Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „VJ Investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „VJ Investicija“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Swedbank lizingas“, UAB) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „VJ Investicija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2010 m. gegužės 4 d. atsakymą Nr. A51-9814 (2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo suformavimo kiemo statinių eksploatavimui“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą parengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams (tvorai, baseinui, kiemo židiniui, atraminei sienelei ir pavėsiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kiemo statiniai), eksploatuoti.

Pareiškėjas nurodė, kad Administracija skundžiamu Sprendimu nepatenkino pareiškėjo prašymo vien tuo pagrindu, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2016-565/2010, kurioje Vilniaus miesto apylinkės prokuroras gindamas viešą interesą prašo teismą įpareigoti nugriauti atitinkamus statinius, kurių eksploatavimui pareiškėjas ir prašė suformuoti žemės sklypą. Manė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas Sprendimo tinkamai nemotyvavo, nes jame jokių teisinių motyvų, kuo remiantis yra teigiama, kad nėra pagrindo rengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams eksploatuoti, kol Vilniaus apygardos teisme nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1106-565/2010 pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuroro ieškinį dėl kiemo statinių (dalis tvoros, baseinas, kiemo židinys, atraminė sienutė ir pavėsinė) nugriovimo, nurodyta nėra. Tuo yra pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis, nustatantis individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Tai sudaro Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą panaikinti šį Sprendimą. Be to, nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2016-565/2010 neapriboja ir neužkerta kelio Administracijai iš esmės išspręsti pareiškėjo 2010 m. kovo 17 d. prašymą ir suformuoti žemės sklypą kiemo statinių eksploatavimui. Nei civilinėje byloje Nr. 2-2016-565/2010, nei jokioje kitoje byloje teismas jokių sprendimų, kurie apribotų galimybę suformuoti žemės sklypą kiemo statinių eksploatavimui, nėra priėmęs. Atsakovas galėtų atsisakyti suformuoti žemės sklypą tik jei galiotų teismo nustatyti atitinkami draudimai, o tokių draudimų nėra. Paaiškino, jog pareiškėjas yra teisėtas šių statinių valdytojas, o tai reiškia, kad pareiškėjas turi neginčijamą teisę reikalauti suformuoti šių statinių eksploatavimui reikiamą žemės sklypą ir jį parduoti ar išnuomoti. Tokia UAB „VJ Investicija“ teisė yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.4 punkte, numatančiame, jog asmenys gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie bylai yra neaktualūs. Šie žemės sklypai parduodami pagal detaliuosius planus arba žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietoje). Pabrėžė, kad pareiškėjo teisė išsipirkti arba išsinuomoti žemės sklypą, reikalingą valdomų statinių eksploatavimui, niekaip nėra apribota ar suvaržyta. Todėl Sprendimas yra neteisėtas. Pabrėžia, jog žemės sklypo suformavimas išspręstų Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą ginčą, t. y. UAB „VJ Investicija“ iš valstybės nusipirktų arba išsinuomotų kiemo statiniais užimtą valstybinę žemę ir prokurorui reikalauti nugriauti kiemo statinius nebebūtų pagrindo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė bylą pagal pareiškėjo UAB „VJ Investicija“ skundą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu arba jo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29-33). Atsiliepime į skundą nurodė, kad Sprendimu nėra atsisakoma atlikti viešojo administravimo subjektui teisės aktuose priskirtą pareigą – nustatyti sklypo, esančio Nugalėtojų g. 26, duomenis, tačiau kol Vilniaus apygardos teisme yra nebaigta nagrinėti pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį iškelta civilinė byla Nr. 2-2016-565/2010, galinti turėti įtakos statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, statusui, tokių duomenų nustatymui nėra teisinio pagrindo. Todėl toks Sprendimas laikytinas pagrįstu, nes pareiškėjo prašymo tenkinimas, t. y. sklypo duomenų nustatymas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui minėtoje nagrinėjamoje civilinėje byloje, galimai turės būti panaikintas, jeigu šioje civilinėje byloje galutiniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus panaikinta kiemo statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, teisinė registracija ir pareiškėjas bus įpareigotas šiuos statinius nugriauti, bei motyvuotas, nes jame yra nurodyti atsisakymo nustatyti sklypo duomenis motyvai, t. y. nagrinėjama civilinė byla, kurioje vienas iš atsakovų yra pareiškėjas. Tokios civilinės bylos baigties atveju pareiškėjo teisės įsigyti sklypą prie statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, turinys sumažėtų, nes, remiantis Taisyklių 3 punktu, prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pabrėžė, kad pareiškėjo subjektinė teisė skundžiamu Sprendimu pažeista nebuvo, nes subjektinės teisės realizavimo galimybės buvo apribotos dar Vilniaus apygardos teismui iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2016-565/2010 ir 2007 m. gruodžio 19 d. bei 2008 m. spalio 29 d. pranešimų pagrindu įregistravus šį juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre: sklypo ir statinių registracijos duomenyse. Būtent dėl tos priežasties, kad šio juridinio fakto egzistavimo metu buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2016-565/2010 ir prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“.

Be to, akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip skundo tenkinimo atveju teismo sprendimas įtakotų jo teises, jeigu atsakovas, vykdydamas galutinį ir įsiteisėjusį teismo sprendimą, nustatytų sklypo duomenis aplink statinius, kurių statusui turi įtakos iškelta civilinė byla. Pareiškėjas savo skunde turėjo nurodyti, iš kurios būtent teisės normos jis kildina savo teisę reikalauti iš valstybinės žemės valdytojo parduoti, o registro tvarkytojo įregistruoti sklypą bei nuosavybės teises į jį galiojant ankščiau minėtam juridiniam faktui. Laikė, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, nes jame nurodytos atsisakymo formuoti sklypą priežastys ir teisinis atsisakymo pagrindas – juridinis faktas, varžantis pareiškėjo daiktines teises – iškelta civilinė byla, turinti įtakos nekilnojamųjų daiktų, valdomų pareiškėjo lizingo sutarties pagrindu, statusui. Atkreipė dėmesį, kad viešojo administravimo subjekto elgesys turi atitikti ne tik VAĮ reikalavimus, bet ir sąžiningumo bei protingumo kriterijus. Atsakovo atsisakymas formuoti pareiškėjui žemės sklypą kiemo statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, eksploatavimui, yra adekvati viešojo administravimo subjekto reakcija į teismo paskelbtą, todėl ir reikšmingą juridinį faktą. Neatsižvelgimas į tokį juridinį faktą, paneigtų jo reikšmę ir sukurtų tokią teisinę situaciją, kuri, pasikeitus nekilnojamojo daikto statusui dėl iškeltos civilinės bylos, suponuotų teisminius procesus taikant restitucijos institutą. Vertinant ar atsakovo elgesys laikytinas atitinkančiu protingumo kriterijus ir paneigiant VAĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad administracinė procedūra sustabdoma, jeigu skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Pasitelkiant teleologinį šios teisės normos aiškinimo metodą, darė išvadą, kad net nesant paskelbto tokio juridinio fakto pareiškėjo prašymas tenkinamas būti negali, kol skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Pažymėjo, jog administracinės procedūros vykdymas ir prašymo tenkinimas tokiu atveju būtų nesuderinamas su teisinės valstybės, kurioje teisingumą vykdo tik teismai, principu.

Pabrėžė, kad statiniai, pastatyti be statybos leidimo ar teisės aktų nustatyta tvarka suderinto supaprastinto statinio projekto ant savavališkai užimtos valstybinės žemės, netampa teisėtais pasikeitus žemės, ant kurios pastatyti tokie statiniai, savininkui ar valdytojui. Bet kuriuo atveju, neteisėtai pastatytiems statiniams sklypas neformuojamas, o statinių statyba be statybos leidimo (be suderinto supaprastinto statinio projekto) yra valstybės viešojo intereso, kurį prokuroras turi teisę ginti, pažeidimas. Tvirtino, jog Taisyklių 16 punkte reglamentuojama, kad parduodamų žemės sklypų dydžius savivaldybės administracijos direktorius nustato įvertinęs teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus ir patikrinęs detaliajame plane ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiame žemės sklypo plane statiniams ar įrenginiams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą. Prireikus savivaldybės administracijos direktorius organizuoja detaliojo plano rengimą ar patikslinimą ir pagal jį atitinkamai sumažina žemės sklypo plotą. Taigi, atsakovas, teismo įpareigotas suformuoti žemės sklypą, teismo įpareigojimo įgyvendinti nepažeidus minėtos teisės normos negalėtų, o pažeidęs nustatytą teisinį reguliavimą ir įvykdęs teismo įpareigojimą nagrinėjamo juridinio fakto galiojimo metu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui atsirastų teisinis pagrindas vėl tikslinti ieškinį minėtoje civilinėje byloje ar atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, jei neteisėtai pastatytais pripažintų statinių nugriovimo atveju neišvengiamai sumažėtų esamiems statiniams pagal paskirtį eksploatuoti būtinas žemės plotas.

Administracijos nuomone, ši byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-363/2010 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimas panaikintas ir byla nutraukta. Šios administracinės bylos dalykas, pagrindas ir šalys sutampa, nes tiek šioje, tiek administracinėje byloje Nr. A438-363/2010 skundo dalykas yra susijęs su pareiškėjo pageidavimu įsigyti sklypą po kiemo statiniais, abiejose bylose pareiškėjas nurodo tą patį teisinį pagrindą, iš kurio kildina atitinkamus savo reikalavimus, susijusius su teisių į sklypą įgijimu, ir kurio nurodymą skunde laiko pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamus administracinius aktus – VAĮ 8 straipsnio normą, taip pat šiose bylose yra tie patys pareiškėjas ir atsakovas. ABTĮ nenumato išlygų, leidžiančių pradėti procesą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, priklausomai nuo galutinio teismo sprendimo motyvų. Tačiau teismui nepatenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 58-61) pareiškėjo UAB „VJ Investicija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme iškeltą bylą, susijusią su statiniais Nugalėtojų g. 26, ir tenkindamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (50)-1.2-4118 (3.31) išdėstytą prašymą, 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2297 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-06-20 įsakymo Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“ pripažinimo netekusiu galios“ pripažino netekusiu galios Administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“ (Administracinė byla Nr. I-1004-38/2009; b. l. 23, 24, 25). Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1004/2009 pagal UAB „VJ Investicija“ ir UAB „Hansa lizingas“ skundą atsakovui Administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2297 panaikinimo, teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, tačiau Lietuvos vyriausiajam administracinis teismas 2010 m. vasario 17 d. neskundžiama nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė (Administracinė byla Nr. I-1004-38/2009; b. l. 50-52, 100-102). Nustatytos faktinės bylos aplinkybės teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 30-2297 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-06-20 įsakymo Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“ pripažinimo netekusiu galios“ yra galiojantis, o tai reiškia, kad galioja ir naudojamos namų valdos Nugalėtojų g. 26 suformavimo pagrindas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 871V „Dėl privačios namų valdos žemės sklypo (Nugalėtojų g. 26) ribų nustatymo Antakalnio seniūnijoje“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio nuostatoms yra atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas aktas atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami VAĮ 8 straipsnyje. Jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), motyvuotas, nurodyta jo apskundimo tvarka, pasirašytas įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Be to, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad Sprendimu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo atitinkamos subjektinės teisės realizavimo galimybės buvo apribotos Vilniaus apygardos teismui iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2016-565/2010, o taip pat 2007 m. gruodžio 19 d. bei 2008 m. spalio 29 d. pranešimų pagrindu įregistravus šį juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre sklypo ir statinių registracijos duomenyse, dėl kurio egzistavimo ir buvo priimtas minėtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo“.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nei skunde, nei jos atstovas teismo posėdyje nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimas priėmus Sprendimą. Tik išdėstė savo nuomonę, pateikė faktinių aplinkybių interpretaciją, tvirtino, kad žemės sklypo suformavimas išspręstų civilinį ginčą, tačiau nenurodė, kokios jo teisės buvo pažeistos, kokias konkrečiai teisines pasekmes sukėlė Sprendimas. Nurodė, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant atsakovas nepažeidė įstatymų, neviršijo kompetencijos (neveikė ultra vires). Pažymėjo, jog teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo objektyviai pažeistos atsakovui priimant skundžiamą aktą. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad naikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą parengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams eksploatuoti, nurodytais ir kitais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos, nagrinėjamos civiline tvarka, baigtis turės neginčijamą prejudicinę reikšmę. Taigi, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Atmetus pareiškėjo skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytų motyvų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste buvo pripažinti teisiškai nereikšmingais.

III.

Pareiškėjas UAB „VJ Investicija“ apeliaciniu skundu (b. l. 84-86) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas sprendime formaliai pasisakė dėl individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir konstatavo, kad „skundžiamas aktas atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 str.”. Tačiau teismas neįvardijo nei teisės akto, nei jokio kito argumento, kuris pagrįstų atsakovo išvadą, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla gali būti pagrindu atsisakyti rengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams eksploatuoti. Taip pat teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, patvirtinančių, kad iškelta civilinė byla negali būti priežastimi atsisakyti rengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams eksploatuoti ir jog egzistuoja teisės aktuose numatyti pagrindai parengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams eksploatuoti. Pareiškėjas skunde teismui aiškiai motyvavo, kad žemės sklypo suformavimas yra reikalingas Nekilnojamojo turto registre įregistruotų gyvenamojo namo kiemo statiniams eksploatuoti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas.

Paaiškina, jog skundžiamas aktas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėmis, t. y. iš jo buvo atimta teisė sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį. Taigi, ginčijamas aktas turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms. Dėl to teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, numatytas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas nurodo, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas teigia, kad jo atitinkamos subjektinės teisės realizavimo galimybės buvo apribotos Vilniaus apygardos teismui iškėlus civilinę bylą. Jau vien ta aplinkybė, kad ši civilinė byla buvo sustabdyta iki apeliacine tvarka bus išnagrinėta administracinė byla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2297 panaikinimo, patvirtina, jog civilinės bylos nagrinėjimas neeliminuoja pareiškėjo galimybės sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį. Tokios sutarties sudarymo galimybę, esant iškeltai civilinei bylai, patvirtina ir pati teismo nutartis dėl civilinės bylos Nr. 2-1224-565/2009 (2010 metų šios bylos Nr. 2-2016-565/2010) sustabdymo. Ši byla ir buvo sustabdyta dėl to, kad suformavus žemės sklypą gyvenamojo namo kiemo statiniams eksploatuoti ir pareiškėjui sudarius valstybinės žemės pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį, civilinėje byloje nebeliks ginčo dėl savavališkai užimto valstybinės žemės sklypo atlaisvinimo ir padarinių pašalinimo. Todėl akivaizdu, kad teismo išvada dėl pareiškėjo atitinkamos subjektinės teisės realizavimo galimybės apribojimo, esant Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamai civilinei bylai, yra neteisinga. Be to, teismas nemotyvavo savo išvados, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla apribojo pareiškėjo teises sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį. Taip pat nemotyvavo ir išvados, kokiu būdu Viešojo registro duomenys bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. 30-1261 „Dėl sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenų nustatymo” apribojo pareiškėjo teises sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį. Dėl to ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų, o tai reiškia, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94-97) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą jį galėjo nagrinėti tik tuo aspektu, ar Vilniaus miesto savivaldybė pagrįstai nusprendė atidėti klausimo sprendimo terminą iki civilinės bylos baigties. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame aiškiai nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti formuoti sklypą, o Sprendimas (atsakymas) atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus.

Pažymi, jog skundžiamu Sprendimu (atsakymu) nėra atsisakoma atlikti viešojo administravimo subjektui teisės aktuose priskirtą pareigą – nustatyti sklypo Nugalėtojų g. 26 duomenis, tačiau sklypo duomenų nustatymas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui nagrinėjamoje civilinėje byloje, turėtų būti panaikintas, jeigu civilinėje byloje galutiniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų panaikinta kiemo statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, teisinė registracija ir pareiškėjas būtų įpareigotas šiuos statinius nugriauti. Tokiu atveju pareiškėjo teisės įsigyti sklypą prie statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, turinys sumažėtų, kadangi remiantis Taisyklių 3 punktu prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taisyklių 16 punktas numato, kad parduodamų žemės sklypų dydžius savivaldybės administracijos direktorius nustato įvertinęs teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, žemės sklype esančio nekilnojamojo turto teisinio registravimo dokumentus ir patikrinęs detaliajame plane ar nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančiame žemės sklypo plane statiniams ar įrenginiams numatytą, bet tam nepanaudotą žemės sklypo plotą. Įvertinus šią teisės normą darytina išvada, jog tuo atveju, jei atsakovas būtų teismo įpareigotas suformuoti žemės sklypą, įgyvendinti teismo įpareigojimo nepažeidęs minėtos teisės normos negalėtų. Pažeidęs nustatytą teisinį reguliavimą ir įvykdęs teismo įpareigojimą nagrinėjamo juridinio fakto galiojimo metu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui atsirastų teisinis pagrindas vėl tikslinti ieškinį minėtoje civilinėje byloje ar atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, jei neteisėtai pastatytais pripažintų statinių nugriovimo atveju neišvengiamai sumažėtų esamiems statiniams pagal paskirtį eksploatuoti būtinas žemės plotas.

Paaiškina, jog nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad viešojo registro duomenys (t. y. išviešintas juridinis faktas) neapriboja pareiškėjo teisių sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartį. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 12 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojamas su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijęs juridinis faktas – civilinės bylos dėl registruojamo nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimas. Pagrindas tokiam juridiniam faktui registruoti, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 6 punktu, yra teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą. Apie šį juridinį faktą teismas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui praneša ne vėliau kaip kitą darbo dieną po bylos iškėlimo, o Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gavęs teismo pranešimą nedelsdamas apie civilinės bylos dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto iškėlimą pažymi nekilnojamojo turto registre. Aiškinant šias teisės normas teleologiniu metodu darytina išvada, jog įstatymo leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą – ,,ne vėliau kaip kitą darbo dieną” ir ,,nedelsdamas” siekė šioms normoms suteikti pakankamą svarbą ir reikšmę, tam, kad iškėlus civilinę bylą, turinčią įtaką nekilnojamojo daikto statusui, kaip galima greičiau taptų viešai žinoma, jog šis juridinis faktas suponuoja daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus visą tokio juridinio fakto viešo skelbimo laikotarpiu. Todėl manytina, kad Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas formuoti pareiškėjui žemės sklypą kiemo statinių, esančių Nugalėtojų g. 26, Vilniuje, eksploatavimui, yra adekvati viešojo administravimo subjekto reakcija į teismo paskelbtą, todėl ir reikšmingą juridinį faktą.

Atsakovas teigia, jog, analizuojant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 14 d. sprendimą, matyti, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateikta nuomonė, kad „žemės sklypo suformavimas išspręstų civilinį ginčą” nėra pagrindas teismui konstatuoti, jog pareiškėjo subjektinės teisės buvo pažeistos.

Pabrėžia, jog Vilniaus miesto savivaldybės priimtas individualus teisės aktas nėra ir negali būti pagrindas leidžiantis įteisinti savavališkas statybas. Net ir suformavus sklypą aplink kiemo statinius, kurių atsiradimo teisėtumo klausimas nagrinėjamas civilinėje byloje, ir įsigijus sklypą nuosavybėn ar jį išsinuomojus, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimo teisė civilinėje byloje neišnyktų. Statiniai, pastatyti be statybos leidimo ar teisės aktų nustatyta tvarka suderinto supaprastinto statinio projekto ant savavališkai užimtos valstybinės žemės, netampa teisėtais pasikeitus žemės, ant kurios pastatyti tokie statiniai, savininkui ar valdytojui. Bet kuriuo atveju, neteisėtai pastatytiems statiniams sklypas nėra formuojamas, kadangi ex iniuria ius non oritur, o statinių statyba be statybos leidimo (ar be suderinto supaprastinto statinio projekto) yra valstybės viešojo intereso, kurį prokuroras turi teisę ginti, pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. gegužės 4 d. rašto Nr. A51-9814 (2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo suformavimo kiemo statinių eksploatavimui“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos parengti žemės sklypo suformavimo dokumentus kiemo statiniams (tvorai, baseinui, kiemo židiniui, atraminei sienelei ir pavėsinei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatuoti.

Iš pareiškėjo prašymo atsakovui (b.l. 4) ir jo skundo teismui (b.l. 3) matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia įpareigoti atsakovą parengti žemės sklypo, esančio Nugalėtojų g. 26, Vilnius, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) formavimo dokumentus, kurie leistų pareiškėjui papildomai iš valstybės išsipirkti arba išsinuomoti 1240 kv.m. žemės, kuri, pareiškėjo teigimu, būtina toje žemėje faktiškai stovinčių statinių eksploatavimui. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad jis savo teisę įsigyti aptariamą žemę kildina iš 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.4 punkto. Taigi būtina įvertinti, ar atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašyme nurodytus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjo subjektinės teisės realizavimo galimybės buvo apribotos Vilniaus apygardos teismui iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2016-565/2010, taip pat 2007-12-19 ir 2008-10-19 pranešimų pagrindu įregistravus šį juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre sklypo ir statinių registracijos duomenyse.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, tokiai pirmosios instancijos išvadai iš esmės pritaria.

Taisyklių 2.4 punkte (2009 m. liepos 15 d. redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) nurodyta, kad „asmenys pagal Taisykles gali įsigyti nuosavybėn <...> žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre (toliau vadinama – Nekilnojamojo turto kadastras) įrašytą jų tiesioginę paskirtį (išskyrus nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių, taip pat poilsiaviečių pastatų ir kitų statinių užimtus žemės sklypus kaimo gyvenamosiose vietovėse, kai jie pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinami natūra, ir žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui). Šie žemės sklypai parduodami pagal detaliuosius planus arba žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietovėje)“. Kaip matyti iš šios teisės normos turinio, jame nurodytos žemės pardavimu iš esmės siekiama sudaryti tinkamas teisines ir faktines prielaidas atitinkamoje žemėje esančių statinių ir įrenginių eksploatavimui. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog įtvirtinant tokią teisės normą preziumuojama, kad Taisyklių 2.4 punkte nurodyti statiniai ir įrenginiai atititinkamame žemės sklype stovi teisėtai. Priešingas teisės normų aiškinimas iš esmės reikštų, kad tam tikram subjektui, siekiančiam įsigyti valstybinę žemę, pakaktų joje (kad ir be teisinio pagrindo) pastatyti statinius, ir ši faktinė aplinkybė savaime sukurtų jam teisę pirkti ar nuomoti valstybinę žemę, ant kurios stovi tokie statiniai.

Kiek tai susiję su namų valda, nėra ginčo, kad bylai reikšmingu laikotarpiu galioja 1996 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto sprendimas Nr. 871V „Dėl privačios namų valdos žemės sklypo (Nygalėtojų g 26) ribų nustatymo Antakalnio seniūnijoje“, ginčo dėl namų valdos žemės sklypo nekyla. Ginčas kyla tik dėl žemės, ant kurios stovi kiemo statiniai (tvora, baseinas, kiemo židinys, atraminė sienelė ir pavėsinė unik. Nr. 1093-6003-7023).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2016-565/2010, 2007 m. gruodžio 19 d. ir 2008 m. spalio 29 d. pranešimų pagrindų pagrindu šis juridinis faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre sklypo ir statinių registracijos duomenyse (b.l. 38 ir 42). Be to, iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-357-565/2011) iš dalies tenkino prokuroro ieškinį ir įpareigojo atsakovą bei UAB „Swedbank lizingas“ grąžinti valstybės dispozicijon savavališkai užimtą žemės plotą, esantį šalia žemės sklypo Nugalėtojų g. 26, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat įpareigojo UAB „Swedbank lizingas“ nugriauti sklype esančius statinius (dalį tvoros, baseiną, kiemo židinį, atraminę sienelę, pavėsinę ir neidentifikuotą statinį). Nors šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, jis reikšmingas nagrinėjant ir šią bylą.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad suformavus žemės sklypą statiniams eksploatuoti civilinėje byloje neliks ginčo dėl savavališkai užimto žemės sklypo ir statybos padarinių šalinimo, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė agumentų, kaip vėliau sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo pardavimo sutartis galėtų būti reikšminga sprendžiant klausimą dėl iki jos sudarymo pastatytų statinių teisėtumo, o pirmiau nurodytas Vilniaus apygardos teismo sprendimas patvirtina, kad ginčas dėl statinių teisėtumo spręstinas atskirai nuo valstybinės žemės įsigijimo klausimo.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos faktines aplinkybės riboja subjektinės teisės realizavimo galimybę, nes, kaip minėta Taisyklių 2.4 punkte įtvirtintos teisės pirkti valstybinę žemę realizavimas sietinas su ant jos stovinčių pastatų teisėtumu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas apskritai neatsisako tenkinti pareiškėjo reikalavimo, tačiau jo tenkinimą sieja su pirmiau minėtos civilinės bylos baigtimi.

Taip pat atmestini pareiškėjo teiginiai dėl Sprendimo prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame pareiškėjui buvo išsamiai paaiškintos atsisakymo priežastys. Tai, kad atsakovas Sprendime išsamiai teisiniu požiūriu nepagrindė savo atsisakymo, šiuo konkrečiu atveju netraktuotina kaip aplinkybė, daranti Sprendimą negaliojančiu ar sukuriančiu pagrindą atsakovo atsisakymą atlikti veiksmus traktuoti kaip neteisėtą.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo UAB „VJ Investicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.