- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-08
- Bylos Nr.
- 1-2208-946/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00818-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Arūnas Purvainis
- Kaltinamasis
- K. R.
- Nukentėjusysis
- O. G., E. R.
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė
- Kategorijos
nukentėjusiosioms O. G. ir E. R.
viešame teisiamajame posėdyje, pagreitinto proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1935-10-23 Alytaus r., Kalesnikų k., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, keturių klasių išsilavinimo, vedęs, pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), anksčiau teistas 3 kartus: 1) 2013-08-02 Kauno apylinkės teismo pagal BK 140 str. 1 d., 4 mėn. laisvės apribojimo; 2) 2013-11-06 Kauno apylinkės teismo pagal BK 140 str. 2 d., 24 parų arešto; 3) 2014-05-23 Kauno apylinkės teismo pagal LR BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimas 4 mėn., vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 1 m., teistumui neišnykus
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. R. 2014-06-29 apie 12.00 val., namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia kibiru trenkė savo dukrai O. G. per rankas, tuo sukeldamas nukentėjusiajai O. G. fizinį skausmą, o po to priėjus E. R. tyčia rankomis ją pastūmė, dėl ko ji krisdama atsitrenkė į lovos kraštą ir patyrė fizinį skausmą.
Kaltinamasis K. R. teisme kaltu neprisipažino, su kaltinimu nesutiko. Parodė, kad nešė kibirus namuose, (duomenys neskelbtini). Žemes palikęs vonioje ėjo su tuščiais kibirais koridoriumi. Tada O. G. neleido jam praeiti koridoriumi. Bet jis jai nieko nepadarė ir praėjo pro ją į lauką su kibirais. Apie ketvirtą valandą atvažiavo policija. Nežino, kas iškvietė policiją. Kai atvyko policija, tai jį išsivežė. Pati O. G., kai pro ją praeidinėjo, jam trenkė per rankas, jis jai netrenkė. Jis nešė tuščius žemėtus kibirus, o ji griebė už vieno iš kibirų. E. jis taip pat nestūmė. Nei viena jų nebuvo nugriuvusi. Žaizdų padaryta joms jokių nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Nors kaltinamasis ir neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, jo kaltė yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais:
Nukentėjusioji O. G. parodė, kad ne taip buvo, kaip tėvas pasakoja. Tą dieną atsinešė savo žemių gėlėms sodinti. Tada lijo lietus, todėl nesodino ir supylė žemes į vonią. Ji ten viską tvarkė, valė. Kai po to gėles pradėjo sodinti, jis su tuščiais kibirais ėjo lauk. Ji tada tėvui pasakė, kad paliktų jos kibirą, pasakė, kad vienas kibiras yra jos. Ji kelis kartus pasakė tėvui palikti kibirą. Tada jis šoko ant jos, įvyko grumtynės, kurių metu jis su rankoje laikytu kibiru užkabino jai pirštą. Jis būdamas agresyvus šoko prieš ją jau ne pirmą kartą. Anksčiau ir su kastuvu, ir su kuolais ją yra vaikęs. Tą kartą, kai vyko grumtynės, ji su mama išsigando. Po to jis dar įlėkė į salioną, ji pati pabėgo nuo jo už stalo, o mama ėmė ją ginti. Tada jis ir nustūmė mamą, o pats išbėgo pro duris, nes pasakė jam, kad kitaip kvies policiją. Ten buvo sofa ir mama krisdama į ją atsitrenkė. Jis išlėkė ir 2 valandas nesirodė. Mama buvo išsigandusi, išbalusi. Kai jis grįžo po gerų 2 valandų, jos iškvietė policiją. Mėlynė negalėjo nuo plastmasinio kibiro atsirasti. Mamai jis prieš metus net akį yra iškirtęs. Mamą jis skriaudė nuo pat jaunystės. Jis bijo tik sūnų. Jis ir su kaimynais nesutaria. Jis pastoviai geria. Patikslindama paaiškino, kad kai ji jam pasakė, kad paliktų jos kibirą, tai jis kaip atlėkė su tuo kibiru, kaip šoko į ją ir su tada su kibiro lanku sužalojo jai pirštą. Koridorius buvo siauras, o ji norėjo tik paimti kibirą. Jis jį tuo momentu suko ir su kibiro lanku sužalojo pirštą. Jos mama nugriuvo todėl, kad kai mama puolė ją ginti, jis su ranka mamą nustūmė. Mama susimušė šoną atsitrenkusi į sofos kraštą. Viskas vyko (duomenys neskelbtini) apie 12 valandą. To kibiro, kai jis ją vijosi į kambarį, jo rankose jau nebuvo.
Nukentėjusioji E. R. parodė, kad tą dieną ji parėjo iš parduotuvės, atėjo dukra, o sutuoktinis R. prisigėręs savo lovoje gulėjo. Po to radęs kibirus juos griebė nešti lauk. Dukra pasakė, kad vienas kibiras yra jos. Tada jis dukrą ėmė vytis. Ji pradėjo rėkti: nemušk, neužmušk. Po to jis ir ją pastūmė. Nukritusi labai susitrenkė, manė, jog jos galva ir smegenys sprogo. Jis visą gyvenimą ją daužo, jis agresyvus visada, nesvarbu ar geria alkoholį, ar ne. Jis yra susidėjęs su tokiais benamiais, kaip ir jis pats, draugais, daiktus iš namų neša. Patikslindama parodė, kad ji pati šoną susimušė, kai pastumta nukrito, o dukrą vyras sužeidė su kibiru. Ji pati bijojo tą kartą, kad jos iš viso neužmuštų. Policiją iškvietė dukra. Jis jau ne pirmą kartą puola, tik anksčiau ji apie tai tylėdavo.
2014-06-19 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad įvykio vietoje buvo nustatyta, kad apie 14 val. K. R. stūmė E. R., kuri griuvo ir atsitrenkė į lovą ir tokiu būdu patyrė fizinį skausmą (b.l. 1-2)
2014-06-29 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad nukentėjusioji E. R. buvo atsitrenkusi į lovos kairės pusės porankį (b.l. 3-4).
Ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad kaltinamasis grumtynių su nukentėjusiąja O. G. metu tyčia trenkė jai per rankas su rankoje turėtu kibiru, o nukentėjusiajai nubėgus į kambarį, ją vijosi ir tyčia nustūmė O. G. ginti stojusią E. R., dėl ko pastaroji griuvo ir atsitrenkė į sofos porankį. Tokiu būdu kaltinamasis tiek nukentėjusiajai O. G., tiek ir nukentėjusiajai E. R. sukėlė fizinį skausmą. Tai, kad K. R. veikė nors ir nekonkretizuota, tačiau tiesiogine tyčia, matyti iš to, kad jis nesutikęs geranoriškai atiduoti kibiro sukėlė grumtynes, kurių metu sukdamas kibirą juo trenkė O. G. per rankas, o šiai pabėgus ją dar vijosi, kas rodo, kad turėjo tikslą smurtauti ir tęsti smurtinius veiksmus. Tą patvirtina ir tai, kad kita nukentėjusioji E. R. kaip kliūtis jo kelyje buvo tyčia pastumta ir dėl to griūdama atsitrenkė į sofą. Tai aiškiai rodo, kad kaltinamasis suvokė savo veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, o pagal veikos pobūdį aiškiai numatė ir galimus dėl to kilti padarinius, tai yra nukentėjusiųjų fizinį skausmą, kas ir yra inkriminuojama ir nustatyta, ar net galimą dėl to sveikatos sutrikdymą. Kadangi kaltinamasis ir nukentėjusioji E. R. yra sutuoktiniai, o nukentėjusioji O. G. yra kaltinamojo dukra, tai abi nukentėjusiosios yra kaltinamojo K. R. šeimos nariai (BK 248 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kaltinamojo veika kvalifikuota teisingai pagal BK 140 str. 2 d.
Nors K. R. apklausiamas ir neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau abi nukentėjusiosios davė išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl teismas jais tiki ir vadovaujasi. Įvertinus tai, kad K. R. analogiškai nusikalsta nebe pirmą kartą, šį nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės (jos vykdymas atidėtas), teismas sprendžia, kad kaltinamojo neprisipažinimas yra tik aiškiai išreikšta gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dėl to gresiančios tik laisvės atėmimo bausmės. Todėl konstatuotina, kad visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje Ištirtų įrodymų visuma sudaro vientisą ir logišką įrodymų grandinę, kuri yra pagrindas K. R. pripažinti kaltu padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti bausmę.
K. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skiriant kaltinamajam bausmę (parenkant bausmės rūšį, taip pat skirtinos bausmės dydį) atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.).
L. R. padarė nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, jis veikė tiesiogine tyčia, smurtavo artimoje aplinkoje, smurtą naudojo prieš moteris - savo sutuoktinę bei dukra. Šį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau ne tik, kad jau tris kartus teistas, tačiau ir neatlikęs paskutiniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes jos vykdymas buvo atidėtas. Tai reiškia, kad K. R. yra recidyvistas BK 27 straipsnio prasme, kadangi naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Be to yra baustas ir administracine tvarka už viešosios tvarkos bei žmonių rimties trikdymą. Todėl darytina išvada, kad K. R. yra linkęs sistemingai nusikalsti asmuo, o nesigailėjimas dėl padaryto nusikaltimo rodo ir jo nenorą taisytis, taikytis prie socialiai priimtinų elgesio taisyklių ir daugiau nenusikalsti. Tai reiškia, kad K. R. yra pagrindas skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri yra tipinė bausmė recidyvistui (BK 56 str. 1 d.)
Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, nesant kitų aplinkybių, kurios leistų motyvuotai skirti švelnesnę bausmės rūšį, kaltinamajam skirtina BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Teismas konstatuoja, kad K. R. dar kartą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, todėl paskirta bausmė turės būti vykdoma realiai. Pažymėtina, kad nors teismų praktikoje ir laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo, kuris K. R. jau buvo pritaikytas 2014-05-23 dienos nuosprendžiu, esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).
Nagrinėjamoje byloje, be jau minėtų, neigiamai nuteistąjį apibūdinančių duomenų, taip pat nustatyta, kad K. R. neatsiprašė nukentėjusiųjų, dėl viso įvykio kaltino jas pačias, o nukentėjusiosios dėl nuolatinio K. R. agresyvaus elgesio jaučiasi nuolatinėje baimėje. Viso šios aplinkybės rodo, kad be realaus bausmės vykdymo bausmei keliami tikslai nebus pasiekti, tai yra K. R. realiai neapribojus galimybės daryti nusikalstamas veikas jį izoliuojant nuo visuomenės, nebus galima jo sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo, o taip pat ir paveikti taip, kad ateityje daugiau nenusikalstų. Tuo pačiu tai reiškia, kad pagal nustatytas aplinkybes dar kartą atidėjus K. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymą jis nebūtų teisingai nubaustas, o tai reiškia, kad nebūtų užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas. Todėl pagrindo dar kartą vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra.
Byloje 2014-07-01 dieną buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos elektroniniu parašu pasirašyta ir elektroniniu paštu atsiųsta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. TP-7-(2.10)-2335 (b.l. 47), kurioje nurodyta, kad 2014-07-01 šios tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatė Stasė Kupčiūnienė teikia antrinę teisinę pagalbą įtariamajam K. R. šioje byloje, dėl ko antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokato užmokesčiui iki 2014-07-01 dienos sudaro 80 litų.
Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį gali šių išlaidų ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
Kadangi šioje byloje kaltinamajam gynėjas advokatas privalomai buvo paskirtas BPK 51 str. 1 d. 9 p. numatytu pagrindu, kuris numato, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant bylą pagreitinto proceso tvarka, tai tokio advokato darbo apmokėjimui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos iš principo galėtų būti priteisiamos iš kaltu pripažinto K. R. vadovaujantis jau minėtomis BPK 106 str. nuostatomis.
Tačiau nagrinėjamu atveju minėtų išlaidų priteisti nėra pagrindo. Pirma, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte (pažymoje) nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Antra, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą pagreitinto proceso tvarka gynėjas turi būti skiriamas kaltinamajam privalomai, tokiu būdu užtikrinant jo teisės į tinkamą gynybą įgyvendinimą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, kurio byla nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Ši teisė negali būti ribojama jokiomis priemonėmis nepaisant nei jo turtinės padėties, todėl išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo pagreitintame procese. Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos. Analogiškai tokio pobūdžio klausimai sprendžiami ir aukštesniojo teismo praktikoje (Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-252-478-2014, Nr. 1A-336-319-2014).
Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 297 str., 198 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 ir 2 dalimis, 304 str., 305 str. 1 d., 6 d., 307 str. 1 d., 6 d., 7 d.,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
K. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir paskirti jam 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2014-05-23 dienos Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant bausmes, tai yra prie neatliktos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirti subendrintą galutinę bausmę 4 mėnesius ir 10 dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirto laisvės atėmimo bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaityti laikotarpius nuo 2014-05-03 iki 2014-05-05 ir nuo 2014-06-29 iki 2014-07-01, kai K. R. buvo sulaikytas, prilyginant 1 (vieną) sulaikymo dieną 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai.
K. R. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir paskirtos bausmės vykdymo pradžios, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti paskirtą bausmę, minėtą kardomąją priemonę panaikinti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų advokato, gynusio procese K. R., darbui apmokėti iš K. R. nepriteisti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.