- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-04
- Bylos Nr.
- 2A-425-425/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01160-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- UAB „Jovis“
- Atsakovas
- UAB „Saureka“
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Jovis“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-151-356/2021 pagal ieškovės UAB „Jovis“ ieškinį atsakovei UAB „Saureka“ dėl skolos už administravimo paslaugas ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 793,36 Eur skolą už suteiktas administravimo paslaugas, 39,87 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai administruoja pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir atsakovei galioja 2011 m. su kitais šio pastato bendraturčiais sudaryta sutartis dėl turto administravimo, be to, atsakovė už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio iki 2020-01-01 pagal žodinį susitarimą mokėjo už administravimo paslaugas, todėl yra pagrindas pripažinti atsakovę be teisėto pagrindo nevykdant prievolių nuo 2020-01-01. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. sudaryta sutartis dėl turto administravimo nėra notarinės formos, nes keletas bendraturčių negyvena Lietuvoje, todėl sutartis nėra įregistruota viešajame registre. Ieškovė yra juridinis asmuo, turinti teisę vykdyti ir kitą veiklą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl gali teikti pastatų administravimo paslaugas. Ieškovė iš pastato bendraturčių, tame tarpe ir iš atsakovės, nėra gavusi jokių pastabų dėl sutarties vykdymo. Atsakovė neginčijo nei sutarties, nei išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų teisėtumo ir pagrįstumo, nesiėmė veiksmų, kad būtų išrinktas kitas pastato administratorius. Administravimo paslaugos mokestis yra tokio dydžio, kaip nustatyta sutartimi, jis tiesiogiai priklauso nuo MMA didėjimo.
3. Pažymėjo, kad pagrindinis ginčas su atsakove yra kilęs dėl administravimo mokesčio dydžio. Ieškovė neprivalo vesti apskaitos ir atsiskaityti už surinktų lėšų panaudojimą ar nustatyti atskiriems veiksmams įkainius. Atsakovė netinkamai vykdė piniginę prievolę, yra skolinga, todėl privalo padengti 793,36 Eur skolą, sumokėti 39,87 Eur palūkanų, mokėti procesines palūkanas, jeigu nevykdys teismo sprendimo bei atlyginti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas sprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Aptariamas sutarimas reiškia, kad turi būti gautas visų patalpų savininkų sutikimas dėl negyvenamojo pastato administravimo ir techninės priežiūros.
6. Šiuo atveju, nors ieškovė su UAB „Intractus“ 2011-08-01 ir buvo sudariusi Sutartį dėl turto administravimo, o 2011-11-30 – Susitarimą dėl šios sutarties pakeitimo (1 t., 153-155 b. l.), tačiau ši sutartis buvo nutraukta 2019-08-16 tuo pagrindu, kad 2019-08-12 UAB „Intractus“ perleido nuosavybės teises kitam asmeniui. Kaip matyti iš atsakovės pateiktos Patalpų ir kiemo statinių dalių pirkimo-pardavimo sutarties (1 t., 160-170 b. l.), sudarytos 2019-11-12, atsakovė nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus įgijo iš UAB „Belčikas“, o pastaroji nuosavybės teises 2019-08-12 sutarties pagrindu įgijo iš UAB „Intractus“. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad su UAB „Belčikas“, jai iš UAB „Intractus“ perėmus nuosavybės teises, buvo sudaryta sutartis dėl turto administravimo. Taigi nenustatyta, kad ankstesnis patalpų, kurios 2019-11-12 sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovei, savininkas būtų sudaręs sutartį su ieškove dėl turto administravimo. Kaip matyti iš Patalpų ir kiemo statinių dalių pirkimo-pardavimo sutarties (1 t., 160-170 b. l.), sudarytos 2019-11-12, sutarties sudarymo metu Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nebuvo registruota jokių juridinių faktų, susijusių su atsakovės įgytais nekilnojamaisiais daiktais adresu (duomenys neskelbtini).
7. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino, jog kai atsakovė įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, ji į perduotą daiktą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (CK 4.48 straipsnio 2 dalis), todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė, įgijusi nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus iš ankstesnio, 2011 m. susirinkime nedalyvavusio ir vėliau sutarties dėl turto administravimo su ieškove nesudariusio savininko, neįgijo pareigos vykdyti ieškovės ir kitų savininkų 2011 m. pasirašytą Sutartį dėl turto administravimo.
8. Kartu teismas pabrėžė, jog atsakovės atlikti konkliudentiniai veiksmai – būdama nekilnojamųjų daiktų savininkė, pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas-faktūras mokėjo už administravimo paslaugas nuo 2019-11-12 iki 2020-01-01, nepakankami patvirtinti, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl turto administravimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9.1. Nurodo, kad atsakovei turto administravimo paslaugos buvo faktiškai suteiktos, todėl ji turi atsiskaityti už jas, nors ir nebuvo sudariusi rašytinės administravimo paslaugų sutarties. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertinęs, jog administravimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, turėjo spręsti klausimą dėl atsiskaitymo už faktines paslaugas, tačiau šis klausimas spręstas nebuvo.
9.2. Apeliantė pabrėžia, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tinkamai nustatytos konkrečios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios tiesiogiai rodė tarp šalių susiklosčius teisinius santykius. Be to, atsakovė jokių tiesioginių sutarčių su paslaugų tiekėjais (elektra, dujos, vanduo, valymo paslaugos) nebuvo sudariusi, o taip pat nebuvo sudariusi sutarties su ieškove dėl šių paslaugų perpardavimo.
9.3. Kartu pabrėžiama, jog atsakovė ieškovės suteiktų savo esme tarpininkavimo paslaugų gavimo faktą pripažino, apmokėdama ieškovės nustatytą atlygį už šias paslaugas, įvardintas kaip administravimas, už tam tikrą laikotarpį; ieškovė taip pat yra pelno siekiantis juridinis asmuo; atsakovė ieškovės teiktas PVM sąskaitas faktūras priėmė ir įtraukė į savo buhalteriją, kas patvirtina, jog tarp šalių buvo susiklostę faktiniai teisiniai santykiai.
9.4. Nors tarp šalių nebuvo pasirašyta jokia sutartis, tačiau ieškovė atsakovės interesais buvo sudariusi sutartis su trečiaisiais asmenimis, atsakovė priėmė iš trečiųjų asmenų pagal su ieškove sudarytas sutartis teikiamą naudą (šilumos, elektros energijos, valymo ir kt. paslaugas) ir už tai ne su trečiaisiais asmenimis, bet būtent su ieškove atsiskaitė.
9.5. Šiuo konkrečiu atveju gali būti sprendžiamas klausimas tiek komiso, tiek kito asmens reikalų tvarkymo be pavedimo, tiek pavedimo faktinių teisinių santykių egzistavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo susiklosčiusių teisinių santykių bei nevertino aplinkybės, jog faktinės paslaugos atsakovei buvo suteiktos, o už tokių paslaugų teikimą ieškovei mokėjo kiti bendraturčiai. Papildomai apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė, koks atlygis ieškovei yra tinkamas, nors teismo posėdyje pripažino, kad ieškovės paslaugos turi būti atlygintinos.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
10.1. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog tarp šalių buvo susiklostę komiso, pavedimo, atstovavimo ar kito asmens reikalų tvarkymo teisiniai santykiai, kuriems teisės aktai nustato konkrečias sąlygas, kurios šiuo atveju neegzistavo – nebuvo sudarytas įgaliojimas, sandoriai nebuvo sudaromi atsakovės lėšomis, o taip pat atsiskaitymai su trečiaisiais asmenimis nebuvo atliekami iš ieškovės lėšų. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė siekė veikti kaip administratorius, o atsakovė niekada nesiekė, kad ieškovė jai atstovautų kokiose nors srityse.
10.2. Atsakovė taip pat pabrėžia, jog į bylą buvo pateiktos elektros energijos ir kitų išteklių teikimo sutartys rodo, kad visos sutartys su trečiaisiais asmenimis-išteklių tiekėjais buvo sudarytos dar iki atsakovė įgijo nuosavybės teises į pastatų dalį, o be to, sutartys su trečiaisiais asmenimis-išteklių tiekėjais buvo sudarytos ne dėl atskirų pastato objektų (t.y. patalpų ir jų savininkų), bet dėl paties pastato, t.y. objektu minimas pats pastatas. Be to, turto administratorius, sudarydamas sandorius, turi atskleisti faktą, kad veikia kaip administratorius, tačiau ieškovė, sudarydama sutartis su trečiaisiais asmenimis-išteklių tiekėjais, grubiai pažeidė šią nuostatą ir neatskleidė administravimo fakto, t.y. sudarė sutartis savo vardu ir savo interesais, todėl atsakovė, įsigijusi nuosavybėn patalpas neturėjo galimybės paveikti jau įvykusių aplinkybių ir sudaryti atskirų sutarčių su išteklių tiekėjais, todėl atsakovei teko apmokėti už suvartotus išteklius ieškovei. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad ieškovė veikė atsakovės interesais, atvirkščiai – tai atsakovė veikė ieškovės interesais, kai sąžiningai apmokėdavo suvartotų išteklių kiekį. Faktiškai, prievolė atsiskaityti pagal išteklių tiekėjų (vandens, elektros, šilumos ir kt.) sąskaitas atiteko būtent ieškovei, kaip sutarčių su tiekėjais šaliai, bet ne atsakovei.
10.3. Pažymima, jog ieškovės pasisakymas kad atsakovė nepateikė nei vienos kreditinės sąskaitos ieškovei yra nepagrįstas, neprotingas ir neteisėtas. Be to, kadangi ieškinio dalykas yra piniginio pobūdžio, ieškovė privalėjo pateikti į bylą juridinę galią turinčius apskaitos (buhalterijos) dokumentus, patvirtinančius jos turėtas sąnaudas (išlaidas). Tačiau to ieškovė nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo vertinta, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios turto administravimo sutarties, dėl ko ieškovės reikalavimas priteisti skolą už turto administravimo paslaugas yra nepagrįstas.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog atsakovė UAB „Saureka“ nuosavybės teises įgijo 2019-11-12 sudarytos Patalpų ir kiemo statinių dalių pirkimo-pardavimo sutarties (1 t., 160-170 b. l.) pagrindu. Ieškovė 2020-03-02 atsakovei siūlė (1 t., 18-21 b. l.) sudaryti Sutartį dėl turto administravimo, rašte dėl sutarties pasirašymo nurodė, kad ieškovė ir UAB „Intractus“ (vienas iš ankstesnių patalpų savininkų) 2011-08-01 buvo pasirašę sutartį dėl turto administravimo (1 t., 153-155 b. l.). Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė 192,45 kv. m. patalpas įgijo iš UAB „Belčikas“, kuri nebuvo sudariusi patalpų administravimo sutarties su ieškove ir kuri su kitais pastato savininkais buvo sudariusi sutartis dėl turto administravimo (1 t., 16-17 b. l.). Kartu byloje ginčas tarp šalių nekyla, jog atsakovė iki 2020-01-01 gera valia mokėjo už administravimo paslaugas, tačiau nuo 2020-01-01 moka tik komunalinius mokesčius ir neapmoka išrašytų sąskaitų dalies už turto administravimą.
14. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos. Tačiau nekilnojamojo daikto administravimo faktas turi būti įregistruotas viešajame registre ir nurodytas jo administratorius (CK 4.236 straipsnio 4 dalis), be to, turto administratorius santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikia kaip atstovas, todėl šalys, sudarydamos sandorį dėl turto administravimo mutatis mutandis turėtų vadovautis ir CK įtvirtintais įgaliojimo formai keliamais reikalavimais: CK 2.137 straipsnio 1 dalis numato paprastos rašytinės formos reikalavimą, taigi šalių sutartis dėl turto administravimo turėtų būti rašytinė, o esant CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam atvejui – ir notarinės formos. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal CK 4.75 straipsnį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Aptariamas sutarimas reiškia, kad turi būti gautas visų patalpų savininkų sutikimas dėl negyvenamojo pastato administravimo ir techninės priežiūros, kas šiuo atveju nėra nustatyta. Be to, kai atsakovė įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, ji į perduotą daiktą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju atsakovė, įgijusi nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus iš ankstesnio 2011 m. susirinkime nedalyvavusio ir vėliau sutarties dėl turto administravimo su ieškove nesudariusio savininko, neįgijo pareigos vykdyti ieškovės ir kitų savininkų 2011 m. pasirašytą Sutartį dėl turto administravimo.
15. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu bei padarytomis išvadomis visiškai sutinka ir joms pritaria, o be to, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kurie yra susiję su neva netinkamu teisinių santykių kvalifikavimu bei įrodymų vertinimu, plačiau dėl teisės normų, reglamentuojančių turto administravimo sutarčių ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės valdymo visų bendraturčių sutarimu nuostatas, nepasisako ir jų nekartoja.
16. Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad turto administravimo paslaugos atsakovei faktiškai buvo suteiktos, dėl ko ji turi pareigą atsiskaityti už jas, o pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai nesprendė atsiskaitymo už suteiktas paslaugas klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, o taip pat byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
17. Pabrėžtina, jog nei pateiktame ieškinyje ir kituose dokumentuose, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nenurodė konkrečiai atliktų bei suteiktų administravimo paslaugų bei jų įkainių. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių įvertinti, kokios konkrečiai paslaugos buvo suteiktos būtent atsakovei. Iš į bylą pateikto rašto „Dėl sutarties pasirašymo“ turinio matyti, jog komercinių patalpų priežiūra bei administravimas apima: sutarčių su paslaugų tiekėjais administravimą, pastato ir jam priskirto žemės sklypo techninės ir kitos dokumentacijos tvarkymą, pastato bendro naudojimo objektų aprašo sudarymą, defektų ir gedimų fiksavimą, mėnesinių mokesčių apskaičiavimą, valstybinės vėliavos iškėlimą nustatytu laiku, savininkų susirinkimų organizavimą (1 t., 20 b. l.). Šios nurodytos funkcijos yra bendrinės ir nagrinėjamu atveju būtent dėl jų konkretaus vykdymo ir kilo ginčas tarp šalių. Nesant tarp šalių sudarytos administravimo sutarties, o taip pat nesant bendram ar dalies pastato bendraturčių sutarimui dėl mokesčių mokėjimo pastato administratoriui, būtent ieškovei šioje situacijoje kilo pareiga įrodyti konkrečiai atsakovei suteiktų paslaugų turinį ir jų sumą. Tačiau, kaip minėta pirmiau, jokių konkrečių duomenų bei įrodymų pateikta nebuvo, o bendrinis tvirtinimas, jog kiti pastato savininkai moka tokio dydžio turto administravimo mokestį nėra ir negali būti pagrindu konstatuoti atsakovės pareigą mokėti už nekonkrečias paslaugas, juo labiau, kad atsakovei įsigyjant nekilnojamąjį turtą, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nebuvo įregistruota jokių juridinių faktų, susijusių su atsakovės įgytais nekilnojamaisiais daiktais.
18. Pirmiau išdėstyto vertinimo nekeičia ir ieškovės argumentai, jog atsakovė, gavusi ieškovės pateiktas sąskaitas, jų neginčijo bei negrąžino ieškovei, kadangi byloje nustatyta, jog į bendrą sąskaitą buvo įrašoma komunalinių mokesčių bei administravimo mokesčio sumą, o atsakovė komunalinius mokesčius apmokėjo. Kita vertus, kaip jau nustatyta pirmiau, jokia sutartis dėl turto administravimo tarp bylos šalių nesudaryta, todėl atsakovė nėra įsipareigojusi mokėti mokestį už administravimo paslaugas dėl kurių nėra susitarusi.
19. Papildomai pabrėžtina, jog reiškiant ieškinį dėl piniginio reikalavimo, toks reikalavimas turi būti konkrečiai apskaičiuojamas ir įvertinamas. Vien aplinkybė, kad ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris turi mokėti įmokas į valstybės biudžetą ar vykti į mokymus, savaime nepatvirtina bei neįrodo atsakovei suteiktų paslaugų turinio, apimties bei kainos.
20. Vertinant apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad komunalinių paslaugų sutartis būtų sudariusi savarankiškai, visiškai sutiktina su atsakovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, jog komunalinių paslaugų teikimo sutartys yra sudarytos gerokai anksčiau, nei atsakovė nuosavybės teise įsigijo dalį pastato, o be to, komunalinės paslaugos teikiamos visam pastatui, kaip objektui, todėl atsakovė iš esmės neturi galimybės sudaryti savarankiškas sutartis su paslaugų tiekėjais.
21. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat akcentuoja ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių, neatsižvelgė į tai, kad šiuo konkrečiu atveju gali būti sprendžiamas klausimas tiek dėl komiso, tiek dėl kito asmens reikalų tvarkymo be pavedimo, tiek dėl pavedimo faktinių teisinių santykių egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pabrėžtina, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (CPK 178 straipsnis) įtvirtina, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šiuo atveju ieškovė, kuri yra juridinis asmuo, atstovaujamas profesionalaus teisininko, reiškė ieškinį dėl skolos priteisimo bei aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad skola yra susidariusi už suteiktas administravimo paslaugas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, neturėjo pareigos būti aktyvus bei savo iniciatyva rinkti įrodymus, juo labiau, kad nei vienai iš šalių įrodymų pateikimo galimybė apribota nebuvo, o byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti kokius nors ieškovės pateikiamus ir su ginču tiesiogiai susijusius duomenis.
22. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, teisės normų nuostatos bei faktinės aplinkybės neleidžia vertinti, jog egzistavo ieškovės nurodomi teisiniai santykiai, t.y. komisas, kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimo ar pavedimas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės suteiktus pavedimus, rašytinius įgaliojimus, susitarimus atlikti už atsakovę kokius nors konkrečius veiksmus ir pan. Be to, pati ieškovė nėra nuosekli, dėstydama savo poziciją, kadangi vienu atveju tvirtina, kad ji yra turto administratorius ir atlieka turto administravimo funkcijas už ką susidarė skola, o kitu atveju nurodo, kad susiklostę teisiniai santykiai gali būti vertinami visiškai kitų materialinių teisės normų pagrindu, kurių sąlygos turi būti savarankiškai įrodinėjamos bei kas nagrinėjamoje byloje nebuvo daroma. Viena ta aplinkybė, kad atsakovė, būdama nekilnojamųjų daiktų savininkė, pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas-faktūras sumokėjo už administravimo paslaugas nuo 2019-11-12 iki 2020-01-01, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neleidžia konstatuoti tarp šalių sudarytos turto administravimo sutarties ar atsakovės įsipareigojimo neterminuotai mokėti konkretų mokestį, kurio detalizacija nebuvo pateikta net bylą nagrinėjant teisme. Ieškovė apeliantė nepateikė teismui įrodymų, kurie pagrįstų jos nurodytą teiginį, kad ji pagrįstai ir teisėtai administruoja atsakovei priklausančio nuosavybės teise pastato dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini).
23. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.