Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-07-01 · Administracinė byla Nr. A-146-327-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-07-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-07-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-01
Bylos Nr.
A-146-327-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01979-2009-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
N. B.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-327/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01979-2009-0Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjai N. B.,atsakovo atstovei Jurgitai Bertašiūtei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Gražinai Jackūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr.11-24-20242;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr.(6.5)I-6716;

3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti sprendimą skirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. ji dirbo Onkologijos mokslinio tyrimo instituto medicinos sesers pareigose ypatingomis darbo sąlygomis. Pagal tuo metu galiojusius teises aktus pagrįstai tikėjosi gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintą Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašą Nr. 1. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr.11-24-20242 nusprendė neskirti jai kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. VSDF valdyba 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr.(6.5)I-6716 jos skundo dėl šio sprendimo nepatenkino. Sprendimai grindžiami tuo, esą ji neturi darbo ypatingomis sąlygomis stažo, nes nuo 1982 m. rugsėjo 14 d. iki 1983 m. gruodžio 13 d. ir nuo 1986 m. kovo 31 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, o į stažą kompensacijai skirti įskaitomas faktiškai dirbtas laikas. Pagal VSDF valdybos pateiktus skaičiavimus ji dirbo ypatingomis sąlygomis 5 metus ir 5 mėnesius. Akcentavo, kad jos darbo ypatingomis sąlygomis stažas yra nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. (8 metus) ir nutrūko dėl objektyvių priežasčių – nėštumo. VSDF valdyba taip pat nesurado galimybės jai skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, proporcingą faktiškai dirbtam laikui, nes minėto darbo ji nedirbo 1988-1994 metais. Tačiau šio laikotarpio darbo jos užimtose medicinos sesers pareigose sąlygos nesiskyrė nuo darbo sąlygų kitais laikotarpiais. Pagal iki 1994 m. gruodžio 21 d. galiojusias VSD pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostatas asmenims, dirbusiems ne mažiau kaip pusę kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti nustatyto laiko, kompensacija buvo mokama proporcingai dirbtam laikui, be jokių sąlygų dėl laikotarpių.

Pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu iširti, ar VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalis bei Aprašo 7 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 23, 29, 48, 52 straipsnių nuostatoms (b. l. 50).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) paaiškino, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos vadovaujantis VSD pensijų įstatymo 67 straipsniu bei Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teisę į kompensaciją turi moterys, iki 1995 m. sausio 1 d. išdirbusios 7 metus ir 6 mėnesius darbus kenksmingomis darbo sąlygomis, įvardytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1 (toliau – ir Sąrašas Nr. 1). Pensijų įstatymo 56 straipsnio 5 dalis ir Aprašo 7 punktas numato, jog asmenims, minėtose nuostatose numatytais laikotarpiais, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę kompensacijai skirti numatyto darbo laiko, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Aprašo 9 punktas nustato, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Jokia kita asmens veikla darbui ypatingomis sąlygomis neprilyginama.

Paaiškino, kad 2009 m. liepos 1 d. VSDF valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr.11-24-20242 N. B. buvo atsisakyta skirti kompensaciją, kadangi įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus paaiškėjo, kad ji neturi VSD pensijų įstatymo ir Aprašo kompensacijai skirti nustatyto darbo stažo ypatingomis sąlygomis.

Pažymėjo, jog remiantis VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 punkto ir Aprašo 6.1 punkto, 7 punkto nuostatomis, pilnai kompensacijai skirti N. B. iki 1995 m. sausio 1 d. ypatingomis darbo sąlygomis turėtų būti išdirbusi 7 metus ir 6 mėnesius arba 3 metus 9 mėnesius 1988-1994 metų laikotarpiu, dalinei kompensacijai skirti. Įvertinus N. B. pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad 1979 – 1986 metų laikotarpiu darbus, įvardytus Sąrašo Nr.1 XXI skyriuje, pareiškėja dirbo 5 metus ir 5 mėnesius: 1979 m. rugpjūčio 1 d. – 1982 m. rugsėjo 13 d., 1983 m. gruodžio 14 d. – 1986 m. kovo 30 d. laikotarpiais. Vadovaujantis Aprašo 9 punktu, į stažą kompensacijai skirti neįskaityti 1982 m. rugsėjo 14 d. – 1983 m. gruodžio 13 d., 1986 m. kovo 31 d. – 1987 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiai, kuriais pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose. Kadangi pareiškėjos darbo ypatingomis sąlygomis stažas nesudarė nei 7 metų ir 6 mėnesių, nei 3 metų ir 9 mėnesių 1988-1994 laikotarpiu, dalinei kompensacijai skirti, VSDF Vilniaus skyrius, vadovaudamasis pirmiau įvardytomis teisės aktų nuostatomis, 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 11-24-20242 nusprendė kompensacijos neskirti.

Atkreipė dėmesį į tai, jog VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 11 dalis numato, kad kompensacijų apskaičiavimo bei skyrimo tvarką nustato Vyriausybė. Įgyvendindama minėtą įstatymo nuostatą, Vyriausybė patvirtino Aprašą, kurio 9 punkte nustatyta, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Pažymėjo, jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas yra skiriamos pagal teisės aktus, galiojančius teisės į kompensaciją ar pensiją atsiradimo metu.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė skundą atmesti, o savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas (b. l. 16-17).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 56-60) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad N. B. nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. dirbo Onkologijos mokslinio tyrimo institute II Radiologiniame skyriuje medicinos sesers pareigose. Už kenksmingas darbo sąlygas jai buvo mokamas 15 procentų priedas prie algos (b. l. 29). Šias aplinkybes patvirtina Lietuvos onkologijos centro pažyma, kurioje nurodyta, kad N. B. nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. (8 metus ir 2 dienas) ėjo pareigas, nurodytas Sąrašo Nr.1 XXI skirsnio dalyje („Medicinos įstaigų darbuotojai, pastoviai ir betarpiškai dirbantys su radioaktyviosiomis medžiagomis“) (b. l. 11). Įvertinęs tai, jog nuo 1982 m. rugsėjo 14 d. iki 1983 m. gruodžio 13 d. ir nuo 1986 m. kovo 31 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. N. B. buvo vaiko priežiūros atostogose, VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėjos faktiškai dirbtas laikas minėtose pareigose yra 5,4167 metų (b. l. 38-39).

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad 2009 m. birželio 23 d. N. B. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo (b. l. 25-27). Atsakovas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 11-24-20242 nusprendė neskirti N. B. kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, nes pareiškėja neatitinka VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio bei Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 2, 3, 4 punktų reikalavimų (b. l. 6). VSDF valdyba 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr.(6.5)I-6716 pareiškėjos skundą dėl minėto sprendimo panaikinimo atmetė (b. l. 7).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjos iškeltą administracinį ginčą pirmiausia būtina įvertinti, ar ginčijami VSDF Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 1 d. ir VSDF valdybos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimai atitinka tokiems sprendimams keliamus ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, taip pat nustatyti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių minėti sprendimai turėtų būti naikinami.

Teismas nurodė, jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimą reglamentuojama Valstybinių socialinių draudimo pensijų įstatymo ir Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatos.

Iš byloje esančios medžiagos bei pareiškėjos skundo motyvų teismas nustatė, kad N. B. teisę į VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją grindžia tuo, jog pagal iki 1994 m. gruodžio 21 d. galiojusio VSD pensijų įstatymo 56 straipsnio nuostatas, asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti skirto laiko, kompensacija buvo mokama proporcingai dirbtam laikui be jokių papildomų sąlygų ar apribojimų.

Teismas rėmėsi VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr.2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr.1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Teismas taip pat rėmėsi VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje numatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų, kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip pusė šio laiko 1988–1994 metais; jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 metais; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983–1994 metais; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980–1994 metais; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978–1994 metais. Taip pat rėmėsi Aprašo 9 punktu, kuriame nurodyta, kad darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinio darbo ypatingomis sąlygomis trukmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to aplinkybių, kad N. B. Onkologijos mokslinio tyrimo institute faktiškai dirbtas laikas, įvertinus tai, kad pareiškėja nuo 1982 m. rugsėjo 14 d. iki 1983 m. gruodžio 13 d. ir nuo 1986 m. kovo 31 d. iki 1987 m. rugpjūčio 3 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, yra 5,4167 metų (b. l. 38-39). Konstatavo, kad N. B. ypatingomis darbo sąlygomis faktiškai dirbtas laikas nepatenka į VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje nurodytą 1988-1994 metų laikotarpį, kuris yra aktualus nagrinėjamo ginčo atveju. Tuo tarpu, teisę į VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kompensaciją proporcingai dirbtam laikui, pareiškėja būtų įgijusi tuo atveju, jei bent pusę iš 7,5 metų laiko, t. y. 3 metus ir 9 mėnesius, minėtą darbą būtų dirbusi 1988-1994 metais.

Teismas nusprendė, kad VSDF Vilniaus skyrius 2009 m. liepos 1 d. sprendime bei VSDF valdyba 2009 m. lapkričio 1 d. sprendime teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius aiškino bei taikė tinkamai, minėti sprendimai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra pagrįsti ir teisėti.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, jog pareiškėja VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies bei Aprašo 7 punkte nustatytą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijos 7, 23, 29, 48, 52 straipsnio nuostatoms grindžia tomis aplinkybėmis, jog pagal iki 1994 m. gruodžio 21 d. galiojusias VSD pensijų įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintas normas, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas buvo mokama proporcingai dirbtam laikui, be jokių papildomų sąlygų. Be to, minėtas Vyriausybės nutarimas priimtas tuo metu, kai pareiškėja neturėjo galimybės papildyti savo darbo stažą.

Atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad kompensacijos už darbą ypatingomis sąlygomis ir pensijos lengvatinėmis sąlygomis paskirtis iš esmės yra analogiška – per valstybės nustatytą socialinės apsaugos sistemą suteikti asmeniui materialinę kompensaciją už darbus, kurie buvo atliekami ypatingomis sąlygomis ir galėjo daryti atitinkamą poveikį darbuotojo sveikatai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 3 d. nutarimas).

Konstatavęs, jog N. B. prašomos priteisti kompensacijos paskirtis iš esmės yra pensinio aprūpinimo reguliavimu numatytų klausimų sprendimas, atsižvelgęs į minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas pasisakė, kad pareiškėja teisės į jos prašomą kompensaciją niekada nebuvo įgijusi, o nuo 1995 m. balandžio 20 d. įsigaliojusioje VSD pensijų įstatymo 56 straipsnio redakcijoje ir nuo 1995 m. vasario 25 d. įsigaliojusioje Vyriausybės nutarimu Nr. 267 patvirtintoje Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo redakcijoje nustatytas ir nagrinėjamam ginčui reikšmingas teisinis reguliavimas iš esmės nebuvo keičiamas, bei priėjo prie išvados, kad N. B. teisėti lūkesčiai, iš kurių kildinamas nagrinėjamo ginčo atveju galiojančių VSD įstatymo 67 straipsnio 5 dalies bei Aprašo 7 punkte įtvirtintų normų neatitikimas Konstitucijos 7, 23, 29, 48, 52 straipsnių nuostatoms, paneigti nebuvo. Aptartais motyvais teismas pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III.

Pareiškėja N. B. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jos argumentus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 74-76) išdėstęs analogiškus argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi jis yra pagrįstas ir teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir išdėsto analogiškus argumentus (b. l. 77-78).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėja siekia, kad būtų apginta įstatymų numatyta teisė gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimas numatytas 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu Nr.I-549 (įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.) 56 straipsnyje (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr.I-724 redakcija, įsigaliojo nuo 2005 m.sausio 1 d.), taip pat naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymas Nr.X-209, įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d.) 67 straipsnyje.

Aptariamo įstatymo taikymo prasme darbu ypatingomis sąlygomis laikytinas darbas asmenų, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.) dirbo požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame (patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173) gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1, taip pat dirbusių kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr.2 (1994 m. įstatymo redakcijos 56 str.2 d., 2005 m. įstatymo redakcijos 67 str.2 d.). Šio įstatymo prasme darbams ypatingomis sąlygomis taip pat priskiriami atitinkami darbai, numatyti kituose iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojusiuose sąrašuose (Skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų pareigų sąrašas, Civilinės aviacijos inžinerijos – technikos darbuotojų pareigų sąrašas; Tolimosios Šiaurės rajonų ir Tolimosios Šiaurės vietovių sąrašas; Tekstilės pramonės gamybos ir profesijų sąrašas; Gamybos ir profesijų sąrašas) (1994 m. įstatymo redakcijos 56 str.3,4 d., 2005 m. įstatymo redakcijos 67 str.3,4 d.).

Atsakovui priimant pareiškėjos skundžiamą ir jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr.11-24-20242 galiojo ir nagrinėjamam ginčui yra aktualus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų 67 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija).

VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją tokiems asmenims suteikiama bendra šio įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr.2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr.1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Šio straipsnio 3 ir 4 dalyse išvardyti darbai, kurie nepatenka į Sąrašą Nr.1 bei Sąrašą Nr.2, tačiau yra numatyti kituose aptariamose įstatymo normose išvardytuose iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojusiuose sąrašuose, ir taip suteikia teisę juos dirbusiems asmenims gauti visą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, jei šiuos darbus dirbę asmenys atitinka kitas šiame straipsnyje nustatytas sąlygas.

Įstatymų leidėjas VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2,3,4 dalyse išvardytų darbų ypatingomis sąlygomis, suteikiančią teisę šiuos darbus iki 1995 m. sausio 1 d. dirbusiems asmenims gauti visą šiuo įstatymu numatytą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (atitinkamai už 10 metų arba už 5 metus), trukmę apibrėžė metais: minimaliu metų skaičiumi („ne mažiau kaip“) arba konkrečiai apibrėžtu (fiksuotu) metų skaičiumi. Be to, šiose įstatymo normose įstatymų leidėjas individualizavo kokia darbų ypatingomis sąlygomis trukmė metais (minimali arba fiksuota) suteikia teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas vyrams ir moterims.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, kad pareiškėja nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 1983 m. gruodžio 14 d. iki 1986 m. kovo 30 d. dirbo Onkologijos mokslinio tyrimo institute (Lietuvoje) II Radiologiniame skyriuje medicinos sesers pareigose. Byloje nėra ginčo, kad šis darbas patenka į Sąrašą Nr.1 (XXI skirsnio dalis „Medicinos įstaigų darbuotojai, pastoviai ir betarpiškai dirbantys su radioaktyviosiomis medžiagomis“). Byloje esančios VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 25 d. pažymos patvirtina, kad atsakovas pripažįsta, jog pareiškėjos faktinio darbo ypatingomis sąlygomis minėtoje darbovietėje trukmė (nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 1983 m. gruodžio 14 d. iki 1986 m. kovo 30 d.) yra 5,4167 metų (b. l. 38-39). Apeliantė su šiuo jos faktiškai dirbto ypatingomis sąlygomis trukmės skaičiavimu sutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja neatitinka VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti visą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, nes jos darbo, įtraukto į Sąrašą Nr.1, trukmė yra trumpesnė nė 7,5 metų. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir ją pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo.

VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalis numato kompensacijos dalies, proporcingos dirbtam laikui, mokėjimą. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes turi būti nustatyta, ar pareiškėja atitinka įstatymu nustatytas sąlygas gauti kompensacijos dalį, proporcingą jos darbo ypatingomis sąlygomis faktinei trukmei.

VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų, kompensacijos daliai gauti turi būti dirbta ne mažiau kaip pusė šio laiko 1988–1994 metais; jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 metais; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983–1994 metais; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980–1994 metais; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978–1994 metais.

VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 1, 2,3,4,5 dalių nuostatos yra perkeltos į Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos Aprašo (galioja 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr.756 redakcija) 2 punktą, detalizuojantį VSD pensijų įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintą asmenų, dirbusių ypatingomis darbo sąlygomis, teisę gauti minėtą kompensaciją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad piliečių socialinis aprūpinimas, numatytas Konstitucijos 52 straipsnyje, turi būti užtikrinamas įstatymais. Poįstatyminiu šių santykių reguliavimu negalima nustatyti arba riboti šios teisės atsiradimo sąlygų ir apimties (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d. nutarimai).

Sisteminė VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 1-5 dalių analizė suponuoja išvadą, kad VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas šiuo konkrečiu atveju negali būti aiškinamas kaip ribojantis pareiškėjos teisę gauti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, proporcingą jos faktiškai dirbtam šiomis sąlygomis laikui.

VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies pirmajame sakinyje įtvirtinta, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga išdirbtam laikui. Antruoju šios įstatymo normos sakiniu yra nustatyta kokiais laikotarpiais (baigiant 1994 metais) asmuo turi būti dirbęs ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2–4 dalyse nustatyto laiko, kad galėtų gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam ypatingomis darbo sąlygomis laikui. Apeliantė pagal darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį (Sąrašas Nr.1) patenka į VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu apibrėžtą teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo šiomis sąlygomis minimali trukmė moterims, suteikianti teisę į visą kompensaciją -7,5 metų. Šioje įstatymo normoje (VSD pensijų įstatymo 67 str.2 d.1 p.) nustatyta darbo ypatingomis sąlygomis trukmė, suteikianti teisę gauti visą kompensaciją, yra atitinkamai trumpesnė (7,5 metų) už VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies antrajame sakinyje nurodytą minimalų terminą (ne mažiau kaip 10 metų), kurį asmeniui reikia išdirbti ypatingomis sąlygomis, kad jam būtų išmokėta visa kompensacija, o būtent su šiuo terminu VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies antrajame sakinyje yra siejami laikotarpiai (apibrėžiant juos konkrečiais metais), kuriais asmuo turi būti dirbęs ne mažiau kaip pusę įstatymu nustatyto laiko, kad galėtų gauti kompensacijos dalį, proporcingą išdirbtam ypatingomis sąlygomis laikui. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis gauti kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, proporcingą išdirbtam šiomis sąlygomis laikui, dėl šio straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, kurioje numatyta, kad darbo ypatingomis sąlygomis minimali trukmė moterims, suteikianti teisę į visą kompensaciją yra 7,5 metų, nenustatė reikalavimo, kad toks asmuo ne mažiau kaip pusę šio laiko iki 1995 m. sausio 1 d. turi būti išdirbęs konkrečiais metais apibrėžtu laikotarpiu. Remdamasi šio teisinio reguliavimo sistemine analize, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, kuri darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr.1 iki 1995 m. sausio 1 d. faktiškai dirbo ne mažiau kaip pusę 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto laiko, suteikiančio teisę gauti kompensaciją už ypatingas sąlygas (5,4167 iš nustatytų 7,5), turi teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą jos dirbtam laikui vadovaujantis VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio 5 dalies pirmajame sakinyje nustatytu teisiniu reguliavimu, taip pat pirmiau aptartomis šio straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatomis, kadangi atitinka visas įstatymu nustatytas sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad kompensacijų už darbą ypatingomis sąlygomis ir pensijos lengvatinėmis sąlygomis paskirtis iš esmės yra analogiška - per valstybės nustatytą socialinės apsaugos sistemą suteikti asmeniui materialinę kompensaciją už darbus, kurie buvo atliekami sąlygomis, kurios galėjo daryti atitinkamą poveikį darbuotojo sveikatai. Pabrėžtina, kad apeliantė darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr.1, pradėjo dirbti turėdama teisėtą lūkestį ateityje pasinaudoti lengvatomis, kurias numatė tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas asmenims, dirbusiems darbus kenksmingomis sveikatai sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, socialinės apsaugos sistemos formos pasikeitimas (vietoj lengvatinių pensijų numačius mokėti kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas iki asmuo sukaks senatvės pensijos amžių) negali paneigti pareiškėjos teisėtų lūkesčių, nes turi būti užtikrintas šio socialinės apsaugos elemento tęstinumas, šiuos darbus dirbusių asmenų sveikatos ir socialinių interesų teisinė apsauga ta apimtimi, kuri yra proporcinga darbo ypatingomis sąlygos faktinei trukmei.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėjai negali būti paskirta kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalis, proporcinga jos dirbtam minėtomis sąlygomis laikui, netinkamai taikė materialinės teisės normas, o tai yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.) ir pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies: panaikinti VSDF Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr.11-24-20242 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kompensacijos, proporcingos faktiškai dirbtam ypatingomis sąlygomis laikui, paskyrimo pareiškėjai.

Be to, teisėjų kolegija dėl VSDF Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 1 d. sprendimo Nr.11-24-20242 pabrėžia, kad priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovo priimtas sprendimas Nr.11-24-20242 neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. VSDF Vilniaus skyriaus sprendimas Nr.11-24-20242 yra visiškai be motyvų (nepagrįstas jokiais atsakovo nustatytais objektyviais duomenimis). Nuoroda į VSD pensijų įstatymo 67 straipsnį, taip pat į Aprašo 2,3,4 punktus taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra aišku kuriomis būtent teisės normų nuostatomis rėmėsi atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad Aprašo 2 ir 3 punktais, kurie nurodyti atsakovo sprendime Nr.11-24-20242, nagrinėjamu atveju iš viso negalėjo būti remiamasi, nes pareiškėja, kaip matyti iš bylos medžiagos, visą laiką buvo ir yra nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja ir dirbo ypatingomis sąlygomis Lietuvoje. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavimas, kad individualus administracinis aktas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų gali būti pagrindas panaikinti skundžiamą aktą vien tik dėl šios priežasties.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDF valdybos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr.(6.5)I-6716, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (VSD pensijų įstatymo 45 str.). Vadovaujantis šio įstatymo 45 straipsnio nuostatomis, VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais skundžiami VSDF valdybai, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kuri nagrinėdama skundus pensijų klausimais veikia kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, sprendimai – teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, kad tais atvejais kai ginčą ikiteismine tvarka nagrinėja centrinė viešojo administravimo institucija (toks statusas yra VSDF valdybos), persikėlus ginčui į teismą, jos procesinė padėtis taip pat nesikeičia (ABTĮ 32 str. 3 d.). Išimtys iš šios taisyklės gali būti priklausomai nuo konkrečioje byloje suformuluotų reikalavimų, kadangi įstatymuose nurodytos centrinės viešojo administravimo institucijos vykdo ne tik išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, bet ir kitas jų kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, todėl toje pačioje byloje joms gali būti keliami savarankiški reikalavimai, nesusiję su išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijų vykdymu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja apskundė tik VSDF valdybos sprendimą, priimtą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl VSDF valdybos procesinė padėtis byloje (trečiasis suinteresuotas asmuo) šiuo konkrečiu atveju yra tinkama ir atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą tai nėra kliūtis teisėjų kolegijai išspręsti reikalavimą dėl VSDF valdybos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr.(6.5)I-6716 panaikinimo. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų prasme šis sprendimas atitinka minėto įstatymo reikalavimus, tačiau yra naikintinas remiantis pirmiau išdėstytu VSD pensijų įstatymo 67 straipsnio nuostatų aiškinimu.

Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas. Pareiškėjos reikalavimai dėl skundžiamų sprendimų tenkintini, skundžiami sprendimai naikintini, atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą paskirti pareiškėjai kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, proporcingą jos dirbtam ypatingomis sąlygomis laikui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos N. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr.11-24-20242 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr.(6.5)I-6716.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti sprendimą paskiriant N. B. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, proporcingą jos dirbtam ypatingomis sąlygomis laikui.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius