Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-6 /2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 1.2.3.2.8 1.2.26.1 1.1.8.6.1

2007 m. spalio 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Raimundui Kurkliečiui, Gražinai Samulionienei, Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo R. U. gynėjo V. Kazlausko, nuteistojo R. Č. , nuteistojo J. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK129 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (3750 litų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atleistas jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla jam nutraukta;

A. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atleistas jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla jam nutraukta;

D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atleistas jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla jam nutraukta;

L. K. J. K. J. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atleistas jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla jam nutraukta;

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš R. Č. , J. J. ir R. U. solidariai priteista 2519 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.

Iš R. Č. , R. U. ir J. J. solidariai priteista 4341 Lt turtinės žalos atlyginimo J. M. ir A. M. .

Iš R. Č. , R. U. ir J. J. solidariai priteista po 60000 Lt (iš viso 120000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo A. M. ir J. M. .

Iš J. J. priteista 71,12 Lt turtinės bei 1628,88 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. V. .

V. V. civilinis ieškinys R. Č. , R. U. , V. N. ir A. P. atmestas.

Iš J. J. , A. T. , D. R. , L. K. nuspręsta išieškoti po 23,79 Lt teismo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. Č. , J. J. , R. U. , M. K. , A. T. , D. R. L. K. ir V. N. nuteisti už tai, kad 2004 m. lapkričio 26 d. apie 23 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) namo ir prie įėjimo į kultūros namus, lauke, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

R. Č. dėl asmeninių paskatų, J. J. ir R. U. dėl chuliganiškų paskatų tyčia sumušdami nužudė M. M. , L. M. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: R. Č. sudavė vieną smūgį kumščiu M. M. į veidą, o, šiam parkritus ant žemės, R. U. sudavė M. M. ne mažiau kaip tris smūgius koja į šoną ir ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į galvą, J. J. sudavė M. M. ne mažiau kaip keturis smūgius koja į šoną ir ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į galvą, R. Č. dar sudavė M. M. ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius koja į nugarą, L. K. sudavė ne mažiau kaip du smūgius koja į kojas ir vieną smūgį koja į nugarą. Taip M. M. buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, kaktos centre, vokuose, lūpose, keliuose, paviršutiniai skruostų, pasmakrės, kairio kelio odos nubrozdinimai, galvos smegenų sumušimas, dėl ko, nuo smūgių į galvą visumos išsiliejus kraujui dešiniame šoniniame smegenų skilvelyje, pailgosiose smegenyse, tilte bei regimojo gumburo srityje, 2004-11-29 8 val. 25 min. nukentėjusysis ligoninėje mirė.

M. K. , A. T. , D. R. , L. K. J. K. ir J. J. nuteisti už tai, kad tyčia sumušdami padarė V. V. nežymų sveikatos sutrikdymą: A. T. ir D. R. , sugriebę rankomis V. V. už striukės, pargriovė jį ant žemės, A. T. penkis kartus koja spyrė V. V. į kairį šoną ir sėdmenis, D. R. tris kartus koja spyrė V. V. į kojas ir pilvą, L. K. J. K. koja penkis kartus spyrė V. V. į kojas, šonus, nugarą, petį ir galvą, J. J. penkis kartus spyrė V. V. į šonus, nugarą, kojas bei M. K. du kartus koja spyrė V. V. į krūtinę, tuo padarydami jam poodines kraujosruvas pakaušio, kaklo ir veido srityse, keliuose.

V. N. tyčia vieną kartą ranka sudavė V. T. (V. T. ) į veidą, taip pastarajam padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. T. sveikatą.

Nuteistojo R. U. gynėjas V. Kazlauskas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį panaikinti ir dėl R. U. priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes, jo manymu, teismas, priimdamas nuosprendį, nevisiškai išnagrinėjo bei įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko R. U. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu.

R. U. tiek ikiteisminio nagrinėjimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino ir nurodė, kad konflikto metu jis niekam smūgių nesudavė.

Ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. Z. parodė, kad matė, kaip R. U. nusivijo du vaikinus iš Šepetos kaimo. Tą patvirtino ir R. U. . Taigi tuo pačiu metu R. U. negalėjo būti prie nukentėjusiojo M. M. .

Kaltinamieji R. Č. , J. J. , M. K. , D. R. , J. K. nepatvirtino, kad R. U. būtų spardęs nukentėjusį M. M. .

Kaltinamasis J. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis greitai bėgo, todėl negalėjo matyti, kas ką darė M. M. . Taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo nurodyta, kaip kalbėti, nes priešingu atveju esą nebus paleistas.

Kaltinamasis M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu policijos darbuotojai vertė sakyti, kur kas spardė, kur pataikė. Tiek J. J. , tiek ir R. U. smūgių skaičių bei vietas nurodė pareigūnai.

Kaltinamasis D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. U. matęs prie M. M. prie įėjimo į kultūros namus, tačiau kad R. U. būtų spardęs nukentėjusį, neparodė.

Gynėjas mano, kad nėra surinkta pakankami įrodymų, kurių pagrindu būtų galima R. U. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis R. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltu prisipažįsta ir labai gailisi padaręs labai sunkų nusikaltimą, tačiau mano, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos per griežtos bausmės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir kad nusikalstamą veiką jis padarė esant netiesioginei tyčiai, o tai rodo mažesnį veikos pavojingumą. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus, nuoširdžiai gailisi, ir tai, kad savanoriškai iš dalies atlygino padarytą žalą. Nuteistasis skunde nurodo, jog supranta, kad privalo žalą atlyginti visiškai, tačiau dėl žalos dydžio ir savo turtinės padėties visos žalos iki šiol atlyginti negalėjo. Pasižada tai padaryti ateityje, kai tik tokią galimybę turės.

Nuteistojo manymu, teismas nepakankamai įvertino tai, kad tuoj po nusikalstamų veiksmų padarymo jis nepabėgo, liko įvykio vietoje, ėmėsi priemonių suteikti nukentėjusiajam M. M. medicinos pagalbą, padėjo jį nugabenti į medicinos pagalbos automobilį ir tuo būdu siekė, kad nukentėjusiajam kiek galima greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba bei išgelbėta jo gyvybė, taigi aktyviais savo veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tokius veiksmus įstatymas pripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir įpareigoja į šią aplinkybę atsižvelgti skiriant bausmę. Teismas pastarosios aplinkybės atsakomybę lengvinančia nepripažino.

Kadangi nusikalto pirmą kartą, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra keletas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistasis mano, kad teismas galėjo skirti jam švelnesnę bausmę.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo:

1. Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo R. Č. ir neteisingos jam paskirtos bausmes paskyrimo, panaikinti dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių dėl A. P. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį.

2. R. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme 14 metų.

3. A. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimo bausme 7 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bausmės vykdymą atidėti vieniems metams, įpareigojant jį tęsti mokslą ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

4. Pripažinti visų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami kaip bendrininkai.

Prokuroras skunde nurodo, jog, jo manymu, Panevėžio apygardos teismo kolegija padarė neteisingą išvadą, kad R. Č. M. M. nužudė keršydamas pastarajam dėl jo sumušimo ankstesnio konflikto metu, o ne dėl chuliganiškų paskatų, ir perkvalifikavo jo veiką į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visi kaltinamieji bei liudytojai nuosekliai tvirtino, kad Šepetos ir Šimonių kaimų jaunimas konfliktuoja seniai. Tai, kad tarp šių kaimų jaunimo jau apie 20 metų vyksta nesutarimai, teisme patvirtino ir R. Č. . Taip pat ir tai, jog jei šokiuose pasirodo nepažįstamas asmuo, jis yra mušamas (b. 1. 205, t. 4).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atvykusiuosius iš Šepetos kaimo buvo nuspręsta sumušti vos tik jiems atvykus. M. M. , V. V. , V. T. ir P. T. išėjus iš šokių salės į lauką, ten išėjo ir didžioji dalis Šimonių kaimo jaunuolių. Kaip teisme parodė kaltinamasis V. N. , R. U. jam pasakė, jog lauke vyksta muštynės ir reikalinga jo pagalba. Ir tik jiems išėjus į lauką pamatė, kaip R. Č. sudavė smūgį M. M. ir šis pargriuvo (b. 1. 222, t. 4), o paskui prasidėjo muštynės ir tarp kitų jaunuolių, ir tai rodo, jog konfliktas buvo planuojamas iš anksto.

Kaltinamieji R. U. ir M. K. parodė, kad konfliktas prasidėjo po to, kai M. M. neleido R. Č. pasivaišinti jų atsivežta degtine (b. 1. 212, 219, t. 4). Tai buvo ta mažareikšmė dingstis, dėl ko ir buvo mušami Šepetos kaimo vaikinai. Todėl R. Č. paskatos sumušti šiuos vaikinus buvo tos pačios kaip ir kitų nuteistųjų.

Teismas, neatsižvelgęs į šias bylos aplinkybes, neteisingai kvalifikavo R. Č. veiką bei paskyrė jam per švelnią bausmę ir nepagrįstai nepripažino kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami kaip bendrininkai, nors pagal bylos duomenis kiekvienas nuteistasis buvo iš anksto tvirtai pasiryžęs sumušti į jų kaimo šokius atvykstančius kitų kaimų, tuo labiau Šepetos, vaikinus.

Teismo išvados dėl A. P. išteisinimo neatitinka bylos aplinkybių. Teismas patikėjo nuosekliais A. P. parodymais, kad jis net nematė muštynių, o ranką susižalojo smūgiuodamas į automobilį, ir atmetė nuoseklius kito kaltinamojo L. K. J. K. parodymus, kuriuose tvirtinama, jog V. V. spardė ir A. P. . Šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad L. K. parodymų jokie kiti įrodymai nepatvirtino. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. P. tvirtinimą net nemačius muštynių ir jose nedalyvavus, be L. K. parodymų, paneigia ir kaltinamųjų R. U. , A. T. , D. R. , liudytojo A. I. parodymai.

R. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad M. M. spardė A. P. ir D. R. (b. 1. 183, t. 2). Be to, norėdamas suduoti ranka gulinčiam M. M. , ant jo užgriuvo (b. 1. 190, 194, t. 2; b. 1. 213, t. 4).

A. T. parode, kad prie gulinčio V. V. buvo L. K. ir A. P. (b. 1. 221, t. 4), o D. R. tvirtina matęs, kad A. P. ar J. J. jį (V. V. ) spardė (b. 1. 224, t. 4).

Liudytojas A. I. parodė, kad, jam su Šepetos kaimo vaikinais išėjus iš salės į lauką, ten jau buvo M. K. , J. J. ir A. P. , pravarde Mažylis. R. Č. ir V. N. į lauką išėjo vėliau (b. 1. 236, t. 4).

Visa tai rodo, kad A. P. ne tik matė visas muštynes, bet buvo ir aktyvus jų dalyvis, todėl netikėti nuosekliais L. K. parodymais, jog A. P. spardė gulintį V. V. , nėra jokio pagrindo. Kur A. P. susižalojo ranką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta.

Prokuroras mano, kad teismas neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes ir nepagrįstai A. P. išteisino.

Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nuteistasis skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. M. nužudymo yra neteisėta, kadangi teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir jį nuteisė nepagrįstai dėl to, kad jo veikoje nebuvo tyčios nužudyti M. M. . M. . M. . Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, o būtent kaltinamojo M. K. , liudytojų A. I. , J. K. parodymus. Nuosprendyje padarytos išvados, nuteistojo manymu, yra prieštaringos, tačiau, nepaisant to, jomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis konstatuojant, jog jis sudavė smūgius M. M. į galvą, (nors ši esminė aplinkybė teisme nebuvo patvirtinta), o kadangi M. M. mirė nuo smūgių visumos, nuosprendyje konstatuota, kad tarp šių nuteistojo veiksmų ir M. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šio nuosprendžio teisėtu ir pagrįstu laikyti negalima, kadangi jį priimant nebuvo objektyviai atsižvelgta į teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, be to, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje ir šios veikos sudėties jo veiksmuose buvimas nėra pagrįstas išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais patikimais įrodymais.

Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstoma nusikalstamos veikos, kurią teismas pripažino įrodyta, aplinkybės. Tuo atveju, kai nusikalstamos veikos padarymu yra kaltinami keli asmenys, jų veika nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikaltimą.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog M. M. sužalojimai buvo padaryti suduodant ne mažiau kaip 19 smūgių kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais (kumščiais, kojomis), iš jų 15 smūgių į galvą. O teismo nuosprendžiu tik nustatyta, kad nukentėjusiajam M. M. buvo suduota 15 smūgių į galvą, smūgiai buvo stiprūs, padaryti keturi skruostų, vienas pasmakrės pusės, du dešinės plaštakos, vienas kelio odos nubrozdinimai, viena dešinės ausies kraujosruva, viena kaktos, dvi vokų, keturios viršutinės lūpos, viena apatinės lūpos, viena dešinio kelio, viena kairio kelio kraujosruvos, iš viso nustatyta vienuolika poodinių kraujosruvų, aštuoni odos nubrozdinimai ir tai, teismo nuomone, duoda pagrindą išvadai, kad R. Č. , J. J. , t. y. apeliantas, bei R. U. , taip mušdami M. M. , suprato, kad kėsinasi į pastarojo gyvybę, ir numatė, kad gali jį nužudyti, tačiau nesiekė nukentėjusiojo mirties, bet leido tokioms pasekmėms atsirasti, o tai kvalifikuojama kaip nužudymas netiesiogine tyčia.

Nuteistasis mano, kad teismas, padarydamas tokias išvadas, būtent ir pažeidė minėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kadangi iš nuosprendžio nustatomosios dalies, kuri iš esmės sutampa su visiems trims teisiamiesiems pareikštų kaltinimų formulavimu, neaišku, kokiais konkrečiai nusikalstamais veiksmais pasireiškė jo dalyvavimas nužudant dėl chuliganiškų paskatų, nes iš bylos duomenų, liudytojų, kaltinamųjų parodymų liko nenustatyta (išskyrus tik formalų konstatavimą, jog jis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių koja į galvą), nei kiek jis sudavė smūgių, nei į kurią nukentėjusiojo kūno dalį ir kaip jo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas turi ne tik išvardinti įrodymų šaltinius, bet privalo pateikti ir išsamią šių įrodymų analizę bei vertinimą, tarpusavio ryšį, nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti teisinantys faktiniai duomenys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik išdėstyti nuteistųjų, liudytojų parodymai, tačiau nėra išsamios šių duomenų analizės, konkrečiai nenurodyta, kokias svarbias aplinkybes jie patvirtina, fiksuoti tik konkrečių liudytojų ar kaltinamųjų jį (apeliantą) kaltinantys parodymai, tačiau šie parodymai nesulyginti su šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nepadaryta parodymuose esančių esminių prieštaravimų analizė. Nuteistasis nurodo liudytojo A. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus (b. l. 171, 176, 191-192, t. 1), teisme duotus parodymus, kuriais pastarasis paneigė anksčiau duotus parodymus tvirtindamas, jog faktiškai nematė, kad nuteistasis būtų įspyręs M. M. į galvą, ir nors paaiškino jo duotuose parodymuose esančius esminius prieštaravimus, tačiau teismas jų nevertino.

Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog jis nukentėjusiajam įspyrė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą, smūgiai buvo stiprūs, nes tai neatitinka teismo medicinos ekspertų išvados (b. l. 93-94, t. 1), kurioje nurodyta, jog sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti jam (J. J. ) įspiriant kitam asmeniui, nėra. Tai patvirtina, kad teismas padarė išvadą dėl nuteistojo dalyvavimo nužudant M. M. vadovaudamasis ne patikimais ir abejonių nekeliančiais faktiniais duomenimis, o prielaidomis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai J. K. (b. l. 3, t. 2), A. I. (b. l. 171, t. 1) tvirtino, kad nuteistasis įspyrė nukentėjusiajam apie 4 kartus į šonus. Šias aplinkybes minėti liudytojai, kaip ir M. K. , patvirtino ir teisme.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad 2004-06-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad be kaltinime nurodytų 3 asmenų, t. y. R. Č. , R. U. ir apelianto (J. J. ), prieš M. M. smurtą vartojo ir kiti asmenys, iš kurių vieniems ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o L. K. J. K. J. K. J. K. buvo inkriminuotas tik smūgių M. M. sudavimas. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis minėta Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 8 punkte nurodyta nuostata, o turėjo konkrečiai nurodyti, būtent nuo kurio jo padaryto sužalojimo įvyko nukentėjusiojo mirtis. Teismas priėmė neteisingą nuosprendį ir todėl, kad teismo posėdyje neapklausė teismo medicinos eksperto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o kitus apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R. Č. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis J. J. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. U. ir jo gynėja prašė šio nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nuteistojo R. Č. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo R. U. gynėjo V. Kazlausko ir nuteistojo J. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Savo kaltės dėl nužudymo R. Č. neginčija.

Jo padarytą nužudymą kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalį prokuroro apeliaciniame skunde prašoma tik pagal 1 kvalifikuojamą požymį, numatytą šios dalies 8 punkte, t. y. kaip tyčinį nužudymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punkte išaiškinta, kad nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių.

Nuteistasis R. Č. parodė, kad konfliktas tarp jo ir nužudytojo M. M. kilo tada, kai jis (nuteistasis) norėjo išsiaiškinti dėl tą patį rudenį įvykusio jo paties sumušimo. Tada jį be jokios priežasties degalinėje netoli Kupiškio sumušė M. M. A. M. su draugais. Muštynės tarp jo ir M. M. 2004-11-26 vakare kilo, kai jis M. M. paklausė, kodėl tada degalinėję M. M. jį sumušė. M. M. atsakė, kad gali ir dar kartą sumušti, ir bandė jam suduoti, tada jis sudavė M. M. atgal ir M. M. nugriuvo. Tada jis M. M. dar kelis kartus įspyrė ir nubėgo į kito konflikto vietą, o M. M. spardė kažkurie kiti asmenys (b. l. 205-206, t. 4).

Apie tai, kad M. M. buvo sumušęs R. Č. ir kad įvykio vakarą R. Č. norėjo dėl to išsiaiškinti su M. M. , parodė ne tik R. Č. .

Nukentėjusioji J. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad žino, jog tarp jos sūnaus M. M. ir R. Č. degalinėje buvo konfliktas. Liudytojas P. T. , nukentėjusiųjų draugas, pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo girdėjęs apie konfliktą degalinėje, tik nurodė neprisimenantis, ar apie tai buvo kalbėta įvykio metu (b. l. 231-232, t. 4).

Kaltinamasis M. K. parodė žinantis apie tai, kad M. M. su draugais buvo sumušęs R. Č. ir tą įvykio vakarą R. Č. norėjo dėl to išsiaiškinti (b. l. 219, t. 4). Apeliacinės instancijos teisme jis parodė ir tai, kad girdėjo, kaip prieš muštynes R. Č. M. M. priminė įvykius degalinėje „Narianta“. Prieš tai R. Č. jam sakė, kad nori su M. M. išsiaiškinti, dėl ko šis jį degalinėje buvo sumušęs (b. l. 106, 110, t. 5). M. K. kaltinamasis gyvena tame pačiame kaime, kaip ir R. Č. , yra jo draugas, todėl teoriškai galima manyti, kad nori savo parodymais padėti palengvinti R. Č. padėtį, tačiau kolegija tokią prielaidą atmeta, nes ir su M. M. kartu buvę pastarojo draugai V. T. (b. l. 227-228, t. 4) bei V. V. (b. l. 229-230, t. 4) nurodė tokias pat konflikto šokiuose priežastis. Įvertinusi tai, kad apie tarp R. Č. ir M. M. degalinėje buvusį konfliktą bei to įvykio įtaką konfliktui šokiuose parodė tiek minėti kaltinamieji, tiek ir nukentėjusieji bei jiems artimi liudytojai, kolegija prieina prie išvados, kad tokio konflikto degalinėje faktas yra nustatytas. Taip pat nepaneigta ir tai, kad R. Č. smurto veiksmus prieš M. M. nulėmė būtent tas jų konfliktas degalinėje, už kurį R. Č. norėjo atkeršyti. Tai apeliacinės instancijos teisme paliudijo ir A. I. , nurodęs, kad apie tarp M. M. ir R. Č. degalinėje „Narianta“ buvusį konfliktą žinojo dar iki muštynių Šimonių kaime (b. l. 108, t. 5).

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad R. Č. muštynes pradėjo dėl mažareikšmės dingsties – dėl to, kad M. M. neleido pasivaišinti šepetiškių atsivežta degtine. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tai patvirtina R. U. ir M. K. parodymai (b. l. 212, 219, t. 4). R. U. parodymuose nors iš tikrųjų ir yra paminėta, kad šepetiškiai nedavė R. Č. degtinės, tai nėra susieta su konflikto priežastimi. Nurodyta, kad po nedavimo gerti M. M. ir R. Č. kalbėjosi, apsižodžiavo ir tik tada kilo konfliktas, kai M. M. pastūmė R. Č. (b. l. 212-213, t. 4). Jau minėtuose M. K. parodymuose yra nurodyta, jog konflikto pradžia sutapo su tuo, kad nebuvo duota išgerti degtinės R. Č. , tačiau kalbant apie pačią priežastį vis tik nurodyta, kad R. Č. norėjo išsiaiškinti dėl degalinėje buvusio konflikto, dėl ko M. M. pagrasino dar kartą sumušti R. Č. (b. l. 219-220, t. 4). Taigi, darytina išvada, kad degtinės nedavimas R. Č. tik pagal laiką sutapo su konflikto pradžia, bet nėra pakankamo pagrindo teigti, jog tai ir buvo konflikto priežastis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Č. veiksmai buvo nulemti ne chuliganiškų, bet asmeninių priežasčių, yra nepaneigta ir teisinga.

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2004 m. lapkričio 26 d., apie 23 val. 30 min., Kupiškio rajone, Šimonių miestelyje, prie Kupiškio gatvės namo Nr. 1 bei prie įėjimo į kultūros namus, lauke, šokių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, A. T. ir D. R. sugriebus rankomis V. V. už striukės ir pargriovus jį ant žemės, A. T. penkis kartus koja spyrus V. V. į kairį šoną ir sėdmenis, D. R. tris kartus koja spyrus V. V. į kojas ir pilvą, L. K. J. K. J. K. koja penkis kartus spyrus V. V. į kojas, šonus, nugarą, petį ir galvą, J. J. penkis kartus spyrus V. V. į šonus, nugarą, kojas, tyčia du kartus koja spyrė V. V. į nugarą ir vieną kartą į galvą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas pakaušio, kaklo ir veido srityse, ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. V. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką.

Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo jį išteisino, nurodydamas, kad šis kaltinimas grindžiamas išimtinai tik kito kaltinamojo - L. K. parodymais, kurių jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Daugiau niekas iš konflikte dalyvavusių ar jį stebėjusių asmenų nepatvirtino, kad A. P. būtų vartojęs smurtą prieš V. V. ar kitus nukentėjusiuosius.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo A. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas patikėjo A. P. parodymais, kad jis net nematė muštynių, o ranką susižalojo smūgiuodamas į automobilį, ir atmetė nuoseklius kaltinamojo L. K. J. K. parodymus, kuriuose tvirtinama, jog V. V. spardė ir A. P. . Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. P. tvirtinimą net nemačius muštynių ir jose nedalyvavus, be L. K. parodymų, paneigia ir kaltinamųjų R. U. , A. T. , D. R. , liudytojo A. I. parodymai.

Kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, kad A. P. išteisintas nepagrįstai.

Nukentėjusysis V. V. parodė, kad tikriausiai buvo mušamas 4 asmenų, tačiau tuo metu buvo pargriautas ir atsuktas veidu į žemę, todėl negali nurodyti, kurie asmenys jį mušė.

Kaltinamasis L. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad teisme perskaityti jo ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai, esantys b. l. 11-15, t. 3, yra teisingi (b. l. 217, t. 4). Šiuose parodymuose jis, 2004-12-01 apklausiamas kaip įtariamasis, be kita ko, parodė, kad matė, kaip parkritusį antrą vaikiną (ne M. M. ) spardė A. P. ir A. T. . A. P. šiam vaikinui iš Šepetos kaimo įspyrė gal 3 kartus.

Kaltinamasis A. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kaip prie gulinčio V. V. buvo L. K. J. K. ir A. P. . Už 3 metrų gulėjo M. M. , o prie jo buvo J. J. , R. U. ir R. Č. . Kuris kuriam kiek spyrė, teigia nematęs (b. l. 221, t. 4). Kaltinamasis D. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kad prie gulinčio ant žemės V. V. buvo arba J. J. , arba A. P. ir spardė V. V. (b. l. 223-224, t. 4).

R. U. parodė, kad konflikto metu A. P. buvo išėjęs iš šokių salės į lauką, užgriuvo ant M. M. (b. l. 213, t. 4).

Šių kaltinamųjų parodymai paneigia A. P. tvirtinimą, kad jis nedalyvavo muštynėse, kad jų visai nematė. Iš paminėtų kaltinamųjų (išskyrus D. R. , kuris abejojo, ar tai buvo A. P. , ar J. J. ) parodymų matyti, kad A. P. buvo pačiame muštynių centre, t. y. ir prie vieno, ir prie kito mušamo vaikino (M. M. ir V. V. ). Taigi, A. P. parodymai apie tai, kad jis net nematė muštynių, nėra teisingi. Todėl vertindama labai konkrečius šio išteisintojo ir kaltinamojo L. K. J. K. parodymus apie tai, kas dar mušė V. V. , teisėjų kolegija atmeta išteisintojo parodymus ir vadovaujasi L. K. J. K. parodymais, nes pastarojo parodymų kitų asmenų parodymai nepaneigia. Atvirkščiai, kitų minėtų kaltinamųjų parodymai patvirtina vienus ar kitus L. K. parodymų teiginius: A. T. patvirtino, kad prie gulinčio V. V. buvo ir A. P. , D. R. parodė, kad prie gulinčio ant žemės V. V. buvo arba J. J. , arba A. P. ir spardė gulintįjį. Atsižvelgiant į tai, kad J. A. T. matė prie M. M. , o ir pats J. J. neparodė buvęs prie V. V. , galima teigti, kad ir D. R. prie V. V. matė A. P. .

Šie duomenys yra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad A. P. 2004 m. lapkričio 26 d., apie 23 val. 30 min., Kupiškio rajone, Šimonių miestelyje, prie Kupiškio gatvės namo Nr. 1 bei prie įėjimo į kultūros namus, lauke, šokių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, A. T. ir D. R. sugriebus rankomis V. V. už striukės ir pargriovus jį ant žemės, A. T. penkis kartus koja spyrus V. V. į kairį šoną ir sėdmenis, D. R. tris kartus koja spyrus V. V. į kojas ir pilvą, L. K. J. K. koja penkis kartus spyrus V. V. į kojas, šonus, nugarą, petį ir galvą, J. J. penkis kartus spyrus V. V. į šonus, nugarą, kojas, tyčia, du kartus koja spyrė V. V. į nugarą ir vieną kartą į galvą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas pakaušio, kaklo ir veido srityse, ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. V. sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką. Tokia jo veika kvalifikuotina kaip Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Kadangi pirmosios instancijos teismas jį dėl šio kaltinimo išteisino, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl A. P. priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktas). Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai (b. l. 167-175, t. 3). Atsižvelgiant į šias išvardintas aplinkybes, į tai, kad jo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, A. P. neskirtina laisvės atėmimo bausmė, kaip to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, o skirtina Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta viešųjų darbų bausmė. Tuo prokuroro apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Prokuroro apeliaciniame skunde dar prašoma visų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Skunde tų asmenų, kuriems prašoma pripažinti tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pavardės nenurodytos. Kaltinamojo sąvoką išaiškina Lietuvos Respublikos BPK 22 straipsnio 1 dalis. Ten nurodyta, kad kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio šio Kodekso nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla privataus kaltinimo ar pagreitinto proceso tvarka. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Šioje byloje yra 4 nuteistieji, 1 išteisintasis ir 4 asmenys, kuriems byla nutraukta. Nei vienas iš jų nėra kaltinamasis, todėl jie nelaikytini subjektais, su kuriais yra susijusi prokuroro apeliacinio skundo dalis dėl nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo. Be to, prašydamas pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą veikiant grupe iš anksto susitarusių asmenų, prokuroras apeliaciniame skunde dėl tokios aplinkybės nei vienam asmeniui neprašo griežtinti bausmės ar kitaip pakeisti jų teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija yra pasisakiusi, kad „kasatoriaus nurodyti pakeitimai, kuriuos, jo manymu, būtina padaryti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, yra neesminiai, nekeičiantys nuteistojo teisinės padėties, neturintys jokios įtakos kitiems proceso dalyviams, niekaip nekeičiantys teismų priimtų sprendimų vykdymo, nesvarbūs įgyvendinant baudžiamojo proceso ir BK paskirtį, todėl toks skundas negali būti tenkinamas“ (2007-03-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2007). Dėl nurodytų motyvų ši prokuroro apeliacinio skundo dalis netenkinama.

Neigdamas R. U. kaltę dėl nužudymo, jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prasidėjus muštynėms R. U. nusivijo du vaikinus iš Šepetos kaimo, todėl negalėjo būti prie mušamo M. M. ir šiam suduoti smūgius. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytoja D. Z. .

Tačiau iš jos parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ši liudytoja į gynėjo klausimą atsakė, jog neprisimena, ką darė R. U. (b. l. 244, t. 4). Ji taip pat parodė, kad perskaityti ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai, esantys b. l. 8-9, t. 2, yra teisingi. Šiuose parodymuose nurodyta, kad vykstant muštynėms du vaikinai iš Šepetos pabėgo. Juos vijosi R. U. ir dar kažkokie vaikinai. Tačiau tiek iš R. U. , tiek iš J. J. parodymų matyti, kad jie matė beveik visą muštynių eigą, o J. J. net pripažino kažkiek pats dalyvavęs muštynėse. Taigi, jei R. U. ir J. J. , kaip nurodė liudytoja D. Z. , ir vijosi vaikinus iš Šepetos, tai galėjo būti ne pačioje muštynių pradžioje ir toks vijimasis negalėjo būti kliūtis šiems nuteistiesiems atlikti smurto veiksmus prie M. M. . Tokią išvadą atitinka ir nukentėjusiųjų V. V. , V. T. ir liudytojo P. T. (visi jie iš Šepetos kaimo) parodymai, kuriuose nurodyta, kad prasidėjus muštynėms nei vienas iš jų nepabėgo iš karto, o tai įvyko jau vykstant muštynėms, kurių metu šie 3 asmenys buvo mušami. Taip pat jie matė, kad iki jiems pabėgant buvo mušamas ir M. M. (b. l. 226-232, t. 4).

Tai, kad J. J. ir R. U. vartojo smurtą prieš M. M. , patvirtina šie įrodymai.

Liudytojas A. I. pirmosios instancijos teisme parodė matęs, kad J. J. ir R. U. maždaug po 5 kartus įspyrė M. M. A. M. į viršutinę kūno dalį, galėjo pataikyti ir į galvą (b. l. 237-239, t. 4). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. I. patvirtino matęs, kad R. U. ir J. J. spardė M. M. į viršutinę kūno dalį, būdami prie M. M. iš priešingų pusių. Smūgių galėjo kliūti ir į galvą. Kai jie nustojo spardyti, M. M. liko gulėti (b. l. 108, t. 5).

Kaltinamasis M. K. pirmosios instancijos teisme parodė matęs, kad prie M. M. buvo R. Č. , R. U. ir J. J. ir jie visi trys spardė gulintį M. M. (b. l. 218, t. 4). Ikiteisminio bylos tyrimo metu 2004-12-02 apklausiamas kaip įtariamasis jis taip pat nurodė, kad M. M. spardė R. Č. , R. U. ir J. J. , jie visi galėjo įspirti po 10 kartų į galvą, krūtinę, šonus, kur tik pataikė (b. l. 35-36, t. 3). Pirmosios instancijos teisme M. K. aiškino, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu jam pareigūnai nurodė smūgių skaičių ir vietas, į kurias tie smūgiai buvo suduoti. Tačiau toks aiškinimas nėra įtikinamas ir atmetamas, nes iš esmės tokius pat parodymus šis kaltinamasis davė ir pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. S. , kuris kaip Kupiškio r. policijos komisariato tyrėjas 2004-12-02 apklausė M. K. , paneigė bet kokių neteisėtų poveikių darymą apklausiamam asmeniui. Atsižvelgdama į šiuos parodymus bei į tai, kad 2004-12-02 apklausoje dalyvavo ir M. K. gynėjas, kolegija konstatuoja, kad šiame apklausos protokole užfiksuota būtent tai, ką M. K. ir parodė, t. y. kad M. M. į įvairias vietas, tarp jų ir į galvą, spardė ne tik R. Č. , bet ir R. U. bei J. J. . Šią išvadą patvirtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme M. K. patvirtino, kad matė, kaip M. M. spardė ir J. J. bei R. U. , smūgių galėjo kliūti ir į galvą (b. l. 106, t. 5).

Pirmosios instancijos teisme liudytojas J. K. nurodė negalįs tvirtinti, kad R. Č. , J. J. ir R. U. spardė M. M. , tačiau tuo pačiu metu paaiškino, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti jo parodymai, esantys b. l. 3, t. 2, yra teisingi. Šiuose parodymuose J. K. parodė, kad šie trys nuteistieji ir A. P. spardė M. M. (pastarasis, pasak liudytojo, buvo prie M. M. kojų).

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas J. K. vėl parodė, kad negali tvirtinti, kad M. M. spardę asmenys – tai R. U. , R. Č. ir J. J. , nes buvo be akinių ir veidų neįžiūrėjo. Šias pavardes ikiteisminio bylos tyrimo nurodė dėl to, kad jį apklaususio tyrėjo jam buvo perskaityti kitų asmenų parodymai.

Tokį aiškinimą kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Ikiteisminio bylos tyrimo metu apklaustas J. K. parodė, kad praeidamas pro šalį matė, kaip M. M. spardė R. Č. , J. J. , R. U. ir A. P. . Liudytojas apklausoje nieko neminėjo apie tai, kad neįžiūrėjo besimušančiųjų veidų, kad buvo be akinių ir dėl to negalėjo matyti, kas vyko (b. l. 3, t. 2). Apklausą atlikęs tyrėjas A. S. , apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad prieš apklausą šiam liudytojui neskaitė kitų asmenų parodymų, o protokolą surašė pagal liudytojo pasakojimą. Prieš pasirašydamas liudytojas perskaitė protokolo turinį.

Kolegija neturi priežasties netikėti liudytoju A. S. . Nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių šis tyrėjas turėtų pagrindą dirbtinai sunkinti J. J. ir R. U. padėtį, versdamas liudytoją J. K. parodyti apie šių įtariamųjų netikrą kaltumą arba netiksliai užrašydamas šio liudytojo parodymus, kuriuose, pasak J. K. , jis neparodė apie tai, kad J. J. ir R. U. spardė M. M. . Kad cituoti tyrėjui A. S. duoti J. K. parodymai nėra neteisingi, kolegija sprendžia ir iš to, kad jie labai atitinka jau minėtus M. K. ir A. I. parodymus apie tai, kad M. M. spardė ir J. J. bei R. U. .

Vadovaudamasi šiais motyvais, teisėjų kolegija kaip įrodymu remiasi minėtais J. K. , M. K. ir A. I. parodymais ir konstatuoja, kad M. M. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, spardė R. Č. , J. J. ir R. U. . Šie įrodymai paneigia J. J. parodymus, kad jis M. M. tik du kartus įspyrė į šoną, ir R. U. parodymus, kad jis išvis niekam smūgių nesudavė. Tai, kad kai kurie kiti apklausti kaltinamieji, kurie nurodyti R. U. gynėjo apeliaciniame skunde (R. Č. , D. R. , J. K. (beje, M. K. tame kontekste paminėtas be pagrindo, nes jis parodė apie R. U. vartotą prieš M. M. smurtą)), neparodė apie R. U. veiksmus prieš M. M. , šios išvados nepaneigia, nes jie galėjo to ir nematyti arba nepasakoja, nenorėdami pakenkti R. U. .

Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino tinkamai. J. J. apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino šališkai. Tai, kad teismo išvados nesutapo su šio kaltinamojo pozicija, negali būti laikoma šališkumu ar netinkamu įrodymų vertinimu.

Teismo medicinos specialisto išvadoje tikrai nurodyta, kad apžiūrėjus J. J. nerasta kūno sužalojimų, kurie galėjo atsirasti J. J. 2004-11-26 įspiriant kitam asmeniui (b. l. 93-94, t. 1). Tačiau tai nepaneigia nustatytų įvykių aplinkybių vertinimo, kadangi įvykis buvo šaltu metų laiku, kai avima žieminė avalynė, todėl asmuo, spardantis kitą asmenį, tikrai gali nesusižaloti. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas J. J. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai J. K. (b. l. 3, t. 2), A. I. (b. l. 171, t. 1) tvirtino, kad nuteistasis įspyrė nukentėjusiajam apie 4 kartus į šonus. Šias aplinkybes minėti liudytojai, kaip ir M. K. , patvirtino ir teisme.

Toks tvirtinimas prieštarauja bylos dokumentams ir atmestinas. Jau minėtame apklausos protokole (b. l. 3, t. 2) J. K. nenurodė tokios aplinkybės, kad J. M. M. įspyrė į šonus. 1 tomo 171 bylos lape išvis nėra A. I. parodymų. Tame lape yra nutarimas paleisti laikinai sulaikytą A. I. ir ten nėra užfiksuota apie J. M. M. suduotų smūgių skaičių. Paties A. I. parodymai jau aptarti ir jie ne paneigia, o patvirtina, kad J. J. spardė M. M. ir į galvą. Tas pats pasakytina ir apie jau aptartus J. K. parodymus, kurie jau buvo įvertinti.

Negalima sutikti ir su J. J. apeliacinio skundo teiginiu, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo pasireiškė jo ir kitų dalyvavusių nužudant asmenų veika. Šios aplinkybės nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstytos ir tai nepažeidžia Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kaip tik tokią situaciją buvus skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad J. J. , R. U. ir R. Č. bendrai mušė nukentėjusįjį, spardė jam į galvą. Teisės medicinos specialisto išvados 8 punkte į klausimą atsakyta, kad M. M. mirtį lėmė sužalojimų visuma (b. l. 63-70, t. 1). Ši specialisto išvada yra aiški, abejonių nekelianti, todėl kviesti į teismo posėdį teisės medicinos specialistą, kaip tai nurodyta J. J. apeliaciniame skunde, nebuvo pagrindo.

Todėl visi minėti 3 nuteistieji (R. Č. , J. J. ir R. U. ) atsakingi už tyčinį nužudymą. Tik jų veikų kvalifikacija skirtinga. R. Č. tai padarė turėdamas asmeninių priežasčių, todėl jo padarytas nužudymas pagrįstai kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, o J. J. ir R. U. , kurie neturėjo asmeninių priežasčių nužudyti M. M. , pagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nužudę dėl chuliganiškų paskatų.

J. J. pagrįstai nuteistas ir už viešosios tvarkos pažeidimą. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad kilus chaosui jis pribėgo prie gulinčio V. V. ir šiam įspyrė (b. l. 210-212, t. 4). Kad V. įspyrė Vizbarui J. J. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 123-128, t. 2). Iš J. J. parodymų matyti, kad jo veiksmams prieš V. V. jokios priežasties nebuvo, V. V. grėsmės nekėlė. Kodėl taip pasielgė, net pats nesupranta. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad tokiais veiksmais viešoje vietoje J. J. akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl ši nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Nuteistasis R. Č. parodė, kad jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tai savo parodymuose patvirtino M. K. , R. U. (b. l. 36, t. 5, 213, t. 4). Liudytojas A. I. parodė, kad R. Č. su V. N. sumuštą M. M. išnešė iš tos vietos, kur šis gulėjo, kad niekas nebelįstų (b. l. 237, t. 4). Liudytojas A. I. parodė, kad jis su R. Č. M. M. įkėlė į greitosios medicinos pagalbos automobilį (b. l. 39, t. 5). Pažymoje iš viešosios įstaigos Kupiškio rajono savivaldybės pirminės asmens sveikatos priežiūros centro nurodyta, kad iškvietęs medikus asmuo yra Jonaitis (b. l. 37, t. 5). Tačiau šis įrašas nepaneigia anksčiau minėtų asmenų parodymų, kad tai padarė R. Č. . Jis pats neteigia, kad pasivadino savo pavarde (b. l. 40, t. 5) nurodė neprisimenantis, kaip prisistatė. Be to, byloje asmuo pavarde Jonaitis niekur kitur neapklaustas ir neminimas, todėl visiškai realu, kad tokia dažnai girdima pavarde R. Č. galėjo pasinaudoti.

Nurodyti nuteistojo veiksmai – skambinimas telefonu, sumušto M. M. patraukimas iš muštynių vietos ir padėjimas jį įkelti į greitosios medicinos pagalbos automobilį – patvirtina, kad R. Č. iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tai Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino. Todėl nuosprendis keistinas ir dėl šio netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nustačius dar vieną R. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę jam pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nes Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis skiriant bausmę įpareigoja atsižvelgti ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių kiekį ir pobūdį. R. Č. vis tik skirtina nežymiai švelnesnė bausmė, atsižvelgiant į tai, kad iš nuteistųjų jis pirmas pradėjo smurto veiksmus prieš M. M. . M. . Kadangi galutinė bausmė jam paskirta už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, apimant už kitą nusikaltimą paskirtą bausmę, jam skirtina ir nauja subendrinta bausmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

A. P. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nubausti jį trims mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant nuteistąjį kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 15 valandų visuomenės labui.

Pripažinti, kad R. Č. atsakomybę už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą lengvina tai, kad jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių.

R. Č. už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį R. Č. paskirta 30 MGL (3750 litų) bauda ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. U. gynėjo V. Kazlausko ir nuteistojo J. J. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Aloyzas Kruopys Elena Vainienė Tomas Šeškauskas