- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- I-2773-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- B.B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
- Kategorijos
- 1.15.2.3Žala
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14 (patikslintame skunde (b.l. 15) pareiškėjas atsisakė reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo).
Pareiškėjas skunduose (b.l. 1-2, 15) nurodė, kad nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14 buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI) nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos ir vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo tik apie 2,5 kv.m. ploto. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, nes buvo bloga ventiliacija. Pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje – tualetas nebuvo atitvertas, buvo nešvarus, tvyrojo smarvė. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Dėl mažo ploto kildavo konfliktai tarp kalinių. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą - dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 17-21) nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14 buvo laikomas kamerose Nr. 114, 118, 254, 265, 357, 367. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Kameros yra remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui. Pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Kameros aprūpintos baldais (lovomis, stalais, taburetėmis (suoliukais), kaip reikalauja Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, taip pat suimtiesiems skiriama švari patalynė. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Be to, asmenys į konkrečias kameras talpinami griežtai laikantis izoliavimo reikalavimų, kurie numatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 8 str., 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str.. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI laikotarpyje nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14. Atsakovas prašo taikyti senaties institutą, tačiau tokį prašymą teismas laiko nepagrįstu. Remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, LVAT suformuota praktika (ABTĮ 13 str., 20 str.), neturtinė žala priteisiama už 3 metų laikotarpį nuo kreipimosi dienos. Pareiškėjas skundą padavė 2015-03-20 (b.l. 4), o neturtinę žalą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2012-05-04 iki 2012-05-14 (ABTĮ 57 str.).
Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI kamerose, kuriose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Tualetai buvo nešvarūs, neatitverti, o rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu ir t.t..
2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas Lukiškių TI vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 114, 118, 254, 265, 357, 367 (b.l. 17-18, 22-23, 26). Pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 9 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,97 kv.m. iki 2,46 kv.m.). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p., 23 p. nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Atsakovas nurodė, kad visose Lukiškių TI kamerose yra langai ir patalpos vėdinamos natūraliai per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (b.l. 20-21). Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 32-55), kurie buvo surašyti jau išvykus pareiškėjui, duomenų matyti, kad dalyje kamerų, kuriuose kalėjo pareiškėjas, apšvietimas nevisiškai atitiko reikalavimus, o dalyje kamerų reikalingas einamasis remontas. Vėliau atlikto patikrinimo duomenys patvirtina, jog atsakovas apšvietimo neatitikimus operatyviai ištaisė. Vėliau tikrintose kamerose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė iš esmės atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytas vertes. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI minėtose kamerose buvo reikšmingai pažeisti higienos normų reikalavimai (ABTĮ 57 str.). Be to, pažymėtina, kad vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas administracinėje byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (rūkymo, šalčio, drėgmės, oro ir apšvietimo trūkumo ir pan.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šalčio kamerose, drėgmės, oro trūkumo, tamsos laikytini nepagrįstais ir, tuo pačiu, nepakankami neturtinei žalai konstatuoti bei priteisti.
Šalies argumentai
Teismui pateikti duomenys (b.l. 27-31) patvirtina, kad pareiškėjas administracijai pateikė skundą tik dėl įkalintųjų tarpusavio santykių ir turto sugadinimo. Teismas konstatuoja, kad tokio pobūdžio skundai priskiriami Baudžiamojo proceso kodekso bei Baudžiamojo kodekso reguliavimo sferai ir juose išdėstytos aplinkybės negali būti pagrindu neturtinei žalai priteisti administracinėje byloje dėl teisės aktų neatitinkančių suėmimo sąlygų sudarymo (ABTĮ 10 str., 57 str.).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. 1995-12-20 Tabako kontrolės įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2004-05-01) 1 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str.. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t.t.. Šiame straipsnyje nepateikta nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Jau minėto Bausmių vykdymo kodekso 70 str., reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Taigi, suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Jokių pareiškėjo prašymų dėl rūkančių kameroje asmenų administracija negavo (b.l. 28). Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI administracijos veiksmų neteisėtumą (ABTĮ 57 str.).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjo teigimu gamtinius reikalus teko atlikinėti visų akivaizdoje. Iš bylos duomenų matyti, kad Lukiškių TI kamerose kamerų yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios kameros dalies yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio (b.l. 27, LVAT praktika iš esmės analogiškose bylose – TIS Liteko duomenys). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl pareiškėjo nurodytos tualetų nešvaros pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. imperatyviai nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, jog į kameras išduodamas inventorius, reikalingas švarai ir tvarkai kamerose palaikyti (b.l. 19-20), taigi už patalpų švarą yra atsakingi patys suimtieji.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Šių pareiškėjo teiginių nepatvirtina jokie teismui pateikti įrodymai. Pareiškėjas Lukiškių TI praleido tik 11 parų. Atsakovui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių susijusių su medicininės pagalbos būtinumu. Jokių kitų skundų nebuvo gauta. 2012-05-14 pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių TI. Taigi, iš to seka išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklė leido jam vykti etapu į kitą įkalinimo įstaigą ir prieš pat etapavimą jis jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės nepateikė. Dėl paminėtų aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais ir nepakankamais neturtinei žalai priteisti (ABTĮ 57 str.).
LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Taigi, teismas vertina, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 13, 17-68). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus dėl netinkamo įkalintųjų tarpusavio bendravimo), nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Imama domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes: kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl įkalinimo sąlygų kokybės atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d., Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamoji byla Nr. IA-360/2012).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo B.B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo B.B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.