Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 23S184339, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui 2021 m. lapkričio 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760066530, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 17 d. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 22 d. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę prašė pareiškėjo užpildyti Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėjas 2023 m. birželio 25 d. Migracijos departamentui pateikė užpildytą klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai) pareiškėjas nepasirinko jokio varianto, tačiau parašė paaiškinimą: „Mano nuomone Krymo pusiasalis yra teritorinių nesutarimų tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos objektas, todėl teisėtumo klausimas nėra vienareikšmis“.

14. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 19 d. atliko užsieniečio apklausą. Apklausos metu užsienietis nurodė, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 m. Nurodė, kad tiek jis, tiek jo sūnus turi (duomenys neskelbtini). Jo sūnus mokosi Rusijos Federacijos mokykloje nuotolinio mokymosi būdu. Rusijos Federacijoje gyvena jo tėvai, todėl pareiškėjas su šeima 3-4 savaitėm per metus vyksta į Rusijos Federaciją jų aplankyti. Rusijos Federacijoje vykstančiuose rinkimuose jis nedalyvauja, nes jam tai nėra įdomu. Apie tai, kaip Rusijos Federacijos valdžios organai elgiasi su opozicija, jis negali daug pasakyti, nes tuo nesidomi. Nurodė, kad Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje jis nepalaiko, galvoja, kad tokiu būdu valdžia perkėlė atsakomybę paprastiems žmonėms. Ar Rusijos Federacijos veiksmai yra teisėti, jis nežino, tačiau galvoja, kad Rusijos Federacija padarė viską, kad Rusijoje būtų manoma, kad tie veiksmai yra teisėti. Jam nėra žinoma, kokios yra šio karinio konflikto priežastys, o priežastys, kurios yra skelbiamos Rusijos Federacijoje, jo manymu, nėra įtikinamos. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad apie Rusijos Federacijos organizuojamus referendumus okupuotose Ukrainos teritorijose jam nėra nieko žinoma, o apie teisėtą Krymo priklausymą Ukrainai ar Rusijai jis negali pasakyti, nes „teisėtumas“ yra juridinis terminas ir jis negali pasakyti kas yra teisėta, o kas ne. Galvoja, kad kai vyksta ginčas dėl teritorijos priklausymo vienai ar kitai valstybei, tai ta teritorija ir yra ginčytina teritorija, negalima sakyti vienareikšmiai, kad ji teisėtai priklauso tai ar kitai valstybei. Nurodė, kad jis pripratęs abejoti viskuo, todėl negali vertinti teisėtumo ir teigti, kad Krymas priklauso vienai ar kitai pusei teisėtai.

15. Byloje pateiktas 2023 m. balandžio 12 d. VSD raštas Nr. 18-3956, kuriame VSD nurodė, kad jos vertinimu, jei užsienietis atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

16. Migracijos departamentas, VSD rašto pagrindu, 2023 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 23S184339, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą.

17. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

18. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

19. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

23. Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

24. Pareiškėjas skunde nurodo, jog nesutinka su ginčijamu Sprendimu, kadangi jis priimtas atsižvelgiant tik į bendro pobūdžio VSD raštą ir vieną klausimyno atsakymą, o ne nustatytus faktus.

25. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą vadovavosi bendro pobūdžio VSD raštu. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nepasirinko nei vieno iš klausimyne nurodytų atsakymų į 11 klausimą ir pateikė savo nuomonę užduotu klausimu. Migracijos departamento, vertinimu, pareiškėjas, neatsakydamas į klausimą kam priklauso Krymas, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Iš byloje pateikto klausimyno matyti, jog pareiškėjui buvo pateikti du klausimai (10 ir 11), kurie, teismo vertinimu, pagal jų pobūdį gali būti vertinami kaip tarpusavyje glaudžiai susiję. Kaip minėta, klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą buvo pateikti du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą buvo du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Asmuo, pildydamas klausimyną, turi pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų variantų; klausimyne nenumatyta galimybė asmenims, pildantiems klausimyną, įrašyti kokį nors papildomą tekstą, pastabą, komentarą. Pažymėtina, jog pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“, į 11-tą klausimą neatsakė, nurodydamas savo pastabą, kad jo nuomone, Krymo pusiasalis yra teritorinių nesutarimų tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos objektas, todėl teisėtumo klausimas nėra vienareikšmis. Taigi, pareiškėjas, pildydamas klausimyną, atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau mano, Krymo pusiasalis yra teritorinių nesutarimų tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos objektas. Būtent šia aplinkybė yra grindžiamas atsakovo Sprendimas. Atsakovas nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas.

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-159/21 | Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. yra išaiškinęs, jog sprendžiančioji institucija (Migracijos departamentas), turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes vertindama asmenų prašymus bei nurodyti priežastis, paskatinusias priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat nurodė, jog nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, tačiau ši institucija (Migracijos departamentas) turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

27. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas konkrečiu atveju spręsdamas ar išduoti/panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir/ar išduoti nacionalinę vizą ir priimdamas atitinkamus sprendimus turi nurodyti priežastis, kurios lėmė priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas negali apsiriboti kitos institucijos bendro pobūdžio informacija (VSD raštu) ir šiuo pagrindu priimti neigiamą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus esančius įrodymus, jei reikia išsireikalauti papildomai įrodymų, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui. Kaip minėta, pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejama tik su pareiškėjo atsakymu į klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Jokių kitų objektyvių įrodymų patvirtinančių pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui byloje nepateikta. Pažymėtina, kad VSD neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo ir savo išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepateikė. Taigi, darytina išvada, jog nesant duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Pažymėtina ir tai, kad grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą.

28. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, turi atlikti visų su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių vertinimą ir padaryti išvadą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame Sprendime atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atsakymas į klausimyno 11-tą klausimą parodo, kad pareiškėjas palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius nusikaltimus, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl pareiškėjo atsakymo į 10-tą klausimą, kuriame pareiškėjas aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Taigi, nenustačius konkrečių veiksmų praeityje, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama VSD bendro pobūdžio raštu dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11-tą klausimą, laikytina akivaizdžiai formalia.

29. Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

30. Nagrinėjamu atveju iš ginčo Sprendimo turinio matyti, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas neatliko. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas pripažintinas formalus, nepakankamai motyvuotas individualia pareiškėjo situacija, todėl neatitinkantis Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 5 punkte (išsamumo) bei 9 punkte (objektyvumo) įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos teismų praktikos. Teismo vertinimu, Sprendimo faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas ir ginčijamas Migracijos departamento 2023 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. 23S184339 naikinamas.

31. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau –ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad analogiškų faktinių aplinkybių bylose teismas jau yra suformavęs praktiką dėl atsakovo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

33. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1500,00 Eur ir 22,50 Eur žyminio mokesčio, iš viso 1522,50 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs preiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (1500,00 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 772,50 Eur (22,50 Eur žyminis mokestis ir 750,00 Eur išlaidų advokato pagalba apmokėti) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento 2023 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 23S184339, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui A. S., iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 772,50 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.