Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-521/2012

Teisėjas Jovita Einikienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00870-2011-7

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 284 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 9 p., 3 d., 72² str., A. F. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti programą laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu arba per tris mėnesius nuo bausmės atlikimo ar lygtinio paleidimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. F. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 16 d., apie 16.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, daugiabučio namo laiptinės antrajame aukšte, prie buto Nr. 8, elgdamasis įžūliai, t. y. priėjęs prie nukentėjusiosios D. P., sudavė koja vieną smūgį pastarajai į dešinę ranką bei sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam A. P. į veidą, nuo kurio šis nukrito nuo laiptų. Po to, tikslu nuraminti, A. F. nuvedus į butą Nr. 6, šis maždaug po 10 - 15 minučių išbėgęs iš buto, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, kumščiu sudavė vieną smūgį D. P. į veidą bei ir koja spyrė A. P. į krūtinę, nuo ko nukentėjusysis nusirito nuo laiptų, dėl ko jam buvo padaryti kūno sužalojimai, kas pasireiškė ne mažiau dešimties trauminių poveikių į įvairias kūno vietas. Tokiu būdu, A. F. agresyviai elgdamasis, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes aplinkiniams sukėlė didelį išgąstį bei prieš asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas, padarant nukentėjusiajai D. P. kraujosruvas apie dešinę akį ir dešiniajame žąste, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, o nukentėjusiajam A. P. kraujosruvas galvoje, dešiniajame dilbyje, krūtinės ląstoje, juosmens kairėje pusėje, kryžkaulio srityje, keliuose, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kolegijos vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, dėl jo prisipažinimo padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, laikytini nepagrįstais. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko teisingi parodymai apie padarytą nusikalstamą veiką, duoti dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nelaikomi prisipažinimu Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs tokią veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-259/2009 ir kt.).

Iš nuteistojo A. F. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino iš dalies (b. l. 54-55). Iš A. F. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (b. l. 134). Tačiau skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pripažinti esant Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę A. F. atžvilgiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus nuteistasis teigė, kad nukentėjusieji jį apklaba, nes jo nemėgsta, nuteistasis savo poelgių neigiamai nevertino, jokio išgyvenimo dėl padarytos nusikalstamos veikos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat neparodė. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų A. F. ir atsiprašė, tačiau iš esmės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek savo apeliaciniame skunde nuteistasis yra užėmęs gynybinę poziciją, kad nukentėjusiųjų nemušė, o nusikaltimą padarė išprovokuotas nukentėjusiojo A. P. bei nuo jo gindamasis, kas bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad A. F. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ar gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, nepripažinęs egzistuojant nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, pagrįstai pripažino, kad vien prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas neužtenka konstatuoti Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde išdėsto savo įvykių versiją ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo nurodomų aplinkybių nenagrinėjo, šis nuteistojo teiginys taip pat laikytinas nepagrįstu. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendyje yra užfiksuoti nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kurie iš esmės atitinka apeliaciniame skunde nuteistojo išdėstytą įvykių versiją. Pažymėtina, kad minėti nuteistojo parodymai nuosprendyje buvo įvertinti, palyginti su liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Atsižvelgiant į minėtą nuteistojo įvykių versiją bei atsiradusius neaiškumus, teismas juos vertino nuteistojo naudai ir laikė, kad nuteistasis antrą kartą nustumto nuo laiptų nukentėjusiojo nespardė. Dėl to, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodoma versija ne tik kad buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet ir visiškai paneigta nuosekliais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis A. P. savo veiksmais išprovokavo nusikalstamą A. F. elgesį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, A. F. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra laikytina per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Konstatuotina, kad skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei Lietuvos Respublikos BK 61 str. nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Nuosprendyje atsižvelgta į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertinta nuteistojo asmenybė, atsižvelgta į tai, kad byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra laikomas recidyvistu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kadangi nuteistasis praeityje yra teistas penkis kartus, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė jam laisvės atėmimo bausmę didesnę nei Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

Nors apeliantas ir teigia, jog jis prižiūri savo mažametį vaiką, ši aplinkybė nelaikytina pakankama švelninti jam paskirtą bausmę, nes nėra nustatyta kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, nuteistasis nevedęs, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta oficialių dokumentų, įrodančių jo tėvystę, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio (b. l. 96). Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, susijusiais su mažamečio vaiko priežiūra ir išlaikymu. Be to, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad rūpintis savo vaikais privalo abu tėvai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. F. kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose - yra perteklinė ir paskirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 67 str. ir BK 72² str. taikymo reikalavimus. Pažymėtina, kad vadovaujantis minėtomis BK 67 str. 3 d. nuostatomis, minima baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. Vienok, BK 72² str. numato, kad baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, teismas gali skirti tik asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo konkrečiu atveju, baudžiamojoje nėra duomenų, kad A. F. nusikalstamą veiką būtų padaręs artimam giminaičiui ar šeimos nariui, todėl paskirdamas nuteistajam dar ir baudžiamojo poveikio priemonę pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o tai yra vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p. numatytų nuosprendžio pakeitimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nuteistojo A. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. F., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti programą laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu arba per tris mėnesius nuo bausmės atlikimo ar lygtinio paleidimo dienos.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.