Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.1.3.8.; 2.1.5.4.; 2.5.8.; 2.5.8.9.; 2.5.8.10.; 2.5.10.1.; 3.3.1.21.

2015 m. gruodžio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą Lietuvoje, ieškinį skolininkei V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės V. K. 149,54 Eur skolą pagal 2002-11-12 išperkamosios nuomos sutartį Nr. 21193866, 54,90 Eur delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2014-11-20- iki 2015-05-20, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 15,00 Eur žyminį mokestį, 122,65 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį arba parengiamojo procesinio dokumento, priimti sprendimą už akių.

Atsakovė V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 17 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų informavęs atsakovę apie reikalavimo teisės perleidimą. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo praėjus daugiau nei 12 m. nuo skolos atsiradimo. Reikalavimo teisė ieškovui buvo perduota 2006-12-22 reikalavimo teisių prikimo - pardavimo sutartimi, tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2015-06-04, nors, būdamas profesionalus skolų išieškotojas, turėjo žinoti, kad pagal CK 1.125 str. 1 d. reikalavimams dėl skolos priteisimo taikomas bendrasis – 10 m. ieškinio senaties terminas. Teismas, vadovaudamasis CK 1.137 str. 3 d., gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę, jei šis piktnaudžiauja savo teisėmis. Nepagrįstas savo srities profesionalo neveikimas siekiant išieškoti skolą itin ilgą laiko tarpą bei 0,2 % dydžio delspinigių skaičiavimas už maksimalų leistiną laikotarpį (t. y. 6 mėn.) gali būti vertinamas kaip ieškovo piktnaudžiavimas savo teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Lindorff Oy prašo priimti pateikiamus įrodymus dėl atsakovės informavimo apie reikalavimo perleidimo faktą, panaikinti 2015 m. liepos 17 d. Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1144-922/2015 ir išspręsti klausimą iš esmės.

1. CK 2.17 str. 3 d. numatyta kreditoriaus teisė siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Sudarydama sutartį su pradiniu kreditoriumi atsakovė nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, kaip to reikalauja įstatymai, nei pradinio nei antrinio kreditoriaus neinformavo. Ieškovas pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą 2007 m. sausio 6 d. atsakovei siuntė paprastu laišku atsakovės paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kuris sutapo su atsakovės deklaruota gyvenamąja vieta. Kadangi pranešimas buvo išsiųstas paprastu neregistruotu laišku, o pranešimo kopija nėra išlikusi, ieškovas pateikia minėtą faktą patvirtinančius įrodymus (techninio išrašo iš ieškovo duomenų bazės apie atsakovę bei tipinio pranešimo, kurio tipas „DE“, teksto nuorašus). Duomenų, jog pranešimas grįžo neįteiktas, Lindorff Oy neturi, taip pat nėra gavęs jokių prieštaravimų dėl Reikalavimo teisių pirkimo pardavimo sutarties sąlygų pagrįstumo.

2. 2007 m. rugsėjo 22 d. atsakovė, dengdama savo perleistą įsiskolinimą, ieškovui pervedė 33,06 Eur įmoką, o tai akivaizdžiai įrodo, kad atsakovė žinojo apie kreditoriaus pasikeitimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo už akių, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, pagrįstumas ir teisėtumas. Byloje nustatyta, kad atsakovė ir UAB „Ūkio banko lizingas“ 2002 m. lapkričio 12 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 21193866, minėtos sutarties pagrindu atsakovei perduota atlygintinai valdyti ir naudotis prekė (televizorius), kurios kaina 170,58 Eur, o atsakovė įsipareigojo per 12 mėnesių laikotarpį sumokėti 226,39 Eur. UAB „Snoras lizingas“ ir UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimas 2000 m. birželio 29 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. VK00/03, kurios pagrindu UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimui perduota atsakovės nesumokėta skola - 198,21 Eur. 2006 m. gruodžio 22 d. reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovui Lindorff Oy perleista reikalavimo teisė į atsakovės skolą.

Ieškovas prašo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. CPK 314 str. numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo ribojimu skatinamas proceso operatyvumo principas, užkertamas kelias šalims piktnaudžiauti procesu.

Kaip nurodyta skundžiamame teismo sprendime už akių, ieškovas ieškinyje nurodė, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu pranešimu, siųstu paprastu laišku. Pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad nėra visų dokumentų, pagrindžiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, turėjo nustatyti ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti - pateikti įrodymus apie atsakovės informavimą dėl reikalavimo perleidimo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas priimti ieškovo pateiktus įrodymus: mokėjimo išrašo kopiją, techninio išrašo iš ieškovo duomenų bazės apie atsakovę bei tipinio pranešimo, kurio tipas „DE“, teksto nuorašus. Iš priimtų įrodymų matyti, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. atsakovė V. K., dengdama savo perleistą įsiskolinimą, ieškovui Lindorff Oy pervedė 33,06 Eur įmoką. Pinigų pervedimas patvirtina faktą, kad atsakovei apie reikalavimo teisės į jos skolą perleidimą buvo žinoma, taip pat buvo žinomas kreditorius, kuriam perleista skola.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime už akių analizavo ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Tai laiko tarpas, per kurį asmuo, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, turėtų suskubti kreiptis į teismą ir tokiu būdu jas ginti. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas dėl to neturėjo pasisakyti. Taip pat pažymėtina, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. atsakovė V. K. sumokėjo ieškovui dalį skolos, t. y. pripažino prievolę, dėl ko ir ieškinio senatis buvo nutraukta.

CK 1.137 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo, kaip savo srities profesionalo, neveikimas siekiant išieškoti skolą itin ilgą laiko tarpą nuo (2006-12-22) bei 0,2 % dydžio delspinigių skaičiavimas už maksimalų leistiną laikotarpį (t. y. 6 mėn.) gali būti vertinamas kaip ieškovo piktnaudžiavimas savo teisėmis. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu teisėmis laikytinas tik sąmoningas asmens veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, kas šioje byloje nebuvo nustatyta. Aplinkybė, kad ieškovas dėl skolos išieškojimo kreipėsi tik 2015-06-04, nelaikytina piktnaudžiavimu teise.

Įvertinęs išdėstytus argumentus ir atsižvelgęs į sprendimo už akių instituto specifiką, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikydamas materialinės teisės normas, sprendime nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nesiaiškino visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių, padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams – CPK 185 str., dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą sprendimą, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų ribos. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o vadovaujantis LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apskųstas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Todėl skundžiamas Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas už akių naikinamas ir byla pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą Lietuvoje, ieškinį skolininkei V. K. dėl skolos priteisimo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.