Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2016-09-07 iki 2021-10-25.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018-10-26 iki 2019-03-13 atliko bausmę 19 būrio patalpoje Nr. 2, kurios plotas - 39,50 kv. m, joje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų; nuo 2019-03-14 iki 2019-08-27 pareiškėjas kalėjo 4 būrio patalpoje Nr. 10, kurios plotas – 51,53 k v. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų; nuo 2019-08-28 iki 2021-10-25 pareiškėjas kalėjo 2 būrio patalpoje Nr. 6, kurios plotas – 34,02 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (1 t., b. l. 35-39, 83-85). Atsakovės atstovo pateiktoje 1-ojo Resocializacijos skyriaus viršininko pažymoje (1 t., b. l. 39) nurodoma, kad nuteistųjų skaičius kiekvienoje patalpoje ginčo laikotarpiu neviršijo miegamųjų vietų skaičiaus. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė tikslių aplinkybių dėl ginčo patalpų plotų ar tikslaus jose gyvenusių asmenų skaičiaus, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo oficialiai pateiktais duomenimis ir konstatuoja, kad padalijus minėtų patalpų plotą iš maksimalaus jose galėjusių gyventi asmenų skaičiaus (pareiškėjas neteigė, kad patalpoje gyveno daugiau asmenų, negu buvo įrengta miegamųjų vietų), pareiškėjui tekdavo nuo 3,2 kv. m iki 3,4 kv. m ploto, kas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Dėl baldų.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje trūko vietos daiktams susidėti, taip pat taburečių, stalų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 1.2-1.4 ir 1.7 punktus, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta po 1 spintelę prie lovos vienam asmeniui bei 1 spinta arba 1 kabykla drabužiams, kurioje turi būti skirta po 2 kabliukus vienam asmeniui, taip pat 1 stalas ir taburetės pagal poreikį. Iš atsakovės atstovo pateiktų ginčo patalpų fotonuotraukų (1 t., b. l. 156-159, 181-183, 2 t., b. l. 5-8) matyti, kad jose buvo įrengta po 1 spintelę prie kiekvienos lovos, taip pat kabyklos ant sienų arba, kai kur - ant lovūgalių (1 t., b. l. 158). Iš fotonuotraukų taip pat matyti, kad visose patalpose buvo po vieną stalą bei taburečių arba kėdžių (jų skaičius teisės aktuose nereglamentuojamas), todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų trūkumo laikytini teisiškai ir faktiškai nepagrįstais.

Dėl sanitarinių mazgų.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpose nebuvo lentynėlių higienos reikmenims, muilo dozatorių, veidrodžių, atskirų praustuvių (įrengta viena ilga bendra praustuvė neatitiko higienos sąlygų). Klozetų ir pisuarų įrengta per mažai, naudojantis tualetu neužtikrinamas privatumas. Dušuose nebuvo guminių kilimėlių ar grotelių, vietoje dušo ragelių styrojo metaliniai vamzdžiai, bėgdavo šaltas vanduo, neužtikrinamas asmens privatumas.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę pagal pataisos namuose sudarytą grafiką (1 t., b. l. 131-142), todėl šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Aprūpinimo normose nurodyta, kad dušuose prie kiekvienos prausimosi vietos turi būti kilimėlis arba grotelės, kabykla drabužiams, viena sėdimoji vieta, lentynėlė higienos reikmenims ir viena dušo galvutė vienam besiprausiančiam asmeniui, vienas veidrodis, o muilo ir prausiklių dozatoriai įrengiami pagal poreikį (13.1 – 13.7 p.). Pertvarų tarp dušo ragelių įrengimas nacionaliniuose teisės aktuose nėra reglamentuotas.

Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad dušų patalpose, kuriomis naudojosi pareiškėjas (2, 3 ir 19 būrių dušai įrengti prausyklose), maudymosi vietos yra atskirtos pertvaromis, kai kurios – ir užuolaidėlėmis (atsakovės atstovas nurodė, kad siekiant pagerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, pertvaros įrengtos nuo 2018 metų (1 t., b. l. 28)), dušinėse yra įrengti dušo rageliai, kabliukai drabužiams, muilo dozatoriai, veidrodžiai, stalas, ant kurio galima susidėti higienos reikmenis (3 ir 19 būrų dušų patalpose – lentynėlės), taip pat suoliukai, medinės grotelės ant grindų (1 t., b. l. 146-153, 165, 167, 169, 174-175,186, 188-189, 2 t., b. l. 10-11), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų dušų atmestini kaip nepagrįsti.

Aprūpinimo normų 7.4 punkte numatyta, kad viena praustuvė įrengiama penkiolikai asmenų. Teisės aktai nereglamentuoja praustuvių techninių ypatumų, todėl pareiškėjo argumentas, kad vienos ilgos praustuvės įrengimas vietoje atskirų prausimosi kriauklių neatitinka higienos normų, laikytina teisiškai nepagrįsta subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Marijampolės PN nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpose tualetai atskirti sienelėmis. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 171, 177, 191-196). Be to, tiek pareiškėjas, tiek atsakovės atstovas nurodė, kad nuo 2020 m. kai kuriuose tualetuose buvo įrengtos ir uždaros kabinos (1 t., b. l. 5, 2 t., b. l. 9, 14).

Skunde nurodoma, kad pataisos namuose veisėsi buitiniai parazitai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (1 t., b. l. 86-96).

Nepaisant to, iš į bylą pateikto Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (1 t., b. l. 104-110) matyti, kad kas kartą atlikus gyvenamųjų patalpų patikrinimą, buvo nustatomas kenkėjų buvimo faktas. Taigi, atliekami naikinimo darbai nebuvo pakankami ir pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, yra pagrįstas. Konstatuotina, kad Marijampolės PN nebuvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyto reikalavimo, jog laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas skundėsi, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi pataisos namuose neįrengtos atskiros patalpos rūkymui, o kiti nuteistieji rūkydavo gyvenamosiose patalpose.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, o specialios rūkymo vietos yra įrengtos lauke.

Pareiškėjas teigė, kad jo galimybės pasikalbėti su artimaisiais telefonu buvo ribojamos, kadangi neužtikrinamas privatumas, kiti asmenys galėjo girdėti pareiškėjo pokalbius, be to, taksofonų įrengta per mažai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje yra numatyta nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Pagal šio straipsnio 5 dalį, skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte (redakcijoje nuo 2020-01-22 – 37 punkte) nurodyta, be kita ko, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (1 t., b. l. 145) matyti, kad telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, tačiau teisės aktai tokių reikalavimų pataisos įstaigoms nenustato. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, priešingai, iš bylos medžiagos (1 t., b. l. 122-130) matyti, kad teise skambinti telefonu pareiškėjas aktyviai naudojosi. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, klausėsi jo pokalbių, nenurodė, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad vaizdo skambučių vietos yra įrengtos su pertvaromis, atskiroje patalpoje (1 t., b. l. 143-144), tačiau pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių internetine telefonija nesinaudojo, nors tokią teisę turėjo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl kitų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, nesudaromos sąlygos sportuoti, nebuvo ir laisvalaikio kambario, virtuvėje tebuvo vienas šaldytuvas, trūko vietos maistui laikyti, trūko ir indų, įrankių maistui gaminti.

Dėl sporto inventoriaus teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (ir vėlesnėse jų redakcijose) (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nėra numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose privalo būti įrengtas sporto inventorius. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore <...>“, tačiau tai yra dispozityvi teisės norma, kuri suteikia pataisos namams diskrecijos teisę pasirinkti, ar įrengti sportinį inventorių ar jo neįrenginėti. Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Nors pareiškėjas teigia, kad kiemeliai buvo per maži, teisės aktuose nereglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, todėl ir šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.

Atsakovės atstovas nurodė, kad laisvalaikio kambariai yra įrengti kartu su virtuvėle 2 ir 19 būriuose, tačiau pagal Eksploatavimo taisyklių nuostatas, laisvalaikio ir virtuvės patalpos yra skirtingos. Be to, Marijampolės PN neneigė, kad laisvalaikio kambario nėra 4 būryje. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko pagrįstais.

Dėl socialinės reabilitacijos.

Pareiškėjas skundėsi, kad neturėjo užimtumo, negalėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, tačiau šiuos skundo teiginius paneigia byloje pateikti duomenys. Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės matyti, kad (1 t., b. l. 42-54) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo „Relaksacijos“ užsiėmimuose, aktyviai dalyvavo intervencinėse programose dėl savo nusikalstamo elgesio. Pareiškėjui taip pat buvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, jis lankė anoniminių alkoholikų užsiėmimus, psichologo konsultacijas, stimuliacinius žaidimus, dvasinio ugdymo programas ( 1 t., b. l. 55-70). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai dėl jam netaikomų užimtumo programų atmestini.