Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-05 · Administracinė byla Nr. eI-443-764/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-05
Bylos Nr.
eI-443-764/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Miškinių karjeras“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento
Trečiasis asmuo
Lietuvos geologijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Advokatai
Vydmantas Grigoravičiuiir
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-443-764/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03081-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Ernesto Spruogio,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miškinių karjeras“ atstovui advokatui Vydmantui Grigoravičiui ir bendrovės direktoriui A. B.,

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei M. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miškinių karjeras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja pateiktame skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. VR-17.5-52 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir įpareigoti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą pareiškėjos patikrinimą atlikti iš naujo.

Pareiškėja skunde teigia, kad atsakovas nepagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, jog buvo atliktas gamtinių išteklių kasinėjimas neturint tam specialaus leidimo, ir pažymi, kad 2017 m. balandžio 10 d. pareiškėjai 2015 m. gegužės 8 d. išduotas leidimas buvo panaikintas ir išduotas naujas leidimas, galiojantis nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2034 m vasario 8 d., todėl visi kasinėjimo darbai buvo atlikti turint galiojantį leidimą ir jo nustatytose ribose.

Skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad yra sumokėjusi visus privalomus mokesčius už iš karjero išgautus gamtinius išteklius ir pažymi, kad atsakovas nėra nustatęs neteisingų mokesčio už gamtinius išteklius deklaravimo pažeidimų.

Pareiškėja skunde paaiškina, kad atsakovas buvo atlikęs jos veiklos patikrinimą du kartus, t. y 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. birželio 20 d., tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Atsižvelgus į tai, pareiškėja mano, kad ginčijamu sprendimu nustačius jos vykdomos veiklos pažeidimus, buvo įtvirtintas prieštaringas tų pačių aplinkybių vertinimas, kuris nebuvo tinkamai motyvuotas, todėl sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ir yra nepagrįstas objektyviais duomenimis.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi markšeideriniu planu, kuris nebuvo įregistruotas Lietuvos geologijos tarnybos ir buvo naudojamas tik išimtinai bendrovės 2017–2018 m. biudžeto ir darbų planavimui ir nėra oficialus dokumentas.

Skunde pareiškėja taip pat pažymi, kad jos atžvilgiu buvo paskirta nepagrįstai didelė ir neproporcinga sankcija, t. y. 1 251 066,58 Eur ir nurodo, kad sankcija yra skirta drausminti pažeidėjus, kurie vengia mokėti mokesčius už išgautus gamtos išteklius arba be leidimo eksploatuoja naudingąsias iškasenas. Pareiškėja, atsižvelgusi į tai, kad nėra duomenų, jog ji būtų nedeklaravusi privalomų mokėti mokesčių ir visus gamtinių išteklių išgavimo darbus atliko turėdama galiojantį leidimą, mano, kad pagrindo taikyti tokio dydžio sankciją nėra, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad pareiškėja buvo informuota apie planuojamą patikrinimą ir įpareigota pateikti papildomus dokumentus, tarp jų ir markšeiderinius planus, o bendrovei nepateikus šių 2016 m. II ir III ketvirčių planų Lietuvos geologijos tarnybai, atsakovas galėjo vadovautis tik pačios įmonės pateiktais dokumentais. Atsižvelgus į tai, atsakovas pažymi, kad pareiškėjos pateiktas planas, skirtingai nei teigia pareiškėja, negali būti laikomas perspektyvine 2017–2018 m. gavybos schema, nes jame užfiksuota, kad už leistinų pagal leidimą kasybos ploto ribų yra iškasta 285 070 m³ smėlio ir žvyro. Atsakovo teigimu, pareiškėja teismui pateikė kitą planą nei atsakovui, t. y. sudarytą jau po atlikto patikrinimo, kuriame nėra užfiksuoti kasimai už leistinų plano ribų.

Atsiliepime atsakovas paaiškina, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta, jog bendrovė neturėjo leidimo vykdyti kasybos darbus, tačiau nurodyta, kad bendrovė pažeidė teisės aktų nuostatas ir, vykdydama kasybos darbus, nesilaikė nustatytų sąlygų ir kasybos ploto ribojimų.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pareiškėja prieš priimant skundžiamą sprendimą pateikė atsakovui paaiškinimus, kuriuose pati patvirtino, jog pripažįsta padarytą pažeidimą, tačiau, pritrūkus turimame plote naudingųjų iškasenų ir užsitęsus teritorijos ribų praplėtimo procedūrai, nemanydama, kad daro pažeidimą, iškasė atsakovo atsiliepime nurodytą kiekį smėlio ir žvyro už leidime nustatytų ribų.

Atsakovas, pasisakydamas dėl sankcijos pareiškėjai, pažymi, kad teisės aktų nuostatos nenustato paskirtos sankcijos mažinimo ar atleidimo nuo jos galimybės, todėl atsakovas privalėjo apskaičiuoti mokėtiną sankciją remdamasis teisės aktais nustatytu padidintu tarifo mokesčiu.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo priimti sprendimą vadovaujantis teismo nuožiūra ir teigia, kad palyginus pareiškėjos markšeiderinius planus ir laikotarpiu nuo 2012 m. II ketv. iki 2017 m. III ketv. iškasenų kasybos ataskaitas, duomenys iš esmės sutampa, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad pareiškėja deklaravo visą išgautą smėlį ir žvyrą, o nuslėptų gavybos duomenų faktų nustatyta nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką šaliai pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. VR-17.5-52 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus regiono apsaugos departamentas atliko pareiškėjos veiklos patikrinimą ir priėmė 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo aktą Nr. VR-12.10-104/VR-17.7-110. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendrovė kasimo darbus atliko turėdama 2009 m. vasario 2 d. leidimą Nr. 5-09, kasybos plotas 19,3 ha. 2016 m. birželio 20 d. buvo priimtas patikrinimo aktas Nr. VR-12.10-118, kuriuo nustatyta, kad bendrovė kasimo darbus atliko turėdama 2015 m. gegužės 8 d. leidimą Nr. 25p-5, kuriuo leista naudotis Vilniaus apskrities Trakų rajono miškinių smėlio ir žvyro telkinio išteklių dalį bei Vilniaus rajono Papiškių telkinio smėlio ir žvyro išteklių dalį, kasybos plotas 19,3 ha. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad pareiškėja nėra padariusi pažeidimų.

Vilniaus regiono apsaugos departamento 2017 m. birželio 1 d. patikrinimo akte Nr. 12.10-90/VR-17.7-64 nustatyta, kad Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (7)-1.7-1483 leidimas Nr. 25p-5 buvo panaikintas ir tuo pačiu raštu buvo išduotas naujas leidimas Nr. KN-17-16p ir sudaryta nauja Miškinių telkinio smėlio ir žvyro išteklių dalies naudojimo sutartis, kuri galioja iki 2034 m. vasario 8 d., o įmonei skirtas didesnis kasybos plotas, t. y. 39,7 ha. Patikrinimo metu buvo įvertintas bendrovės 2017 m. sausio 18 d. markšeiderinis planas ir nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. sausio 18 d. bendrovė neteisėtai, neturėdama leidimo naudoti žemės išteklius ir ertmes už 2015 m. gegužės 8 d. sutarties, sudarytos su Lietuvos geologijos tarnyba, nustatytų ribų, iškasė 285 070 m³ (markšeiderinio plano 3, 4 ir 6 blokai). Patikrinimo aktu buvo padaryta išvada, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 2 ir 12 straipsnių nuostatas, todėl, pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, pareiškėja už 2016 m. turi sumokėti 1 251 066,58 Eur. Atsakovas, remdamasis minėtu patikrinimo aktu, priėmė skundžiamą 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. VR-17.5-52, kuriuo patvirtino 2017 m. birželio 1 d. patikrinimo aktą. Pažymėtina, kad atsakovas teismui pateikė markšeiderinį planą, apskaitomą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. sausio 18 d., iš kurio matyti, kad tuo metu, kai pareiškėjai priklausė 19,3 ha kasybos ploto, buvo atlikti kasinėjimai dalyje, kuri dar jai nepriklausė, t. y. Nr. 3, 4 ir 6, o pareiškėja teismui pateikė markšeiderinį planą apskaitomą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. liepos 4 d., pagal kurį matyti, kad kasinėjimo dalys Nr. 3, 4 ir 6 jau priklauso pareiškėjai, nes 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (7)-1.7-1483 leidimas Nr. 25p-5 buvo panaikintas ir tuo pačiu raštu buvo išduotas naujas leidimas Nr. KN-17-16p, pagal kurį pareiškėjos kasinėjimo plotas padidėjo iki 39,7 ha. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina ir atsakovo pateiktos į bylą 2017 m. birželio 30 d. pastabos dėl 2017 m. birželio 1 d. patikrinimo Nr. 1, kuriose pareiškėja patvirtina, kad iki tol, kol buvo suteiktas naujas leidimas ir padidintas kasybos plotas, jai pritrūko naudingųjų iškasenų ir, įvertinusi tai, kad inicijuotos procedūros padidinti kasybos plotą užsitęsė, o bendrovei neliko naudingųjų iškasenų, nusprendė atlikti kasinėjimus toje zonoje, kuri dar iki 2017 m. balandžio 10 d. jai nepriklausė. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja 2017 m. gruodžio 7 d. į bylą pateikė papildomus dokumentus, t. y. Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo aktą Nr. 17-P62, kuriame nurodyta, kad įvertinus naujai suteiktą leidimą ir naująjį markšeiderinį 2017 m. liepos 4 d. planą, laikytina, kad jis atitinka teisės aktų nuostatas. Teismas pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime teismui nurodė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. II ketv. iki 2017 m. III ketv. yra pateikusi 19 kietųjų naudingųjų iškasenų kasybos ataskaitų ir 7 markšeiderinius planus. Palyginus ataskaitų ir markšeiderinių planų duomenis buvo nustatyta, kad visi gavybos duomenys sutampa ir pareiškėja įtraukė į apskaitą visą iš Miškinių karjero gautą smėlio bei žvyro kiekį ir nuslėptų duomenų nenustatyta.

Vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 2 straipsniu, žemės gelmės sausumoje ir vidaus vandenyse yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių geologinio tyrimo ir (arba) naudojimo pagrindas yra tyrimo ir (arba) naudojimosi teisė, kurią šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka juridiniams ir fiziniams asmenims bei šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Remiantis 14 straipsnio 1 dalimi, naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus požeminį geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, šiluminę energiją ir šio įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje nustatytus atvejus, galima tik pagal žemės gelmių naudojimo planą. Žemės gelmių ištekliai ir ertmės pagal naudojimo planą pradedami naudoti tik įgijus teisę naudoti ar valdyti žemės sklypą, reikalingą žemės gelmių ištekliams ar ertmėms naudoti.

Pareiškėja kasimo darbus atliko turėdama 2009 m. vasario 2 d. leidimą Nr. 5-09, kurį panaikinus buvo suteiktas 2015 m. gegužės 8 d. leidimas Nr. 25p-5, o 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (7)-1.7-1483 panaikinus leidimą Nr. 25p-5, tuo pačiu raštu buvo išduotas naujas leidimas Nr. KN-17-16p ir sudaryta nauja 2017 m. balandžio 10 d. Miškinių telkinio smėlio ir žvyro išteklių dalies naudojimo sutartis, galiojanti iki 2034 m. vasario 8 d., šia sutartimi įmonei skirtas didesnis kasybos plotas, t. y. 39,7 ha. Atsižvelgus į tai laikytina, kad pareiškėja visada veikė turėdama galiojantį leidimą atlikti kasybos darbus, todėl priešingai, nei teigia pareiškėja, ginčas vyksta dėl to, ar pagrįstai atsakovė įpareigojo pareiškėją sumokėti 1 251 066,58 Eur, kadangi pareiškėja, nors atliktų kasinėjimų metu ir buvo inicijavusi naujo leidimo išdavimo procedūrą, tačiau jo dar neturėjo. Tik 2017 m. balandžio 10 d. buvo išduotas leidimas ir padidintas kasybos plotas iki 39,7 ha, o jį padidinus, laikytina, kad kasinėjimai buvo atlikti pareiškėjos teisėtai valdomame plote.

Vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas.

Teismas, atsižvelgęs į minėtą nuostatą ir tai, kad padidinto mokesčio tarifas taikomas tuo atveju, jei asmuo nedeklaruoja ar deklaruoja mažesnį, negu išgavo, išteklių kiekį, bei tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris atliko pareiškėjos patikrinimą, pateiktame atsiliepime patvirtino, kad pareiškėja yra įtraukusi į apskaitą ir deklaravusi visą iš Miškinių karjero išgautą smėlio ir žvyro išteklių kiekį ir neturi nuslėptų gavybos duomenų, daro išvadą, kad atsakovo pritaikyta sankcija, t. y. įpareigojimas sumokėti 1 251 066,58 Eur, yra per griežta ir neproporcinga. Atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje nurodė, kad teisės aktų nuostatos nenustato mokesčių tarifo mažinimo ir sankcija turi būti skaičiuojama padidintu tarifu, tačiau teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose laikosi nuoseklios praktikos, kad teismas, vertindamas sankcijos dydžio pagrįstumą, privalo įvertinti teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

Teismas, vertindamas susiklosčiusią situaciją, atsižvelgia į tai, kad reali žala nėra padaryta, nes pareiškėja gamtinių išteklių kasinėjimus atliko toje dalyje, dėl kurios kasinėjimų metu buvo inicijuotos ploto padidinimo procedūros, o vėliau išduotas leidimas, pagal kurį kasinėjimo plotas jau priklausė pareiškėjai. Taip pat teismas atsižvelgia tiek į pareiškėjos kartu su skundu pateiktas 2015 m. ir 2016 m. už naudingųjų iškasenų, vandens ir statybinio grunto deklaracijas, tiek į Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsiliepimą, patvirtinantį, kad pareiškėja yra deklaravusi visus gamtinius išteklius ir sumokėjusi privalomus mokėti mokesčius, ir daro išvadą, kad sankcija sumokėti 1 251 066,58 Eur yra ne tik per griežta, tačiau ir nepagrįsta, nes pareiškėja įpareigota už tuos pačius gamtinius išteklius sumokėti antrą kartą padidintu tarifu.

Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, konstatuotina, kad atsakovo paskirta sankcija pareiškėjai yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl turėtų būti mažintina arba atsisakyta pareiškėjai taikyti sankciją, t. y. įpareigojimą mokėti nustatyto dydžio mokesčius už valstybinius gamtinius išteklius. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundas tenkintinas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. VR-17.5-52 dėl patikrinimo akto tvirtinimo naikintinas, o Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas įpareigotinas pareiškėjos patikrinimą atlikti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miškinių karjeras“ skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. VR-17.5-52 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą atlikti uždarosios akcinės bendrovės „Miškinių karjeras“ patikrinimą iš naujo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Rūta MiliuvienėErnestas Spruogis