- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- A-710-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02895-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- P. M.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
II.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3590 ir 2016 m. birželio 13 d. sprendimą (raštą) Nr. (23.1-08)-RNA18488 „Dėl prašymo pratęsti P. M. mokestinės paskolos sutarties mokėjimo grafiką“, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo.Pareiškėjas nurodė, kad VMI netinkamai pritaikė teisės normas ir be pagrindo atsisakė nagrinėti jo prašymą dėl paskolos sutarties termino pratęsimo bei nutraukė mokestinės paskolos sutartį. Pažymėjo, kad jis prašyme išdėstė visus argumentus ir motyvus dėl mokestinės paskolos sutarties termino pratęsimo – nurodė, kad pagrindinis jo pajamų šaltinis yra nekilnojamojo turto pardavimo pajamos; nekilnojamojo objekto, esančio adresu Treniotos g. 19, Vilniuje, pardavimas leistų jam iš karto įvykdyti visas mokestines prievoles biudžetui (parduodamo turto vertė apie 1 100 000 Eur). Mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas turto hipoteka. Mokestinė nepriemoka nėra sumokėta, tačiau žalos biudžetui taip pat nėra, nes jis moka nustatyto dydžio palūkanas. Mokestinės paskolos sutarties termino pratęsimas leistų jam įvykdyti mokestines prievoles. Pareiškėjas teigė, kad VMI, nustačiusi, jog jo prašymas turi trūkumų ar reikalinga papildoma informacija, turėjo apie tai jį informuoti ir suteikti jam galimybę pateikti papildomus įrodymus, o ne palikti jo prašymą nenagrinėtą. Būtent taip VMI elgėsi anksčiau, kai buvo pateiktas 2015 m. rugsėjo 20 d. prašymas. Nurodytu atveju, pateikus papildomą informaciją, prašymas pratęsti mokestinės prievolės sumokėjimo terminą buvo patenkintas. Pareiškėjas paaiškino, kad jo finansinė situacija faktiškai nepasikeitė, todėl naujos informacijos VMI jis nepateikė, o nurodė tik esminius ir svarbiausius prašymo pratęsti mokestinės paskolos sutartį motyvus. Skirtingas teisės normų taikymas ir formalus požiūris į prašymo nagrinėjimą pažeidžia jo interesus.Pareiškėjas akcentavo, kad prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutarties terminą pateikė dar šiam terminui nepasibaigus. Prašymo pateikimo metu mokestinės paskolos sutartis galiojo, todėl VMI turėjo pateiktą prašymą nagrinėti. Be to, šiuo atveju susidarė situacija, kai dėl ginčo objekto vienu metu buvo priimti du skirtingi sprendimai – prašymas nenagrinėtas, o pasibaigus mokestinės paskolos sutarties terminui – sutartis nutraukta. Neaiški ginčijamų sprendimų motyvacija ir pagrindimas apsunkino jo teises mokestinių prievolių vykdymo srityje ir teisminę gynybą.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir mokestinę prievolę sumokėti per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Mokestinės paskolos sutarties sąlygos pareiškėjo prašymu jau buvo pakeistos, pratęsiant mokestinės nepriemokos išdėstymo/atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjas nepasinaudojo suteikta galimybe, todėl yra pagrindo manyti, kad jis nesiekia įvykdyti mokestinių prievolių per įstatymo nustatytą kuo trumpesnį terminą. Taigi VMI pagrįstai atsisakė dar kartą pratęsti pareiškėjo mokestinės paskolos sutarties mokėjimo grafiką ir nutraukė mokestinės paskolos sutartį. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu ir Aprašu, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nepagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimo per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Mokestinės paskolos sutartys jau buvo ne kartą atidėtos. Tai, kad pareiškėjas deda visas pastangas atsiskaityti su biudžetu, realizuodamas nekilnojamojo turto objektus, negali būti pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą. VMI pareigos reikalauti iš mokesčio mokėtojo papildomų duomenų neturi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą pratęsti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą pateikė likus dienai iki sutarties įvykdymo termino pasibaigimo. Mokesčių administratorius tokį prašymą turi išnagrinėti per 30 dienų nuo mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos pateikimo. Atsakovas vertino, kad jis, remdamasis 2016 m. birželio 6 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-2663, pagrįstai priėmė sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino atsakovo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3590 ir 2016 m. birželio 13 d. sprendimą (raštą) Nr. (23.1-08)-RNA18488 „Dėl prašymo pratęsti P. M. mokestinės paskolos sutarties mokėjimo grafiką“, įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties įvykdymo pratęsimo teisės aktų nustatyta tvarka.Teismas pažymėjo, kad pagrindas nenagrinėti mokesčio mokėtojo prašymo pratęsti mokestinės paskolos įvykdymo terminą, t. y. laikyti šį prašymą nepateiktu, atsiranda tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas per Taisyklių 25 punkte nustatytą terminą mokesčių administratoriui nepateikia papildomų dokumentų, reikalautų remiantis Taisyklių 22 punktu. Kitokių pagrindų atsisakyti nagrinėti aptariamo mokesčio mokėtojo prašymo teisės aktai nenumato. Teismas nurodė, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas per atstovą prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminą pateikė (išsiuntė paštu) 2016 m. gegužės 24 d., t. y. nesibaigus sutarties įvykdymo terminui. Atsakovas papildomų dokumentų iš pareiškėjo nereikalavo, todėl atsakovas turėjo galimybę priimti sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą prašymą. Tačiau mokesčių administratorius prašymą nagrinėti atsisakė, t. y. atsisakė priimti sprendimą. Teismas vertino, kad toks mokesčių administratoriaus 2016 m. birželio 13 d. sprendimas yra nesuderinamas su geruoju viešuoju administravimu, pažeidžia mokesčio mokėtojo teises, nes priimtas nesilaikant Taisyklėse nustatytų procedūrų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.Teismas, vertindamas atsakovo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, nustatė, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis ir 2016 m. birželio 6 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-2663. Atsižvelgiant į tai, kad sprendime yra nurodytas tik teisinis jo priėmimo pagrindas, išvadą laikė neatskiriama šio sprendimo dalimi. Iš išvadoje esančios lentelės teismas nustatė, kad pareiškėjui 2016 m. balandžio 11 d. buvo siunčiamas įspėjimas apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-2228, nurodant, jog pradelsta suma yra 73,60 Eur. Taip pat buvo telefonu bendraujama su pareiškėjo atstovu, informuojant apie sutarties nevykdymo pasekmes. Po šio įspėjimo pareiškėjas 2016 m. balandžio 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. atliko du mokėjimus po 80 Eur. Skolos biudžetui dydis 2016 m birželio 6 d. sudarė 20 402,25 Eur. Teismas vertino, kad iš esmės procedūros buvo laikomasi, tačiau nei iš VMI sprendimo, nei iš išvados nėra aišku, kokiu pagrindu mokestinės paskolos sutartis yra nutraukta. Išvadoje remiamasi mokestinės paskolos sutarties 9 punktu, kuriame nustatyta, jog mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų, tačiau jokių konkrečių faktinių aplinkybių ir įrodymų, patvirtinančių šios mokestinės paskolos sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą išvadoje nepateikiama. Be to, konstatuojama, kad 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminas suėjo 2016 m. gegužės 25 d. Tai reiškia, kad buvo priimtas sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį, kurios galiojimas yra pasibaigęs. Išvadoje taip pat nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminus, kuris yra nenagrinėjamas, nes neatitinka Taisyklių ir Aprašo reikalavimų. Taigi teismui kilo abejonių, kas iš esmės lėmė mokestinės paskolos sutarties nutraukimą: ar tai, kad pareiškėjas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ar tai, kad pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminus, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, sprendimas nenagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 25 d. prašymo priimtas tik 2016 m. birželio 13 d., taigi atsakovas mokestinės paskolos sutartį nutraukė ne tik pasibaigus jos galiojimo terminui, bet ir neišnagrinėjęs pareiškėjo prašymo dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo, t. y. šiuo klausimu nepriėmęs jokio sprendimo.Teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, padarė išvadą, kad VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimo turinio trūkumai yra esminiai, t. y. sukliudę individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti tokio sprendimo priėmimo faktinius bei teisinius motyvus ir įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nagrinėjamu atveju taip pat susidarė situacija, kad sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį priimtas neišsprendus klausimo dėl pareiškėjo prašymo pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminą. Dėl šių priežasčių teismas VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimą panaikino kaip neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.)). Teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą teisės aktų nustatyta tvarka.
IV.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodydamas aplinkybes, pažymėtas jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, akcentuoja, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad mokesčių administratoriaus sprendimas nesuderinamas su geruoju viešuoju administravimu, pažeidžia mokesčių mokėtojo teises, priimtas nesilaikant Taisyklėse nustatytų procedūrų, todėl yra neteisėtas. Atsakovas pažymi, kad VMI tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. pateiktą prašymą ir nustatė, jog jis neišsamus, nepateikta informacija apie įsiskolinimus kitiems kreditoriams, kartu su prašymu nepateikta fizinių asmenų anketa ir jos duomenis patvirtinantys dokumentai (nepateikti banko sąskaitų išrašai ir pajamas grindžiantys dokumentai) bei dokumentai, kurie įrodo galimybę atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jei atidėtos mokestinės nepriemokos mokėjimas būtų pratęstas, pakeičiant mokestinės paskolos sutartį. Pateiktas prašymas neatitiko Taisyklių 19, 20 punktuose ir Apraše išdėstytų reikalavimų, todėl prašymas nebuvo nagrinėjamas. Pareiškėjas dėl mokestinės paskolos pratęsimo į atsakovą kreipėsi ne pirmą kartą, todėl, VMI manymu, pareiškėjui turėjo būti žinomos mokestinės paskolos pratęsimo procedūros. Atsakovas nurodo, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo, tai yra mokesčių administratoriaus teisė, bet ne pareiga (Taisyklių 22 p.). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus.Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Mokestinės paskolos sutartys jau buvo ne kartą atidėtos. Mokestinės paskolos sutarčių terminų pratęsimas vien konstatavus, kad pareiškėjas deda visas pastangas, kaip kuo greičiau atsiskaityti su biudžetu ir realizuoti savo nekilnojamojo turto objektus, pažeistų tiek mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, numatytus MAĮ ir Taisyklėse, tiek bendruosius teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus. Atsakovas pažymi, jog tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas turi kartu su prašymu pateikti dokumentus patvirtinančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (Taisyklių 14 p.). Pareiškėjas nepateikė jokių realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės paskolos atidėjimo laikotarpį patvirtinančių įrodymų. Atsakovas akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas prašymą pratęsti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pateikė atsakovui tik 2016 m. gegužės 24 d., t. y. likus dienai iki sutarties įvykdymo termino dienos pasibaigimo. Pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo ieškoti galimybės kreiptis į VMI dėl mokestinės paskolos pratęsimo anksčiau. Pagal Taisyklių 24 punktą mokesčių administratorius per 30 dienų nuo mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos arba baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą ir visų prašymui nagrinėti reikiamų dokumentų pateikimo dienos išnagrinėja šį prašymą ir priima sprendimą. Atsakovas, išanalizavęs pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. pateiktą prašymą, nustatė, kad nebuvo pateikti duomenys/dokumentai, reikalingi prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nagrinėjimui, todėl VMI, remdamasi išvada, pagrįstai 2016 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartis. Atsakovas akcentuoja, kad tiek MAĮ 88 straipsnio 6 dalis, tiek Taisyklių 47 punktas numato, jog jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sąlygų, ji nutraukiama. Tai, kad mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinės paskolos sutartis, jeigu mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų, buvo nurodyta ir mokestinės paskolos sutarties 9 punkte. Atsakovas išvadoje pažymėjo, kad pareiškėjui 2016 m. balandžio 11 d. buvo siunčiamas įspėjimas apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, nurodant, kad pradelsta suma yra 73,60 Eur. Išvadoje nurodyta, kad telefonu bendrauta su pareiškėjo atstovu, informuojant apie sutarties nevykdymo pasekmes. Po įspėjimo pareiškėjas 2016 m. balandžio 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. atliko du mokėjimus po 80 Eur. Skolos biudžetui dydis 2016 m. birželio 6 d. sudarė 20 402,25 Eur. Akivaizdu, kad pareiškėjas nevykdė sutarties, todėl VMI nesutinka su teismo vertinimu, jog nėra aišku, kokiu pagrindu buvo nutraukta mokestinės paskolos sutartis. Pareiškėjas mokestinės paskolos sutartimi išdėstytos mokestinės nepriemokos nesumokėjo, mokestinės paskolos sutarčių įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl mokesčių administratorius pagrįstai priėmė sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį.Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. birželio 6 d. sprendimo „Nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-3590“ ir 2016 m. birželio 13 d. sprendimo (rašto) Nr. (23.1-08)-RNA18488 „Dėl prašymo pratęsti P. M. mokestinės paskolos sutarties mokėjimo grafiką“ teisėtumo.Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimą kaip neteisėtą, nurodė, kad jis priimtas VMI neužtikrinus objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo, nenurodžius konkrečių duomenų, patvirtinančių mokestinės paskolos sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą, neišnagrinėjus pareiškėjo prašymo dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo. Panaikindamas VMI 2016 m. birželio 13 d. sprendimą (raštą), teismas nurodė, kad šis sprendimas priimtas atsakovui nesilaikant Taisyklių 22 punkte nustatyto reikalavimo. Atsakovas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad 2016 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą nutraukti mokestinę paskolos sutartį, sudarytą su pareiškėju dėl to, kad pareiškėjas mokestinės paskolos sutartimi išdėstytos mokestinės nepriemokos nesumokėjo ir mokestinės paskolos sutarčių įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs. Be to, pareiškėjas nepateikė visų jo prašymui dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo išspręsti reikalingų įrodymų. Prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminą buvo pateiktas likus dienai iki sutarties įvykdymo termino pasibaigimo, o pagal Taisyklių 34 punktą mokesčių administratorius turi teisę prašymą išnagrinėti ir priimti sprendimą per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.), Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2001 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 236 patvirtintas Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.).Vertindama atsakovo 2016 m. birželio 6 d. priimto sprendimo teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek MAĮ 88 straipsnio 7 dalis, tiek Taisyklių 47 punktas numato, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutarties 9 punkte taip pat nurodyta, kad mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, mokesčių administratorius neprivalo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis – esminė sąlyga mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti yra pats sutarties sąlygų nevykdymo faktas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-871/2005; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-962/2011). Mokesčių mokėtojo nurodomos aplinkybės dėl sunkios finansinės padėties gali būti motyvu kreipiantis į mokesčių administratorių dėl naujos mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba jos išdėstymo (MAĮ 88 straipsnio 2 dalis), tačiau ne dėl sprendimų nutraukti mokestinės paskolos sutartis panaikinimo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1042-442/2017).Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad paskolos sutarties nutraukimo priežastis yra pareiškėjui 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutartimi nustatytos mokestinės prievolės nevykdymas. Iš ginčijamo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo turinio matyti, kad sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis ir 2016 m. birželio 6 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-2663. Išvadoje remiamasi mokestinės paskolos sutarties 9 punktu. Be to, nurodoma, kad 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminas suėjo 2016 m. gegužės 25 d. Išvadoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminus, kuris yra nenagrinėjamas, kadangi neatitinka Taisyklių ir Aprašo reikalavimų. Išvadoje taip pat pateikta lentelė, iš kurios matyti, kad pareiškėjui 2016 m. balandžio 11 d. buvo siunčiamas įspėjimas apie ketinimą nutraukti 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutartį, nurodant, kad pradelsta suma yra 73,60 Eur. Taip pat buvo telefonu bendraujama su pareiškėjo atstovu, informuojant apie sutarties nevykdymo pasekmes. Po šio įspėjimo pareiškėjas 2016 m. balandžio 19 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. atliko du mokėjimus po 80 Eur. Skolos biudžetui dydis 2016 m birželio 6 d. sudarė 20 402,25 Eur.Taisyklių 49 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, įteikia mokesčių mokėtojui įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, išskyrus atvejus, kai mokestinės paskolos sutartis nutraukiama dėl to, kad mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla, taip pat išskyrus Taisyklių 51 punkte nurodytą atvejį. Pagal MAĮ 89 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino. Taigi nurodytų nuostatų analizė leidžia vertinti, kad nagrinėjamu atveju mokestinė paskolos sutartis gali būti nutraukta, kai po mokesčių administratoriaus raginimo mokesčių mokėtojas nevykdo paskolos sutarties sąlygų, t. y. neįvykdo prievolės geruoju. Atsakovo 2016 m. birželio 6 d. išvadoje pateiktos lentelės duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas po atsakovo raginimo pradelstus įsipareigojimus įvykdė. Atsakovas duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuolat pažeidinėtų 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutarties sąlygas nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui po atsakovo raginimo pašalinus mokestinės paskolos sutarties pažeidimus, atsakovo sprendimas nutraukti su pareiškėju 2016 m. sausio 8 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį nagrinėjamos situacijos kontekste yra neproporcingas ir nesuderinamas su MAĮ 89 straipsnio 3 dalyje nustatytos priemonės prievolės įvykdymą suderinti geruoju tikslais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas su atsakovu suderintais terminais nesumokėjo įmokų pagal mokestinės paskolos sutarties sąlygas, tačiau šis pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, nes pareiškėjo skola pagal paskolos išdėstymo grafiką sudarė 73,60 Eur, be to, pareiškėjas, vykdydamas atsakovo raginimą, jam nustatytą prievolę įvykdė ir per protingą terminą atliko mokėjimus – 160 Eur. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas siekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir, nepasibaigus 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminui, 2016 m. gegužės 25 d. pateikė 2016 m. gegužės 24 d. rengtą prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo. Ši aplinkybė atsakovui mokestinės sutarties nutraukimo dieną buvo žinoma. Apie prašymo gavimą yra pažymėta atsakovo 2016 m. birželio 6 d. išvadoje, kuri laikytina atsakovo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo nutraukti mokestinės paskolos sutartį pagrindu. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pagrindu priimto ginčijamo atsakovo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo (rašto) teisėtumo teisėjų kolegija pažymi, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis, o prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pateikimą ir nagrinėjimą, sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą priėmimą ir vykdymą Taisyklės. MAĮ 88 straipsnyje nustatyta, kad Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad sprendimas pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti mokėjimo grafiką arba pratęsti atidėtos arba išdėstytos mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą ir kt.) gali būti priimtas tik pagal motyvuotą mokėtojo prašymą, pateikiamą ir nagrinėjamą tokia pat tvarka, kaip ir prašymas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos arba baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Prašyme atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi būti nurodyta: įsiskolinimo priežastys; informacija apie įsiskolinimus kitiems kreditoriams (valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kitam mokesčių administratoriui, kredito įstaigoms ar kt.); laikotarpis, kuriam prašoma atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą, arba pageidaujamas atsiskaitymo pagal mokestinės paskolos sutartį grafikas; mokestinės nepriemokos, kurios mokėjimą prašoma atidėti arba išdėstyti, dydis, baudų ir kiekvieno mokesčio delspinigių sumos (Taisyklių 19 p.). Mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė. Dokumentus, kuriuos turi pateikti mokesčių mokėtojas, nustato centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, mokestinės nepriemokos, kurios mokėjimą prašoma atidėti, dydį (Taisyklių 20 p.). Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad iš mokėtojo gali būti pareikalauta papildomų duomenų (dokumentų), kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimą priimti. Mokėtojas papildomus dokumentus turi pateikti ne vėliau kaip per 30 dienų, kai mokesčių administratorius, vadovaudamasis Taisyklių 22 punktu, paprašo mokėtojo papildomų duomenų (dokumentų), tačiau mokėtojo motyvuotu prašymu dokumentų pateikimo terminas gali būti pratęstas iki 60 dienų. Jeigu mokėtojas per 30 dienų arba per pratęstą terminą nepateikia papildomų dokumentų, laikoma, kad prašymas nepateiktas. Nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 24 d. datuotame prašyme atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nurodė, kad neturi galimybės padengti viso įsiskolinimo iš karto, todėl prašo pratęsti mokėjimų grafiką/mokestinės paskolos sutartį 1 metams (atidedant įsiskolinimo mokėjimą 1 metams), mokant jau nustatyto dydžio įmokas kas mėnesį (15 Eur). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vienintelis jo pajamų šaltinis – nekilnojamojo turto pardavimo pajamos. Akcentavo, kad mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas žemės sklypų, esančių (duomenys nesklebtini) hipoteka, be to, jis moka nustatyto dydžio palūkanas. Taigi pareiškėjo prašymas atitiko Taisyklių 19 punkte nustatytus prašymo turiniui keliamus reikalavimus. Iš ginčijamo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą atsisakyta nagrinėti tuo pagrindu, kad jis neatitiko Taisyklių 19, 20 ir Apraše numatytų pateikiamo prašymo reikalavimų. Šiame sprendime konstatuota, kad 2016 m. gegužės 24 d. prašymas nėra išsamus, nepateikta informacija apie įsiskolinimus kitiems kreditoriams, kartu su prašymu nepateikta fizinių asmenų anketa ir jos duomenis patvirtinantys dokumentai (nepateikti banko sąskaitų išrašai, ir pajamas pagrindžiantys dokumentai) bei dokumentai, kurie įrodo galimybę atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu atidėtos mokestinės nepriemokos mokėjimas būtų pratęstas, pakeičiant mokestinės paskolos sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sisteminė aukščiau nurodytų Taisyklių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagrindas nenagrinėti mokesčio mokėtojo prašymo pratęsti mokestinės paskolos įvykdymo terminą, t. y. laikyti šį prašymą nepateiktu, atsiranda tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas per Taisyklėse nustatytą terminą mokesčių administratoriui nepateikia papildomų dokumentų, reikalautų remiantis Taisyklių 22 punktu. Kitokių pagrindų atsisakyti nagrinėti aptariamo mokesčio mokėtojo prašymo teisės aktai, taip pat ir atsakovo akcentuojamas Aprašas, nenumato. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tokį Taisyklių interpretavimą nagrinėjamos situacijos kontekste patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Nustatyta, kad pareiškėjas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo kreipėsi į atsakovą ir su 2015 m. rugsėjo 20 d. prašymu, tačiau su šiuo prašymu nepateikė jokių dokumentų. Atsakovas, spręsdamas prašymo pakeisti mokestinės paskolos sutartį, 2015 m. spalio 15 d. raštu bei vadovaudamasis Taisyklių 22 punkte nustatyta teise pareikalauti papildomų dokumentų, kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priimti, nurodė pareiškėjui pateikti papildomą informaciją ir dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintinas atsakovo ginčo 2016 m. birželio 13 d. sprendime (rašte) nurodytas atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą argumentas, kad tik pateikus Apraše nurodytus dokumentus, prašymas laikomas paduotu ir klausimas dėl mokestinės sutarties pakeitimo yra nagrinėjamas. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 20 d. ir 2016 m. gegužės 24 d. prašymų nagrinėjimui aktualias teisės normas taikė skirtingai, todėl pažeidė pareiškėjo MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintą teisę į mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra nesuderinamas su geruoju viešuoju administravimu, pažeidžia mokesčio mokėtojo teises, nes priimtas nesilaikant Taisyklėse nustatytų procedūrų, todėl negali būti laikomas teisėtu.Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog pareiškėjas, paneigdamas rūpestingo ir atidaus asmens standartą, prašymą pratęsti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pateikė tik 2016 m. gegužės 24 d., t. y. likus dienai iki sutarties įvykdymo termino dienos pasibaigimo, o sprendimą dėl prašymo mokesčių administratorius turi teisę priimti per 30 dienų nuo mokėtojo prašymo pateikimo, pažymi, kad prašymas buvo pateiktas mokestinės paskolos sutarties galiojimo metu, todėl turėjo būti nagrinėjamas. Teisės aktai nenumato galimybės atisisakyti nagrinėti prašymą vien dėl to, kad jis pateiktas baigiantis mokestinės paskolos sutarties galiojimo terminui. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir jos aukščiau išdėstytais motyvais papildydama, daro išvadą, kad atsakovo 2016 m. birželio 6 d. priimtas sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį yra neteisėtas vien dėl to, kad šio sprendimo priėmimo metu nepagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu 2016 m. gegužės 24 d. pareiškėjo prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo terminą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.