Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Gyvi stogai“ atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gyvi stogai“ ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pagal atsakovo D. R. priešieškinį ieškovui dėl skolos (permokos) priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindo bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.

Teismas pažymi, jog teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus atsakovo, šiuo atveju juridinio asmens, finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jos įsipareigojimais. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar didelė ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovo pareikšto priešieškinio suma sudaro 68 205 Lt, kurią pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į atsakovo prašymo argumentus, pateiktus įrodymus, laikė didele, todėl ieškovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina sutarčių vykdymą, įmonės veiklą, ko pasekoje atsakovas bus priverstas stabdyti įmonės veiklą. Nurodė, jog šiuo metu apeliantas neturi turto iš kurio jis galėtų įvykdyti atsakovo pareikštus reikalavimus ir jeigu apelianto finansinė padėtis nepasikeis iki būsimo teismo sprendimo, tai net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo spendimo įvykdymas bus neįmanomas.

Iš byloje pateikto ieškovo UAB „Gyvi stogai“ 2014-03-31 balanso matyti, kad įmonės turto vertė (ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31) iš viso sudarė 76 639 Lt, iš kurio ilgalaikis turtas – 30 409 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 73 689 Lt. Pagal 2014-03-31 pelno (nuostolių) ataskaitą ataskaitiniu laikotarpiu už 2013 m. įmonė patyrė 29 452 Lt nuostolį. Akivaizdu, jog įmonės finansiniai duomenys patvirtina sunkią įmonės finansinę padėtį. Pažymėtina ir tai, jog ieškovas atskirajame skunde yra pripažinęs, kad šiuo metu neturi turto iš kurio galėtų būti įvykdytas galimai atsakovui palankus teismo sprendimas, todėl minėtos aplinkybės suponuoja būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes sprendimo neįvykdymo galima grėsmė nepaneigta.

Apeliantas atskirajame skunde teigia, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina sutarčių, kurių kainos pilnai užtenka atsakovo reikalavimų užtikrinimui, vykdymą, stabdo įmonės veiklą, tačiau šiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė tik vieną 2014-05-23 sudarytą statybos rangos sutartį. Iš byloje pateiktos statybos rangos sutarties matyti, jog apeliantas savo sutartinius įsipareigojimus turėjo įvykdyti iki 2014-07-31, taigi sutartiniai įsipareigojimai turėjo būti įgyvendinti dar iki skundžiamos nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu priėmimo. Todėl iš esmės apelianto argumentas, jog jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali apsunkinti minėtos sutarties vykdymą nėra pagrįstas įrodymais. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų ir apie kitas ieškovo vykdomas sutartis bei apie jų kainas, todėl apelianto teiginiai, jog laikinosios apsaugos priemonės apsunkina kitų sutarčių vykdymą ir kad šių sutarčių kainos pilnai užtenka atsakovo reikalavimų užtikrinimui, taip pat nėra pagrįsti.

Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovo atžvilgiu, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes teisingumas reikalauja užtikrinti visų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliantas yra privatus juridinis asmuo, kuris moka valstybės nustatytus privalomuosius mokesčius, atlyginimus darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, kad pritaikius areštą atsakovo lėšoms, galimai trikdoma jo ūkinė veikla, gali atsirasti žala, nes pasunkėja privalomų mokesčių į valstybės ir Sodros biudžetus mokėjimas, taip pat mokėjimas darbuotojams darbo užmokesčio, todėl tokie mokėjimai turi būti leistini. Draudimas atsiskaityti su įmonės darbuotojais apsunkina ne tik pačios bendrovės veiklą, bet yra susijęs ir su trečiųjų asmenų teise – darbuotojų teise už atliktą darbą laiku gauti atlyginimą. Todėl darbuotojų teisė laiku gauti atlyginimą, juridinio asmens galimybę nenutrūkstamai vykdyti savo veiklą vertintina kaip prioritetinė. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau minėtų aplinkybių visumą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ydingai suformulavo nutarties rezoliucinę dalį.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama – leidžiant iš areštuotų ieškovui priklausančių lėšų išmokėti atlyginimus darbuotojams bei atlikti privalomuosius mokėjimus Valstybiniam socialinio draudimo fondui, Privalomajam sveikatos draudimo fondui ir valstybės biudžetui (CPK 337 str. 4 p.), tokiu būdu siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir mažiausiai suvaržyti apelianto teises.

Iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, apeliantui (ieškovui) neužkirsta galimybė kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Tam, kad apeliantas išvengtų arba maksimaliai sumažintų neigiamas pasekmes dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jis turi ir kitų procesinių galimybių, t.y. prašyti pakeisti turtui taikytas apsaugos priemones kitomis, įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą ir kt. (CPK 148 str.). Taip pat dėl būtinųjų atsiskaitymų vykdant įmonės komercinę-ūkinę veiklą apeliantas gali kreiptis į teismą su prašymu leisti įvykdyti tam tikrus atsiskaitymus iš areštuoto turto.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apelianto UAB „Gyvi stogai“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

areštuoti ieškovo - UAB „Gyvi stogai“ (į.k. 300115938, adresas: Kosmonautų g. 11-58, Jonavos m.) priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 68 205 Lt sumai, o jo nesant arba jo nepakankant – pinigines lėšas, esančias ieškovo sąskaitose, padarant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.