Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės 75 268 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji su ieškiniu 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į turtą, priklausiusį J. B. (J. B.), t. y. į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei 3 800 vnt. Lietuvos ir JAV akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Mažeikių nafta“ akcijų. Pareiškėja teigė, jog su J. B. gyveno kaip šeima nuo 1993 m. liepos 13 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. J. B. mirties. Pareiškėja su sugyventiniu santuokos nebuvo įregistravę, vedė bendrą ūkį, dalinosi išlaidomis bei pajamomis. Sugyventiniai kartu kaip šeima gyveno ilgą laiką, todėl susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, o pareiškėjai turėtų būti pripažinta dalinės nuosavybės teisė į sugyventinio turtą.

3. Pareiškėja nurodė, kad savo teises bendrosios kompetencijos teismuose gynė remdamasi jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 28 straipsnio nuostata numatė, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Nors partnerystė, kaip bendras gyvenimas kartu neįregistravus santuokos, numatyta 2001 m. įsigaliojusiame CK, tačiau realiai institutas neveikia, nes iki šiol nebuvo parengtas specialusis įstatymas. Pareiškėja teigė, jog kadangi Lietuva yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir Konvencija), iki bus priimtas ir įsigalios specialus partnerystės įstatymas, ji turi perimti Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką dėl šeimos sampratos aiškinimo. Konvencijos 8 straipsnis yra taikomas visiems asmenims vienodai, šeimos samprata apima ne tik santuokos pagrindu sukurtus santykius, bet ir kitus šeimos ryšius, asmenims gyvenant ne santuokoje. Šeima yra aiškinama remiantis susiklosčiusiais faktiniais šeiminiais ryšiais tarp tėvų, vaikų ir kitų artimų giminaičių, o ne išimtinai formaliu juridiniu faktu – santuoka ar registruota partneryste.

4. Pareiškėja nurodė, kad reikalavimą atlyginti žalą ji sieja su Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2002 m. sausio 1 d. turėjo parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau dėl Vyriausybės neveiklumo šis projektas nėra parengtas. Lietuvoje partnerystė pagal įstatymą teisiškai nėra reglamentuojama, o registruotos partnerytės modelis yra ydingas, nes valstybė nėra priėmusi partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo. Jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra priimtas specialus partnerystės įstatymas, tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjos teigimu, ji ir J. B. būtų įregistravę partnerystę, tačiau įstatymo nebuvimas tokią galimybę užkirsto. Po CK įsigaliojimo iki pareiškėjos nurodytos datos – (duomenys neskelbtini) – praėjo daugiau nei vieneri metai, kurie pagal CK 3.229 straipsnį gali turėti atitinkamą juridinę reikšmę, tačiau tokio fakto vis tiek negalima nustatyti, kol nepriimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką. Lietuvos valstybė, nepriimdama partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, atima iš pareiškėjos teisę pasinaudoti CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis ir paveldėti sugyventinio turtą.