Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškinys netenkinamas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė G. S. ir atsakovas 2011-10-13 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys sudarė 2011-10-13 obligacijų pasirašymo sutartį dėl 1340 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo už 133 986,06 Lt. Ieškovė K. S. ir atsakovas 2011-09-19 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį šalys sudarė 2011-09-20 obligacijų pasirašymo sutartį dėl 2600 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų įsigijimo už 259 985,44 Lt.

Atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (Bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė Finansų įstaigų įstatymo 2 str.7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Finansų įstaigų įstatymas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Abi ieškovės yra neprofesionalūs rinkos dalyviai (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su ieškovu - neprofesionalūs klientai (Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) 3 str. 22 d.). Šią aplinkybę patvirtina ir tarp ieškovių bei atsakovo sudarytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys. Atsakovas kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. FPRĮ 22 str. 3 d. atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 d. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Be to, pažymėtina, kad CK 1.6 str. yra įtvirtinta visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcija, todėl FPRĮ 22 str. nurodytos atsakovo pareigos labiau sietinos su ekonominių rizikų atskleidimu, o ne su teisės aktų normų aiškinimu. Nagrinėjamu byloje atveju atsakovas bandė surinkti informaciją apie ieškovių patirtį investuojant, jų finansinę padėtį. Ieškovė G. S. nurodė, kad gauna pajamų iš investavimo, norėdama saugiai investuoti sutiko prisiimti vidutinį rizikos laipsnį, turi pradines žinais apie obligacijas. Ieškovė K. S. atsisakė pateikti informaciją apie save. Pažymėtina, kad obligacija pagal teisės aktus priskiriama prie nesudėtingų finansinių priemonių. Šalių sudarytų ginčijamų sutarčių 1.22 punkte ieškovės patvirtino, kad yra susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jos buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka jų valią. Ieškovės tai neigia, o byloje nėra įrodymų apie minėtų dokumentų įteikimą joms, tačiau ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis. Nei prospekte, nei galutinėse sąlygose nėra nurodyta informacija apie obligacijų draustumą ar ne pagal IĮIDĮ nuostatas, todėl jų neįteikimas pats savaime nelemia ieškovių suklydimo dėl sandorio esmės. Kita vertus, atsižvelgiant į CK 1.6 str. įtvirtintą aukščiau minėtą teisės aktų žinojimo prezumpciją, paprastai teisės akto nežinojimas negali būti pagrindas pripažinti esant valios trūkumą dėl sandorio sudarymo, o IĮIDĮ 3 str. 4 d. nustato, kad skolos (ne nuosavybės) vertybinis popierius, kokiu yra obligacija, nėra draudimo objektu pagal šį įstatymą. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovės savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Nors ieškovės neigia gavusios ir šiuos dokumentus, tačiau jų parašai patvirtina šių dokumentų gavimą, šį faktą paneigiančių įrodymų ieškovės nepateikė. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir atsakovo, kaip emitento, nemokumo riziką. Ieškovės pagal byloje esančius duomenis įsigijo obligacijas dėl mokamų didesnių palūkanų nei indėlių atveju. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte ar galutinėse sąlygose, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Pažymėtina, kad ieškovė K. S. obligacijų pasirašymo sutartį sudarė kitą dieną po neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sudarymo, taigi turėjo pakankamai laiko susipažinti su visais atsakovo pateiktais dokumentais, susipažinti su aktualiais teisės aktais, pasitarti su motina, ieškove šioje byloje. Ieškovė G. S. yra verslininkė, todėl jai taikytini šiek tiek didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovėms investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, kitos – ne, todėl minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti, o tik yra blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas. Pagal minėtą sutartį galėjo būti teikiamos tiek sąskaitų aptarnavimo paslaugos, o tokiu atveju lėšos banke yra draudžiamos indėlio draudimu, tiek investavimo paslaugos, o tuomet ieškovėms tam tikrais atvejais kaip investuotojoms būtų taikomos garantijos banko kaip finansinio maklerio įmonės bankroto atveju. Ieškovės teigia, kad atsakovo darbuotoja joms nurodė, jog obligacijos yra draudžiamos, tačiau nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų, o minėta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostata neįrodo šio fakto. Atsakovas neigia taip teigęs ieškovėms. Nors atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiškiai ir suprantamai išaiškino, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiškinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti ieškovių su atsakovų sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, tuo labiau kad dėl visų kitų rizikų tinkamo išaiškinimo ginčo byloje nėra. Be to, ieškovės, teigdamos, kad būtent tikėjimasis, jog obligacijoms taikomas indėlių draudimas, lėmė jų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o preziumuoti tokį faktą negalima. Jeigu indėlio sertifikatų kaip skolos vertybinių popierių patrauklumas ir galimybė išplatinti investuotojams būtų siejama tik su draudžiamumu pagal IĮIDĮ, tuomet tokios finansinės priemonės neturėtų galimybės gyvuoti rinkoje ir už juos nebūtų pagrindo mokėti bei atitinkamai tikėtis gauti didesnes palūkanas, kas reiškia, kad ne visais atvejais obligacijas įsigyjančiam asmeniui jų draudžiamumas yra esminė sutarties sąlyga. Taigi, ieškovės neįrodė, kad draudžiamumas pagal IĮIDĮ buvo joms esminė sąlyga. Nors nėra įrodymų, kad atsakovo darbuotoja aiškiai buvo nurodžiusi apie draudimo nebuvimą, tačiau atsakovo ieškovėms pateiktuose dokumentuose buvo atskleista atsakovo nemokumo rizika, kas, nesant nuorodos apie draudimo taikymą obligacijoms, ieškovėms, kaip vidutiniškai apdairioms ir rūpestingoms nesudarė pagrindo tikėtis, kad obligacijos yra draudžiamos ir taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad joms tai buvo esminė sandorio sudarymo aplinkybė. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės suklydo dėl sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės (esminių sąlygų). Ieškovės, sudarydamos obligacijų pasirašymo sutartis ir neįsigilindamos į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, pačios buvo nepakankamai atidžios ir rūpestingos, nepriklausomai nuo jų amžiaus ir išsilavinimo. Būdamos vidutiniškai apdairios ir rūpestingos, ieškovės turėjo teisę ir pareigą susipažinti su visais neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje minimais dokumentais ir apsisprendusios, kad joms investicija į obligacijas yra per rizikinga, turėjo teisę nepirkti obligacijų, o jas nupirkusios, vėliau galėjo pareikalauti atsakovą nutraukti sutartį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovės tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama aplinkybė pripažinti, kad jos buvo suklaidintos dėl sandorio esmės. Pažymėtina ir tai, kad teiginys „saugi“ investicija nereiškia ir nesudaro pagrindo daryti prielaidą apie draudimo taikymą, nes saugumas gali būti užtikrinamas ir emitento patikimumu, mokumu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieškoves, o jų klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės (CK 1.90 str., 1.91 str.). Byloje esantys duomenys taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės buvo atsakovo apgautos. Dėl nurodytų motyvų pripažintina, kad ieškovės neįrodė, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys yra sudarytos, ieškovėms iš esmės suklydus arba dėl atsakovo apgaulės ar suklaidinimo, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovių ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis. Todėl ieškovių ieškiniai atmetami.