjos (testatorės) atžvilgiu, yra nepagrįsti leistinais įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, palikėjos apsilankymas Lazdijų rajono 2-ajame notarų biure buvo nulemtas siekio išspręsti keletą klausimų, t. y., atnaujinti paveldėjimo po sutuoktinio mirties bylą ir tokiu būdu sutvarkyti žemės paveldėjimo klausimus, patvirtinti kai kurių dokumentų nuorašus, o taip pat ir sudaryti testamentą. Aplinkybė, kad paveldėjimo po palikėjos sutuoktinio mirties byla buvo užvesta būtent Lazdijų rajono 2-ajame notarų biure, paneigia ir išsklaido visas apeliantų (ieškovų) reikštas abejones, kodėl testamentas buvo sudarytas ir palikėja vyko ne į Druskininkų savivaldybės, o į Lazdijų rajono notarų biurą. Tai priešingai reiškia, kad pastarajame notarų biure palikėja turėjo ir kitų tvarkytinų teisinių (notarinių) reikalų ir liudija jos iniciatyvą vykti į biurą, o ne kokius nors prievartinius atsakovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino ir aplinkybės, jog sudarant testamentą, atsakovo patalpoje, kur testamentas buvo pasirašytas, nebuvo, reikšmę. Tai reiškia, jog jokių tiesiogiai reiškiamų grasinimų (gąsdinimo) testamento sudarymo metu atsakovas vartoti negalėjo. Teisingai yra tvirtinama ir trečiojo asmens – notarės R. G. atsiliepime į skundą, jog jeigu prieš atvykstant pas notarą iš suinteresuoto asmens (atsakovo) pusės ir buvo kažkokie įprastiniai įkalbinėjimai, pasiūlymas palikti turtą jo naudai, palikėjai buvo išdėstyti kokie nors motyvai, kodėl taip pasielgti būtų tikslingiau ir racionaliau, tai negali būti kvalifikuojama kaip grasinimas ar psichinė prievarta (CK 5.18 str. 1 d.). Pažymėtina, kad grasinimu, kurio įtakoje sudarytas sandoris gali būti nuginčijamas, laikytinas grasinimas, pasižymintis tokiomis charakteristikomis. Tai turi būti žadėjimas padaryti ženklios žalos asmens gyvybei, sveikatai, reputacijai, artimųjų gyvybei, sveikatai, sugadinti ar sunaikinti turtą ir pan. Grasinimas visais atvejais privalo būti neteisėtas. Galiausiai, asmuo, kuriam grasinama, pagal faktinę padėtį privalo suvokti, jog grasintojas turi realias galimybes nedelsdamas arba artimiausiu metu tokį grasinimą įgyvendinti, todėl galima padaryti išvadą, kad bet kuris žmogus tokio grasinimo būtų pabūgęs. Tik tokio pobūdžio grasinimas nulemia tai, jog veikdamas laisva valia, sandorį sudarantis asmuo niekada nebūtų viešai išreiškęs to, ką išreiškė, tačiau galimos grėsmės verčiamas tai padarė. Tokių faktinių aplinkybių buvimo šioje byloje ieškovai neįrodė.
4.2. Dėl reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.80 str., 1.81 str., 5.15 str. 1 d. pagrindais
Apeliaciniame skunde apeliantai (ieškovai) nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jų reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu kaip sandorį, kuris sudarytas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, prieštaraujantį viešajai tvarkai ar gerai moralei bei LR CK 5.15 str. 1 d. pagrindu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos jurisdikcinės praktikos (konkrečiai nuo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, suformuluotų 2002-06-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-814/2002). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 m. redakcijos LR CK 583 str. nuostatas ir jų taikymo tvarką, pažymėjo, jog 1964 m. redakcijos LR CK 583 straipsnio lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, jog jis nustatė dvi sąlygas, kurioms esant už testatorių testamentą gali pasirašyti kitas asmuo. Pirma, testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių pats negali pasirašyti testamento. Tokią išvadą patvirtina ir kodekso sisteminis aiškinimas – CK 45 straipsnis įtvirtino bendrą normą, reikalaujančią, jog rašytine forma sudaromus sandorius privalo pasirašyti juos sudarą asmenys. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir svarbą, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t.y. testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl analizuojamoje teisės normoje nurodytų priežasčių. Tokia išvada darytina taip pat atsižvelgiant ir į teismų praktikos bei teisės doktrinos nuostatą, jog testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojančiu (Gaivenis V., Valiulis A. Turto paveldėjimas. – Vilnius: Justitia, 1998. p. 36). Antra, už testatorių kitas asmuo gali pasirašyti testamentą tik testatoriui prašant, o ne pasiūlius notarui, kadangi kito asmens pasirašymas testamente notaro iniciatyva atimtų iš testatoriaus galimybę pasirašyti savo testamentą. Taigi, apeliantai tvirtina, jog sudarant ginčijamą testamentą aukščiau nurodytų būtinųjų sąlygų, kurioms esant testamentą už testatorių gali pasirašyti kitas asmuo, nebuvo, todėl šie testamento sudarymo tvarkos pažeidimai lemiantys testamento negaliojimą.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra formuojama pozicija, jog vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-04-03 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-405/2000, 2010-11-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-443/2010). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tai, ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011-12-22 nutartis c. b. Nr. 3K-3-539/2011).
Testamentas, kuris yra tvirtinamas valstybės įgalioto pareigūno (notaro ar kitų CK 5.28 straipsnio 6 dalyje nurodytų asmenų), yra vadinamas oficialiuoju. Jis turi būti sudaromas dviem egzemplioriais, nurodant jo sudarymo vietą ir laiką; surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojui; testamentą pasirašo pats testatorius, jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir testatoriui paliekamas vienas testamento egzempliorius (CK 5.28 straipsnio 1, 3 dalys). Galima situacija, kai testatorius dėl ligos, neraštingumo ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento. Tokiu atveju įstatymo nustatyta galimybė už testatorių pasirašyti kitam asmeniui (CK 5.29 straipsnis, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kadangi toks testamento pasirašymas yra išimtinis, tai jis turi būti atliekamas, laikantis nustatytų sąlygų: 1) testatorius turi asmeniškai paprašyti, kad už jį pasirašytų kitas asmuo; 2) kitas asmuo turi būti veiksnus ir neturi būti įpėdiniu pagal testamentą; 3) testamentas turi būti pasirašomas notaro (kito pareigūno pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalį įgalioto patvirtinti testamentus) ir dviejų liudytojų akivaizdoje (jie taip pat pasirašo testamentą); 4) testamente turi būti nurodyta priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti.
Šios bylos kontekste, apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarbu nustatyti ne tik tai, ar buvo išlaikyti CK 5.29 str. numatyti formalieji reikalavimai, bet ir ar testatorės valia buvo tinkamai išreikšta, suprasta ir įforminta. Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių. Kolegijos nuomone, šis klausimas, t. y., ar testatorės J. S. negalėjimas pasirašyti testamento, buvo absoliutus, yra esminis ir šioje civilinėje byloje. Apeliantai tvirtina, jog negalėjimo pačiai pasirašyti testamentą absoliutumo nebuvimą šiuo atveju lemia tai, kad tą pačią dieną, lankydamasi notarų biure, testatorė pasirašė notarinių veiksmų atlikimo knygoje, todėl nenuosekli esanti trečiojo asmens – notarės R. G. pozicija, jog kai kuriuos dokumentus notarė pasirašyti galėjusi, o testamento – ne. Būtent tai, apeliantų nuomone, ir šalina negalėjimo pasirašyti testamentą dėl ligos absoliutumą. Apeliacinės instancijos teismo kolegija su šia pozicija nesutinka. Kaip minėta, kasacinio teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, jog tai, ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes. Vadinasi, iš minėtos kasacinio teismo formuojamos praktikos spręstina, jog svarbiausiuoju elementu, kuris privalo egzistuoti sudarant sandorį, tame skaičiuje ir testamentą, laikytinas viešai išreikštos valios turinys, kuris privalo atitikti vidinę sandorį sudarančio asmens (testatoriaus) valią; šiam elementui, o ne formos reikalavimų laikymuisi yra teikiamas prioritetas. Iš bylos medžiagos matyti, jog testamento sudarymo dieną atvykusi į notarų biurą, testatorė ten pasirašė prašymą dėl paveldėjimo po jos sutuoktinio mirties bylos atnaujinimo, taip pat pasirašė notarinių veiksmų registro knygoje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo šių rašytinių įrodymų pagrindu padaryta išvada, jog testatorės parašai neinformatyvūs, nevienodi, nei vienoje vietoje testatorė pilnai neparašė savo vardo ir pavardės. Tuo tarpu oficialusis, notarine tvarka pasirašomas testamentas privalo būti pasirašomas nurodant vardą, pavardę, tvirtinamas testatoriaus parašu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog notarės padaryta išvada, jog tokiu būdu pasirašytas testamentas gali sukelti abejonių dėl dokumento autentiškumo, buvo pagrįsta. Teismas, spręsdamas apie testatorės negalėjimo pasirašyti testamente absoliutumą, privalo įvertinti ir ligos (neįgalumo), šalinančio testatoriaus gebėjimą pačiam tinkamai pasirašyti testamentą, pobūdį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, testatorei buvo konstatuoti regėjimo sutrikimai, iš trečiojo asmens paaiškinimų matyti, jog jai nevalingai drebėjo rankos, buvo sunku nulaikyti rankose rašymo priemonę. Teismų praktikoje yra reiškiama nuostata, kad, pavyzdžiui, testatoriaus aklumas savaime nereiškia absoliutaus negalėjimo pasirašyti testamente, kadangi toks asmuo gali pasirašyti jam nurodomoje vietoje. Tuo tarpu šiuo atveju nevalingas rankų drebėjimas nulemia, kad aiškiai ir suprantamai asmuo negali pasirašyti nei viena ranka ir toks negalėjimas vertintinas kaip absoliutus. Apeliantų argumentai, kad notarės pozicija esanti nenuosekli, nes tą pačią dieną ji priėmusi testatorės pasirašytą prašymą dėl paveldėjimo bylos atnaujinimo, leido pasirašyti notarinių veiksmų registro knygoje, tačiau konstatavo, kad testamento pati testatorė pasirašyti negalinti. Kolegijos nuomone, notarė tinkamai įvertino tai, kad prašymas, parašai notarinių veiksmų registro knygoje, kurioje J. S. pasirašė patvirtindama, kad jai prašant buvo patvirtinti dokumentų nuorašai, testamentas ir kt., nėra sandoriai, sukeliantys reikšmingas teisines pasekmes privatinių teisinių santykių srityje, kokias sukelia testamentas. Todėl pastaruoju atveju yra itin aktualu užtikrinti, kad sandorį (testamentą) sudarančio asmens parašas testamente būtų aiškus, suprantamas, identiškas abiejuose testamento egzemplioriuose. Be to, šiuo atveju konstatuotina esant įvykdytą ir kitą sąlygą, kuri keliama tiems atvejams, kai testamentą už testatorių pasirašo kitas asmuo, o būtent tai, kad pats testatorius privalo prašyti kitą asmenį pasirašyti už jį testamentą. Byloje atsakovo paaiškinimais bei liudytojų parodymais įrodyta, kad pati testatorė nuėjo į tame pačiame pastate, kuriame įsikūręs notarų biuras, esančią vaistinę ir jos darbuotojų paprašė pasirašyti už ją testamentą bei būti testamento pasirašymo liudytojais. Kolegijos nuomone, situacijos teisinio vertinimo pastaruoju atveju niekaip neįtakoja tai, jog apie įstatyme nustatytą galimybę, jog testamentą už testatorių gali pasirašyti kitas asmuo, testatorę informavo ir ja pasinaudoti pasiūlė notarė. Nesutikdama su tuo, kad testamentą už ją pasirašytų kitas asmuo, testatorė galėjo jai duotą pasiūlymą ignoruoti, kreiptis į kitą, pavyzdžiui, Druskininkų savivaldybės notarų biurą, testamento sudarymo klausimu, tačiau pačios testatorės aktyvūs veiksmai, jos iniciatyva – ėjimas į vaistinę, darbuotojoms pareikštas prašymas liudija testatorės valią buvus kryptingai orientuotą į minėto juridinio veiksmo atlikimą, t. y., testamento atsakovo naudai sudarymą ir šio veiksmo atlikimą nedelsiant. Kitos sąlygos, kurios keliamos atvejams, kai testamentą pasirašo ne pats testatorius, taip pat yra įvykdytos, o būtent testamentą pasirašiusioji – E. R. yra veiksni ir nėra paskirta testamentine J. S. įpėdine, iš trečiojo asmens ir liudytojų parodymų nustatyta, kad testamentas pasirašytas notaro ir dviejų liudytojų, kurios testamente taip pat yra pasirašiusios, akivaizdoje; be to testamente nurodyta, kad priežastis, dėl kurios pati testatorė negali pasirašyti testamento, yra liga. Taigi, įvertinus šias testamento pasirašymo aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą nesant pagrindo pripažinti, jog tai, kad ginčijamas testamentas buvo pasirašytas kito asmens, iškreipė tikrąją testatorės valią ir tikrieji testatorės ketinimai dėl jos turto paskirstymo mirties atveju jame nebuvo išreikšti.
Apeliantai (ieškovai) tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė jų reikalavimą pripažinti testamentą negaliojančiu kaip sudarytą pažeidus LR CK 5.15 str., tačiau byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti testatorę neturėjus aktyviojo testamentinio veiksnumo, t. y., teisės palikti turtą testamentu, kurios neturi neveiksnus asmuo. Iš bylos medžiagos matyti, kad testatorės civilinis veiksnumas niekuomet nebuvo apribotas, testamentą tvirtinęs notaras šia aplinkybe įsitikino prieš patvirtindamas testamentą, iš trečiojo asmens – notarės R. G. parodymų matyti, kad testatorė suvokė savo atliekamų juridinių veiksmų reikšmę, jų sukeliamas teisines pasekmes, orientavosi aplinkoje. Kolegijos nuomone, tai inter alia patvirtina ir ta aplinkybė, kad testatorė visiškai suprato tvarką, kokia testamentą už testatorių gali pasirašyti kitas asmuo, ėmėsi iniciatyvos surasti tokį asmenį bei liudytojus. Taigi, darytina išvada, jog pagrindų naikinti testamentą, kaip neatitinkantį LR CK 5.15 str. reikalavimų, apeliantai (ieškovai) nenurodė.
Apskritai, spręsdama testamento galiojimo klausimą, kolegija pažymi, jog dėmesį būtina atkreipti į tai, jog galiojantys civiliniai įstatymai, reglamentuodami paveldėjimo pagrindus, įtvirtina testamentinio paveldėjimo pirmumo prieš įstatyminį principą. LR CK 5.2 str. 2 d. nustatyta, jog pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Šis testamentinio paveldėjimo prioritetas nuosekliai atsispindi ir kitose LR CK Penktosios knygos normose. Antai, LR CK 5.18 str., reglamentuojančio testamento sudarymo sąlygas, 2 d. nurodoma, jog jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos ir t. t. Iš esmės tai yra ne kas kita kaip dar romėnų teisės suformuluotas paveldėjimo teisės principas, įvardinamas kaip favor testamenti, kuris reiškia, jog kylant abejonių dėl testamento galiojimo, visi abejotini klausimai privalo būti aiškinami testamento galiojimo naudai, kitaip tariant – maksimaliai siekiant išsaugoti testatoriaus vienašališkai išreikštos valios dėl jo turto likimo galiojimą. Kaip minėta, kolegija laikosi nuomonės, jog šioje byloje konkrečios testamento sudarymo aplinkybės negali būti kvalifikuojamos kaip imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių testamento sudarymo tvarką, pažeidimas ir neturi įtakos testamente įformintai pačios testatorės autentiškai išreikštai paskutinei valiai.
Apeliantai (ieškovai) tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pratęsti jiems terminą palikimui priimti, neteisingai sprendė, jog nebuvo jokių individualių aplinkybių ir svarbių priežasčių, dėl kurių apeliantai (ieškovai) nebūtų galėję priimti palikimo per įstatymo nustatytą terminą. Šiuos savo teiginius apeliantai, visų pirma, grindė tuo, kad nepraleisdami termino palikimui priimti kreipėsi į Druskininkų savivaldybės notarų biurą, kurio notarui – J. P. nurodė ketinantys ginčyti testamentą, sudarytą atsakovo naudai, o notaras juos netinkamai informavo, kad pakanka vienam iš įstatyminių J. S. įpėdinių priimti palikimą, o tai padaręs per įstatymo nustatytą terminą, jis galėsiantis likusius įpėdinius priimti į palikimą priėmusių įpėdinių ratą. Vadinasi, apeliantai (ieškovai) buvę notaro, kuriuo pagrįstai pasitikėję kaip kvalifikuotu atitinkamos srities profesionalu, suklaidinti. Be to, teismas nepagrįstai svarbiomis nelaikė tokių priežasčių kaip senyvas, t. y. pensijinis dalies iš ieškovų amžius, sveikatos problemos bei teisinio išsilavinimo bei juridinės srities žinių, kurių neturėdami apeliantai negalėjo žinoti ir suvokti visų palikimo priėmimo ypatumų, neturėjimas. Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta štai dėl kokių priežasčių.
Kolegija nesutinka su apeliantų (ieškovų) argumentų, kad jiems per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti kreipusis į Druskininkų savivaldybės notarų biuro notarą - J. P., notaras jiems netinkamai išaiškino palikimo priėmimo tvarką, tai reglamentuojančias civilinio įstatymo normas ir tokiu būdu juos suklaidino, dėl ko ir buvo praleistas terminas palikimui priimti. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog apeliantams ir kitiems ieškovams, kurie yra palikėjos J. S. įpėdiniai pagal įstatymą, palikimo atsiradimo faktas ir laikas buvo žinomas. Be to jiems pasikreipus į Druskininkų savivaldybės notarų biurą palikimo priėmimo klausimu, jiems tapo žinomas ir faktas, kad palikėja savo paskutiniąją valią yra išreiškusi testamente, kuris sudarytas atsakovo naudai; o ieškovai nurodė, jog tokį testamentą jie ginčys. Kaip matyti, notaras į jį pasikreipusiems asmenims išaiškino LR CK 5.57 str. 1 d. nuostatą, jog palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai. Kaip matyti, notaras atitinkamai ir nurodė, jog įpėdinis, kuris per įstatymo nustatytą terminą priėmė palikimą, gali į įpėdinių ratą priimti ir kitus. Vadinasi, notaro pateikta informacija negali būti vertinama kaip klaidinga, neatitinkanti įstatymo nustatyto reikalavimo. Tuo tarpu, įstatyminiai įpėdiniai privalėjo patys įvertinti susidariusią situaciją, ir kaip suprantama įvertino. Kaip matyti, pareiškimą dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą terminą padavė tik apeliantas (ieškovas) - V. A., tačiau kiti apeliantai (ieškovai), ketindami ginčyti atsakovo naudai sudarytą testamentą, privalėjo įvertinti tą aplinkybę, jog net ir tuo atveju, jei testamentas ginčo tvarka būtų pripažintas negaliojančiu, tai neeliminuotų atsakovo iš įstatyminių įpėdinių rato, nes jis yra pirmosios eilės įpėdinis. Vadinasi, tokiu atveju, jei testamentas netektų galios, o palikimą per įstatymo nustatytą terminą būtų priėmę ieškovas - V. A. ir atsakovas, likusiems įpėdiniams, kurie palikimo per įstatymo nustatytą terminą nepriėmė, norint jį priimti be kreipimosi į teismą, reikėtų gauti abiejų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimą. Taigi manytina, jog nuspręsdami, kad pareiškimą notarui per įstatymo nustatytą terminą paduos vien tik apeliantas (ieškovas) – V. A., ieškovai priėjo išvados, kad vėliau nekils sunkumų gaunant palikimą priėmusių įpėdinių sutikimą dėl palikimo priėmimo pasibaigus terminui. Kaip matyti iš notaro – J. P. atsiliepimo tokį apeliantų (ieškovų) apsisprendimą be kita ko galėjo nulemti ir finansiniai sumetimai. Atsižvelgiant į tai, argumentas dėl termino praleidimo notaro suklaidinimo įtakoje atmestinas. Kitų nurodytų termino palikimui priimti praleidimo priežasčių teismas pagrįstai nelaikė svarbiomis, o aplinkybių – individualiomis. Teisinio išsilavinimo ar teisinių žinių neturėjimas, galiojančių teisės nuostatų neišmanymas negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi atsižvelgiant į bendrąjį teisės principą - teisės nežinojimas kenkia. Šis principas tiesiogiai įtvirtintas ir LR CK 1.6 str., kuris nustato, jog įstatymo nežinojimas ar netinkamas jo nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis arba aplinkybėmis, kurios individualiai apeliantų atveju būtų nulėmusios subjektyvų negalėjimą priimti palikimą per įstatymo nustatytą terminą, nelaikytina ir vyresnis amžius, kai kurios sveikatos problemos. Įstatymo suteikiamas trijų mėnesių terminas, per kurį palikimo priėmimo klausimu dera kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą, laikytinas pakankamu laikotarpiu, per kurį būtų galima šį juridinį veiksmą (vienašalį sandorį) atlikti. Juo labiau, kad byloje nustatyti faktai patvirtina, jog per įstatymo nustatytą terminą įpėdiniai buvo atvykę pas palikimo atsiradimo vietos notarą, tačiau įvertinę situaciją, nusprendė, kad palikimą priims tik apeliantas (ieškovas) – V. A.. Vadinasi, kokio nors subjektyvaus negalimumo priimti palikimą per įstatymo numatytą terminą byloje nenustatyta. Galiausiai, klausimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo sprendimas šioje situacijoje praranda reikšmę, kadangi apeliacinės instancijos teismas atsisako tenkinti reikalavimą dėl ginčijamo testamento pripažinimo negaliojančiu, o esant galiojančiam ir nepanaikintam testamentui, šiuo atveju įstatyminiai įpėdiniai netenka galimybių pretenduoti į palikimą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, ir vadovaudamasi LR CPK 325 str. 1-3, 5 d., 326 str. 1 d. 1 p., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti tenkinti apeliantų (ieškovų): B. J., I. J. M. ir V. A. apeliacinį skundą.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.