Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-30 · Administracinė byla Nr. I-3976-244/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-09-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-30
Bylos Nr.
I-3976-244/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01899-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
E. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3976-244/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01899-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,dalyvaujant pareiškėjui E. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. Š. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1–3).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015-06-17 iki 2017-03-02. Nurodo kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pasak pareiškėjo, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, lovos, stalas su pritvirtintomis taburetėmis, spintele ir praustuvas neturi būti įskaičiuojami į minimalų gyvenamąjį plotą. Kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Pažymi, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K metu jis buvo perkeliamas be jokios priežasties iš vienos kameros į kitą ir dėl to taip pat patyrė neturtinę žalą. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kartu su kriminalinės žvalgybos skyriaus informatoriumi. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 7–17).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015-06-22 iki 2015-12-14 ir nuo 2016-08-18 iki 2017-03-02. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala laikytinas nepagrįstu ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 2,28 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 7–9) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-06-22 iki 2015-12-14 ir nuo 2016-08-18 iki 2017-03-02 įvairiose Lukiškių TI-K kamerose. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto nebuvo užtikrintas 2 paras (2015-06-24 ir 2016-12-07). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 2 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Dėl pareiškėjo teiginio, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2017-05-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad Įsakymo 1.3.1 p. nenumatyta, kad į turintį tekti minimalų 3,6 kv. m plotą turi būti neįskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Teismo nuomone, šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su patalpų plotu, atmetami kaip nepagrįsti.

Taip pat atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K metu jis buvo perkeliamas be jokios priežasties iš vienos kameros į kitą, buvo laikomas kartu su kriminalinės žvalgybos skyriaus informatoriumi ir dėl to taip pat patyrė neturtinę žalą. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo perkėlimai iš vienos į kitą kamerą nebuvo neproporcingai dažni, manytina, kad Lukiškių TI-K, vykdydamas savo funkcijas, turi tam tikrą diskreciją organizuojant ten laikomų asmenų gyvenimą ir priskyrimą konkrečioms kameroms, todėl nėra pagrindo teigti, kad toks perkėlimas savaime kuo nors pažeidė teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K į byla pateikė 2017-06-22 tarnybinį pranešimą Nr. 24-4076 (b. 1. 59), kuriame nurodyta, kad siekiant aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąją vietą, Lukiškių TI-K kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai nuolat perkelia iš vienos kameros į kitą asmenis laikomus įstaigoje nepažeidžiant suimtųjų, nuteistųjų teisių. Kad pareiškėjas būdamas įstaigoje buvo laikomas su Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų informatoriumi, Lukiškių TI-K duomenų neturi. Pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K su prašymais ir skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas.. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 25–55), tačiau iš šių patikrinimo aktų matyti, kad natūralaus apšvietimo būklė Lukiškių TI-K kamerose nebuvo vertinama. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, nėra. Iš 2017-06-09 Lukiškių TI-K rašto Nr. 24-3755 (b. 1. 24) matyti, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. (0,8 m x 1,03 m). Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, susiję pareiškėjui neužtikrintu minimaliu gyvenamuoju plotu, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.

Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad 2 paras (2015-06-24 ir 2016-12-07) buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,28 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2 paras (2015-06-24 ir 2016-12-07) buvo pažeista pareiškėjo E. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska