Telšių apylinkės teismo sprendimas

Akmenės rajono apylinkes teismo teisėja Loreta Janiulytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą Lietuvoje, ieškinį skolininkei V. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 str. procesiniai dokumentai atsakovei įteikti viešo paskelbimo būdu, t. y. paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt bet atsakovo atsiliepimas per teismo, CPK 142 straipsnio pagrindu, nustatytą 20 dienų terminą negautas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad yra CPK 142 str. 4 d. numatytas pagrindas priimti sprendimą už akių. Vadovaudamasis CPK 285 str. 2 d., priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad atsakovė ir UAB „Ūkio banko lizingas“ 2002-11-12 sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 21193866, kurios pagrindu atsakovei perduota atlygintinai valdyti ir naudotis prekė (televizorius), kurios kaina 588,98 Lt, atsakovė įsipareigojo per 12 mėnesių laikotarpį sumokėti 781,67 Lt. 2000-06-29 UAB „Snoras lizingas“ ir UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. VK00/03, kurios pagrindu UAB „Lietuvos draudimo“ kreditų draudimui perduodama atsakovės skolą, t. y. 684,37 Lt (nurodoma, kad atsakovė 2002-11-12 sumokėjo 97,40 Lt). 2006-12-22 reikalavimo teisių prikimo pardavimo sutartimi ieškovui Lindorff Oy perleista reikalavimo teisė į atsakovės skolą.

Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota rašytiniu pranešimu, išsiųstu parastu paštu, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų informavęs atsakovę apie reikalavimo teisės perleidimą. Ieškinyje cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, kurioje nurodoma, jog tais atvejais, kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 str. 7 d. nuostatas. Tačiau šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė negalima vadovautis nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi faktinės aplinkybes: civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 atsakovas apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas, kai naujasis kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir atsakovui gavus ieškinį su priedais, tarp kurių buvo ir reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, be to, procesiniai dokumentai atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu internetiniame puslapyje paskelbiant apie tai, kad Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nedetalizuojant kokiu pagrindu atsirado reikalavimo teisė. CK 6.109 str. 1 d. nustatyta imperatyvaus pobūdžio nuostata, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Teismų praktikoje aiškinama, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Šiuo aspektu kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie pradinio kreditoriaus turimo reikalavimo perleidimą naujajam kreditoriui – ieškovui.

Atkreiptinas ieškovo dėmesys į tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo praėjus daugiau nei 12 m. nuo skolos atsiradimo. Pažymėtina, kad teisės aktai nustatyto laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Jeigu asmuo veikia priešingai, nei nurodyta anksčiau – protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekia ginti savo pažeistas teises, negalima pripažinti, kad tai suteiktų atsakovui teisėtus lūkesčius tikintis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino atitiktų ieškinio senaties teisės instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2002-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002 ir kt.). Reikalavimo teisė ieškovui buvo perduota 2006-12-22 reikalavimo teisių prikimo pardavimo sutartimi, tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2015-06-04, nors, būdamas profesionalus skolų išieškotojas, turėjo žinoti, kad pagal CK 1.125 str. 1 d. reikalavimams dėl skolos priteisimo taikomas bendrasis – 10 m. ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu teismas, vadovaudamasis CK 1.137 str. 3 d., gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę, jei šis piktnaudžiauja savo teisėmis. Nepagrįstas savo srities profesionalo neveikimas siekiant išieškoti skolą itin ilgą laiko tarpą bei 0,2 % dydžio delspinigių skaičiavimas už maksimalų leistiną laikotarpį (t. y. 6 mėn.) gali būti vertinamas kaip ieškovo piktnaudžiavimas savo teisėmis. Nepaisant to, atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės (CK 1.137 str. 6 d.).

CK 1.137 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, tai yra, patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kurie suteikia teisę asmeniui pačiam spręsti dėl savo, jo nuomone, pažeistos teisės gynimo strategijos ir būdo. Bendroji įrodinėjimo pareiga, kylanti iš CPK įtvirtinto šalių rungimosi principo (CPK 12 str.), lemia, kad kiekviena ginčo šalis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus į juos (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 177 str., 178 str.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-878/2002 ir kt.).

CPK 285 str. 2 d. nustatyta, kad, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, skirtingai nei vykstant įprastam bylos nagrinėjimui, priimant sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Priimdamas sprendimą už akių, teismas paprastai sprendžia tik dėl teisinio pareikštų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vertindamas teisinį byloje esančių įrodymų pagrįstumą ir netirdamas detaliau įrodymų, t. y. netirdamas faktinio įrodymų pagrįstumo. Taigi formalus įrodymų vertinimas reiškia, kad teismui nereikia detaliai tirti įrodymų, nustatinėti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, ir teismas pagal byloje esančius įrodymus tik sprendžia, būtų pagrindas tenkinti ieškinį ar jį atmesti, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys. Sprendimas už akių gali būti nepalankus ir aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2011; 2006-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovui, todėl darytina išvada, kad reikalavimo perleidimo faktas negali būti panaudotas prieš atsakovę. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovės V. K. atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 93 str. 6 d., 142 str. 4 d., 262 str. 2 d., 279 str. 2 d., 285 str. ir 286 str. teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Išaiškinti ieškovui, kad jis turi teisę per 30 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo apskųsti jį Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodamas per Akmenės rajono apylinkės teismą.