Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Raimundo Binkio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su K. Š. išteisinimu ir iš esmės kelia klausimą dėl neteisingo įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymo, todėl Apygardos teismo teisėjų kolegija (toliau – Teisėjų kolegija) šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniame skunde nurodytais aspektais.

3.3. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad K. Š. tyčia pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, o pastarajam sužalojimai, tikėtina, atsirado abejiems parkritus. Be to, apylinkės teismas sprendė, jog liudytojų A. ir G. V. parodymai nepatikimi, o nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojo K. M. parodymams, todėl darė išvadą, jog jei nukentėjusysis nebūtų pasivijęs K. Š., siekdamas išsiaiškinti tarpusavio santykius, joks konfliktas tarp jų nebūtų įvykęs apskritai.

3.4. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apylinkės teismo nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dėl K. Š. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, priimtas neišsamiai ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir nesusiejus jų į visumą, vertinant atskirai nuo kitų, kartu iš esmės visai neskiriant dėmesio išteisintojo veiksmams ir sumenkinat nukentėjusiojo parodymus, todėl priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

3.5. Tai, kad byloje nenustatyta, kuris iš jaunuolių pirmas sudavė smūgį, visai nereiškia, jog K. Š. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo požymių. Šiuo aspektu, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra nustatyta ne tik tai, jog nukentėjusysis sudavė smūgį K. Š., tačiau ir tai, jog buvo kilusios būtinosios ginties sąlygos, sąlygojusios K. Š. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Posėdžio metu K. Š. savo kaltę neigė, tvirtindamas, jog gynėsi nuo nukentėjusiojo, nors konkrečiai pasakyti, kuris kuriam pirmas sudavė smūgį, negalėjo. Parodė tik tai, kad su nukentėjusiuoju apsižodžiavo, susikibo ir pargriuvo. Išgirdus atbėgant kitus liudytojus (brolius V.), siekė pabėgti, tačiau jų buvo sumuštas, prarado sąmonę. Pretenzijų nukentėjusiajam neturi. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, jog nesutikus padėti K. Š. pastumti automobilio, su juo apsižodžiavo ir K. Š. sudavė jam porą smūgių, o šiam pagriuvus, dar daugiau smūgių. Mano, kad gulėdamas ant žemės, K. Š. taip pat smūgių nesudavė. Įvykio metu šaukėsi pagalbos, todėl jį išgirdę V., atbėgo ir nusivijo K. Š.. Iš gimtadienio nukentėjusysis grįžo nubrozdintas, sumuštas. Apie įvykį papasakojo mamai, parodydamas, kad jo nuomone, konfliktas su K. Š. įvyko dėl to, jog jis nepadėjo pastumti automobilio. Liudytoja nukentėjusiojo įstatyminė atstovė K. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog sūnaus veidas buvo patinęs, nubrozdintas, todėl išsigandusi parašė policijai pareiškimą. Parodė, kad anot sūnaus, jį sumušė (duomenys neskelbtini) (K. Š.), o išgelbėjo atbėgę jo draugai – V.. Sumušė be jokios dingsties. Teismo posėdžio metu A. V. parodė, kad įvykio vakarą K. Š. su juo konfliktavo, jie apsistumdė. K. Š. sesuo paprašė jo eiti namo. Po kiek laiko namo išėjo ir nukentėjusysis. Išgirdęs lauke triukšmą, ėjo pažiūrėti, kas vyksta ir pamatė ant nugaros gulintį nukentėjusįjį, ant jo sėdintį bei nukentėjusįjį mušantį K. Š.. Pastarasis pradėjo bėgti, jis jį vytis. Sudavė K. Š. smūgius, dėl ko buvo kartu su broliu liudytoju G. V., kuris dėl esminių įvykio aplinkybių davė tapačius parodymus, nuteisti (t. 2, b.l. 109-116). Teismo posėdžio metu liudytojas K. M. (K. Š. brolis) parodė, kad gimtadienio metu tarp neblaivaus K. Š. ir liudytojo A. V. kilo konfliktas, dėl ko K. Š. buvo išprašytas iš namų, kad nekiltų muštynės, užrakintos durys. Pabudęs nukentėjusysis veržėsi į lauką aiškintis santykių su K. Š., nes užstojo draugą – A. V., vėliau jį išleido, pastarasis neatsisveikino, nesakė, kad važiuos namo. Liudytojai V. netrukus išbėgo sužinoję, kad kažkas mušasi, jis taip pat išbėgo. Pamatė, kad Vyšniauskai ir nukentėjusysis mušą K. Š..

3.6. Iš aptartų K. Š., nukentėjusiojo, jo motinos, liudytojų brolių V. bei K. M. parodymų, taip pat ir kitų liudytojų (N. M., S. Ū.) parodymų bei rašytinių įrodymų, kurie labiau nedetalizuojami, neabejotinai matyti, jog gimtadienio vakarą iš pradžių tarp K. Š. ir A. V. įvyko konfliktas dėl iš esmės nereikšmingo dalyko, dėl ko, K. Š. buvo išprašytas eiti į namus, kad neįvyktų muštynės. Šią aplinkybę patvirtino ne tik nukentėjusysis, liudytojai broliai V., tačiau ir patys K. Š. artimieji – brolis - liudytojas K. M. bei jo sutuoktinė. Reiškia, visiems, tą vakarą gimtadienį šventusiems asmenimis, nekilo abejonių dėl agresyvaus K. Š. būdo, todėl tam, kad būtų išvengta didesnių nesusipratimų, K. Š. buvo išprašytas namo, užrakintos durys. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog pats K. Š. teismo posėdžio metu neneigė, jog buvo išprašytas lauk, tačiau apklausų metu nutylėjo aplinkybes dėl konflikto ne tik su A. V., tačiau ir nukentėjusiuoju, savo parodymuose apsiribodamas tuo, jog paprašė nukentėjusiojo pastumti automobilį, ir kaip jis teigė, pastarasis jam kažką aiškino, tačiau nei kaip aiškino, nei kodėl ar ką konkrečiai sakė, nenurodė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptartos aplinkybės pagrįstai leidžia K. Š. parodymus vertinti kaip pasirinktą jo gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

3.7. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik tai, kaip minėta, jo parodymų abstraktumas dėl konflikto aplinkybių su nukentėjusiuoju, tačiau dar ir tai, kad byloje iš esmės nėra duomenų, jog nukentėjusysis būtų jam sudavęs kokį tai smūgį. Priešingai, nukentėjusysis viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių savo pozicijos nekeitė tvirtindamas, jog būtent K. Š. jį užsipuolė bei sudavė smūgius, o pergriautas ant žemės apskritai jam nepajėgė suduoti smūgių. Tai, kad vyrai grūmėsi gulėdami ant žemės patvirtino ne tik liudytoja L. M., tačiau ir broliai V., kurie kartu parodė, kad K. Š., užsėdęs ant nugaros gulintį nukentėjusįjį, jam smūgiavo. Taigi, įvertinus tai, kas jau aptarta bei tai, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis būtų sudavęs smūgius K. Š. (už K. Š. sumušimą nuteisti broliai V.), taip pat tai, kad specialisto išvada nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas veido sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais kaktos ir kairiojo skruosto srityse, taip pat į tai, kad nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių kietu buku daiktu ar paviršiumi pasekoje galimai įvykio aplinkybėse nustatytu laiku ir būdu, tame tarpe ir galimai trenkiant kumščiu arba spiriant koja, teigti, jog nukentėjusiojo parodymai nepatikimi ir prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams (t. y. K. M. ar K. Š.) nėra pagrindo. Visų pirma, laikyti nukentėjusiojo parodymus nepatikimus tuo aspektu, kad jis išeidamas neatsisveikino su K. M. ar žadėjo grįžti, nereiškia, jog jis nesiruošė važiuoti namo, juolab, jog ši aplinkybė niekaip nekeičia paties nukentėjusiojo sumušimo fakto. Kita vertus, aukščiau nurodomą aplinkybę paneigia kitų liudytojų parodymai, jog nukentėjusysis, atvirkščiai, kaip yra teigiama K. Š. brolio, iš tiesų ruošėsi namo. Taigi, apylinkės teismas be pagrindo sureikšmino ir liudytojo K. M. parodymus. Antra, nors K. Š. laikosi pozicijos, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek brolių liudytojų V. nuoseklūs parodymai, taip pat specialisto išvada apie sužalojimų pobūdį, mechanizmą bei mąstą, K. Š. iškeltą versiją paneigia, juolab, kaip minėta, byloje nėra užfiksuota jokių objektyvių K. Š. gynybos požymių. Atvirkščiai, įrodymų visuma suponuoja vienintelę išvadą dėl jo veiksmų esmės – puolimo. Nors apylinkės teismas brolių V. parodymus vertino kritiškai, kadangi jie buvo nuteisti dėl to paties vakaro įvykių (sumušus K. Š.), tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien ši aplinkybė jų nepatikimais nedaro, juolab, kad jų parodymai atitinka ne tik esmines įvykio aplinkybes, tačiau ir neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams dėl įvykio aplinkybių. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas sužalojimų pobūdis, lokalizacija bei mastas taip pat nepaneigia liudytojų V. parodymų dėl K. Š. suduotų smūgių nukentėjusiajam, todėl vertinti jų kritiškai, kaip tai sprendė apylinkės teismas, nėra pagrindo.

3.8. Teisėjų kolegija ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kad apylinkės teismas taip pat tinkamai neįvertino ir išsamiai neanalizavo specialisto išvados dėl K. Š. nustatyto kūno sužalojimo, šių duomenų nesulygino su kitais, byloje ištirtais įrodymais, dėl to aiškiai nustatytas kitas aplinkybes įvertino kaip prielaidas ir jas nepagrįstai aiškino kaltinamojo naudai. Šia specialisto išvada (t. 1, b.l. 179) aiškiai nustatyta, kad K. Š. nustatytas tik vienas sužalojimas – odos nubrozdinimas kaktoje, vienu trauminiu poveikiu, kuris galėjo būti padarytas trenkiant kumščiu į kaktą. Už šio sužalojimo padarymą bendrais veiksmais, kaip jau minėta, pripažinti kaltais V. Taigi akivaizdu, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų ar leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis M. V. būtų sudavęs smūgius K. Š.. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad M. V. sužalojimai galėjo būti padaryti trenkiant kumščiu arba spiriant koja (t. 1, b. l. 170), todėl teisėjų kolegija, ir kitą pirmos instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, tikėtina, galėjo atsirasti abiem parkritus, taip pat laiko nepagrįsta, prieštaraujančia aptartiems įrodymams.

3.9. Taigi, teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, sprendžia, kad aptartų ir išanalizuotų duomenų visuma leidžia aiškiai matyti ne tik visą vakaro įvykių seką, tačiau ir tai, kad būtent K. Š., būdamas impulsyvaus bei aršaus būdo, inicijavo konfliktą (dėl nukentėjusiojo atsisakymo padėti stumti automobilį), be to, aptarti liudytojų parodymai tiek apie vakaro eigą, tiek apie patį konflikto (tarp K. Š. ir nukentėjusiojo) faktą, jų poziciją grumtinių metu (gulėjimas ant žemės, kuomet K. Š. sėdėjo ant nukentėjusiojo), K. Š. atliekamus veiksmus (smūgiavimas kumščiais nukentėjusiajam į veido sritį), liudytojos nukentėjusiojo mamos netiesioginius parodymus, specialistų išvadose užfiksuotų sužalojimų mechanizmas, lokalizacija, neleidžia sutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad K. Š. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

3.10. Be to kas išdėstyta, papildomai paminėtina, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog tuo atveju, jei nukentėjusysis nebūtų išėjęs ir pasivijęs K. Š. siekdamas išsiaiškinti santykius, konfliktas tarp jų nebūtų įvykęs, yra tik teismo nepagrįsta prielaida, kaip ir teismo nepagrįstai padaryta tikėtina išvada dėl M. V. padaryto sužalojimo jam nugriuvus. Iš bylos duomenų matyti, kad M. V. ir K. Š. anksčiau nebuvo pažįstami, kad vakaro eigoje jie tarpusavyje nekonfliktavo, o M. V. į konfliktą tarp A. V. ir K. V. apskritai nesikišo. Netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jis buvo sumuštas už tai, jog atsisakė padėti pastumti automobilį, nėra jokio pagrindo.

3.11. Esant naujai aptartoms ir nustatytoms aplinkybėms konstatuojama, jog K. Š., (duomenys neskelbtini) g., prie prekybos centro „Rimi“ prekių iškrovimo rampos, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau dviejų smūgių M. V. į šonus ir galvos sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam M. V. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: veido sumušimą, kaktos ir kairiojo skruosto odos nubrozdinimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

3.12. Skirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į K. Š. asmenybę, bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (BK 59 straipsnis). Kaltinamasis K. Š. įvykio metu buvo neblaivus, nustatytas 1,63 promilės girtumas, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad K. Š. nustatytas neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir ši aplinkybė, t. y. kad K. Š. padarė nusikalstamą veiką, apsvaigęs nuo alkoholio, pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kartu teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, todėl kiekvienu atveju turi įvertinti ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Kaltinamasis K. Š. teisiamas 3 kartą (praeityje teistas ir už analogišką nusikaltimą) (t. 2., b. l. 6-7), naują tyčinę nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kaip vienai iš labiausiai teisės ginamų vertybių, priskiriamą prie nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų, padarė neatlikęs ankstesnės bausmės, taigi, neišnykus ir įstatymo numatyta tvarka nepanaikintam teistumui, vykdo individualią veiklą (t. 2., b. l. 4), baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (t. 2., b. l. 8-15), psichikos ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neregistruotas. Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo K. Š. asmenybę, į jo nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bus pasiekta K. Š. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus vieną griežtesnių šio straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – areštą (BK 49 straipsnis), nustatant bausmės dydį didesnį už vidurkį, t. y. 60 parų.

3.13. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pradėjus bausmės vykdymą naikintina.

3.14. Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinio disko laikmena - paliktina saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti K. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jį nubausti areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų. Areštą paskirti atlikti areštinėje.

Išieškoti iš K. Š. 23,52 Eur proceso išlaidų valstybei.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios palikti nepakeistą.