- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- eI-3449-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02012-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- „Paberžė“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Rokas Rudzinskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Paberžė“ medžiotojų klubo skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. VR-17.5-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau–Sprendimas) ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. patikrinimo akto Nr. VR-17.7-18 dalį dėl 48 983,61 Eur baudos (mokesčių) skyrimo (toliau–Patikrinimo aktas).
Pareiškėjas paaiškina, kad buvo atliktas planinis patikrinimas dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) už 2013 m.-2017 m. apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas už 2013 m.-2015 m. metus deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje, bei tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 3 dalį. Dėl to buvo paskaičiuota nepriemoka 10 kartų didesniu tarifu. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėjas iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų už 2016-2017 metus bei tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Pareiškėjui buvo paskaičiuoti mokesčiai 10 kartų didesniu tarifu. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos dėl poveikio priemonių proporcingumo, taip pat nurodo, kad esant ypatingoms aplinkybėms, egzistuoja galimybė mažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.
Grįsdamas skundo reikalavimus pareiškėjas paaiškina, kad teikdamas deklaracijas neteisingai deklaravo IV kategorijos plotų dydžius: vietoje 859,70 ha, deklaravo – 259,70 ha, dėl to į valstybės biudžetą už 2013 metus neprimokėjo 372,33 Lt; už 2014 metus – 370,78 Lt; už 2015 metus – 107,22 Eur. Ši klaida, kaip teigia pareiškėjas, buvo padaryta dėl žmogiško apsirikimo, kuris tęsėsi nuo pareigos deklaruoti atsiradimo 2009 metais. Pareiškėjas, deklaruodamas medžioklės plotų IV kategorijas (12 deklaracijos pildymo langelis), vietoje 179,900 ha, turėjo nurodyti 779,90 ha (14 deklaracijos pildymo langelis). Be to, faktą, kad pareiškėjas neturėjo jokio tikslo tyčia deklaruoti mažesnius IV kategorijos medžioklės plotus ir dėl to turėti mokestinės naudos, patvirtina ir tai, jog kiekvienais metais už medžiojamųjų gyvūnų išteklius pareiškėjas sumokėdavo daugiau kaip 2 000 Eur. Jau po Patikrinimo akto gavimo pareiškėjas 2018 m. balandžio 26 d. sumokėjo mokestines nepriemokas (543,20 Eur) už IV kategorijos medžiokės plotus (už 2013 m.-2017 m.), taip pat 123,28 Eur delspinigius.
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl 2016 m.-2017 m. deklaracijų nepateikimo paaiškina, kad Patikrinimo akte ir Sprendime netiksliai nurodoma, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs deklaracijų formų KIT709 už 2016 m. ir 2017 m. Vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 7 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas turėjo pateikti deklaracijas ir sumokėti mokesčius už 2016 m. ir 2017 m. iki atitinkamų metų vasario 15 d. Šių terminų pareiškėjas nei 2016 m., nei 2017 m. nėra praleidęs. Tik atsakovui atlikus planinį patikrinimą, paaiškėjo, kad deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. buvo užpildytos galimai neteisingai (nepašalinus sistemos nurodytų klaidų) ir dėl to deklaracijos galutinai nebuvo pateiktos. Pareiškėjas pateikė paaiškinimus, kad pirmą kartą pildydamas deklaracijas už 2016 m. ir 2017 m. elektroniniu būdu, galėjo nesuprasti, jog sistema pateikė deklaracijų pildymo klaidas ir dėl to deklaracijos nebuvo pateiktos. Pateikęs analogiškai užpildytas, kaip ir ankstesniais metais, deklaracijas elektroniniu būdu, pareiškėjas tikėjosi, jog deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. yra užpildytos teisingai. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius buvo sumokėti laiku ir pilnai. Pareiškėjui įteikus Patikrinimo aktą, jis tinkamai užpildė ir pateikė deklaracijas už 2016 m. ir 2017 m., taip pat jose ištaisė klaidą dėl IV kategorijos medžioklės ploto dydžio ir sumokėjo mokestinę nepriemoką už deklaruotą mažesnį IV kategorijos medžioklės plotą bei susidariusius delspinigius.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas tarifus dauginant iš koeficiento – 10. Atsakovas nurodo, kad deklaracijų nepateikimas už 2016 m. ir 2017 m., pareiškėjo teigimu, dėl žmogiškos klaidos, teismų praktikoje nėra esminis ir panaikinantis pareiškėjo atsakomybę, taip pat kaltės forma įstatymo nuostatose nėra detalizuota, kaip ir nėra numatyta galimybė atleisti mokesčio mokėtoją nuo baudos ar ją sumažinti. Atsiliepime atsakovas pareiškėjo paaiškinimus dėl 2013 m.-2015 m. deklaracijose atsiradusios klaidos vertina kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad imperatyvių reikalavimų aplinkosaugos srityje nevykdymas nelaikytinas sąmoningu, tačiau įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, dėl to rašymo apsirikimo klaida nelaikytina pateisinančia aplinkybe, o be to pažymima, kad toks tęstinis pažeidimas buvo nutrauktas tik atsakovui atlikus planinį patikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. VR-17.5-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. patikrinimo akto Nr. VR-17.7-18 dalies dėl 48 983,61 Eur baudos (mokesčių) skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad „Paberžė“ medžiotojų klubas teikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas (b. l. 13; 15; 17–18; 24–26). Deklaracijose už 2013 m.-2015 m. nurodyta, kad už IV medžioklės plotų kategoriją deklarojami 179,900 ha. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad už 2016 m. mokestinį laikotarpį deklaracija buvo pateikta 2017 m. sausio 17 d., o už 2017 m. deklaracija pateikta 2018 m. sausio 17 d.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyrius 2018 m. balandžio 19 d. priėmė patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-18 (b. l. 27–31), kuriame nurodė, kad pareiškėjas už 2013 m.-2015 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, nei nustatyta Vilniaus apskrities Švenčionių rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis medžioklės plotų charakteristikoje, bei tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas. Dėl šių pažeidimų, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui paskaičiuotas mokestis 10 kartų didesniu tarifu; mokėtinas mokestis sudaro 48 983,61 Eur.
Priėmus Patikrinimo aktą, pareiškėjas 2018 m. balandžio 24 d. pateikė patikslintas deklaracijas už 2016 m.-2017 m. laikotarpį, kuriose patiklsino VI medžioklės plotų kategorijos medžioklės plotų dydį, deklaruodamas 779,900 ha (b. l. 17–18).
Pareiškėjas pateikė duomenis, kad 2018 m. baladžio 26 d. sumokėjo mokestinę nepriemoką 543,20 Eur už IV kategorijos medžiokės plotus (už 2013 m.-2017 m.), taip pat 2018 m. gegužės 16 d. sumokėjo 123,28 Eur delspinigius (b. l. 11–12).
Pareiškėjas be kita ko 2018 m. gegužės 15 d. pateikė atsakovui paaiškinimus dėl Patikrinimo akto (b.l. 19–20), kuriuose paaiškino, kad deklaracijose už 2013 m.-2015 m. nurodė klaidingus hektarų dydžius: vietoj 779,90 ha įrašyta 179,70 ha. Taip pat nurodė, kad deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. buvo pateiktos laiku. Paaiškino, kad galimai nepastebėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos teiktų pastabų dėl pateiktų deklaracijų už 2016 m.-2017 m.
Atsakovas 2018 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-37 (b. l. 21–22), kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.). Šis Įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (1 straipsnis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (5 straipsnio 1 dalis).
Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (6 straipsnio 1-2 dalys).
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. (7 straipsnio 4 dalis).
Nors pažymėtina, kad Įstatymas įtvirtina pareigą mokesčių mokėtojui būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, tačiau tam tikrais atvejais gali būti nustatytos ypatingos aplinkybės, kurioms egzistuojant, mokestis už nedeklaruotus plotus gali būti mažinamas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas teikė deklaracijas už 2013 m.-2015 m., o taip pat ir už 2016 m. -2017 m., kuriose už IV medžioklės plotų kategoriją deklarojami 179,900 ha, kai tuo tarpu turėjo būti deklaruoti 779,90 ha. Pareiškėjas šią atsiradusią klaidą aiškina tuo, kad ji įvyko dėl rašymo apsirikimo klaidos, supainiojus skaitmenis „7“ bei „1“, kadangi deklaracijos buvo pildomos pagal duomenis iš ranka rašyto lapo, tokie paaiškinimai pateikti atsakovui iš karto dar po Patikrinimo akto priėmimo, šią klaidą pareiškėjas pripažįsta ir jos neginčija. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teikiant deklaracijas už 2016 m. ir 2017 m. jos buvo pateiktos laiku, tačiau dėl objektyvių priežasčių (VMI siųstos pastabos buvo adresuotos pareiškėjo prezidentui, kuris buvo išėjęs į pensiją) gavus teiktas pastabas, deklaracijos nebuvo patikslintos. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad šios deklaracijos buvo pirmą kartą teiktos elektroniniu būdu, todėl dėl neapdairumo galėjo nesuprasti, jog yra įsivėlusi klaida ir deklaracijos nebuvo pateiktos. Patikslintos deklaracijos už 2016 m.-2017 m. buvo pateiktos 2018 m. balandžio 24 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). LVAT šias nuostatas taip pat taiko savo praktikoje (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-114/2012, 2016 m.gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016 ir kt.).
Šiuo atveju teismas konstatuoja, kad nors pareiškėjas ir pažeidė mokesčio mokėtojo bendrąją pareigą būti rūpestingu ir atidžiu, laiku ir tinkamai deklaruoti bei mokėti mokesčius, šiuo atveju pareiškėjo įvardijamos aplinkybės (klaida dėl rašymo apsirikimo supainiojus objektyviai panašius skaičius; nepatyrimas teikiant deklaracijas elektroniniu būdu; pareiškėjo atsakingo asmens, kuriam buvo siunčiamos pastabos dėl deklaracijų tikslinimo, išėjimas iš pareigų, bendradarbiavimas atlikus patikrinimą bei dalies nepriemokos sumokėjimas gavus Patkrinimo aktą), teismo įsitikinimu, yra tokios, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus plotus. Teismas, be kita ko, įvertintina ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas neturėjo tikslo gauti mokestinės naudos, yra ne pelno siekianti organizacija, dalis medžioklės plotų nebuvo deklaruota dėl apsirikimo, kiti medžioklės plotai buvo deklaruoti ir mokestis mokėtas tinkamai. Toks aiškinimas atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-114/2012; LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016). Darytina išvada, kad pareiškėjui paskaičiuotas mokestis tarifus dauginant iš koeficiento 10, įvertinus nustatytas ypatingas aplinkybes teismų praktikos kontekste, laikytinas neproporcingu padarytam pažeidimui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju įvertinus pareiškėjo padarytus pažeidimus bei nustatytas ypatingas aplinkybes, egzistuoja pagrindas mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį. LVAT praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). Atsižvelgiant į tai, apskaičiavus mokestį už pareiškėjo nedeklaruotus medžioklės plotus, netaikant padidinto tarifo (t. y. nedauginant mokesčio iš koeficiento 10), jis yra lygus 9 796,72 Eur (4 898,36 Eur x 2).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, konstatuoja, kad pareiškėjas neturėjo tikslo sąmoningai deklaruoti mažesnių medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyti tokio pat griežtumo poveikio priemonę, kaip ir subjektams, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Aptartų aplinkybių pagrindu pareiškėjo reikalavimas tenkintas iš dalies, pakeičiant Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. VR-17.5-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 9 796,72 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo „Paberžė“ medžiotojų klubo skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. VR-17.5-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir juo patvirtintą mokestį sumažinti iki 9 796,72 Eur (devynių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt šešių eurų ir septyniasdešimt dviejų centų).
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.