- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-21
- Bylos Nr.
- A-957-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01433-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas G. A. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2011 m. birželio mėn. kalėdamas Pravieniškių PN-AK negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais įkalinimo įstaigose, taip jam buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Pareiškėjo manymu, nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač kai jie neturi artimųjų laisvėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl negalėjimo susirašinėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis, jam buvo sukelta daug nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, kurie jam sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir taikyti trejų metų senaties terminą. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 metų. Teismas rėmėsi CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, atsižvelgė į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama buvimo Pravieniškių PN-AK metu (2009-2011 metais). Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2011 m. birželio 6 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamą pažeidimą, į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 18 d., todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį) neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą taikyti senatį tenkino, pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kalinčiais kituose pataisos namuose, pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, kad dėl jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK ar kitas kompetentingas institucijas. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatė, todėl nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
III.
Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jo prašytą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas tvirtina, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo, prašo senaties termino netaikyti, o nustačius kitaip – jį atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. A. už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. draudžiant susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais įkalinimo įstaigose.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 18 d. praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084) 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, priėmimo.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Pravieniškių PN-AK nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2011 m. birželio mėnesio teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. draudžiant susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais įkalinimo įstaigose. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde dėstomus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, daro išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kalinčiais kituose pataisos namuose, tačiau nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir tokie laiškai jam būtų buvę grąžinti kaip neįteikti. Byloje nėra ir duomenų, kad pareiškėjas dėl savo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK ar kitas institucijas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad šiuo atveju nėra būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.