- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- I-1516-789/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00170-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–8, 42–46). Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. sausio mėn. buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad, jam atvykus į Vilniaus PN, jis bus paskirtas gyventi į 309 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo laikomi 9 asmenys. Nurodė, kad nuo 2017-10-25 jis buvo paskirtas atlikti bausmę Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso 212 gyvenamąją patalpą. Teigia, kad 212 gyvenamoje patalpoje buvo laikoma 11 asmenų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo apstatytos baldais, todėl pareiškėjui tenka mažai erdvės. Paaiškino, kad dušu (pirtimi) galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, sanitariniu mazgu, kuriame yra ribotas tualetų skaičius, turėjo naudotis visi gyvenamojoje patalpoje laikomi asmenys. Nurodė, kad turi sveikatos sutrikimų, todėl negalėjo išeiti pasivaikščioti kiekvieną dieną. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, todėl žiemą būna šalta, antrame aukšte ant langų buvo uždėtos grotos. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nuo dirbtinio apšvietimo pareiškėjui skaudėjo akis. Paaiškino, kad Vilniaus PN jam nebuvo suteikta galimybė dirbti. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus PN nebuvo atskiros rūkymo patalpos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–19). Paaiškino, kad Vilniaus PN teritorijoje yra specialiai įrengta pasivaikščiojimo vieta, skirta pasivaikščioti nuteistiesiems, esantiems karantino patalpose. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, koks skaičius asmenų buvo laikomas tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Tačiau net ir esant užimtoms visoms baudos izoliatoriaus kamerose, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kt. gyvenamosiose patalpose įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, speciali komisija visada patikrina patalpų plotus, galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas skaičių ir stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas. Visiems nuteistiesiems skiriama miegamoji vieta. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Šioje patalpoje yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė. Dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Todėl net ir esant gyvenamosios patalpos ploto trūkumui, jis negalėtų lemti neturtinės žalos atsiradimą, kadangi gyvenamojoje patalpoje nuteistasis privalo būti tik nakties metu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija butų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Atsižvelgiant į Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatas, sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa. Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose esantis inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privaloma įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Todėl jo teiginiai laikytini abstrakčiais. Pareiškėjas taip pat nepagrindė prašomos priteisti 10 000 Eur sumos, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, kaip nurodo pareiškėjas, kilo dėl netinkamų jo laikymo Vilniaus PN sąlygų, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog Vilniaus PN administracija neužtikrino teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimo. Minimalaus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte. Tiek iki 2015-08-30 galiojusios, tiek nuo 2015-09-01 įsigaliojusios Vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹ punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2.).
Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pažymėtina, kad LVAT, aiškindamas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, dėl gyvenamosios patalpos ploto pažymėjo, jog Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (LVAT 2016-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016, 2016-06-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2899-575/2016). Tačiau EŽTT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, ir būtina įvertinti, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Vertinant pareiškėjui tenkantį kameros plotą būtina atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau nėra reikalaujama atimti baldų užimamą plotą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog jo buvimo Vilniaus PN metu jis buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 212 ir 309, sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose patalpose, o ne gyvenamosios patalpos erdvėje. Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė tas pačias patalpas, todėl nėra pagrindo abejoti šiais duomenimis. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad gyvenamosios patalpos Nr. 212 plotas yra 36,70 kv. m ir joje yra įrengta 11 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas yra 30,93 kv. m ir joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 15). Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje Nr. 212 buvo laikoma 11 žmonių, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 309 buvo laikomi 9 žmonės. Taigi pareiškėjo ir atsakovo nurodytos aplinkybės dėl šiose gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų kiekio sutampa. Minėtose patalpose nėra įrengtų sanitarinių įrenginių. Jie įrengti atskirai koridoriaus gale (b. l. 17). Įvertinus pateiktus duomenis, matyti, kad, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui būnant gyvenamojoje patalpoje Nr. 309, jam galėjo tekti ne mažiau nei 3,43 kv. m ploto, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 212 – ne mažiau nei 3,33 kv. m ploto. Todėl konstatuotina, kad, pareiškėjui būnant nurodytose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad pataisos namų bendro naudojimo patalpose buvo rūkoma. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus PN patalpose rūkyti draudžiama. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad rūkymo vietos įrengtos pataisos namų lauko teritorijoje (b. l. 51). Į pataisos namų administraciją su prašymais (skundais) dėl nuteistųjų (suimtųjų) rūkymo bendro naudojimo patalpose pareiškėjas nesikreipė (b. l. 53). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, kad Vilniaus PN Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nustatyto įpareigojimo užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, nepažeidė.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad PN patalpose trūksta oro, bendrabučiuose nėra mechaninės oro ventiliacijos, sekcijos yra vėdinamos tik per langus, ant kurių įrengtos grotos. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-81 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 1.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai, o Eksploatavimo taisyklių 11.8 punkte reglamentuota, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija nuo 2015-11-01) (toliau – ir Higienos norma) 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančios gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, pataisos įstaigose esančios gyvenamosios patalpos, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti tvarkingi plastikiniai skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, ir tokiu būdu patalpose esantiems nuteistiesiems yra užtikrinama galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas neneigia, kad Vilniaus PN patalpos iš esmės gali būti vėdinamos per langus, tačiau, pareiškėjo nuomone, čia taip pat turėtų būti įrengta ir mechaninė oro kondicionavimo sistema. Vis dėlto teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktuose nėra numatytas įpareigojimas laisvės atėmimo vietose įrengti mechaninę vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, be to, pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos į Vilniaus PN Ūkio skyrių nesikreipė (b. l. 57), todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Taip pat kaip nepagrįsti vertinami ir pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN administracija, neturėdama teisinio pagrindo, sumontavo ant langų grotas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dušu. Nurodė, kad dušuose nėra pertvarų, jų įrengimas neatitinka higienos reikalavimų. Higienos normos 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Higienos norma nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis LVAT praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka sanitarinį mazgą sienele atskirti nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudodami tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-11-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų), pateikė tai patvirtinantį pastato planą (b. l. 29). Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai ir prausyklės (b. l. 33–36). Nei Higienos norma, nei Įrengimo taisyklės nenumato, kad dušinėse turi būti įrengtos pertvaros. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi (b. l. 37–38). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai ir dušai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis bei kad juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN jam nebuvo suteiktas darbas. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 111 straipsnį, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Europos kalėjimų taisyklių 26 punkte, be kita ko, nurodoma, kad darbą kalėjime reikėtų vertinti kaip pozityvų kalinimo režimo elementą. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinis darbo kaip pataisos priemonės tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (LVAT 2011-05-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011). BVK 125 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą, atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 dalis); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 dalis); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant minėtas teisės normas, yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti besąlygiškai visus nuteistuosius, net ir norinčius dirbti, į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, ir sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo atitinkamo asmens atžvilgiu gali priimti, atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, pasikeitusias darbo sąlygas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (LVAT 2014-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014). Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą ir į LVAT formuojamą praktiką, darytina išvada, kad valstybei nekyla pareiga įdarbinti pareiškėją, todėl jo argumentai, jog Vilniaus PN jam neteisėtai nepasiūlė ir nesuteikė darbo, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitikimo teisės aktų reikalavimų, nuo dirbtinio apšvietimo pareiškėjui skaudėjo akis. Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietos apšvietimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Higienos normoje nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN buvo netinkamas apšvietimas. Pareiškėjas nepatikslino, kurioje Vilniaus PN teritorijoje apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas per jo kalinimo laikotarpį buvo laikomas dvejose gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo judėjimas Vilniaus PN gyvenamojoje sekcijoje nebuvo ribojamas, jis galėjo naudoti ir pasivaikščiojimo kiemeliu. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar dirbtinis apšvietimas buvo per intensyvus, ar per mažas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunde aplinkybes dėl apšvietimo suformulavo abstrakčiai, jų nedetalizavo, nenurodė, kokiu būdu jam galimai buvo padaryta žala, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad turi sveikatos sutrikimų, todėl negalėjo išeiti pasivaikščioti kiekvieną dieną. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliu vienu metu galėjo naudotis daug asmenų, pasivaikščiojimo kiemelyje dalis nuteistųjų naudojosi sporto inventoriumi, todėl jam nebuvo suteikta tinkama erdvė pasivaikščiojimui. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės) 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Įrengimo taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 20–21) matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje akcentavo, kad dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje konstatuota, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti (LVAT 2013-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kokie konkretūs sveikatos sutrikimai pareiškėjui kilo jo laikymo Vilniaus PN metu. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą laisvės atėmimo įstaigoje gali būti laikoma asmens sveikatos istorijos knygelė tik tuo laikotarpiu, kai asmuo yra laikomas laisvės atėmimo įstaigoje. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas laisvės atėmimo įstaigoje (b. l. 12), pareiškėjui teismo šaukimas įteiktas adresu: I. Š. g. 10-178, Vilnius (b. l. 59).
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad Vilniaus PN administracija nepateikė jam duomenų apie pareiškėjo sveikatą jo buvimo Vilniaus PN metu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių duomenų, jog kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas pateikti jam jo sveikatos istorijos knygelę ar kitus duomenis, kuriuose būtų žymima pareiškėjo sveikatos būklė jo laikymo Vilniaus PN metu. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą dėl jo sveikatos duomenų pateikimo. Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį pacientas, pateikęs asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, turi teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, ligų diagnozes. Šią informaciją pacientui gydytojas turi pateikti, atsižvelgdamas į jo amžių ir sveikatos būklę jam suprantama forma, paaiškindamas specialius medicinos terminus. Teismas vertina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jam padarytą neturtinę žalą dėl sveikatos sutrikdymo, turėjo aktyviai dalyvauti renkant byloje reikšmingus įrodymus ir pateikti teismui medicininius duomenis, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, tačiau jokių medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatą jis teismui nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kalinimo metu Vilniaus PN jis būtų buvęs gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Byloje taip pat nėra jokių medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą jo kalinimo laikotarpiu Vilniaus PN ar išleidus pareiškėją į laisvę. Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo.
Apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Vilniaus PN administracija neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais pažeistų pareiškėjo teisę į orumą užtikrinančias kalinimo sąlygas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN metu dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kaip būtinosios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.