- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- I-2466-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00444-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-3).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-11-10 iki 2016-01-05 buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, be to, kamerų būklė buvo antisanitarinė. Detalizavo, kad apie 9 kv. m. ploto kameroje buvo laikomi trys asmenys, tuo tarpu remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Vienam asmeniui tenkantį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, sanitarinis mazgas. Dėl ploto stokos kildavo nesutarimų tarp kameroje esančių asmenų. Pabrėžė, jog tai, kad asmeniui kameroje tenka mažiau kaip 3 kv. m. laisvo grindų ploto, laikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija ) 3 str. pažeidimu ir asmens kankinimu.
Taip pat nurodo, kad kameroje stalas buvo skirtas tik dviem asmenims, todėl tekdavo laukti, kol pavalgys kiti, ir valgyti atšalusį maistą. Maistą turėjo dėti ant sienelės, skiriančios gyvenamąją patalpą nuo tualeto, nes spintelės nebuvo. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Tualetą nuo kitos kameros dalies skyrė siaura sienelė, todėl atliekant gamtinius reikalus jį galėjo stebėti tiek kameroje esantys suimtieji, tiek pareigūnai. Dėl ventiliacijos nebuvimo kameroje jautėsi blogas kvapas. Nuo kamerų sienų ir lubų byrėjo tinkas, kamerose buvo pelėsis, drėgna, šalta, buvo tarakonų. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija nesiėmė jokių veiksmų, siekdama užtikrinti jam minimalų gyvenamąjį plotą ir higienos normas atitinkančias sąlygas, veikė tyčia. Aukščiau nurodytos sąlygos pareiškėjui sukėlė diskomfortą, nepatogumus, žemino jo garbę ir orumą, sutriko miegas. Pareiškėjas skundo argumentus grindžia nacionalinių ir Europos Sąjungos teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-25). Paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Dėl skundo teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016-04-04 nutartis Nr. A-l230-502/2016). Tvirtina, kad pareiškėjui tenkantis plotas kameroje 2014-11-12–2014-11-13, 2014-11-26, 2014-12-11– 2014-12-12, 2015-01-07–2015-01-14, 2015-01-20–2015-01-21, 2015-02-05– 2015-02-07, 2015-02-13, 2015-02-20, 2015-02-26, 2015-02-28–2015-04-24, 2015-05-22, 2015-05-25, 2015-06-03– 2015-06-04, 2015-06-15–2015-06-26, 2015-06-28– 2015-06-29, 2015-07-06, 2015-07-14, 2015-07-22– 2015-09-22, 2015-09-30–2015-10-27, 2015-11-04–2015-12-01, 2015-12-10, 2015-12-16–2015-12-19, 2015-12-25–2015-12-29 visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Tvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinta“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K administracija sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Nurodo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Paaiškina ir tai, kad ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkte buvo teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų išvis nėra numatyta. Pažymi, kad tiek HN 76:2010, tiek HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Įstatymuose ar higienos normose nėra reglamentuota ir to, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių nėra ir negali būti numatyti teisės aktuose, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. D. J. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas pareiškė prašymą priteisti jam iš pareiškėjo 8,10 Eur išlaidų, patirtų rengiant dokumentų teismui kopijas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais. Atsiliepime į skundą (b. l. 161-163) pažymėjo, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia konkrečių įrodymų ar kitų reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių netinkamų aplinkybių. Dėstomi motyvai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir nekonkretūs. Pabrėžė, kad žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Be to, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų žalos dydį, pateikdamas žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Pareiškėjas skunde tokios informacijos nepateikė.
Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, kuri, anot pareiškėjo, atsirado dėl netinkamų suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą pagrįstumas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). LVAT teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014).
Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija; toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame teisės akte nenumatyta, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Tačiau EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m., pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido iš viso 376 paras. Remiantis atsakovo atstovo nurodytais kamerų plotų, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičiumi, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos plotu (0,56 kv. m.), nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2014-11-14–2014-11-25, 2014-11-27–2014-12-09, 2014-12-13–2015-01-06, 2015-01-15–2015-01-19, 2015-01-22–2015-01-27, 2015-02-04, 2015-02-08–2015-02-12, 2015-02-14–2015-02-25, 2015-02-27, 2015-04-25–2015-05-21, 2015-05-23–2015-05-24, 2015-05-26, 2015-06-05–2015-06-14, 2015-06-27, 2015-06-30–2015-07-05, 2015-07-07–2015-07-13, 2015-12-09, 2015-12-11–2015-12-15, 2015-12-20–2015-12-24, 2015-12-30–2016-01-04 (b. l. 16-25). Pareiškėjui šiais laikotarpiais tekdavo apytiksliai nuo 1,87 iki 2,49 kv. m. kameros ploto. Laikotarpiais 2014-11-12–2014-11-13, 2014-11-26, 2014-12-11–2014-12-12, 2015-01-07–2015-01-14, 2015-01-20–2015-01-21, 2015-02-05–2015-02-07, 2015-02-13, 2015-02-20, 2015-02-26, 2015-02-28–2015-04-24, 2015-05-22, 2015-05-25, 2015-06-03– 2015-06-04, 2015-06-15–2015-06-26, 2015-06-28– 2015-06-29, 2015-07-06, 2015-07-14, 2015-07-22– 2015-09-22, 2015-09-30–2015-10-27, 2015-11-04–2015-12-01, 2015-12-10, 2015-12-16–2015-12-19, 2015-12-25–2015-12-29 teisės aktais nustatyta ploto norma nebuvo pažeista. Taigi, nurodyti duomenys patvirtina, kad iš viso 150 parų iš 376, pareiškėjui esant Lukiškių TI-K, nebuvo skirta pakankamai ploto. Tai rodo, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, todėl yra teisinis pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kamerose trūko baldų, vietos pavalgyti (dėl to pareiškėjas valgė atšalusį maistą) sietinos su ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, trūkumu. Konstatavus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, normos pažeidimą, šios aplinkybės atskirai nevertinamos, nes laikytinos jau nustatyto pažeidimo dalimi.
Pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, taip pat teigia, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Be to, EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G.prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodo, jog tualeto sienelės plotas nebuvo pakankamas, atitverė tik dalį tualeto, todėl, asmeniui naudojantis tualetu, jis gali būti stebimas ir matomas pareigūnų. Teismas šias aplinkybes laiko įrodytomis. Teismo vertinimu, mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja ir su tuo, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: jose buvo šalta, drėgna pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, bėgiojo tarakonai. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dalyje dėl higienos normų nesilaikymo kamerose yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs: nedetalizuota, kada ir kurie iš nurodytų pažeidimų buvo kiekvienoje iš kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas skundžiamu laikotarpiu, nepateikti įrodymai, pagrindžiantys skundo teiginius apie higienos normų nesilaikymą. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje remsis atsakovo atstovo pateiktais dokumentais ir paaiškinimais.
Iki 2015-11-01 galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (toliau - HN 76:2010) nustatė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai (HN 76:2010 22, 24, 28, 56 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 76:2010 26 p.; HN 134:2015 16, 17, 39 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (HN 76:2010 60 p., HN 134:2015 20 p.).
Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktų nustatyta, kad Lukiškių TI-K periodiškai atliekama visuomenės sveikatos saugos kontrolė (b. l. 34-150). VVSC 2015-01-16 patikrinimo akte užfiksuota, kad patalpų paprastojo remonto darbai Lukiškių TI-K atliekami pagal poreikį ir turimas lėšas. Patikrinimų metu buvo atliekami baigiamieji remonto darbai III-ojo korpuso penkiose kamerose ir dušinėje, taip pat buvo atliekami remonto darbai ūkio skyriaus bendro naudojimo patalpose. Patikrinimo metu dalyvavusių asmenų teigimu, I-ame korpuse naujai suremontuotos 25 kameros (b. l. 58). VVSC 2015-06-02 patikrinimo akte užfiksuota, kad kameroje Nr. 123 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2015-06-27 iki 2015-06-28) temperatūra, oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 p. reikalavimus, ji yra vėdinama per atidaromus langus, kas atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus, kameroje lubos lygios, grindys išklotos plytelėmis, danga lygi, kas atitinka HN 76:2010 28 p. reikalavimus (b. l. 89). VVSC 2015-06-22 patikrinimo akte užfiksuota, kad kameros Nr. 123 patikrinimo metu nubyrėjusio tinko vizualiai nebuvo nustatyta, grindų ir lubų paviršiai tinkami lengvam valymui, kad atitinka HN 76:2010 28 p. reikalavimus (b. l. 91). VVSC 2015-07-28 patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 297 (pareiškėjas joje buvo nuo 2015-06-29 iki 2015-07-14) vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus, kas atitinka HN 76:2010 24 p. reikalavimus, temperatūra 25,3 ?C, kas atitinka HN 76:2010 26 p. reikalavimus, ant sienų ir lubų pelėsio požymių vizualiai nenustatyta (b. l.98-99).
EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiėmė UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 31-33). VVSC patikrinimų metu taip pat nenustatė buitinių parazitų, graužikų buvimo fakto. Iš VVSC patikrinimų duomenų matyti, kad atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra registruojami (b. l. 57, 93, 98, 135, 137). Tai rodo, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu VVSC ne visais ginčui aktualiais laikotarpiais atliko patikrinimus, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Kitų duomenų ir įrodymų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo skunde nurodytu laikotarpiu, būklę byloje nėra. Jų nustatyti nėra galimybės ir teismui, kadangi praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas nuo skundžiamo laikotarpio, be to, kaip minėta, pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose jo nurodytos sąlygos buvo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo, skundžiamu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 155). Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra jokių duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos būklei (b. l. 166-174). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimams, nėra nustatytas.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 150 parų per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Taip pat bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K administracija reaguoja į pareiškėjo nusiskundimus dėl suėmimo sąlygų ir šalina kilusias problemas. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 30 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016, 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1200 Eur sumos priteisimas.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16-25) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 8,10 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 8,10 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 8,10 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo D. J. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.