Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismo prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Nr. 2-368/2011, kuriuo P. A. Z. pripažintas neveiksniu, šio asmens globėju paskirtas I. P. Z.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Nr. 2-368/2011, kuriuo P. A. Z. pripažintas neveiksniu, paskirtas šio asmens globėjas – sūnus I. P. Z.. Pareiškėjo prašyme nurodyta, kad byla, kurioje priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimas, buvo pradėta P. A. Z. sūnaus I. P. Z. prašymo pagrindu. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad P. A. Z. - Lietuvos Respublikos pilietis.

Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas patikslinti P. A. Z. asmens duomenis bei kitas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl duomenų apie P. A. Z. pateikimo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 27 d. iš Gyventojų registro tarnybos gautas raštas, kuriame nurodoma, kad P. A. Z. (duomenys neskelbtini) mirė.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. lapkričio 7 d. iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos gautas raštas, kuriame, atsakant į atitinkamą Lietuvos apeliacinio teismo klausimą, pažymima, kad šioje ministerijoje jokių raštų dėl P. A. Z. iš Baltarusijos Respublikos teismų ir kitų institucijų gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutraukiama.

Užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal tarptautinių sutarčių nuostatas. Tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos ir teismo sprendimo kilmės valstybės (išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares) tarptautinė sutartis dėl teisinės pagalbos nesieja, užsienio valstybėje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) nuostatas (CPK 810 straipsnis). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo procedūros metu patikrinamas tik ją reglamentuojančiame teisės akte nustatytų nepripažinimo pagrindų egzistavimas, užsienio valstybės teismo sprendimas iš esmės neperžiūrimas, nevertinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutarties Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau tekste - Tarptautinė sutartis) 52 straipsnyje įtvirtintas Susitariančiųjų Salių teisingumo įstaigų sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, nuosprendžių dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo abipusio pripažinimo principas. Abi Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo inter alia įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse (ūkinėse) ir šeimos bylose, taip pat globos ir rūpybos įstaigų sprendimus bylose, esančiose jų žinioje, priimtus kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

Tarptautinės sutarties II dalies 1 skyriaus 24 straipsnio, reglamentuojančio pripažinimo neveiksniu teisinius santykius, 1 dalyje įtvirtintos jurisdikcijos tarp Susitariančiųjų Valstybių kompetentingų įstaigų paskirstymo taisyklės tokio pobūdžio bylose. Pagal minėtoje teisės normoje įtvirtintą bendrąją taisyklę, pripažįstant neveiksniu yra kompetentingos įstaigos ir taikomi įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra asmuo, pripažintinas neveiksniu. Tarptautinės sutarties 24 straipsnio 2 dalis numato to paties straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės išimtį ir jos įgyvendinimo tvarką. Jei vienos Susitariančiosios Šalies įstaiga nustato, kad yra pagrindas pripažinti neveiksniu kitos Susitariančiosios Šalies pilietį, kurio gyvenamoji vieta ar buveinė yra šios Susitariančiosios Šalies teritorijoje, ji praneša apie tai kitos Susitariančiosios Šalies atitinkamai įstaigai. Jeigu įstaiga, kuriai pranešta, pareiškia, kad ji suteikia teisę atlikti tolesnius veiksmus įstaigai Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra šio asmens gyvenamoji vieta ar buveinė, arba per tris mėnesius neatsako, tai įstaiga Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra asmens gyvenamoji vieta ar buveinė, gali nagrinėti bylą dėl jo pripažinimo neveiksniu, vadovaudamasi savo valstybės įstatymais, kai pripažinimo neveiksniu pagrindai taip pat numatyti ir įstatymais tos Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis jis yra. Sprendimas dėl pripažinimo neveiksniu turi būti išsiųstas kitos Susitariančiosios Šalies atitinkamai įstaigai.

Tarptautinės sutarties 53 straipsnis reglamentuoja nereikalaujančių vykdymo sprendimų pripažinimo kitoje Susitariančiojoje Šalyje klausimus. Tarptautinės sutarties 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienos iš Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų priimti ir įsiteisėję sprendimai, pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo, pripažįstami kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje be specialios teisenos: 1) jeigu Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, teisingumo įstaigos anksčiau nepriėmė šioje byloje įsiteisėjusio sprendimo; 2) jeigu pagal šią Sutartį, o Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas, byla nepriklauso išimtinei šios Susitariančiosios Šalies įstaigų kompetencijai.

Tarptautinės sutarties 24 ir 53 straipsnių lyginamoji, sisteminė bei loginė analizė leidžia daryti išvadą, jog Tarptautinės sutarties 24 straipsnyje numatytų procedūrų laikymasis yra pagrindas pripažinti vykdymo nereikalaujantį kitos Susitariančiosios Šalies teisingumo įstaigos sprendimą be specialios teisenos. Teismas atkreipia dėmesį, jog Tarptautinės sutarties 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas pagal savo esmę atitinka Tarptautinės sutarties 59 straipsnio 4 punkte įtvirtintos teisės normos esmę. Šiuo pagrindu teismas daro išvadą, jog Tarptautinės sutarties 24 straipsnyje įtvirtintos pareigos kreiptis į kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentingas įstaigas nesilaikymas tiek pagal Tarptautinės sutarties 53 straipsnį, numatantį kitos Susitariančiosios valstybės teisingumo įstaigos sprendimo pripažinimo be specialios teisenos galimybę, tiek pagal Tarptautinės sutarties 59 straipsnį, įtvirtinantį bendrąsias Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigų sprendimų pripažinimo taisykles, yra pagrindas nepripažinti kitos Susitariančiosios Valstybės teismo ar kitos kompetentingos įstaigos sprendimo tokio pobūdžio bylose, nes, neįvykdžius Tarptautinės sutarties 24 straipsnyje nurodytų procedūrų, nėra pagrindo atsirasti kitos Susitariančiosios Valstybės, nei ta, kurios pilietis yra pripažintinas neveiksniu asmuo, kompetentingų įstaigų jurisdikcijai.

Tarptautinės sutarties 19 straipsnyje nustatyti atsisakymo suteikti teisinę pagalbą pagrindai. Šiame Tarptautinės sutarties straipsnyje įtvirtinta, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.

Pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo. Pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę sudaryti sandorius (CK 1.84 straipsnis), teisę sudaryti santuoką (CK 3.15 straipsnis), balsavimo teisę, taip pat ir teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, egzistuoja pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys į tinkamą asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugą, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – EŽTK arba Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis). Kadangi asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus asmens teisių apribojimas, taip pat Konvencijos 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir kituose Konvencijos straipsniuose įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais – psichinis sutrikimas turi būti „tokio pobūdžio ar laipsnio“, kad pateisintų šios priemonės taikymą (žr., pvz., Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05, 27 March 2008, § 94, Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001). Tokios pozicijos aptariamu klausimu laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008 ir kt.). Kadangi neveiksnumo nustatymu asmens gyvenimui padaroma lemiama įtaka, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktuose (CPK 491 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis, 467 straipsnio 1 dalis) nustatyta prioritetinė dėl psichikos sutrikimo pažeidžiamo asmens teisių gynyba. Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta taip pat ir tarptautiniuose teisės aktuose - jau minėtos EŽTK 6 ir 8 straipsniuose, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau tekste - Deklaracija), kurioje skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nustatyta, kad Baltarusijos Respublikos teismas, priimdamas sprendimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio P. A. Z. pripažinimo neveiksniu, nesilaikė Tarptautinės sutarties 24 straipsnyje numatytos procedūros. Šią aplinkybę įrodo faktas, jog Baltarusijos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos institucijos jokioms Lietuvos Respublikos įstaigoms Tarptautinės sutarties 4 straipsnio nustatyta tvarka nėra siuntusios jokių dokumentų ir (arba) užklausų dėl minėto asmens (b.l. 18). Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus pripažinimas neveiksniu sukelia itin reikšmingas teisinius padarinius, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, jog Lietuvos Respublika, prisijungdama prie Konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių srityje, prisiėmė reikšmingą pareigą gerbti žmogaus teises, o tuo atveju, jeigu kyla poreikis jas kokiu nors būdu apriboti, užtikrinti šiam asmeniui teisę į tinkamą procesą, konstatuotina, jog egzistuoja teisinis pagrindas atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos teismo sprendimą Tarptautinės sutarties 19 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, taip pat yra dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 464 straipsnio 1 dalis), todėl jis turi visas suinteresuoto asmens teises, o teismo, nagrinėjančio bylą dėl neveiksnumo nustatymo, pareiga – užtikrinti šių teisių teismo procese gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2007). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad užsienio valstybėse priimti teismo sprendimai, kol jie nėra pripažįstami ir (arba) leidžiami vykdyti kitoje valstybėje, paprastai nesukelia teisinių pasekmių už šios valstybės ribų, taip pat, atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad asmuo, pripažintas neveiksniu, taip pat turi būti įtraukiamas dalyvaujančiu byloje asmeniu į teismo procesą, kuriame sprendžiamas tokio teismo sprendimo pripažinimo klausimas.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, jog P. A. Z. (duomenys neskelbtini) mirė. Mirus vienam iš dalyvaujančių byloje asmenų ir nesant teisių perėmimo galimybės, egzistuoja pagrindas šią civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 7 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 7 punktu,

nutaria:

Civilinę bylą Nr. 2T-50/2014 pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismo prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Bresto srities Pružanų rajono teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Nr. 2-368/2011, kuriuo P. A. Z. pripažintas neveiksniu, šio asmens globėju paskirtas I. P. Z., nutraukti.