Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-10 · Administracinė byla Nr. I-283-561/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-10
Bylos Nr.
I-283-561/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01637-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-283-561/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01637-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 21 d. buvo kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad nuolatos Kalėjime pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą dar ir už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2016 m. sausio 5 d. už tai, kad prieš etapavimą jis buvo patalpintas į patalpą, kuri siekė vos vieną kvadratinį metrą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, kad laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerose patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį ir juos atlieka nuteistieji palikti ūkio darbus bei paskirti į valytojo pareigas. Atkreipė dėmesį, kad duomenų, jog minėtos patalpos buvo nešvarios ar kitų nusiskundimų dėl minėtų patalpų nebuvo gauta. Pabrėžė, kad laikino (trumpalaikio) laikymo kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra reglamentuojamas. Taip pat Kalėjimas prašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2016 m. sausio 5 d. bei nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (b. l. 1–3).

Kalėjimas atsiliepime nurodė, kad ginčas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. sausio 5 d. jau išnagrinėtas teismo administracinėje byloje Nr. I-2466-484/2017, todėl prašė teismo pareiškėjo reikalavimo dalį už minėtą laikotarpį palikti nenagrinėtą.

Iš informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kalėjimo minėtoje administracinėje byloje teismas nagrinėjo ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir atsakovės už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. sausio 5 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų (ploto, higienos reikalavimų ir kt.), tačiau minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas nekėlė klausimo dėl laikinojo (trumpalaikio) laikymo kameros ploto reikalavimų atitikimo ir švaros minėtoje kameroje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šioje administracinėje byloje nagrinės ginčą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2016 m. sausio 5 d. bei nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 21 d.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 10 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. spalio 21 d.

Ginčui už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. sausio 5 d. prieš ir po konvojavimo jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas neatitiko reikalavimų bei joje buvo nešvaru.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), 11 punkte nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tų pačių taisyklių 12 punkte nustatyta, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami ir pasveriami jų turimi daiktai. Maisto produktai, daiktai ir reikmenys, kurie nenurodyti suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat viršijantys nustatytą leistiną visų turimų daiktų svorį paimami ir surašomas Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolas. Taisyklių 19 punktas nustato, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra. Asmenys iki medicininės apžiūros atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pažymėtina, kad kaip teisingai Kalėjimas nurodė, jog laikino (trumpalaikio) laikymo kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra reglamentuojamas. Teismas pažymi, jog iš paminėtų teisės aktų nuostatų akivaizdu, jog toks asmens patalpinimas į laikino (trumpalaikio) laikymo kamerą yra galimas tik labai ribotam laikui – ne ilgiau kaip dviem valandoms, todėl akivaizdu, jog net vertinant pareiškėjo argumentus, jog laikino sulaikymo kameros plotas buvo mažas, teigti, kad asmuo patyrė orumo pažeminimą ar didelius nepatogumus nėra pagrindo.

Dėl švaros palaikymo laikino sulaikymo kamerose pažymėtina, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad išsipurvindavo drabužius. Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad minėtos kameros yra prižiūrimos ir valomos, kad jokių duomenų ir nusiskundimų, jog kameros buvo nešvarios, nėra gavęs. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl laikino sulaikymo kamerų nešvaros atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dar ir dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 21 d. kalint Kalėjime pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, t. y. kamerų plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“. HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 12). Darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 18 d. kalint Kalėjime, nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Kalėjimo neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Kaminskas