- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-388-200-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-00608-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Angelė Ikasalienė (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Jolanta Čepukėnienė
- Nuteistasis
- M. M.
- Nukentėjusysis
- A. M.
Teisėjas V. Karšulis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00608-2012-3
2013 m. gruodžio 20 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 1 dalį 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, nevartoti, neįgyti alkoholinių gėrimų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nuteistas pagal BK 140 str.1 d. už tai, kad jis 2012 m. kovo 26 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, virtuvėje kilusio buitinio konflikto metu, artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną A. M., o būtent, dešinės rankos kumštyje laikydamas pinigines kupiūras bandė įgrūsti jas nukentėjusiajai į burną, padarydamas odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva viršutinės lūpos dešinėje pusėje, tuo padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendį, M. M. išteisinti ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad tokia teismo išvada buvo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant baudžiamojo proceso normas dėl įrodymų vertinimo, Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymą (2011.05.26 Nr.XI-1425), dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo nuosprendis.
Apeliantas pažymi, kad Teismo medicinos specialisto išvadoje G761/12 (01) aprašyti sužalojimai įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teisingumo ministro, Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2003 m. gegužės 23 d. Nr.V-298/158/Al-86 "Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo" nustatytose taisyklėse yra nurodoma, kad "Nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 procentus profesinio arba bendro darbingumo“ (V skirsnis. 9 p.). Pasak apelianto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, nėra nustatyta, kad nukentėjusioji A. M. gydėsi gydymo įstaigoje, jai buvo nustatytas nedarbingumas iki 10 dienų arba ji prarado 5 procentų bendro darbingumo. Bet minėtose taisyklėse nurodoma, kad "Išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą (V skirsnis. 8 p.)". apeliantas nurodo, kad šioje byloje yra tariamai nustatytas smurtavimo (mušimo) faktas ir nesant nustatytam nukentėjusiosios gydymui bei prarastam darbingumui, Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas kvalifikuotas nepagrįstai, prieštaraujant minėto įsakymo "Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo" V skirsnio 8 p, 9 p.. Pasak apelianto, tai leidžia teigti, kad byloje realiai nėra nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, - todėl apeliantui pareikštas įtarimas, surašytas kaltinamasis aktas bei 2013-03-13 teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas nenustatyta, proceso metu nepatikrinta ir dėl to šalintina faktine aplinkybe. Konstatuotina, kad minėtas teismo nuosprendis, grįstas nenustatytu faktu, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Apeliantas nurodo, kad Teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G761/12 (01) grindžiama nukentėjusiosios paaiškinimais dėl patirto smurto bei specialisto mediko apžiūra. Pasak apelianto, akivaizdu, kad specialisto išvadoje nėra aprašytas sužalojimų padarymo mechanizmas - todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar nukentėjusiosios A. M., ar M. M. "tariamai" atlikti veiksmai atitinka sužalojimų atsiradimo mechanizmą, t. y. nustatyti ir patikrinti ar smurtiniai veiksmai tikrai buvo ir specialisto mediko fiksuojami sužalojimai nėra inscenizacija. Privaloma atkreipti dėmesį ir į nustatytą faktinę aplinkybę - nukentėjusioji A. M. davė melagingus apelianto M. M. atžvilgiu parodymus dėl jai suduoto smūgio į veidą. Toks prisipažinimas, padarytas teismo salėje proceso metu (nors teismas ir pašalino iš kaltinimo nurodomo smūgio sudavimą), iš esmės negali neturėti įtakos specialisto išvados pagrįstumui, nes išvada buvo daroma remiantis nukentėjusios pareiškimu apie suduotą smūgį kaip ne vieną smurtinį veiksmą. Pasak apelianto, derinant pačios nukentėjusiosios parodymus su specialisto išvadomis nustatomos tarpusavyje nesuderinamos aplinkybės: A. M. parodė, kad po smūgio į veidą sudavimo dešinės rankos kumščiu, M. M. ta ranka pradeda grūsti jai pinigus į burną - kaip galima nustatyti iš šių parodymų, M. M. po pirmo veiksmo (smūgio sudavimas į veidą) be pertraukos pereina prie sekančio veiksmo - pinigų įgrūdimo į burną. Apeliantas nurodo, kad tai leidžia daryti išvadą, kad pinigai jau buvo laikomi dešinės rankos kumštyje ir turėjo būti kažkaip suglamžyti. Vertinant mediko specialisto aktą būtina vertinti, kad pagal pradinius (melagingus) nukentėjusiosios parodymus, sekantis veiksmas (po smūgio sudavimo) buvo pinigų įgrūdimas į burną. Privaloma vertinti, kad toks įgrūdimas galimas tik kumščio atgalia - toks įgrūdimas ir toliau turi būti derinamas su nukentėjusios parodymais. A. M. parodo, kad M. M. "pridėjo pinigus jai prie burnos ir pradėjo sukamaisiais judesiais grūsti juos į jos burną". Apeliantas pažymi, kad tuo tarpu medikas specialistas fiksuoja vieną nubrozdinimą 0,5 cm x 0,1 cm - pagal nustatytą ilgį galima spėti, kad tai turėjo būti linijinis nubrozdinimas. Apeliantas pažymi, kad yra parodymai, jog poveikis buvo daromas sukamaisiais veiksmais, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad esant tokiam poveikiui nubrozdinimas negali būti linijinis, negali būti tokių išmatavimų (0,5x0,1 cm) ir negali būti vienas. Pasak apelianto, apklausos metu specialistas šių aplinkybių nepaaiškino, teismas nukentėjusiosios parodymų su specialisto išvada nederino ir prieštaravimų tarp jų nepašalino. Sugretinant į šeimos konfliktą atvykusio pareigūno T. J. parodymus teisme, kad jokio nubrozdinimo jis nematė, darytina išvada, kad nubrozdinimas buvo padarytas ne policijos atvykimo pas M. į namus dieną, ir ne konflikto su M. M. metu. Apeliantas mano, kad tai patvirtina ir specialisto apklausa, kur teismo medikė J. G.-D. parodė, kad nubrozdinimas matomas iš karto; kad nubrozdinimo ir kraujosruvos atsiradimo data yra prieš 3-5 dienas nuo apžiūros dienos. Pasak apelianto, tai reiškia, kad nubrozdinimas galėjo atsirasti jau po įvykusio konflikto. Apeliantas pažymi, kad nors nukentėjusioji A. M. teigia, kad policijos pareigūnas nepastebėjo nubrozdinimo dėl blogo apšvietimo virtuvėje, ji nenurodė jokių priežasčių, kodėl taip aktyviai gindama save iki tol, policijos pareigūnų pagal iškvietimą atvykimo momentu ji net nebandė policijos pareigūnui nurodyti smurto žymių, pagerindama apšvietimą, ir taip, akivaizdžiai įrodyti savo pranešimo apie smurtą šeimoje, pagrįstumą. Apeliantas nurodo, kad specialisto išvadoje taip pat nenustatytas ir neaprašytas sužalojimo padarymo mechanizmas, t. y. neįvykdyti įsakymo "Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo" reikalavimai specialisto išvados turiniui ir tokia išvada negali būti naudojama (yra teisiškai nereikšminga) ir vertintina kaip įrodymas dėl paminėtų esminių trūkumų.
Apeliantas pažymi, kad liudytoja B. M. ikiteisminio tyrimo metu apklausta parodė, kad matė konfliktą tarp nukentėjusiosios A. M. ir M. M.. Įvykusio konflikto metu ji matė M. M. smūgio į A. M. veidą sudavimą ir pinigų įgrūdimą jai į burną, tačiau teisminio tyrimo metu liudytoja B. M. atsisakė duoti parodymus. Pasak apelianto, teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad pati nukentėjusioji A. M. buvo priversta pripažinti, kad jokio smūgio į veidą M. M. jai nesudavė. Šalindamas šią aplinkybė iš kaltinimo, teismas nurodė, kad apelianto kaltė įrodoma ir B. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau teismas turėjo vertinti, kad minėta liudytoja ikiteisminio tyrimo davė melagingus parodymus patvirtindama, kad matė smūgio, kurio nebuvo, sudavimą. Apeliantas mano, jog teismas nustatydamas, kad liudytojas davė melagingus parodymus, turėjo vertinti tokių parodymų reikšmę pačiam teisminiam procesui ir negalėjo priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovautis tokiais parodymais, nes jau neįmanoma atskirti melo nuo tiesos. Pasak apelianto, būtų galima vertinti nukentėjusiosios A. M. poveikį liudytojos B. M. melagingiems parodymams, nes B. M., būdama moksleivė, kuriai gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina A. M., visiškai priklauso nuo motinos valios - bet, teismas niekaip neįvertino šios svarbios aplinkybės teisingam ir teisėtam bylos išsprendimui ir apie tai nepasisakė nurodydamas, kad sumelavusios liudytojos parodymais įrodoma apelianto kaltė. Teismas negalėjo išsiaiškinti B. M. motyvų duoti melagingus parodymus dėl to, kad ji atsisakė liudyti prieš M. M. teismo posėdžio metu, tačiau teismas privalėjo įvertinti išvestinį faktą - liudytoja B. M. nematė konflikto tarp A. M. ir M. M., jame nedalyvavo ir davė parodymus ne apie tai, ką ji betarpiškai matė, bet apie tai, ką jai buvo liepta nurodyti.
Pasak apelianto, darytina išvada, kad byloje nėra liudytojų, kurie galėtų patvirtinti M. M. smurtavimą prieš nukentėjusiąją. Įtarimas M. M., jo kaltinimas (kaltinamasis aktas) ir kaltė grindžiami nebūtais faktais ir tik vienos nukentėjusios A. M. pareiškimu apie patirtą smurtą. Apeliantas mano, kad kiti įrodymai šioje baudžiamojoje byloje yra išvestiniai. Daiktinių įrodymų, kurie patvirtintų nusikaltimo, už kurio padarymą yra nuteistas apeliantas M. M., byloje nėra. Todėl teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti nukentėjusiosios A. M. parodymus, juolab kad nukentėjusiosios parodymai yra melagingi. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad liudytoja B. M. nebuvo apklausta nagrinėjant bylą teisme, o teismas rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo atlikimo metu. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo vertinta ta aplinkybė, kad A. M. vienintelė iš visų šios bylos dalyvių turėjo svarų motyvą apkalbėti apeliantą ir duoti melagingus parodymus: tuo metu vyko skyrybų procesas, kuriame A. M. teikė reikalavimą pripažinti šeimos turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), - A. M. asmeniniu turtu. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo itin kruopščiai patikrinti šiuos duomenis, lygindamas juos su kitais bylos duomenimis, visapusiškai ir išsamiai patikrindamas kaltinamojo teiginius dėl bylos aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendis yra prieštaringas, nes savo motyvuose, teismas vertindamas ar teisingai nustatė bylos aplinkybes, neišdėstė argumentų dėl teismo nuosprendžio pagrįstumo, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadą, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra teisingai įvertinti, bei jų prieštaringumas yra pašalintas bei baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą. Taip pat, teismas nevertino tos aplinkybės, kad policijos pareigūnai po pranešimo apie smurtą gavimo, išanalizavo gautą informaciją, ir priėmė sprendimą ikiteisminio tyrimo nepradėti. Apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas 2013-03-13 nuosprendį, taip pat nepasisakė ir dėl M. M. laikinojo išsikėlimo iš savo gyvenamosios vietos pagal 2012-04-03 Vilniaus raj. apylinkės teismo nutartį tolimesnio taikymo ir įpareigojimo nepanaikino, nors būtinumas ir toliau taikyti laikinąjį iškeldinimą nepagrįstas jokiais įrodymais. Pasak apelianto, išvardyti bylos pirmos instancijos teisme nagrinėjimo pažeidimai ir trūkumai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir priimti teisingą sprendimą. Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-03-13 nuosprendis naikintinas, nes teismas privalo savo sprendimą pagrįsti tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Apeliantas pažymi, kad prieštaravimai byloje ir nustatytos abejonės turi būti šalinami proceso numatytomis priemonėmis, M. M. teiginiai gali būti atmetami tik bylos įrodymais pagrįstais motyvais, ir visos nustatytos abejonės turi būti vertinamos tik kaltinamojo naudai.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių LR BPK pažeidimų nenustatyta.
Apeliantas savo skundą grindžia tuo, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus.
Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šioje byloje nustatyta, kad M. M. 2012 m. kovo 26 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, virtuvėje kilusio buitinio konflikto metu, artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną A. M., o būtent, dešinės rankos kumštyje laikydamas pinigines kupiūras bandė įgrūsti jas nukentėjusiajai į burną, padarydamas odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva viršutinės lūpos dešinėje pusėje, tuo padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis M. M. nepripažįsta savo kaltės dėl nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos, jo kaltę patvirtina nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada, iš dalies liudytojo T. J. parodymai, bei kiti bylos duomenys.
Nukentėjusioji A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nuosekliai aiškinusi, kad M. M. 2012 m. kovo 26 d. vakare vykusio konflikto metu kumštyje laikydamas pinigų kupiūras bandė sukamaisiais judesiais pinigus grūsti jai į burną dėl ko jai buvo sužalota viršutinė lūpa (b.l. 14, 24, 28-29, 128). Iš dalies faktines įvykio aplinkybes patvirtinęs ir nuteistasis M. M., pripažinęs, kad nurodytu metu namuose tarp jo ir žmonos dėl dukros auklėjimo vykęs konfliktas, kad jis laikė rankoje pinigų kupiūras, tačiau neigė jas grūdęs žmonai į burną. Tokia nuteistojo pozicija vertinama kritiškai kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmetama. Nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis nėra pagrindo netikėti. Įvykio metu namuose buvusi nuteistojo ir nukentėjusiosios dukra B. M. ikiteisminio tyrimo metu patvirtinusi, kad tarp tėvų buvo konfliktas, kurio metu tėvas, laikydamas rankoje pinigus, trenkė motinai per veidą (b.l.35). Nukentėjusioji iš karto po įvykio dėl vyro smurtavimo kreipėsi į policiją (b.l.3-4). Į Mockevičių butą pagal nukentėjusiosios pranešimą 2012-03-26 vakare buvo atvykę policijos pareigūnai D. L. ir T. J. (b.l. 5). Pastarasis apklaustas teisme patvirtino, kad nukentėjusioji buvo apsiverkusi, skundėsi, kad vyras kišo jai į burną pinigus, kad sužeistas jos veidas. Pareigūnas nukentėjusiosios iš arti neapžiūrėjo, sužalojimų nepastebėjo, nurodytų aplinkybių kaip smurto neįvertino (b.l. 144).
Atlikusi nukentėjusiosios sužalojimo tyrimą teismo medicinos ekspertė J. G.-Dorošenko pateikusi specialisto išvadą Nr. G 761/12 (01), kurioje nurodyta, kad A. M. padaryta odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva viršutinės lūpos dešinėje pusėje, nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 30, 31). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu specialistė paaiškino, kad atsižvelgiant į A. M. nustatytų sužalojimų požymius jie galėjo būti padaryti prieš 3-5 paras iki apžiūros (2012-03-30), galimai ir jos patikslintu laiku 2012-03-26. Odos nubrozdinimas A. M. viršutinėje lūpoje atsižvelgiant į jo dydį (0,5×0,1 cm) ir lokalizaciją (lūpos viršutiniame paviršiuje) pilnai gali būti paaiškinamas padarant nuo dinaminio trauminio poveikio pinigų laisvuoju kraštu – briauna ir nėra būdingas nuo sudavimo kumščiu nieko neturint rankoje (pvz.: briaunuotų daiktų) ir nemūvint žiedo (žiedų). Pačios kraujosruvos atsiradimas aplink minėtą nubrozdinimą galimas tiek sudavus smūgį kumščiu į viršutinę lūpą, tiek ir kumščiu spaudžiant viršutinę lūpą (b. l. 32-34). Apklausta pirmos instancijos teisme teismo medicinos ekspertė savo išvadą patvirtino, atsakė į klausimus ir nurodė, kad nubrozdinimas buvo išorinėje lūpos pusėje, o ne iš vidaus. Pagal sužalojimo požymius jis buvo padarytas prieš 3-5 dienas, kovo 25, ar 26. Spalva buvo melsvai žalsvai rausva. Nubrozdinimas jau buvo pasidengęs, nebuvo įmanoma nustatyti sužalojimo krypties. Nubrozdinimas buvo nedidelis. Kraujosruva su nubrozdinimais gali atsirasti ir vienu metu plyšus kraujagyslei. Tam reikia jėgos, pavyzdžiui- smūgio. Kraujosruva iš karto nesusidaro, tam reikia laiko. Nubrozdinimas matosi iš karto. Kraujavimo nuo to nubrozdinimo nebuvo. Nubrozdinimas turėjo matytis iš karto, po fizinio kontakto. Popieriaus briauna negali palikti ir nubrozdinimo ir kraujosruvos, o tik nubrozdinimą. Sužalojimas galėjo atsirasti nuo rankos spaudimo į lūpą. Rankoje suspausti pinigai, jų briauna, galėjo ir įdrėksti lūpą. Vienu metu laikant rankoje pinigus galima buvo padaryti ir nubrozdinimą ir kraujosruvą. Kaltinime nurodytais veiksmais galima buvo padaryti tokį nubrozdinimą ir kraujosruvą. Kraujosruva galėjo atsirasti tiek nuo spaudimo, tiek nuo sudavimo. Nubrozdinimas matėsi. Kraujosruvai reikia laiko susidaryti, maždaug iki pusvalandžio. Jai matėsi nubrozdinimas. Tokio dydžio kraujosruvos atsiradimas vien tik pinigų briauna nelabai galimas. Reikia arba spaudimo, arba sudavimo. Stipraus poveikio nebuvo.
Ekspertės paaiškinimais patvirtinta, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis.
Skunde apeliantas išreiškia abejones dėl specialisto išvadoje pateiktų duomenų, vertinant sužalojimo mastą, patikimumo. Kolegija sprendžia, kad šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, nes ji pateikta asmens, kuris turi reikalingą patirtį ir išsilavinimą medicinos srityje ir turi įstatymų suteiktą teisę tokias išvadas teikti. Be to, specialistas, teikdamas išvadą, yra įspėtas dėl atsakomybės už melagingos išvados teikimą, todėl abejoti išvadoje pateiktais vertinimais, kurie yra išimtinai specialisto kompetencija, teismas neturi pagrindo. Esant šiom aplinkybėms, skundo argumentai dėl netinkamai įvertintos specialisto išvados nepagrįsti ir atmetami.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Peržiūrėta nuteistojo pateikta video medžiaga ir specialiste apklausta medicininį nukentėjusiosios tyrimą atlikusi teismo medicinos ekspertė J. G.-D.. Atlikus šiuos tyrimo veiksmus nenustatyta jokių naujų aplinkybių. Pateiktoje video medžiagoje nuteistasis dar iki nagrinėjamo įvykio (tai pats pripažinęs) nufilmavęs savo pokalbį su nukentėjusiąja. Šiame vaizdo ir garso įraše nėra jokių reikšmingų aplinkybių dėl nagrinėjamo įvykio, todėl jo turinys nevertinamas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė J. G.-D. paaiškino, kodėl nukentėjusiajai nustatytas kūno sužalojimas buvo kvalifikuotas kaip nežymus, atsižvelgiant į sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių normas, t.y. kad padaryti sužalojimai nebūtinai turėjo sukelti laikiną darbingumo netekimą ar sveikatos sutrikdymą dėl kurio reikėtų gydytis. Patvirtino, kad nukentėjusiajai nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti sukamaisiais judesiais grūdant jai į burną pinigus, kaip nurodo nukentėjusioji, ir tokiu būdu galėjo būti padarytas nustatyto dydžio linijinis nubrozdinimas (0,5×0,1 cm). Atsižvelgiant į pakankamus ekspertės paaiškinimus, kuriais atsakyta į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio, mechanizmo bei vertinimo, byloje nereikalinga skirti teismo medicininę ekspertizę. Jokių prieštaravimų, kaip teigiama apeliaciniame skunde tarp nukentėjusiosios paaiškinimų ir
specialisto išvados dėl sužalojimų nėra. Tai, kad nukentėjusioji pirmos instancijos teisme patikslino, kad smūgis jai nebuvo suduotas, tik nuteistasis prispaudęs ranką prie jos burnos grūdo jai į burną pinigus, nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės už padarytą sužalojimą ir nesudaro pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios parodymais. Nurodyta aplinkybė parodo, kad nukentėjusioji siekia tiksliai ir objektyviai atskleisti visas įvykio aplinkybes. Tai, kad tarp šalių vyksta skyrybų procesas nukentėjusiosios parodymų nedaro niekiniais, tuo labiau, kad juos nuosekliai papildo ir patvirtina kiti byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai. Iš bylos dokumentų matyti, kad nuteistasis ir anksčiau smurtavo artimoje aplinkoje, tai patvirtinta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d.
Nuteistojo ir nukentėjusiosios dukters parodymai ikiteisminio tyrimo metu nėra melagingi, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuosprendyje nurodytu metu ir vietoje tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyko konfliktas, kurio metu nuteistasis pavartojo smurtą prieš nukentėjusiąją, šio smurto metu M. M. kumštyje laikydamas pinigus, bandė juos grūsti A. M. į burną, būtent tuo metu jis savo kumštį spaudė nukentėjusiajai prie burnos, vyko smurtinis fizinis kontaktas, iš esmės tai ir patvirtinusi B. M., nurodžiusi, kad tėvas, laikydamas rankoje pinigus, trenkė motinai per veidą. Tai, kad B. M. netiksliai apibūdino M. M. smurto veiksmus, neturi esminės reikšmės, nes, kaip minėta, jos nurodytos aplinkybės esmingai nesiskiria nuo nukentėjusiosios parodymų.
Tai, kad į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas T. J. nematė nukentėjusiosios veide nubrozdinimo dar nereiškia, kad jo nebuvo. Pareigūnas teisme patvirtino, kad iš arti nukentėjusiosios neapžiūrėjo, kad patalpoje nebuvo labai šviesu. Be to, jis kategoriškai netvirtino, kad sužalojimo nebuvo, nurodęs, kad jei sužalojimas buvęs, tai – nežymus. T. J. atvykęs į įvykio vietą pagal nukentėjusiosios iškvietimą, matė, kad ji apsiverkusi, ji sakė, kad jai sužalotas veidas, kad ji kreipsis į medicinos įstaigą, iš moters aiškinimo suprato, kad konflikto metu vyras kišo jai į burną pinigų kupiūras. Šio liudytojo parodymai nuosekliai papildo nukentėjusiosios parodymus dėl nagrinėjamo įvykio.
Nusikaltimo metu nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. M., būdamas suaugęs, sveikos psichikos žmogus, vartodamas nukentėjusiosios atžvilgiu skundžiamame nuosprendyje nurodytus smurto veiksmus – dešinės rankos kumštyje laikydamas pinigines kupiūras bandė įgrūsti jas nukentėjusiajai į burną, - suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiosios sveikatą ir nors ir nenorėjo jos sužaloti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas padarinių atsiradimui.
Ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi M. M. vadovaujantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 str. 1d. 1p. įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, es. (duomenys neskelbtini), iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Apeliantas savo skunde kelia klausimą dėl šio įpareigojimo tolesnio taikymo, nes pirmos instancijos teismas nuosprendyje šiuo klausimu nepasisakė. Nagrinėjamu klausimu atsižvelgtina į analogiją dėl kardomųjų priemonių galiojimo termino. Kardomosios priemonės taikymo pabaiga reglamentuota BPK 139 str. normomis, šio straipsnio trečioje dalyje pasakyta, kad kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą. Minėtoje nutartyje įpareigojimo galiojimo laikas apibrėžtas, nurodant, kad įpareigojimas galioja iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu teismas tokio įpareigojimo skirdamas bausmę nuteistajam nepaskyrė, tai jo galiojimas baigiasi suėjus nutartyje nurodytam terminui, kuris sutampa su nuosprendžio įsiteisėjimo terminu. Ta aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl minėto įpareigojimo taikymo, nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį, nes teismo nutartyje įpareigojimo galiojimo terminas apibrėžtas pagal įstatymo reikalavimus, yra aiškus ir konkretus.
Nukentėjusioji A. M. ir jos atstovė advokatė I. A. apeliacinės instancijos teisme pateikė atstovaujamosios patirtas išlaidas advokatui patvirtinantį dokumentą – pinigų priėmimo kvitą Nr. 678968, kuriuo patvirtinta, kad A. M. sumokėjo advokatei 500 litų už atstovavimą apeliacinėje instancijoje. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį iš kaltinamojo, pripažinto kaltu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios pagrindinės proceso išlaidų ir jų atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuojančios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau atsižvelgiant ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-20/2011).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis. Kadangi nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, vadinasi, nukentėjusiosios išlaidos advokatui yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, todėl iš nuteistojo M. M. priteistinos nukentėjusiajai A. M. apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos (500 Lt) advokato paslaugoms apmokėti.
Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti nuteistojo M. M. apeliacinį skundą.
Priteisti iš M. M. 500,00 Lt (penkis šimtus litų) nukentėjusiajai A. M. advokato išlaidų atlyginimo.