- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-15
- Bylos Nr.
- I-3827-428/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01433-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. A. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2011 m. birželio mėn. kalėdamas Pravieniškių PN-AK negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais įkalinimo įstaigose, taip jam buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Pareiškėjo manymu, nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač kai jie neturi artimųjų laisvėje. Drausdamas susirašinėjimą atsakovas pažeidė Konvencijos 8 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 rekomendacijų šalių nariams „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia LR Konstitucijai Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį toje apimtyje, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas. Tvirtina, kad minėtu draudimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir laisvės, jo privatumas. Dėl negalėjimo susirašinėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis, jam buvo sukelta daug nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, kurie pareiškėjui sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 9000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 8-12 ) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Prašo skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo su pertraukomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2011 m. birželio 6 d. (b.l. 13-14).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, ginčo laikotarpiu draudžiant jam susirašinėti su nuteistaisiais, kurių su pareiškėju nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai.
Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009-2011 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama buvimo Pravieniškių PN-AK metu (2009-2011 metais).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2011 m. birželio 6 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamą pažeidimą, į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 18 d. (b.l. 6), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį) neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kalinčiais kituose pataisos namuose, pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, kad dėl jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK ar kitas kompetentingas institucijas.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas, priimtas adm. byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta, todėl nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.