- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-21
- Bylos Nr.
- I-2684-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00361-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. Č.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Alytaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos Valstybei atstovaujamai Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes pareigas, kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. Č. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 4 d. įsakymą dėl V. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti ją į tarnybą, priteisti kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 3000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 52-06-Į3-7(S) ji buvo atleista iš tarnybos. Mano, kad šis įsakymas neteisėtas ir naikintinas, nes prašymas būti atleistai iš tarnybos buvo išgautas prieš jo valią, taikant jos atžvilgiu psichologinį spaudimą. Nurodo, kad 2016 m. vasario 4 d. ji buvo iškviesta pas Alytaus Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoją A. J., kuris jai paaiškino apie jos atžvilgiu prasidėsiančius tris ikiteisminius tyrimus dėl sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybinės paslapties atskleidimo. Nesutikdama su tokiais teiginiais, mėgino įrodyti šių kaltinimų fiktyvumą, tačiau viršininko pavaduotojas, nekreipdamas dėmesio į šiuos paaiškinimus, pareikalavo nedelsiant rašyti prašymą išeiti iš tarnybos savo noru. Ji nesutiko vykdyti šio nurodymo, tačiau viršininko pavaduotojas nurodė esantis komisijos, suteikiančios leidimus dirbti su slapta informacija, pirmininkas todėl panaikinsiantis leidimą dirbti su slapta informacija. Po daugiau nei valandą trukusio pokalbio, neatlaikiusi jos atžvilgiu vykdyto psichologinio spaudimo, bijodama dėl darbinės ir asmeninės padėties, ne savo valia parašė prašymą atleisti ją tarnybos ir tą pačią dieną, nedelsiant, labai skubotai buvo priimtas įsakymas dėl jos atleidimo iš tarnybos. Paaiškino, kad ji niekuomet neketino nutraukti tarnybos santykių savo noru. Atsakovas, prisidengdamas tariamais jos padarytai nusižengimais, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, nusprendė nutraukti tarnybos santykius, darydamas jai neleistiną poveikį. Nurodo, kad jos vidinė valia, pasirašant 2016 m. vasario 4 d. prašymą, nebuvo laisvai išreikšta, t. y. ją lėmė tik atsakovo darytas spaudimas. Mano, kad taip pat buvo pažeista atleidimo iš tarnybos pareigūno prašymo tvarka, nes pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Sekančią dieną ji bandė atšaukti prašymą atleisti iš tarnybos savo noru, tačiau tokio rašto atsakovas nepriėmė, tokiu būdu pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto 53 str. 3 d. įtvirtintą garantiją bei jos teisę atšaukti prašymą. Teigia, kad patirdama atsakovo vykdomą psichologinį spaudimą, siekiant priversti ją parašyti prašymą dėl išėjimo iš tarnybos, ji patyrė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus, baimę dėl savo darbinės ir asmeninės padėties. Ginčijamo įsakymo priėmimas dėl visiškai neteisėtų atsakovo veiksmų lėmė jos pažeminimą, moralines ir dvasines nuoskaudas, išgyvenimus, susijusius su pablogėjusia finansine padėtimi, taip padarant jai neturinę žalą, kurią vertina 3000 Eur. Prašo skundą tenkinti, ginčijamą įsakymą panaikinti, grąžinti ją į tarnybą, priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo atstovas nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėja niekieno neverčiama, nespaudžiama savo valia 2016 m. vasario 4 d. parašė prašymą atleisti iš vidaus tarnybos savo noru, nurodydama atleidimo datą – tą pačią dieną. Atsakovas prašymą tenkino ir sutikdamas su jos prašyme nurodyta atleidimo data, tą pačią dieną iš vidaus tarnybos atleido. Tvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu psichologinė ar kitokia prievarta bei grasinimai, siekiant išgauti prašymą būti atleistai iš tarnybos savo noru, nebuvo taikomi, prašymas buvo parašytas laisva valia, pačiai pareiškėjai nurodant konkrečią datą, nuo kurios ji pageidavo būti atleista. Atsakovo atstovas taip pat teigia, kad tais atvejais, kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo savo noru nurodo konkrečią atleidimo iš tarnybos datą ir laikotarpis tarp šios dienos ir prašymo padavimo dienos yra mažesnis nei trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą ir atleisti jį nuo pareiškime nurodytos datos. Darbdaviui šia teise pasinaudojus ir tarnybos santykiams nutrūkus, darbuotojas savo pareiškimo nebegali atšaukti. Pažymi ir tai, kad pareiškėja jokio kito prašymo, kuriuo neva atšaukė 2016 m. vasario 4 d. prašymą, nėra pateikusi, jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra. Byloje neįrodyta atsakovo kaltė, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, todėl nesant viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat pabrėžė, kad pokalbio garso įrašas, kuriuo pareiškėja grindžia savo reikalavimus, padarytas slaptai, pokalbio dalyviams apie tai nežinant, nėra aiškus šio garso įrašo padarymo laikas, todėl pareiškėjos pateiktą įrodymą prašo vertinti kritiškai. Prašo pareiškėjos V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2016 m. vasario 4 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 52-06-Į3-7(s) „Dėl V. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 33), kuriuo pareiškėja V. Č. jos pačios prašymu (b. l. 34) buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. vasario 4 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamu įsakymu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1.1 punktu ir remiantis pateiktu V. Č. 2016 m. vasario 4 d. prašymu atleisti ją iš užimamų pareigų pačiai prašant (b.l. 34), pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo prašyme nurodytos datos. Pareiškėja, ginčydama šį įsakymą teigia, kad prašymą dėl atleidimo iš tarnybos parašė ne savo valia, dėl jos atžvilgiu aukštesnių pareigūnų darytos psichologinės prievartos, spaudimo bei grasinimų. Taip pat pareiškėja mano, jog buvo nepagrįstai apribota Vidaus tarnybos Statuto 55 str. 3 d. nustatyta teisė atšaukti prašymą.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 62 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas vienas iš pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų – jo paties prašymu. Atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarką reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 64 straipsnis, pagal kurį pareigūno prašymas nutraukti vidaus tarnybą pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.). Pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.). Pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu (3 d.). Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Pažymėtina, kad nei aptariamose Statuto nuostatose, nei kitose šio įstatymo normose nėra kalbama apie pareigūno atsistatydinimo priežastis ir jų reikšmę, sprendžiant pareigūno atsistatydinimo savo noru klausimą. Tai, viena vertus, reiškia, kad norintis palikti vidaus tarnybą asmuo nėra saistomas nei būtinumo nurodyti tokio savo apsisprendimo priežastis, nei jas pateisinti arba pagrįsti. Kita vertus, tai reiškia, kad kitas nurodytų tarnybinių santykių dalyvis (atsakovas) taip pat nėra saistomas kitų, negu pareikšto noro atsistatydinti, aplinkybių, t. y. jis neturi kitokio, negu aptariamose teisės normose jam nustatyto, elgesio modelio varianto (2014 m. liepos 16 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1758/2014).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad lemiamą reikšmę Vidaus tarnybos statuto 62 ir 64 str. nuostatų taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia atitinkamas pasekmes, t. y. visų pirma turi būti nustatyta aplinkybė, ar darbuotojas, ginčo atveju pareiškėja V. Č., savo laisva valia pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo nurodytos datos, ar tokį prašymą įtakojo jai daromas psichologinis poveikis, prievarta, grasinimai.
Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinėje teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo, o tai reiškia, kad teismas, prireikus, gali pasiūlyti proceso šalims ir dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba išreikalauti reikiamus dokumentus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d. 2, 4, 6 p., 80 str.1 ,3 d., 81 str.).
ABTĮ 81 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).
ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje administracinėje byloje. Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys nepažeidė sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumo taisyklė taikytina visiems įrodymams, tarp jų ir nepažeidžiant įstatymų padarytiems garso įrašams. (2011 m. spalio 10 d. LVAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Sprendžiant dėl tarnybą nutraukti pareiškusios pareigūnės (pareiškėjos) tikrosios valios turinio, jos išraiškos, teismas tiek savo iniciatyva, tiek ir pareiškėjos prašymu nustatinėjo reikšmingas aplinkybes, susijusias su psichologinės prievartos taikymo faktu, apklausdamas liudytojais tiesioginį jos viršininką A. R., asmenis, kuriuos pareiškėja įvardijo dariusiais jai psichologinę prievartą, bei taip pat teismo posėdžio metu tyrė ir pareiškėjos teiktą įrodymą – garso įrašą.
Nors liudytojai A. J. ir E. G., kurie dalyvavo pokalbyje su pareiškėja, neigė pareiškėjai darytą psichologinį spaudimą, įtakojusį pareiškėją parašyti prašymą atleisti iš tarnybos, tačiau byloje pareiškėjos pateikto ir teismo ištirto įrodymo – garso įraše fiksuoto 2016 m. vasario 4 d. vykusio pokalbio, kuriame dalyvavo pareiškėja ir Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas A. J. bei šio komisariato Specialiųjų užduočių skyriaus viršininkas E. G., pagrindu teismas daro priešingą išvadą, patvirtinančią, jog pareiškėja tiek prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos pačios prašymu pateikė, tiek ir atleidimo datą nurodė ne savo valia, bet dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo pareigūnų veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrosios pareiškėjos valios išraišką bei tiesiogiai įtakojusių prašymo dėl atleidimo parašymą.
Atsakovo atstovas, vertindamas pareiškėjos pateiktą garso įrašą, pripažino, kad jame fiksuoti asmenų, kuriuos pareiškėja įvardijo dalyvavusius pokalbyje, balsai, neneigė fiksuoto pokalbio turinio, tačiau nurodė, kad šis pareiškėjos pateiktas garso įrašas, kuriuo ji grindžia savo reikalavimus, yra padarytas slaptai, pokalbio dalyviams apie tai nežinant, kad nėra aiški šio garso įrašo padarymo data, todėl pareiškėjos pateiktą įrodymą, tariamai patvirtinantį pareiškėjai darytą psichologinę prievartą, prašė teismą įvertinti kritiškai. Taigi atsakovo atstovas šiais savo prieštaravimais iš esmės kelia pareiškėjos teikto įrodymo - garso įrašo įrodomosios galios, jo sąsajumo, leistinumo, pakankamumo ir, be abejo, atitinkamai jo vertinimo klausimą.
Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2003 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr A4-557/2003 pabrėžė, jog tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas viena ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu ( Administracinių bylų praktika Nr. 4). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011. LVAT biuletenis Nr. 22, p. 213-214, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012 ).
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d. įrodinėjimo priemonėmis gali būti ir garso įrašai. Tačiau toks įrodymas pagal bendrai visiems įrodymams keliamą taisyklę, turi būti gautas ir pateiktas, laikantis įstatymo nustatytos tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
ABTĮ 57 str. 6 d. nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat protingumo ir teisingumo kriterijumi.
Garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumo klausimas sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje remiantis konkrečiomis toje byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-271/2006, 2006 m. balandžio 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006). Teismas, įvertinęs bylos duomenis daro išvadą, kad pokalbis tarp pareiškėjos ir iš kitos pusės tarp Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo A. J. bei šio komisariato Specialiųjų užduočių skyriaus viršininko E. G. vyko viršininko pavaduotojo kabinete, t. y. tarnybinėse patalpose, būtent 2014 m. vasario 4 d., t. y. pareiškėjos atleidimo iš tarnybos savo noru dieną, fiksuojant pokalbį pareiškėjai priklausančiu mobiliuoju telefonu, garso įrašo funkcijos pagalba. Vykusio pokalbio faktą, jo laiką patvirtina ne tik pokalbyje dalyvavusių asmenų, bet ir liudytojo A. R. parodymai, failas, pagrindžiantis garso įrašo sukūrimo datą ir konkretų laiką (b.l. ).
Vertinant garso įrašą jo sąsajumo, leistinumo, patikimumo aspektais, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausias teismas, spręsdamas dėl garso įrašo, kaip įrodymo, vertinimo konstatavo, kad „Jeigu įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti, kaip įrodymą, ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai išvardytų aplinkybių visuma leistų daryti išvadą, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą. (2002 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002 m.)
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į įrašo padarymo aplinkybes, nenustatė tokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą, jog garso įrašas buvo padarytas pažeidžiant įstatymus.
Pareiškėja pokalbį fiksavo, siekdama teisėtų tikslų, norėdama apsiginti nuo galimų neteisėtų aukštesnių pareigūnų veiksmų ir turėti, esant reikalui, neginčijamą įrodymą, kuriuo galėtų pagrįsti jos atžvilgiu taikomų priemonių neteisėtumą, šalinant atsirandančių neigiamų padarinių priežastis bei apginant savo pažeistas teises. Pabrėžtina, kad kitokiomis priemonėmis įrodinėti psichologinį spaudimą, kai pokalbyje dalyvauja tik suinteresuoti asmenys, būtų itin komplikuota. Teismo vertinimu, ginčo atveju garso įraše fiksuotas tarnybinis pokalbis, kai šalys savo noru ir bendru sutikimu dalyvauja tokiame pokalbyje jų pasirinktoje vietoje, nelaikytinas šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis, nes šio pokalbio garso įrašo darymu, kilus tarnybiniam ginčui, buvo siekiama teisingo teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo, kas iš esmės ir buvo padaryta. Taigi garso įrašo panaudojimas teismo posėdyje, siekiant objektyvios tiesos nustatymo šioje byloje, nepripažintinas atsakovų privataus gyvenimo neliečiamumo principo pažeidimu ir vertintinas leistinu įrodymu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (2006 m. balandžio 19 d. LAT nutartis Civilinė byla Nr. 3K-3-271/2006). Kitoje 2010 m. liepos 2 d. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010 teismas pabrėžė, kad garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo ir vertinimo klausimai, be kita ko, susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) taikymu. LAT nurodė, kad bendrąja prasme Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) laikosi požiūrio, kad įrodymų leistinumas ar jų vertinimas yra nacionalinės teisės ir nacionalinių teismų prerogatyva (dalykas) ir, nors Konvencijos 6 straipsnis garantuoja asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, šiame straipsnyje neįtvirtinta taisyklių dėl įrodymų leistinumo ar vertinimo (žr. klasikinius sprendimus E. c. R.- U. du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, pp. 34-35, § 34, B. c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et G. R. c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Teismas apsiriboja patikrinimu, ar bylos nagrinėjimas (įskaitant įrodymų „administravimo“ būdą) buvo teisingas (žr. Edwards c. Royaume- Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, p. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et G. R. c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Aukščiausiasis teismas minimoje byloje akcentavo, kad šiame kontekste svarbu, ar pareiškėjui buvo užtikrintas proceso rungimosi principo įgyvendinimas (galimybė pateikti, jo manymu, bylai svarbius argumentus, paaiškinimus ir pan.), kitos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos (šalių lygybės, nešališko bylos nagrinėjimo užtikrinimas ir pan.). Šiame rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo, kitų procesinių atsakovės teisių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjos pateikto pokalbio garso įrašas yra padarytas dar iki teismo proceso pradžios, jo turinys patvirtina, kad garso įrašo darymu kita šalis nebuvo provokuojama, bandant pareiškėjai išgauti jai naudingas frazes, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo atstovas, teismui leidus, susipažino su pateiktu garso įrašu (gavo kopiją) dar iki paskutinio teismo posėdžio dienos ir turėjo galimybę pateikti dėl šių pokalbių išsamius paaiškinimus, pastabas dėl pareiškėjos reiškiamų argumentų, kuriais ji grindžia savo reikalavimus (b. l. 56). Taigi teismas sprendžia, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas pokalbio įrašymo aplinkybes, šis garso įrašas laikytinas nepažeidžiančiu įstatymo reikalavimų ir leistinu įrodymu, vertintinu teismo kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Dėl aukščiau nurodytų motyvų atsakovo argumentai dėl garso įrašo vertinimo kritiškai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Psichologinė prievarta apibrėžiama kaip priemonės, nukreiptos į asmens emocijas, jausmus, protą, valią ir realizuojama žodiniais grasinimais ar kitokiais veiksmais, demonstruojančiais galimybę panaudoti fizinį smurtą ar sukelti kitokias įtakojamo asmens nepageidaujamas pasekmes. Tokiu būdu siekiama sukelti įtakojamo asmens baimę ar kitokias jo valią pakertančias mintis ir emocijas, tokiomis priemonėmis (tai gali būti viešos patyčios, asmens ignoravimas kolektyve ar kitoks elgesys, sukeliantis įtakojamo asmens emocines, moralines kančias) siekiant neutralizuoti asmens galimą pasipriešinimą bei nukreipti tam tikra linkme jo elgesį (LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1475/2010).
Kaip pažymėjo Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, tam kad apsisprendimas būtų pripažintas išgautu iš pareiškėjo, panaudojant tam tikrą psichologinį spaudimą, yra būtina nustatyti, jog lemiamą įtaką nurodytam pareiškėjo apsisprendimui turėjo tam tikri atsakovo pareigūnų (tarp jų ir atlikusių paminėtus procesinius veiksmus pareigūnų) veiksmai, kurie būtų specialiai nukreipti į tai, kad pareiškėjas nedelsiant paliktų vidaus tarnybą. (2014 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1758/2014).
Darytina išvada, kad pareiškėjos teiginiai tvirtinant, jog prašymą atleisti iš vidaus tarnybos nuo nurodytos datos ji pateikė ne savo valia, bet jos atžvilgiu taikyto psichologinio spaudimo išdavoje, pasitvirtino, patikimi garso įraše fiksuoti duomenys leidžia vienareikšmiai konstatuoti, kad V. Č. žodžiais buvo daromas stiprus, kryptingas, gąsdinantis ir efektyvus spaudimas, siekiant, kad ji pasielgtų taip, kaip to pageidavo pokalbyje dalyvavę aukštesnieji pareigūnai. Pareiškėja tokių priemonių įtakoje buvo priversta elgtis kitaip, negu ji norėjo, todėl pripažintina, kad dėl taikyto psichologinio spaudimo pareiškėjos veiksmų pasirinkimo laisvė buvo suvaržyta ir dėl tolimesnių vidaus tarnybos santykių ji buvo priversta rinktis elgesio variantą prieš savo valią. Akivaizdu, kad pokalbio metu, kuris nebuvo fragmentiškas ir truko pakankamai ilgai - vieną valandą, pareiškėjai išsakyti tokio pobūdžio įspėjimai, kad vadovybei sudarius galimybę išspręsti problemą gražiai, be triukšmo, tačiau nesutikus jai rašyti prašymo atleisti iš tarnybos, jos atžvilgiu bus pradėti trys ikiteisminiai tyrimai dėl sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybės paslapties atskleidimo, taip pat teiginiai, jog nesutikus pačiai palikti tarnybos, nedelsiant bus kviečiama imuniteto tarnyba, kad ji bus sulaikyta bei patalpinta į areštinę, kad jos atžvilgiu bus parinkta kardomoji priemonė – suėmimas, kad ji bus nuteista, nurodymas, kad spyriotis ir vaidinti nekaltą beprasmiška, sukėlė pareiškėjai baimę dėl ateities ir tokią nervinę įtampą, šoką bei padarė tokį psichologinį poveikį, kuris, teismo nuomone, sukliudė jai pačiai sąmoningai, laisva valia nuspręsti dėl jai priimtiniausio tolesnio elgesio modelio. Atsakovo konkretus nurodymas, kad ji turinti rašyti prašymą atleisti nuo šios dienos, nedelsiant čia ir dabar, be kita ko, apribojo ir pareiškėjos teisę atšaukti savo prašymą dėl atsistatydinimo savo noru ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Darytina išvada, jog pareiškėjos teiginiai dėl tariamo psichologinio spaudimo pagrįsti ir įrodyti, pareiškėja, tiek ir parašydama rašytinį prašymą atleisti ją iš tarnybos savo noru, tiek ir nurodydama konkrečią atleidimo datą (tą pačią dieną, kurią vyko pokalbis), tokį pasirinkimą padarė prieš savo vidinę valią, dėl neleistino darbdavio psichologinio spaudimo.
Nustačius, kad pareiškėja 2016 m. vasario 4 d. prašyme atleisti ją iš tarnybos dėl jos atžvilgiu taikyto psichologinio poveikio neišreiškė savo tikrosios valios ir dėl atleidimo iš tarnybos savo noru, ir dėl atleidimo datos, pripažintina, kad skundžiamas atsakovo įsakymas dėl jos atleidimo iš tarnybos neteisėtas, todėl naikintinas, pareiškėja grąžintina į tarnybą. Padarius tokią išvadą, nebeaktualūs ir netirtini pareiškėjos argumentai, susiję su Statuto 64 str. 3 d. numatytos nuostatos, numatančios pareigūno teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos, taikymu jos atžvilgiu.
Statuto 70 str. 1 d. nustatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Atsakovo 2016 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. 52-S-19001 (b. l. 37) patvirtina, kad pareiškėjos V. Č. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 969.36 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-789 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2016 metais patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, 2016 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena. Iš 2016 m. rugsėjo 30 d. Alytaus VPK pažymos Nr. 52-IL-11751 matyti, kad V. Č. vidutinis dienos darbo užmokestis 46.16 Eur (b. l. 76). Nuo pareiškėjos atleidimo dienos (2016 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2015 m. spalio 21 d.) praėjo 8 mėnesiai ir 13 darbo dienų. Konstatavus, jog pareiškėjos reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką yra pagrįstas, byloje nesant duomenų, jog pareiškėja būtų įsidarbinusi kitoje darbovietėje, už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iš darbo dienos (2016 m. vasario 4 d.) iki bylos išnagrinėjimo dienos (2015 m. spalio 21 d.) jai turėtų būti priteista 8354.96 Eur ( 8 mėn. x 21 d. x 46.16 = 7754.88) + ( 13 d. d. x 46.16 = 608.08 Eur), neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų, ir nuo 2015 m. spalio 22 d. po 46.16 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo šioje byloje sprendimo įvykdymo dienos. 2016 m. rugsėjo 30 d. Alytaus VPK pažyma Nr. 52-S-43956 (b. l. 77) patvirtina, kad pareiškėją atleidžiant iš tarnybos, jai buvo išmokėta 91.44 Eur kompensacija už 2.83 kalendorinės dienos nepanaudotų atostogų, tačiau kadangi ji teismo sprendimu grąžinta į tarnybą, todėl ši išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas išskaičiuotina iš jai priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką ir galutinė jai priklausanti suma sudarytų 8263.52 Eur (8354.96 - 91.44=8263.52).
Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydama, kad atleidimas iš tarnybos ne jos valia neabejotinai sukėlė jai didelį stresą, neigiamus išgyvenimus, baimę dėl savo darbinės ir asmeninės padėties. Ginčijamo įsakymo priėmimas dėl visiškai neteisėtų atsakovo veiksmų lėmė jos pažeminimą, moralines ir dvasines nuoskaudas, išgyvenimus, susijusius su pablogėjusia finansine padėtimi.
Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Darbo kodekso 250 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. įtvirtinta neturtinės žalos samprata, tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir neteisybės jausmą“ (M.M. v. Jungtinė Karalystė); „bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopoulus v. Graikija), „nepatogumus <...> nerimą ir sielvartą“ (O. v. Švedija), „įžeidinėjimą <...> pažeminimą <...> įtampą“ (L. O. v. Ispanija) ir pan. Taigi neturtinės žalos sąvoka apima itin platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. CK 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
Civilinei atsakomybei, inter alia, ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (byla Nr. A14-653/2007).
Vertindamas visas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažįsta, kad pareiškėja dėl akivaizdžiai neteisėtų atsakovo veiksmų, pasireiškusių psichologinio spaudimo taikymu, siekiant pareiškėją atleisti iš tarnybos, patyrė stresą, emocinius išgyvenimus, dalykinės reputacijos pablogėjimą, galimybės tęsti tarnybą ribojimą, nepasitikėjimą valdžios institucija. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį atsižvelgtina į padaryto pažeidimo sunkumą, taip pat į teismų praktikoje apibrėžtus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjos gyvenimui; pareiškėjos pažeistų teisių negrįžtamumą; pareiškėjos pažeistų teisių realų apgynimą neturtinės žalos nepriteisimo atveju, vertinant, ar būtų įgyvendintas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Taigi, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį, įvertinus atsakovo neteisėtų veiksmų pobūdį, pareiškėjos patirtų išgyvenimų turinį bei apimtį, atsižvelgus į tai, kad tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas yra išspręstas iš esmės pareiškėjos naudai, taip pat į CK 6.250 straipsnio nurodytą teismo diskreciją nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, suformuotą teismų praktiką, nustatant žalos dydį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina kad iš atsakovo pareiškėjai V. Č. priteistina 850 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti 1270.50 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti (b.l. 57, 58). Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Iš PVM sąskaitos faktūros APB Nr. 6717 (b. l. 59) ir 2016 m. kovo 31 d. klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (b. l. 60) matyti, kad pareiškėja už skundo surašymą sumokėjo 400 Eur ir 50 Eur už išvados parengimą dėl garso įrašo pateikimo teismui teisinių pasekmių, viso 450 Eur (544.50 Eur su PVM) (b.l. 61)). PVM sąskaita faktūra APB Nr. 7553 ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. d. klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaita (b. l. 62, 63) patvirtina, kad už pasirengimą, vykimą ir atstovavimą Kauno apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėja mokėjimo nurodymu (b. l. 64) sumokėjo 726 Eur.
Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir Vidutinis darbo užmokestis).
Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį Rekomendacijų (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkte numatytas koeficientas – 2,5, kuris taikytinas pareiškėjos atstovo užmokesčio skaičiavimui. Pareiškėjos atstovui rengiant skundą Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 735.10 Eur Vidutinį darbo užmokestį, todėl už skundo byloje surašymą maksimalus galimas priteisti dydis skaičiuotinas taikant Rekomendacijose nustatytą koeficientą, kurio pagrindu imamas teisnių paslaugų teikimo metu galiojęs 735.10 Eur Vidutinis darbo užmokestis (Rekomendacijų 7 p.). Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo teismui surašymą gali būti priteistina maksimali 1837.75 Eur suma (735.10 x 2,5 = 1837.75). Prašoma priteisti 484 Eur suma neviršija maksimaliai galimą priteisti sumą, todėl priteistina.
Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą teisme rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydžio koeficientas yra 0,1. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjos V. Č. atstovas dalyvavo 2016 m. birželio 13 d. ((2016 m. II ketv.) Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 756.90 Eur už praėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje) ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. ((2016 m. III ketv.) už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 748 Eur) teismo posėdžiuose Kauno apygardos administraciniame teisme. 2016 m. birželio 13 d. teismo posėdis užtruko 59 min. (b. l. 45-48), 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdis truko 39 min. (b.l. 67-69) todėl, vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktais, už atstovavimą teisme priteistina suma yra 150.49 Eur (0,1 x 1 x 756.90 Eur ir 0,1 x 1 x 748 Eur). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovo buveinė yra Vilniuje, todėl teismas laiko, kad atstovo vykimas į vieną teismo posėdį ir atgal užtruko 1,5 val. Į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys kelionės išlaidas, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Iš Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (b.l. 63) matyti, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro atstovo pasirengimas aukščiau įvardintiems teismo posėdžiams. Vadovaujantis jau minėtų Rekomendacijų 8.19 punktu bei atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžiai vyko 59 min. ir 39 min., į sugaištą laiką vykstant į teismo posėdžius, už pasirengimą teismo posėdžiams priteistina suma yra 113.09 Eur (0,1 x 1 x 756.90 Eur ir 0,1 x 0,5 x 748 Eur).
Rekomendacijų 8.16 punktas numato, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai gali būti priteisiamas maksimalus užmokesčio dydžio koeficientas 0,4. Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaita (b.l. 63) patvirtina, kad buvo rengiama išvada dėl garso įrašo pateikimo teismui teisinių paslaugų, todėl vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 punktu, gali būti priteistina maksimali 294.04 Eur suma (735.1 Eur x 0,4 = 294.04 Eur). Prašoma priteisti 60.5 Eur suma neviršija maksimaliai galimą priteisti sumą, todėl priteistina.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į prašomos priteisti bei maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, į tai, kad išlaidos priteistinos byloje, kurioje dalyvavo vienas atsakovas, t.y. Alytaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, bei į tai, kad patenkinti pareiškėjos trys su puse reikalavimai iš keturių pareikštų reikalavimų (pareiškėjos patirtos su šios bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos gali būti atlyginamos tik proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai), vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjai V. Č. iš atsakovo Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato priteistina 707.07 Eur (808.08 / 4 x 3.5 = 707.07 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kita prašymo dalis netenkintina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 45 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos V. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 4 d. įsakymą „Dėl V. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“.
Grąžinti V. Č. į tarnybą Alytaus apskrities Vyriausiame policijos komisariate.
Priteisti V. Č. iš Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 8263.52 Eur vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2016 m. vasario 4 d.) iki 2016 m. spalio 21 d. ir 46.16 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Priteisti V. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti V. Č. iš atsakovo Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 707.07 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.